2016-01-21 Nr. AB-1592-3-61-3-00669-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-381-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00669-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartimi (b. l. 36–38) priėmė pareiškėjos M. N. skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV) 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9117 ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad 2010–2011 m. buvo dirbanti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos gavėja. Laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, paskirta senatvės pensija buvo laikinai sumažinta. Kadangi buvo dirbanti senatvės pensijos gavėja, paskirta senatvės pensija buvo mažinama du kartus – taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, kaip pensija, viršijanti 650 Lt ribinį valstybės socialinio draudimo pensijos dydį, ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo.

Nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. negavo iš Valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) ir Valdybos jokių raštiškų pranešimų dėl senatvės pensijos sumažinimo, nebuvo jokių raštiškų pranešimų ir dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo. Todėl, norėdama išsiaiškinti dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, 2012 m. rugsėjo mėn. kreipėsi į Skyriaus 2 pensijų skyrių, kuriame buvo paaiškinta, kad pareiškimai dėl pensijų dalies grąžinimo nepriimami, nors jau buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. priimtas nutarimas, kuriame nuspręsta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atkreipė dėmesį, kad suteikta informacija suklaidino, nes nežinojo, kad gali apginti savo interesus dėl pažeistų teisių į neišmokėtą pensijos dalį. Pabrėžė, kad Valdyba iki šiol nėra paskelbusi nei apie galimybę susigrąžinti negautą pensijos dalį, nei apie susigrąžinimo tvarką ir terminus. 2013 m. iš tarp pensininkų skleidžiamos informacijos sužinojo apie galimybes atgauti neišmokėtą pensijos dalį, todėl pakartotinai jau raštu 2013 m. liepos 23 d. kreipėsi į Skyrių, prašydama išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau Skyrius 2013 m. liepos 26 d. raštu Nr.3-89891 atsisakė išmokėti negautą senatvės pensijos dalį. 2013 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į Valdybą, prašydama panaikinti Skyriaus sprendimą ir įpareigoti Skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, tačiau Valdyba 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5351 atsisakė tenkinti prašymą, nurodydama, kad praleistas 3 metų terminas.

Manydama, kad minėti Skyriaus ir Valdybos sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris nurodė kreiptis į Valdybą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. 2013 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Valdybą, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Jeigu teismas nuspręstų, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, prašė atsižvelgti į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat į tai, kad po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, į teismą kreipėsi per protingą laiko tarpą, todėl savo teises įgyvendina atidžiai ir rūpestingai.

Paaiškino, kad valstybės institucijai turėtų būti keliami aukštesni rūpestingumo reikalavimai, tačiau Valdyba, suprasdama, kad yra neišmokėta pensijos dalis, apie susidariusią situaciją pensininkų tinkamai neinformavo.

Mano, kad Skyrius, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo priimtų sprendimų nuostatas, sumažindamas paskirtą senatvės pensiją didesniu mastu negu nedirbantiems pensininkams, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principus bei Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatas. Todėl atsakovo atsisakymas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Pareiškėjos nuomone, atsakovas turėjo pakankamai laiko parengti įstatymo projektą dėl pensijos grąžinimo, tačiau to nepadarė.

Atsakovas Valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 103–105) nurodė, kad pirma pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį. Mano, kad pareiškėja, kreipdamasi į Valdybą su 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymu įpareigoti Skyrių išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Valdybai 3 metų terminą. Todėl 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5351, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, atsisakė nagrinėti M. N. 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą ir nurodė, kad jei iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja, nepateikdama Valdybai jokių įrodymų, kreipėsi į teismą.

Pareiškėja su 2013 m. gruodžio 18 d. su patikslintu prašymu kreipėsi į Valdybą, prašydama atnaujinti praleistą terminą Skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) apskųsti. Atsakovo nuomone, pareiškėjos pakartotiniame prašyme daugiau faktų, aplinkybių ar dokumentų, kurie galėtų įrodyti, kad 3 metų apskundimo terminą ji praleido dėl pateisinamų, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, nepateikta, todėl jis atsisakė atnaujinti praleistą terminą Skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) apskųsti. Atkreipė dėmesį, kad, nustatydama Skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą, vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika panašaus pobūdžio bylose. Pabrėžė, kad nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei kitame teisės norminiame akte nėra nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų įsigaliojimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą ir apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Todėl pareiškėjos argumentas dėl apskundimo termino pradėjimo skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo atmestinas. Paaiškino, kad teisės aktai, kuriais vadovavosi Valdyba, yra viešai paskelbti, todėl pareiškėja turėjo ir galėjo žinoti, per kiek laiko gali apskųsti Skyriaus, mokančio jai senatvės pensiją, sprendimus ar veiksmus. Mano, kad sprendimas gali būti ne vien rašytinės formos administracinis individualus teisės aktas, bet ir institucijos valinis aktas (veiksmas), priimtas vadovaujantis norminiu teisės aktu. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, mano, jog skundžiamas Valdybos 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. (6.5)I-9117, kuriuo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą Skyriaus sprendimui (kaip valiniam aktui, veiksmui) mokėti pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti, yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino. Teismas panaikino Valdybos 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9117, atnaujino praleistą terminą skundui Valdybai paduoti ir įpareigojo Valdybą iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą.

