2022-04-27 Nr. AB-10464-3-61-3-01750-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-20-520/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01750-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas) (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuotas visas teises ir pareigas perduodant Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas kamerose buvo per mažas, dėl to pareiškėjas negalėjo kameroje normaliai judėti, sportuoti. Kameroje įrengtas sanitarinis mazgas ir baldai dar labiau mažino kameros plotą. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K patalpos apskritai negalėjo būti naudojamos gyvenamajai paskirčiai, o visas kameros plotas priskirtinas pagalbinių patalpų tipui ir sudaro sanitarinio mazgo plotą, kamerų vidaus plotų eksplikacijoje gyvenamasis plotas net nėra fiksuotas. Kamerose neįrengta vėdinimo sistema, todėl kaupėsi drėgmė, buvo pelėsio, tvyrojo blogas kvapas. Kamerose buvę radiatoriai buvo maži ir surūdiję, todėl buvo šalta. Lukiškių TI-K nepasirūpino pareiškėjo užimtumu už kameros ribų – jam nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti filmus.

3. Pareiškėjas teigė, kad netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas kamerose žemino jo garbę bei orumą, jam nebuvo užtikrintas privatumas. Pareiškėją sanitariniame mazge galėjo stebėti įkalinimo įstaigoje dirbančios moterys. Sanitariniai mazgai nesandarūs, neįrengti kaip atskira patalpa, neturėjo atskiros vėdinimo sistemos ir tinkamos izoliacijos, slopinančios garsus. Kamerose įrengti vandens maišytuvai buvo surūdiję, todėl maistui ir drabužių skalbimui teko naudoti rudą vandenį.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jam saugių kalinimo sąlygų. Pareiškėjas buvo kalinamas mažose patalpose, todėl susisiekti su pareigūnais buvo nepatogu, beldimas į duris buvo neefektyvus, nes kamerose nebuvo įrengtas aliarmo skambutis. Tokios sąlygos sukėlė pavojų pareiškėjo sveikatai bei gyvybei.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Vilniaus PN paaiškino, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. Pareiškėjui tenkantis plotas kamerose atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Suimtieji ir nuteistieji yra stebimi per kamerose įrengtas akutes tam, kad būtų užtikrintas laikomų asmenų tinkamas elgesys, siekiant užkirsti konfliktinių situacijų ar ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą. Teisės aktai neįtvirtina sanitarinių mazgų atitvėrimų nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, nes tai užkirstų kelią tinkamai kameroje esančių asmenų elgesio kontrolei. Kameroje privalo būti įrengta tik šalto tiekimo sistema. Įstaigos kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu kamerose palaikoma optimali temperatūra. Teisės aktai nenumato reikalavimo iš kameros ploto išskaičiuoti baldais užstatytą plotą. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti po šiltu dušu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius nemokamai, kurie grąžinami tą pačią dieną.

7. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Neturtinę žalą turi įrodyti pareiškėjas, tačiau jis neigiamų pasekmių nedetalizavo. Tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

9. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nereglamentuoja.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. Visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį jam teko teisės aktų reikalavimus, t. y. 3,6 kv. m, atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas – pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,65 kv. m iki 8,22 kv. m kameros ploto. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl per mažo ploto atmetė.

11. Teismas pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu (toliau – ir Įrengimo taisyklės), nenustatyta, jog į minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių ar sanitarinio mazgo plotas. Kadangi pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, teismas sprendė, jog nėra pagrindo atimti baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto iš bendro kameros ploto ir konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

12. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Įvertinęs Įrengimo taisyklių 14.5 punkto nuostatas, teismas sprendė, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, pridėjo nuotraukas, kuriose pavaizduotos tipinės gyvenamosios kameros, vienos iš jų su sanitariniame mazge įrengta užuolaida, o kita su atskira kabina su durimis. Iš pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kokios konkrečios kameros fotonuotraukose yra vaizduojamos, ar tai tos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Teismas, įvertinęs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas tik užuolaida ir 1,5 m aukščio sienele nėra pakankamas užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, o duomenų, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų įrengta sanitarinio mazgo kabina, atsakovo atstovas nepateikė. Todėl teismas konstatavo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą nurodytą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį: nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2019 m. gegužės 6 d., iš viso 68 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Kadangi pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 39 paras, teismas vertino, jog pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

13. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl kameros priskyrimo pagalbinėms patalpoms. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo likusios patalpos, bet atskirtas netinkamai kalinčių asmenų privatumo užtikrinimo prasme, būtent todėl teismas nustatė pažeidimą. Tiek EŽTT, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdami panašias bylas, tokį sanitarinio mazgo atskyrimą vertino kaip netinkamą kalinčių asmenų privatumo prasme, tačiau nelaikė kamerų pagalbinėmis patalpomis. Todėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo faktas savaime nelemia aplinkybės, jog kamera priskirta ne gyvenamosioms, o pagalbinėms ar kitokios paskirties patalpoms.

14. Teismas aptarė HN 134:2015 nuostatas, reglamentuojančias higienos sąlygas laisvės atėmimo vietų kamerose. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo teiginių dėl ventiliacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma nustatytų reikalavimų, nepaaiškino, kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama ventiliacija, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas bendrais požymiais įvardijo, kad nutekant vandeniui per trapus, kurie yra patalpos viduryje, jie sukelia nemalonų kvapą bei sudaro palankią terpę pelėsiui atsirasti. Kameros Nr. 203 ir Nr. 207, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas ginčo laikotarpiu, buvo patikrintos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC), kuris užfiksavo, kad šiose kamerose drėgmės, temperatūros, oro judėjimo greičio reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Kameroje Nr. 207 patikrinimo, vykdyto 2018 m. kovo 5–8 d., metu, ant sienos užfiksuoti pelėsio požymiai, tačiau pareiškėjas šioje kameroje buvo kalinamas daug vėliau – 2019 m. balandžio 9–10 d., todėl tokia aplinkybė objektyviai negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių ar interesų. Be to, pats pareiškėjas į įkalinimo įstaigos administraciją kalinimo metu nesikreipė.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų pažeidimo kamerose, kuriose jis buvo apgyvendintas, yra pernelyg bendro pobūdžio, jog įrodinėjimo pareigą dėl visų kamerų atitikties higienos normų reikalavimams būtų perkelta atsakovo atstovui. Be to, Lukiškių TI-K yra nuolat tikrinamas, nustačius pažeidimus, įkalinimo įstaiga įpareigojama juos pašalinti. Todėl teismas neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų dėl kamerų atitikties higienos normų reikalavimams nenustatė ir šiuos pareiškėjo argumentus atmetė.

16. Teismas pareiškėjo argumentus dėl to, kad Lukiškių TI-K nepasirūpino pareiškėjo užimtumu už kameros ribų, atmetė. Pareiškėjas pats skunde nurodė, jog teisė pasivaikščioti ir naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu jam buvo suteikta. Pareiškėjas nedetalizavo savo teiginių dėl nepakankamo užimtumo, nenurodė ir nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, kad būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigą dėl užimtumo užtikrinimo (neužtikrinimo).

17. Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktą, kamerose, be kita ko, įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Aliarminio iškvietimo įrengimas kamerose numatytas ir pagal Įrengimo taisyklių 14.4 punktą. Teismas vertino, kad vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ar jis neveikė, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kilo koks nors pavojus, dėl kurio jam buvo būtinybė pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema ir jis šia galimybe negalėjo pasinaudoti, pareiškėjas nei vieno tokio atvejo nenurodė ir savo skunde nedetalizavo. Aliarminis signalas skirtas pranešti apie pavojų gyvybei, sveikatai, ar įstaigos turtui, o ne išsikviesti prižiūrėtoją bet kokiu klausimu. Teismas sprendė, kad šiuo atveju neturtinės žalos kilimo faktas nenustatytas, o abstraktūs nusiskundimai negali būti pagrindu žalai atlyginti.

18. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 68 paras pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, todėl darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigais. Teismo vertinimu, atsižvelgus į teismų praktiką, į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

III. 19. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundas būtų patenkintas.

20. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nenustatė dalies pažeidimų, nemotyvuotai atmetė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, buvo šališkas atsakovo naudai, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišreikalavo bylai išnagrinėti būtinų įrodymų, kurie galėjo pašalinti teismui kilusias abejones.

21. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad visas kameros plotas turi būti laikomas pagalbinėmis patalpomis, nes sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto neatskirtas kaip atskira kabina.

22. Pareiškėjas teigia, kad jis galbūt nebuvo supažindintas su visais byloje esančiais atsakovo pateiktais dokumentais ir taip buvo pažeistos jo procesinės teisės. Pareiškėjas tokią išvadą daro iš teismo sprendimo turinio. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad prašė išreikalauti Lukiškių TI-K 1996 m. gegužės 14 d. prašymo Nr. 4/I kopiją ir 1996 m. gruodžio 1 d. atliktų pastatų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kadastro duomenų bylos kopiją arba įsakymą, nurodantį minėtus dokumentus sunaikinti, tačiau teismas jų neišreikalavo.

23. Pareiškėjas teigia, kad teismas atsisakė ištirti pagrindinį dokumentą – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. raštą Nr. (1.39E)7R-1514, kuriame nurodytos Lukiškių TI-K uždarymo priežastys (dėl daugkartinių gyvenimo sąlygų reikalavimų pažeidimų).

24. Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais dėl to, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgta tik nustačius minimalaus ploto pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, byloje nėra duomenų, kad likęs kameros plotas buvo neužimtas (baldais ir kt.). Baldų ir kito inventoriaus užimtas plotas nepagrįstai neįskaičiuojamas į kameros plotą, o minimalaus ploto, turinčio tekti asmeniui kameroje, pažeidimas nenustatytas nepagrįstai. Pareiškėjas teigia patyręs didelių nepatogumų gyvendamas mažo ploto kameroje su itin mažai erdvės, be to, dar buvo apgyvendintas ir ne vienas.

25. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.

26. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ tinkamu pareiškėjo atstovu pagal įstatymą ir tokiu būdu iš pareiškėjo buvo atimta teisė į tinkamą atstovavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Bylos dalykas – 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui R. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. spalio 3 d. iki 2019 m. gegužės 6 d.

28. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui 68 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, priteisė pareiškėjo naudai 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjo pretenzijos dėl kitų neužtikrintų tinkamų sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas skundas, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nebuvo aktyvus, padarė materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

31. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių pareiškėjo nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2019 m. kovo 5 d.), pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad tokia pati minimalaus ploto norma buvo nustatyta ir nuo 2019 m. kovo 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

33. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, turi būti atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami.

34. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 8,22 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Remiantis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas nebuvo laikomas ankštomis sąlygomis ir pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose nebuvo suvaržyta. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, leidžiančių daryti kitokią išvadą.

35. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas pagalbinėmis patalpomis ir dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose, vertintini kaip jo subjektyvi interpretacija, neturinti jokio teisinio pagrindo.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto kalinimo sąlygų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina sprendimo nepagrįstumo.

37. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, nepagrįstai vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomas dokumentas yra bendro informacinio pobūdžio, jame pasisakoma apie Lukiškių TI-K reorganizavimą, jo priežastis, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai, analizuojant bylos duomenų visumą apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-770-442/2021; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1260-624/2021; kt.).

40. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

41. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes jis galbūt nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos pateikė atsakovas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko rašytinio proceso tvarka, atsižvelgus į pareiškėjo skunde pateiktą prašymą. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. birželio 8 d. išsiuntė pareiškėjui atsakovo atsiliepimo į skundą kopiją su priedais. Pareiškėjas nenurodė, kad negavo šių jam siųstų dokumentų, taip pat konkrečiai neįvardija, su kokiais byloje esančiais dokumentais jis nebuvo supažindintas. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kad jis kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas leisti susipažinti su bylos medžiaga arba pateikti tam tikrų joje esančių dokumentų kopijas, tačiau toks jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl jo procesinių teisių pažeidimo atmestini.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ tinkamu jo atstovu pagal įstatymą (pareiškėjas vartoja terminą „įstatyminis atstovas“). Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016; 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-884-624/2021; kt.).

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistos neturtinės žalos dydžiu. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, kad 68 paras jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 39 paras pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, vertino, jog pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

45. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

46. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgdama į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), atsižvelgdama į naujausią EŽTT formuojamą praktiką (žr., pvz., EŽTT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Einikis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 43277/20, 49994/20, 50514/20, 51079/20, 54383/20)), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (100 Eur) nėra adekvatus padarytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

48. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 600 Eur. Nustatant priteistiną neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama ir į tai, kad byloje nepateikti įrodymai, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, kad atsakovas sąmoningai neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, taip pat į tai, kad nenustatytos kitos neigiamos kalinimo sąlygos, kad pareiškėjas 39 paras buvo laikomas vienas.

49. Pareiškėjas prašo priteisti jam 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, tačiau nagrinėjamu atveju nustatė per mažą kompensaciją už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. priteista pareiškėjui iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti suma padidintina iki 600 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistą 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 600 Eur (šešių šimtų eurų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė