2015-11-17 Nr. BB-4688-1-20-1-00243-2013-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-481-895/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00243-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.1;

2.1.7.2;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Gintaro Godos ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

išteisintajam D. A. ir jo gynėjui advokatui Giedriui Danėliui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutarties, kuria atmestas prokuroro apeliacinis skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalies, kuria D. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį.

Taip pat Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu D. A. išteisintas ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, išteisintojo D. A. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. A. buvo kaltinamas dėl to, kad 2013 m. balandžio 5 d., apie 1.30 val., (duomenys neskelbtini), išdaužė dešinės pusės galinių durelių stiklą, išėmė kairės pusės durelių spynelę, įsibrovė į automobilio saloną, kuriame išlaužė automobilio užvedimo spynelę, ir pasikėsino pavogti J. S. priklausantį automobilį „Ford Galaxy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), 10 000 Lt vertės, taip padarė nukentėjusiajam 700 Lt turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nusikaltimą užkardė policijos pareigūnai.

Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Čirpus prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutartį, kuria atmestas prokuroro skundas dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio dalies, kuria D. A. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes nepalygino tarpusavyje byloje surinktų įrodymų viseto, jų neanalizavo ir nesugretino su faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. fakto, kad policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie pasikėsinimą pagrobti automobilį, tuoj pat atvyko į įvykio vietą; išteisintojo ir liudytojų A. Č., P. V., A. J., M. Ž. parodymų; vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas iš įvykio vietos pasišalinantis D. A. naudojamas automobilis „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Skundžiamoje nutartyje atskirai analizuoti išteisintojo ir liudytojo M. Ž. parodymai, vienpusiškai pasiremta D. A. gynybine pozicija bei jo parodymais, nors pirmosios instancijos teismas tokius išteisintojo parodymus vertino kaip nepatikimus. Prokuroras, aptardamas išteisintojo pateiktą versiją dėl automobilyje likusių jo drabužių bei jo nurodytų skirtingų asmenų (P. V. ir M. Ž.), kam buvo paskolintas automobilis, parodymus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas D. A. ir liudytojo M. Ž. parodymų vertinimas yra prieštaringas, vienpusiškas, nesusietas su kitais įrodymais ir paremtas tik prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo M. Ž. parodymų nevertino patikimumo aspektu, o liudytojo A. J. parodymų nevertino kaip įrodymų viseto. Anot prokuroro, tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados neparemtos išsamia visų bylos įrodymų analize, t. y. teismas pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas odorologinio tyrimo išvadas, nors ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas suklydo išteisintojo parodymus priskirdamas specialistui R. T., bet vis dėlto patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl odorologinio tyrimo nepakankamumo. Tačiau prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai skirtingai vertino odorologinio tyrimo išvadas: pirmosios instancijos teismas iš esmės atmetė odorologinį tyrimą kaip įrodymą dėl to, kad buvo padaryti pažeidimai, o apeliacinės instancijos teismas – kad tai yra pagrindinis įrodymas. Darydamas tokią išvadą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje susidariusi tokia situacija, jog pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2008, kurioje aptariamo tyrimo išvados buvo pripažintos nepakankamomis. Anot prokuroro, tai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyti pažeidimai, reiškia, jog tyrimo objektų (kvapų) paėmimas vyko laikantis BPK 144, 205, 207 straipsniuose nustatytų taisyklių, šio tyrimo veiksmų eigos bei rezultatų fiksavimas atitinka BPK 179 straipsnio reikalavimus ir nebuvo pažeisti jokie kiti BPK reikalavimai. Juolab kad gautų duomenų patikimumas buvo patikrintas apklausus specialistę J. Al.. Tai reiškia, kad teismo kritiškas specialistės parodymų vertinimas ir išvada, jog D. A. kvapą galėjo pernešti kitas asmuo, yra objektyviai niekuo jokiais duomenimis nepagrįsta.

Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nebuvo surinkta objektyvių ir tiesioginių įrodymų, patvirtinančių D. A. kaltę, prieštarauja BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Prokuroras pažymi, kad nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad nors įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tokiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta nuosekli įvykių seka: gavę pranešimą apie vagystę policijos pareigūnai atvyko nedelsiant, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie sugadintą automobilio „Ford Galaxy“ spynelę ir išdaužtą langą; liudytojo A. Č. ir specialistų parodymai; kvapų pavyzdžiai paimti iš minėto automobilio, jų palyginimas odorologinio tyrimo metu su D. A. kvapu; vaizdo įrašas ir kt., leidžia visas šias aplinkybes sujungti į vieną visumą, nustatant asmenį padariusį nusikaltimą ir įrodant jo kaltę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus, nurodytus ir apeliaciniame skunde, neatsakė, o nurodė tik abejones dėl atskirų įrodymų, nors juos vertino atskirai vieną nuo kito ir nuosprendyje neišdėstė įrodymų viseto analizės. Dėl to prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo išsamiai ir nešališkai visų bylos aplinkybių, neįvertino įrodymų viseto (BPK 20 straipsnio 5 dalis), neatsakė į apeliacinio skundo esminius argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalies), taigi nepagrįstai vadovavosi in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu ir priėmė neteisingą sprendimą.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinio proceso

Kasaciniame skunde išdėstytas prokuroro prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylos dalį, kurioje paliktas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl D. A. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, iš esmės argumentuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas tokį sprendimą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo ir neatsakė į prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo padarytų esminių BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, kurie, kasatoriaus nuomone, pasireiškė tuo, kad buvo atliktas neobjektyvus, netinkamas ir vienpusiškas, byloje surinktų įrodymų vertinimas, šie įrodymai nebuvo lyginami tarpusavyje, nebuvo analizuojama jų visuma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.) Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.).

Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamos nutarties turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamos nutarties turiniui.

Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami tiek BPK, tiek ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais, nepakankamais ar keliančiais abejonių duomenimis. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-240/2014 ir kt.).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, priešingai nei teigia kasatorius, 2015 m. kovo 24 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, tarp jų ir dėl odorologinio tyrimo išvadų, šias išvadas pateikusio specialisto, išteisintojo D. A. ir liudytojo M. Ž. parodymų. Skundžiamoje nutartyje yra išsamiai ir motyvuotai pasisakyta dėl odorologinio tyrimo išvadų vertinimo įrodymų nepakankamumo aspektu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad toks aptariamų išvadų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje teismas, pripažindamas, kad D. A. nepadarė BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokios teismo išvados buvo grindžiamos visų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, tiek išteisintojo, tiek liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu. Skundžiamoje nutartyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų liečiamumo ir pakankamumo, patikrintas jų tarpusavio ryšys, įvertinti visi byloje esantys įrodymai kaip visuma, taip pat pasisakyta ir dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalis).

Be to, priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamius motyvus, kodėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu bei pagrįstu. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasatorius BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimus iš esmės grindžia nesutikimu su teismų padarytu išteisintajam palankiu įrodymų vertinimu, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Taigi sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šioje byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių D. A. pateiktame kaltinime nurodytos tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, vadovaujantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, visos abejonės turi būti aiškinamos D. A. naudai. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (žr. šio teismo sprendimus, nurodytus skundžiamoje nutartyje). Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015 ir kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą ir atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų, paisė iš BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių kylančių reikalavimų. Taigi nėra teisinio pagrindo tenkinti prokuroro kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir bylos dalies perdavimo iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Virgilijaus Čirpaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Gintaras Goda

Armanas Abramavičius