Teismas vertindamas pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, pažymėjo, jog pareiškėja skundo pateikimo teismui termino nėra praleidusi, tačiau yra praleistas Skyriaus sprendimo (veiksmų) apskundimo Valdybai procedūrinis terminas.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-5541-331/2013 pagal pareiškėjos M. N. skundą 2013 m. gruodžio 9 d. priimtame sprendime, kuris 2013 m. gruodžio 24 d. įsiteisėjo, konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi į Skyrių su 2013 m. liepos 23 d., o į Valdybą su 2013 m. rugpjūčio 2 d. skundu praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, todėl 2013 m. rugpjūčio 7 d. Valdyba sprendimu Nr. (6.5)I-5351 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje byloje taip pat padarė išvadą, kad privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ginčas dėl Skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. (10.1)3-89891, neišmokėtos pensijos dalies už 2010–2011 m. liko neišspręstas.

Teismas pažymėjo, jog Valdyba ginčijamame 2013 m. gruodžio 31 d. sprendime kilusio ginčo dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo iš esmės taip pat neišsprendė, nes atsisakė atnaujinti praleistą terminą skundui Valdybai paduoti.

Teismas nesutiko su Valdybos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą, nes toks atsisakymas ginčijamu atveju akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Pagal Konstituciją, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalį, teismas turi pareigą ginti asmens teises realiai ir veiksmingai. Pažymėta, kad pagal po Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-5541-331/2013 2013 m. gruodžio 9 d. priimto sprendimo suformuotą naujausią ir nuoseklią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose 2013 m. rugpjūčio 7 d. Valdybos sprendimas Nr. (6.5)I-5351 būtų laikomas prieštaringo turinio, nes šiuo sprendimu buvo ir išnagrinėtas pareiškėjos prašymas iš esmės, ir atsisakyta jį nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (LVAT 2015 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-161-822/2015). Taigi šiuo atveju susiklostė išskirtinė situacija, dėl pasikeitusios teismų praktikos. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos teisės galės būti realiai ir veiksmingai apgintos tik atnaujinus praleistą terminą skundui Valdybai paduoti, t. y. egzistuoja svarbios, ekstraordinarios priežastys atnaujinti praleistą terminą skundui Valdybai paduoti. Taigi ginčijamas Valdybos 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas. Valdyba įpareigotina iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą.

III. Atsakovas Valdyba su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti praleistą 3 metų terminą nutraukti, likusią dalį M. N. skundo atmesti nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Valdybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (6.5) I-5351 teisėtumas buvo patikrintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, kuriais nustatyta, kad minėtas sprendimas yra teisėtas, juo pagrįstai atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą, kaip pateiktą praleidus apskundimo terminą, dėl ginčo iš esmės nebuvo pasisakyta, Fondo valdybos valia dėl ginčo esmės nebuvo išreikšta. Vilniaus apygardos teismas, nepaisydamas minėtų Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, motyvuodamas tik išskirtine situacija dėl neva pasikeitusios teismų praktikos ir remdamasis protingumo bei teisingumo principais, įpareigojo Valdybą dar kartą išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą, nors Valdyba jau priėmė 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5351 dėl šio pareiškėjos prašymo, kuris nėra nustatyta tvarka panaikintas. Įvykdžius šį ginčijamą sprendimą susidarytų teisinio neapibrėžtumo situacija, kiltų Valdybos sprendimų kolizija – 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas galimai prieštarautų naujai priimtam sprendimui iš esmės išnagrinėjus pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad ginčas kilo dėl Fondo valdybos 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5) I-9117, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai atnaujinti praleistą terminą Skyriaus sprendimui apskųsti, teisėtumo ir pagrįstumo. Remiantis LVAT praktika (2015 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A168-143/2015), pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ar Valdyba tinkamai įvertino pareiškėjos 2013 m. gruodžio 18 d. prašyme nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl termino atnaujinimo, tačiau teismas Valdybos 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5) I-9117 nevertino, jo pagrįstumo nenagrinėjo, o nepagrįstai ir nemotyvuotai nusprendė šį sprendimą panaikinti ir atnaujinti praleistą terminą.

Taip pat atsakovas pažymėjo, kad sprendimas dėl termino skundui Valdybai dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimo paduoti atnaujinimo neįeina į teismo kompetenciją (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis), tad dėl pareiškėjos reikalavimo atnaujinti praleistą 3 metų terminą kreiptis į Fondo valdybą, kaip privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, teismas negalėjo priimti nei vieno Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje nustatyto sprendimo, todėl byla dalyje dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turėjo būti nutraukta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas). Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė materialinės teisės normas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą, teisinį neapibrėžtumą sukeliantį sprendimą, taip pat atliko veiksmus, kurie imperatyvių įstatymo normų yra priskirtini Valdybos, kaip ginčus dėl pensijų privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos, kompetencijai, tad skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašo jį tenkinti

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas šioje byloje kilo dėl Valdybos 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5)I-9117, kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą Skyriaus sprendimui apskųsti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo. Todėl su 2013 m. liepos 23 d. prašymu kreipėsi į Valdybos teritorinį skyrių su prašymu grąžinti neteisėtai išskaičiuotą senatvės pensijos dalį (b. l. 90). Skyrius, 2013 m. liepos 26 d. raštu Nr. (10.1)3-89891 atsakydamas į pareiškėjos prašymą, pateikė informaciją apie pareiškėjai paskirtos pensijos mažinimą ir nurodė, kad šiuo metu nėra nustatyta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka ir terminai, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 87–89). Pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 2 d. analogišką prašymą grąžinti pensijos nepriemoką pateikė Valdybai (b. l. 111). Valdyba 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendime Nr. (6.5)I-5351 pareiškėjai nurodė, kad ji praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti Valdybos teritorinio skyriaus veiksmus dėl pensijų mokėjimo, nes apie sumažintos pensijos mokėjimą sužinojo dar 2010 m. sausio mėnesį, kai buvo išmokėta sumažinta pensija, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą. Valdyba pareiškėjai papildomai nurodė, kad, jeigu iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėja pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 112–113).

Pareiškėja su 2013 m. rugpjūčio 5 d. skundu (b. l. 11–13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu (b. l. 8–10) administracinėje byloje Nr. I-5541-331/2013 pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Valdybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5351 atmetė kaip nepagrįstą, skundo dalį dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti Skyriaus 2-ojo pensijos skyriaus 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (10.1)3-89891 ir įpareigoti Skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių išmokėti negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, paliko nenagrinėtą ir išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į Valdybą su prašymu atnaujinti skundo dėl Skyriaus veiksmų (sprendimų) padavimo terminą, kartu su prašymu pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Pareiškėja Valdybai pateikė 2013 m. gruodžio 18 d. patikslintą prašymą atnaujinti kreipimosi į Valdybą terminą dėl neteisėtai išskaičiuotos senatvės pensijos dalies kaip dirbančiai pensininkei už 2010–2011 m. Minėtame prašyme pareiškėja paaiškino, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą (b. l. 6). Valdyba 2013 m. gruodžio 31 d. sprendime Nr. (6.5)I-9117 pareiškėjai nurodė, kad ji nepateikė argumentų, įrodančių, kad terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl atsisakė atnaujinti praleistą terminą Skyriaus sprendimui mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją apskųsti (b. l. 4–5).

Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismas minėtu 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5541-331/2013 nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi į Skyrių 2013 m. liepos 23 d. prašymu, į Fondo valdybą 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymu praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, todėl Fondo valdyba 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5351 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Skundo dalį dėl pareiškėjos reikalavimų panaikinti Skyriaus 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-89891 ir įpareigoti Skyrių išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį teismas paliko nenagrinėtą, konstatavęs, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Fondo valdyboje. Kaip minėta, šis sprendimas įsiteisėjo.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (2010 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010).

Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir ginčas dėl Valdybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5351, priimto pagal pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą, teisėtumo išnagrinėtas, skundą dėl šio sprendimo atmetus kaip nepagrįstą.

Pareiškėja 2013 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Valdybą dėl šio termino atnaujinimo.

Sprendžiant dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo galimybės tokio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra Valdybos (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Pareiškėja 2013 m. gruodžio 18 d. prašyme nenurodė atsakovui individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nepagrįsta pareiškėjos pozicija, kad apie pažeistas savo turtines teises ji galėjo sužinoti tik 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą dėl Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 31 punkte.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog pagal pasikeitusią teismų praktiką Valdybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. (6.5)I-5351 būtų laikomas prieštaringo turinio, sudarė pagrindą teismui atnaujinti praleistą terminą skundui Valdybai paduoti.

Kaip minėta, ginčas dėl Valdybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5351, priimto pagal pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą, teisėtumo išnagrinėtas, skundą dėl šio sprendimo atmetus kaip nepagrįstą, todėl teismas skundžiamame sprendime negalėjo iš naujo jo vertinti. Kaip minėta, individualių priežasčių, kurios galėtų kliudyti pareiškėjai pateikti skundą per įstatymų nustatytą 3 metų terminą pareiškėja nenurodė, todėl nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje skundžiamame sprendime nepagrįstai įpareigojo pareiškėją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 2 d. prašymą, dėl kurio jau priimtas teismine tvarka patikrintas ir paliktas galioti Valdybos 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas Nr. (6.5)I-5351.

Apibendrindama padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą. Todėl šis sprendimas kolegijos naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos M. N. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė