2017-09-13 Nr. AB-16523-3-61-3-02091-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-643-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02091-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 5-S-4883 (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Policijos departamentą priimti pareiškėjo 2017 m. gegužės 4 d. raštą Nr. 01-01-84 (b. l. 1–3).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti (b. l. 11–12).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra informacinio pobūdžio ir jau skundo priėmimo stadijoje akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, nelemia jo materialiųjų teisių ir pareigų, jame nesuformuluotos pareiškėjui privalomos elgesio taisyklės, privalomo pobūdžio patvarkymai, juo nėra pritaikytos poveikio priemonės. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą.

III. Pareiškėjas Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį (b. l. 17−18).

Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais motyvais:

1. Teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo yra siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, tačiau tokie atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi.

2. Ginčas kilo dėl to, kad Policijos departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė priimti pareiškėjo persiųstą E. S. prašymą išnagrinėti individualų tarnybinį ginčą Policijos departamento tarnybinių ginčų komisijoje. Toks Sprendimas yra akivaizdus teisėtų interesų pažeidimas, nes E. S. prašymas nebuvo išnagrinėtas, o buvo grąžintas pareiškėjui.

3. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją, asmuo turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, o šios teisės įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimus). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Be to, kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos.

Pareiškėjas siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl Policijos departamento Sprendimo (b. l. 4), kuriuo pareiškėjui buvo grąžintas nagrinėjimui persiųstas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) Operatyvaus valdymo skyriaus vyriausiosios postinės E. S. (toliau – pareigūnė) 2017 m. gegužės 4 d. prašymas „Dėl ginčo nagrinėjimo tarnybinių ginčų komisijoje“, adresuotas Policijos departamento tarnybinių ginčų komisijai (toliau – Prašymas) (b. l. 8). Policijos departamentas skundžiamu Sprendimu šį Prašymą grąžino pareiškėjui, nurodydamas, kad pareiškėjas turi nuspręsti dėl tolimesnio teisių gynimo būdo, nes individualūs tarnybiniai ginčai nagrinėjami įstaigose sudarytose individualių tarnybinių ginčų komisijose arba teisme.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, kad toks Sprendimas yra informacinio pobūdžio, todėl negali būti administracinės bylos ginčo dalyku. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Iš Prašymo turinio matyti, kad Vilniaus apskrities VPK pareigūnė siekia, kad jos ir Vilniaus apskrities VPK vadovo ginčą dėl tarnybinės veiklos įvertinimo ikiteismine tvarka išspręstų Policijos departamento tarnybinių ginčų komisija. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 29 d.) 25 straipsnio 24 dalį, pareigūnai sprendimus, priimtus pagal tarnybinės veiklos vertinimo komisijos pasiūlymus, per vieną mėnesį nuo supažindinimo su šiais sprendimais dienos gali skųsti tarnybinių ginčų komisijai arba teismui teisės aktų nustatyta tvarka. Policijos departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė priimti pareigūnės Prašymą, persiųstą pareiškėjo 2017 m. gegužės 4 d. lydraščiu (b. l. 7). Sprendime, kaip minėta, nurodyta, kad individualūs tarnybiniai ginčai nagrinėjami įstaigose sudarytose individualių tarnybinių ginčų komisijose arba teisme. Pareiškėjas su tokiu atsakymu nesutiko ir kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad Policijos departamentas Sprendime nekonkretizavo, kokiose būtent įstaigose turi būti sprendžiami individualūs tarnybiniai ginčai. Pareiškėjas skunde nurodė manantis, kad Policijos departamentas šiuo atveju yra kompetentingas nagrinėti individualų tarnybinį ginčą, todėl skundžiamu Sprendimu nepagrįstai grąžino pareiškėjui pareigūnės Prašymą.

Teismas, spręsdamas pareiškėjo ir Policijos departamento ginčą, t. y. vertindamas skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turėtų įvertinti, kur ikiteismine tvarka turi būti nagrinėjamas Vilniaus apskrities VPK pareigūnės ir Vilniaus apskrities VPK vadovo ginčas, t. y. ar ginčas negalėtų būti nagrinėjamas pareigūnės pasirinktoje ir pareiškėjo nurodomoje vietoje – centrinėje vidaus reikalų įstaigoje (Policijos departamente). Jei teismas konstatuotų, kad šį ginčą yra kompetentinga nagrinėti centrinė vidaus reikalų įstaiga, tai reikštų, kad skundžiamu Sprendimu buvo nepagrįstai ir neteisėtai pareiškėjui grąžintas pareigūnės Prašymas dėl ginčo išnagrinėjimo. Priešingu atveju, galėtų būti keliamas klausimas, ar nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytas „vieno langelio“ principas, t. y. ar Policijos departamentas neturėjo pats persiųsti pareiškėjo atsiųstų dokumentų kompetentingai ginčą nagrinėti komisijai, o ne grąžinti Prašymą pareiškėjui. Šio aspekto įvertinimas yra svarbus, nes nuo to gali priklausyti aplinkybė, ar nebus praleistas tarnybinio ginčo inicijavimo terminas, nustatytas Statuto 25 straipsnio 24 dalyje. Visos šios aplinkybės turi būti nustatytos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatavo, kad keliamas ginčas yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visetą, daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar pareiškėjo skundas atitinka kitus ABTĮ nustatytus reikalavimus, todėl, panaikinus nutartį, skundo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė