2016-06-06 Nr. AB-12115-3-61-3-05142-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1807-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05142-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. E. P. skundą atsakovui Lietuvos bankui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. E. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino (II t., b. l. 1–43), kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą „Dėl pinigų plovimo grėsmės Lietuvos finansų sektoriuje ir prašymo imtis veiksmų situacijai normalizuoti“ Nr. S 2014/(21.68-2102)-12-4692 atsisakyti taikyti poveikio priemones prieš Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigtą banką Danske Bank International S.A., teikiantį paslaugas Lietuvoje neįsisteigus ir Danijos Karalystėje įsteigtą banką Danske Bank A/S, kontroliuojantį Liuksemburgo banką; 2) įpareigoti Lietuvos banką per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą – įpareigoti Lietuvos banką priimti šiuos sprendimus: 2.1) pritaikyti poveikio priemonę prieš Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigtą banką Danske Bank International S.A. – visam laikui uždrausti šiam bankui toliau vykdyti bet kokią veiklą Lietuvos Respublikoje; 2.2) pritaikyti poveikio priemonę prieš Danijos Karalystėje įsteigtą banką Danske Bank A/S – įspėti Danijoje įsteigtą banką Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko akcininko pareigų, nustatytų Bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nevykdymo, ryšium su jo dukterinio banko Danske Bank International S.A. padarytais pažeidimais Lietuvoje; 3) siekiant įvertinti Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko atsisakymo liudyti teismui teisėtumą ir tokio veiksmo suderinamumą su pinigų plovimo prevencijos taisyklėmis, išskirti šį epizodą į atskirą bylą ir šioje byloje kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) prašant išaiškinti šiai bylai svarbias Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės nuostatas, pateikiant atsakymus į skunde iškeltus prejudicinius klausimus.

Paaiškino, kad skundžia Lietuvos banko neveikimą – atsisakymą taikyti poveikio priemones prieš Lietuvos teisės aktų nesilaikančius bankus: Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigtą banką Danske Bank International S.A., teikiantį paslaugas Lietuvoje neįsisteigus, ir Danijos Karalystėje įsteigtą banką Danske Bank A/S, turintį filialą Lietuvoje ir kontroliuojantį minėtą Liuksemburgo banką. Danske Bank International S.A. padarė pažeidimų, susijusių su pinigų plovimo prevencijos taisyklių galimu nesilaikymu ir galimai neteisėtai atsisakė liudyti byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014).

Danske Bank International S.A., veikdamas Lietuvoje neįsteigęs filialo, atidarė sąskaitą labai įtartinos reputacijos asmeniui – A. B., pažeisdamas pinigų plovimo prevencijos taisyklių reikalavimus: šis asmuo daugybę kartų keitė vardą, pavardę, paso numerį, kitus identifikavimo duomenis; buvo atleistas iš darbo meno vertybių aukcione už rimtus teisės pažeidimus; negyveno Liuksemburge, nevykdė šioje šalyje jokios veiklos, tad neturėjo jokio teisėto intereso turėti banko sąskaitą būtent šioje jurisdikcijoje; buvo gydytas psichikos ligoninėje.

Danske Bank International S.A. nereagavo į įspėjimus, kad minėtas asmuo per sąskaitą šiame banke gali užsiimti pinigų plovimo veikla, nesiaiškino, ar lėšų, kurias minėtas asmuo laikė šio banko sąskaitoje, kilmė teisėta. Ikiteisminio tyrimo metu A. B. davė keistus, su verslo logika nieko bendra neturinčius parodymus. Taip pat šis žmogus vengia duoti parodymus apie savo turto kilmę civilinėse bylose, jo parodymai nesutampa su kita turima informacija. A. B., padedamas Danske Bank International S.A., sugebėjo neteisėtu būdu išvilioti ir nuslėpti turtą, kurio apytikslė bendra vertė yra apie 26 milijonai eurų.

Danske Bank International S.A. privalėjo vadovautis priimančios šalies (Lietuvos) pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais. Nurodė, kad banko galimus pažeidimus pinigų plovimo prevencijos srityje galima suskirstyti į keletą epizodų: kliento tapatybės ir tikrojo naudos gavėjo nustatymo taisyklių galimi pažeidimai; pareigos turėti tinkamas procedūras ir personalą galimi pažeidimai; kliento nuolatinės veiklos stebėsenos taisyklių galimi pažeidimai; pareigos sustabdyti įtartinas operacijas taisyklių galimi pažeidimai; pareigos pranešti apie įtartinas operacijas teisėsaugos institucijoms galimi pažeidimai; keistas atsisakymas bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis. 2009 m. pabaigoje pareiškėjas kreipėsi į banką laišku, informuodamas apie A.

B. keliamą pinigų plovimo riziką bei pateikdamas šiam bankui visą žinomą informaciją, tačiau bankas niekaip nesureagavo į laišką. Nagrinėjant civilinę bylą tarp pareiškėjo ir A. B., Danske Bank International S.A. buvo paprašytas paliudyti, kas jam žinoma apie A. B. veiklą ir lėšų kilmę, tačiau banko atstovas atsisakė pateikti prašomą informaciją, motyvuodamas, kad to esą neleidžia daryti banko paslaptis (remiantis Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teise). Pareiškėjo teigimu, esant teisės normų kolizijai, šiuo atveju reikėtų vadovautis Lietuvos Respublikos teise, kadangi paslaugos teiktos Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 55 straipsnio 4 dalyje numatyta banko teisė teikti kliento banko paslaptį sudarančią informaciją teismui ir kitiems asmenims. Taip pat numatyta galimybė nustatyti, kad nagrinėjamos bylos medžiaga yra nevieša. Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teisė taip pat nedraudžia bankams liudyti civilinėse bylose apie aplinkybes, sudarančias banko paslaptį. Atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir mastą, šio banko tolesnė veikla kelia didelę pinigų plovimo grėsmę visam Lietuvos finansų sektoriui.

Svarbiausias Europos Sąjungos teisės aktas, reglamentuojantis pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją, yra 2005 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigą plovimui ir teroristų finansavimui (toliau – ir Direktyva 2005/60/EB). Iš direktyvos teksto yra akivaizdu, kad ji turėtų būti taikoma ir kitose valstybėse narėse įsteigtiems bankams, teikiantiems paslaugas neįsisteigus Lietuvoje. Lietuvos teisėje minėta direktyva buvo įgyvendinta Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu.

Lietuvos bankui kaip priežiūros institucijai yra suteikti platūs įgaliojimai tiek kreiptis į kitų ES valstybių narių priežiūros institucijas, tiek ir pačiam tiesiogiai į rinkos dalyvius. Todėl ši institucija pati turėtų pasirūpinti įrodymais, gavus pranešimus apie galimus teisės aktų pažeidimus. Lietuvos bankas turi teisę pareikalauti iš kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsteigtų ir Lietuvoje veikiančių remiantis laisve teikti paslaugas bankų visos informacijos, kaip tokie bankai laikosi pinigų plovimo prevencijos taisyklių, ir, prireikus, bausti tokius bankus už galimus pažeidimus.

Lietuvos bankas nieko nepasisakė dėl prašymo įspėti Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko Danske Bank International S.A. akcininko pareigų, nustatytų Bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nevykdymo, dėl jo dukterinio banko Danske Bank International S.A. padarytų pažeidimų Lietuvoje. Be to, tai, kad prašymas Lietuvos banke buvo nagrinėjamas netinkamai, įrodo ir ta aplinkybė, kad praėjus mažiau nei 24 valandoms nuo pirmojo pranešimo elektroniniu paštu išsiuntimo gavo atsakymą iš Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus, kad atsisakoma imtis veiksmų.

Manė, kad byloje kilo principinis teisės klausimas, kurios valstybės narės – banko kilmės valstybės narės ar priimančios valstybės narės – teise reikėtų vadovautis, šaukiant civiliniame procese liudyti vienoje valstybėje narėje įsteigtą banką, teikiantį savo paslaugas (vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsniu) kitoje valstybėje narėje, prašant paliudyti apie aplinkybes, susijusias būtent su tokio banko veikla priimančioje valstybėje narėje.

Atsakovas Lietuvos bankas su skundu nesutiko, prašė jo netenkinti (II t., b. l. 62–68).

Paaiškino, kad pareiškėjas nenurodo, kaip skundžiamas Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštas pažeidė jo teises arba interesus ir kaip jie būtų apginti, jei reiškiami reikalavimai būtų patenkinti. Pareiškėjo nesieja jokie ryšiai su skunde nurodytais bankais, jokie įstatymai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešojo intereso. Šioje byloje keliami klausimai dėl atsisakymo liudyti teisėtumo ir su tuo susijusių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo turėjo būti keliami ir nagrinėti byloje, kurioje buvo atsisakyta liudyti.

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas kitose Europos Sąjungos valstybėse įsteigtoms kredito įstaigoms, teikiančioms finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, netaikomas. Lietuvos banko valdybos 2015 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 03-17 patvirtintuose Finansų rinkos dalyviams skirtuose nurodymuose, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui, nurodyta, kad jie taikomi kredito įstaigoms, kitiems nurodytiems subjektams ir mutatis mutandis užsienio valstybių subjektų filialams, įsteigtiems Lietuvos Respublikoje, kaip šios ir kitos sąvokos apibrėžtos Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme (analogiškos nuostatos buvo nurodytos ir iki 2015 m. vasario 18 d. galiojusiuose Lietuvos banko valdybos 2008 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 82 patvirtintuose Kredito, elektroninių pinigų ir mokėjimo įstaigoms skirtuose nurodymuose, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui).

Lietuvos banko valdybos 2004 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 127 patvirtintose Teisės teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įgyvendinimo taisyklėse nenumatyta, kad ketinančiam Lietuvos Respublikoje teikti finansines paslaugas neįsteigus filialo užsienio bankui pateikiant informaciją apie Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus viešųjų interesų apsaugai, skirtingai nei ketinančiam Lietuvos Respublikoje įsteigti filialą užsienio bankui pateikiant informaciją apie Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus viešųjų interesų apsaugai, būtų nurodoma, jog banko veiklai Lietuvos Respublikoje, be kita ko, bus taikomas ir Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas.

Direktyvoje 2005/60/EB nėra jokios nuostatos, nurodančios, kad Europos Sąjungos valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, privalo nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį priimančios šalies pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai būtų taikomi kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotiems bankams, teikiantiems priimančioje šalyje finansines paslaugas neįsisteigus. Lietuvos Respublika, pasinaudojusi Direktyvos 2005/60/EB suteikta teise, savo teisės aktuose kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsteigtiems bankams, teikiantiems finansines paslaugas neįsisteigus, nenustatė nei pirmiau nurodytos pareigos, nei pareigos laikytis kitų pinigų plovimo prevencijos reikalavimų.

Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad neva Danske Bank International S.A. aktyviai veikia Lietuvoje, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų, o Lietuvos bankas taip pat tokių faktų neturi, tuo labiau faktų, kad bankas, teikdamas finansines paslaugas Lietuvoje, pažeidžia finansų rinką reguliuojančiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuoto užsienio banko, ketinančio priimančioje šalyje teikti finansines paslaugas neįsteigus filialo, pateiktas pranešimas priimančios šalies priežiūros institucijai apie numatomas teikti finansines paslaugas nereiškia, kad užsienio bankas faktiškai jau teikia priimančioje šalyje finansines paslaugas.

Lietuvos bankas Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko Danske Bank International S.A. priežiūros nevykdo (šio banko priežiūrą atlieka Liuksemburgo priežiūros institucija). Nėra duomenų, kad šis bankas teiktų finansines paslaugas Lietuvoje ir teikdamas paslaugas nesilaikytų finansų rinką reguliuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų reikalavimų (pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos šiam bankui netaikomos), todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis Bankų įstatymo 70 straipsnio nuostatomis ir taikyti šiam bankui poveikio priemones.

Įvertinus tai, akivaizdu, Lietuvos bankui nebuvo jokio pagrindo net pradėti pareiškėjo reikalauto tyrimo dėl šio banko neva vykdomos veiklos Lietuvoje. Vadovaujantis Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu, pagrindinė už pinigų plovimo prevenciją atsakinga Lietuvos institucija yra Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT). Lietuvos bankas persiuntė pareiškėjo Lietuvos bankui pateiktą pranešimą šiai institucijai. Lietuvos bankas atlieka tik Bankų įstatymo nustatyta tvarka išduotą licenciją turinčių bankų, įskaitant jų padalinius Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse, bei šio įstatymo nustatyta tvarka išduotą licenciją turinčių užsienio bankų filialų priežiūrą.

Atitinkamai Lietuvos bankas Bankų įstatyme nurodytas poveikio priemones turi teisę taikyti tik savo prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams. Danijos Karalystėje įsteigtas bankas Danske Bank A/S nėra Lietuvos banko prižiūrimas subjektas, nėra teisinio pagrindo Danijos Karalystėje įsteigtam bankui Danske Bank A/S taikyti poveikio priemonę ar imtis prieš šį banką kitų veiksmų. Lietuvos bankas savo atsakyme pareiškėjui nurodė, kad nevykdo Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko Danske Bank International S.A. priežiūros, todėl pareiškėjui turėjo būti savaime suprantama, kad tuo labiau Lietuvos bankas nevykdo ir šį banką patronuojančio banko priežiūros.

Manė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra jokio pagrindo ir tikslingumo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pareiškėjo keliamais klausimais, kadangi klausimai dėl atsisakymo liudyti teisėtumo ir su tuo susijusių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo galėtų būti nagrinėjami byloje, kurioje buvo atsisakyta liudyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 74–76).

Nurodė, kad Lietuvos bankas teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus tiek dėl Danske Bank International S.A., tiek dėl Danske Bank A/S, kadangi jie nėra priskirti Lietuvos banko prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad Lietuvos bankas, kaip ir kitos valstybės institucijos, būtent pagal savo kompetenciją atsakingas už šiame įstatyme nustatytą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją, todėl pareiškėjo teiginiai dėl neva netinkamo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų bei kitų Lietuvos banko pareigų pinigų plovimo prevencijos srityje įgyvendinimo nėra pagrįsti šio įstatymo nuostatomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo J. E. P. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 14 d. kreipimusi, kurį pavadino pareiškimu, kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybą ir prašė: 1) kuo greičiau priimti sprendimą, įpareigojantį Danske Bank International S.A. nevykdyti Lietuvoje jokios veiklos, kol nėra išsklaidytos visos abejonės dėl galimo šio banko dalyvavimo pinigų plovimo veikloje; 2) atlikti reikiamą tyrimą ir šiuo tikslu kreiptis į Danske Bank International S.A., reikalaujant pateikti visą informaciją dėl galimos šio banko pinigų plovimo veiklos Lietuvos Respublikoje; 3) įpareigoti Danske Bank International S.A. saugoti neribotą laiką (iki kol bus galutinai pabaigtas tyrimas) jo turimus dokumentus apie savo klientą A. B. (kitu vardu – F. B.); 4) pasitvirtinus įtarimams – visam laikui uždrausti Liuksemburge įsteigtam bankui Danske Bank International S.A. toliau vykdyti bet kokią veiklą Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 70 straipsniu ir 72 straipsnio 3 dalies 3 punktu; 5) įspėti Danijoje įsteigtą banką Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko akcininko pareigų, nustatytų Bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nevykdymo, ryšium su jo dukterinio banko Danske Bank International S.A. padarytais pažeidimais Lietuvoje, vadovaujantis Bankų įstatymo 70 straipsniu ir 72 straipsnio 3 dalies 1 punktu. Pareiškėjas atsakovui paaiškino, kad Danske Bank International S.A., veikdamas Lietuvoje neįsteigęs filialo, atidarė sąskaitą įtartinos reputacijos asmeniui – Lietuvoje nuolat gyvenančiam Danijos Karalystės piliečiui A. B., pažeisdamas pinigų plovimo prevencijos taisyklių reikalavimus; Danske Bank International S.A. nereagavo į gautus įspėjimus, kad šis asmuo per sąskaitą banke gali užsiimti pinigų plovimo veikla; Danske Bank International S.A. nesiaiškino, ar lėšų, kurias minėtas asmuo laikė šio banko sąskaitoje, kilmė teisėta; Danske Bank International S.A. atsisakė bendradarbiauti su teisėsauga (banko atstovas galimai neteisėtai atsisakė liudyti teismui byloje). Pareiškėjas, be kita ko, siūlė Lietuvos bankui išreikalauti tiesiogiai iš Danske Bank International S.A. visą turimą informaciją apie A. B. sąskaitos atidarymo aplinkybes.

Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692 pareiškėjo prašymo netenkino. Paaiškino, kad, vadovaudamasis Bankų įstatymo 70 straipsniu, Lietuvos bankas negali apriboti Danske Bank International S.A., kuris yra Liuksemburge įsteigtas bankas, priklausantis Danske Bank A. S. grupei, veiklos Lietuvoje, reikalauti iš jo informacijos ar skirti įpareigojimų, nes nėra nustatyta, kad, teikdamas finansines paslaugas Lietuvoje, šis bankas pažeidė finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Šiuo raštu taip pat nurodė, kad pareiškėjo pareiškimo kopiją su priedais persiuntė FNTT.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas nepatenka į subjektų, galinčių ginti viešąjį interesą, ratą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 1 d.). Šiuo atveju į teismą J. E. P. kreipėsi ginčydamas, jo manymu, neteisėtą 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692. Šiuo sprendimu nėra nustatytos jokios teisės ar pareigos pareiškėjui, kuris nėra Danske Bank International S.A. ar Danske Bank A/S klientas, todėl ginčo sprendimo panaikinimas jo teisinio statuso iš esmės nepakeistų. Vis dėlto, ginčo sprendimas adresuotas pareiškėjui, priimtas atsisakius tenkinti jo skundą, todėl teismas laikė jį individualiu teisės aktu ir vertino jo teisėtumą ir pagrįstumą.

Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad Danske Bank International S.A. yra Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigtas bankas ir priklauso Danske Bank A. S. grupei bei teikia finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigęs filialo, o Danske Bank A/S yra Danijos Karalystėje įsteigtas bankas, patronuojantis Danske Bank International S.A. Pareiškėjas 2014 m. spalio 14 d. prašymu iš esmės prašė taikyti poveikio priemones, numatytas Lietuvos bankų įstatymo 72 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktuose.

Teismas vadovavosi Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies, Lietuvos bankų įstatymo 70 straipsnio 1, 2, 3, 4, 5 dalių nuostatomis. Iš nurodytų teisės normų analizės matyti, kad viena vertus, Europos Sąjungos valstybės narės bankai, Lietuvos Respublikoje teikiantys finansines paslaugas neįsteigę filialo, nepatenka į Lietuvos banko prižiūrimų subjektų sąrašą ir jų priežiūrą atlieka Europos Sąjungos valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso užsienio bankas, priežiūros institucija. Kita vertus, įstatymų leidėjas nustatė išimtis, kurioms egzistuojant Lietuvos bankas turi teisę pats atlikti tokią priežiūrą, jeigu tokia institucija nesilaiko šio Įstatymo, priežiūros institucijos teisės aktų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą.

Atsakovo teigimu, nebuvo nustatyta, kad Danske Bank International S.A. teikia finansines paslaugas Lietuvoje ar tuo labiau, kad jas teikdamas, pažeidė finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Lietuvos bankas neturi įrodymų, jog Danske Bank International S.A. veikia Lietuvoje, o sutartį su A. B. sudarė telefonu. Šiuos atsakovo teiginius pagrindžia FNTT Pinigų plovimo prevencijos valdybos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. 25/6-1-5-23949, kuriuo atsakydama į Lietuvos banko persiųstą J. E. P. 2014 m. spalio 14 d. skundą, nurodė, kad atliko gautos informacijos apie Danske Bank International S.A. ir Danijos karalystės piliečio A. B. veiklą patikrinimą. Pažymėjo, kad Danske Bank International S.A. veiklą prižiūri Liuksemburgo kompetentingos priežiūros institucijos, o FNTT nėra gavusi iš tokių institucijų informacijos apie minėto banko neteisėtą veiklą ar netinkamai įgyvendinamas pinigų plovimo prevencijos priemones Lietuvoje, taip pat nebuvo gauta duomenų, kad A. B. vykdė įtartinas finansines operacijas Lietuvoje ar fiziškai dalyvavo Lietuvoje atidarant sąskaitą banke Danske Bank International S.A.

Pareiškėjas nėra Danske Bank International S.A. ar Danske Bank A/S klientas, todėl šie bankai, teikdami finansines paslaugas, savo veikla tiesiogiai jo teisių ir teisėtų interesų pažeisti niekaip negalėjo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuota, kad neturėdamas duomenų apie Danske Bank International S.A. finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, Lietuvos bankas neturėjo jokio pagrindo atlikti veiksmus, nurodytus Lietuvos bankų įstatymo 70 straipsnio 2–5 dalyse, ir tuo labiau taikyti Lietuvos bankų įstatymo 72 straipsnio 3 dalyje nustatytas poveikio priemones.

Pareiškėjas tiek pareiškime Lietuvos bankui, tiek skunde teismui akcentavo, kad Danske Bank International S.A. turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais, reglamentuojančiais pinigų plovimo prevenciją, jam turėjo būti taikomas Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas. Paaiškino, kad Lietuvos bankas turėjo laikytis Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio nustatytos pareigos, o šio įstatymo prasme terminas kredito įstaigos apima ir tuos bankus, kurie yra įsteigti kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Lietuvoje veikia remiantis laisve teikti paslaugas. Teigė, kad iš Direktyvos 2005/60/EB teksto akivaizdu, kad ji turėtų būti taikoma ir kitose valstybėse narėse įsteigtiems bankams, teikiantiems paslaugas neįsisteigus Lietuvoje.

Direktyvos 2005/60/EB 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės privalo užtikrinti, kad pinigų plovimas ir teroristų finansavimas būtų uždrausti. Ši direktyva, be kita ko, taikoma kredito įstaigoms, finansų įstaigoms ir kitiems nurodytiems asmenims (Direktyvos 2005/60/EB 2 str. 1 d.). Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 punktą „kredito įstaiga“ yra kredito įstaiga, kaip ji apibrėžta 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/12/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (1) 1 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, įskaitant kredito įstaigų, kurių buveinė yra Bendrijoje ar už jos ribų, filialus, apibrėžtus minėtos direktyvos 1 straipsnio 3 dalyje ir esančius Bendrijos teritorijoje. 2000 m. kovo 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/12/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalyje „kredito įstaiga“ apibrėžta kaip įmonė, kuri verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš visuomenės ir paskolų teikimu savo sąskaita. Pažymėta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str.). Būtent Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas priimtas įgyvendinant Direktyvos Nr. 2005/60/EB nuostatas.

Teismas vadovavosi Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 8 punkto, Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 24 dalies, 1 straipsnio 2 dalies, 3, 35 straipsnių nuostatomis.

Direktyvos 2005/60/EB taikymo sritis apima ir kitose valstybėse narėse įsteigtus bankus, teikiančius paslaugas neįsisteigus priimančioje šalyje. Tačiau, kaip minėta, valstybės narės, tarp jų ir Lietuvos Respublika, galėjo pasirinkti atitinkamą jos įgyvendinimo būdą ir formą, kad užtikrintų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo uždraudimą. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, priimdamas Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, užsienio bankų, teikiančių finansines paslaugas neįsteigus filialo Lietuvos Respublikoje, į šio įstatymo taikymo subjektų ratą neįtraukė. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad tokie asmenys nėra kontroliuojami. Šio ginčo atveju Danske Bank International S.A. veiklą prižiūri Liuksemburgo kompetentingos priežiūros institucijos.

Pareiškėjas skundo reikalavimus grindė remdamasis ESTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. C-212/11 Jyske Bank Gibraltar v. Administracion del Estado. Teismas pažymėjo, jog ESTT išaiškinimai nurodytoje byloje leidžia teigti, kad Direktyva 2005/60/EB neįpareigoja nacionalinėje teisėje nustatyti pareigą užsienio bankams, teikiantiems finansines paslaugas neįsteigus filialo valstybėje narėje, perduoti informaciją, reikiamą kovojant su pinigų plovimu, tiesiogiai šios valstybės narės finansinės žvalgybos padaliniui (toliau – ir FŽP), tačiau iš esmės nedraudžia priimti griežtesnius nacionalinius aktus, pagal kuriuos galėtų reikalauti tokią informaciją pateikti tiesiogiai valstybės narės FŽP, tuo atveju, jeigu Direktyvos 2005/60/EB 22 straipsnyje nustatyta tvarka priimančios šalies FŽP neleidžia gauti tokios informacijos tarpininkaujant valstybės narės, kurioje yra kredito įstaiga, FŽP. Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose tokia pareiga nėra nustatyta ir, remiantis ESTT išaiškinimais, neprivalėjo būti nustatyta.

Įvertinus Direktyvos 2005/60/EB, Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatas, ESTT išaiškinimus, teismo vertinimas sutampa su atsakovo pozicija, jog Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas nėra taikomas kitose Europos Sąjungos valstybėse įsteigtoms kredito įstaigoms, teikiančioms finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo. Danske Bank International S. A. nėra tas asmuo, kuris patenka į Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo reguliavimo sritį. Nurodytų nuostatų analizė suponuoja teismo išvadą pareiškėjo nurodytus argumentus dėl Lietuvos banko nevykdomos pareigos, įtvirtintos Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, laikyti nepagrįstais.

Skundo argumentai, susiję su Danske Bank International S.A. atsisakymu liudyti teisme, atmetami kaip nepagrįsti ir nesusiję su šiuo ginču. Iš teismui pateiktų dokumentų ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Danske Bank International S.A. atstovas 2010 m. spalio 19 d. atsisakė liudyti Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-47-560/2010. Šaukiamo asmens liudytoju pareiga duoti teisingus paaiškinimus ir teismo teisė skirti baudą už nepagrįstą atsisakymą liudyti įtvirtinti Civilinio proceso kodekso 191 straipsnyje. Iš to išplaukia, kad atsisakymo liudyti teisėtumo klausimas turėjo būti keliamas ir analizuojamas nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus apygardos teisme, o Lietuvos bankas, neatliekantis Danske Bank International S.A. priežiūros, dėl to jokių veiksmų imtis negalėjo.

Pareiškėjas prašė kreiptis į ESTT su prašymu pateikti atsakymus į prejudicinius klausimus. Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-525/2015). Šiuo atveju pareiškėjas prašymą kreiptis į ESTT sieja su atsisakymu liudyti civiliniame procese, o toks klausimas nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl prašymas netenkintas.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas Lietuvos bankas tinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, dėl jų padarė pagrįstas išvadas, teisingai aiškino ir taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus, todėl pagrįstai atsisakė tenkinti J. E. P. skundą. Šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimą bei įpareigoti atlikti prašomus veiksmus, skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 89 str.). Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

III. Pareiškėjas J. E. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo klausimu, ar, vadovaujantis direktyvos 2005/60/EB nuostatomis, Lietuvos bankas privalėjo imtis veiksmų, tačiau pareiškėjo skunde buvo keliami ir kiti klausimai: pareiga bausti bankus, veikiančius Lietuvoje neįsteigus filialo, tuomet, kai jų kilmės šalies institucija nesiima reikiamų veiksmų; Danske Bank A/S veiklos vertinimas.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą, ratą. ABTI 56 straipsnio 1 dalis tokią teisę suteikia ir fiziniams asmenims. Kiekvienas pilietis turi teisėtą interesą, kad visi Lietuvoje veikiantys bankai laikytųsi Lietuvos ir ES teisės normų, ginančių viešąjį interesą. Galimai nusikalstamos veikos aukos turi teisėtą interesą reikalauti, kad valstybės institucijos užtikrintų, jog visi Lietuvoje veikiantys bankai laikysis pinigų plovimo prevencijos taisyklių.

Nesutinka su Lietuvos banko pozicija, kad pareiškėjas neturi aiškaus intereso šioje byloje. Pareiškėjas yra nukentėjęs nuo šio banko kliento A. B., kuris iš jo neteisėtai išviliotą turtą paslėpė būtent šiame banke.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato ir neteisingai pritaikė ESTT sprendimą Jyske byloje. Vadovaujantis Jyske byla, visi Lietuvoje veikiantys bankai (taip pat – ir bankai, veikiantys Lietuvoje neįsisteigę filialo) privalo laikytis būtent Lietuvos (o ne savo kilmės šalies) pinigų plovimo prevencijos taisyklių.

Teigia, kad net ir į Lietuvos pinigų plovimo prevencijos įstatymo taikymo sritį formaliai neįtraukus kitose ES valstybėse narėse įsteigtų bankų, teikiančių paslaugas Lietuvoje neįsisteigus filialo, ES teisės nuostatos vis vien įpareigoja Lietuvos priežiūros institucijas bausti tokius bankus už pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimus. Net ir nustačius, kad formaliai už tokio banko priežiūrą yra atsakinga Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės kompetentinga institucija, tuo atveju, kai kompetentinga Liuksemburgo institucija praktiškai neužtikrina, kad jos teritorijoje įsteigtas bankas, veikdamas Lietuvoje, laikysis visiems privalomų pinigų plovimo prevencijos taisyklių, teisę ir pareigą bausti tokį banką įgyja kompetentinga Lietuvos institucija – Lietuvos bankas.

Pirmosios instancijos teismo pareiškėjas prašė įvertinti ne tik Danske Bank International S.A. veiklą, bet taip pat ir šio banko motininio banko – Danijos Karalystėje įsteigto banko Danske Bank A/S – galimai padarytą pažeidimą, nustatytą Bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje. Pirmosios instancijos teismas iš viso neteisėtai ignoravo šį prašymą. Mano, kad šioje situacijoje taip pat tikslinga būtų kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu. Taip pat prašo, vadovaujantis Bankų įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 6 dalimi, kuo skubiau įpareigoti Lietuvos banką įspėti banką Danske Bank A/S dėl jo, kaip Danske Bank International S.A. akcininko netinkamo pareigų vykdymo, šį įspėjimą taip pat išsiunčiant Danijos Karalystės finansų priežiūros institucijai.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs prašymą įvertinti Danske Bank International S.A. atsisakymo liudyti Lietuvos teismui teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai atmetė tokį prašymą. Iš aplinkybių visumos yra akivaizdu, kad tikrasis banko atsisakymo liudyti motyvas buvo ne savo kliento banko paslapties slaptumo išsaugojimas, bet savo paties padarytų pinigų plovimo prevencijos taisyklių pažeidimų nuslėpimas nuo teisėsaugos ir finansų priežiūros institucijų. Prašo kreipimesi į ESTT su kitais prejudiciniais klausimais perduoti ir jo kreipimesi į pirmosios instancijos teismą iškeltus prejudicinius klausimus, susijusius su atsisakymo liudyti epizodu.

Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik konstatavimu, kad Pinigų plovimo prevencijos įstatymas Liuksemburge įsteigtam bankui Danske Bank International S.A. netaikomas, o jo veiklą prižiūri Liuksemburgo kompetentingos institucijos. Tačiau teismas nieko nepasisakė, kaip turėtų būti vykdoma tokio banko priežiūra tais atvejais, kuomet kilmės šalies kompetentingos institucijos faktiškai neatlieka savo pareigų.

Vadovaujantis ABTĮ, jo 111 straipsniu, prašo įvertinti teisės akto (Lietuvos banko valdybos 2015 m. vasario 12 d. nutarimas Nr. 03-17 „dėl finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui, patvirtinimo“, ypač šiuo nutarimu patvirtintų nurodymų 2 punktas) teisėtumo klausimą ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos pinigų plovimo taisyklės netaikomos kitose ES valstybėse narėse įsteigtiems bankams, teikiantiems paslaugas neįsisteigus Lietuvoje, remiantis šioje byloje iškeltais argumentais.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 13–21) prašo atmesti apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos banko nuomone, šiuo atveju pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas, o jo privatus ginčas su Danske Bank International S. A. klientu yra sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Tvirtina, kad Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas kitose Europos Sąjungos valstybėse įsteigtoms kredito įstaigoms, teikiančioms finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, netaikomas.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Ispanijos Karalystės Aukščiausiasis Teismas ir Vilniaus apygardos administracinis teismas Direktyvos 2005/60/EB nuostatas pritaikė visiškai skirtingai.

Lietuvos bankas Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje įsteigto banko Danske Bank International S. A. priežiūros nevykdo, taip pat nėra duomenų, kad šis bankas teiktų finansines paslaugas Lietuvoje ir teikdamas paslaugas nesilaikytų finansų rinką reguliuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų reikalavimų (pinigų plovimo prevenciją reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos šiam bankui netaikomos), todėl nėra teisinio pagrindo vadovautis Bankų įstatymo 70 straipsnio nuostatomis ir taikyti šiam bankui poveikio priemones.

Lietuvos bankas neturėdamas pagrįstos informacijos, patvirtinančios nei kad Liuksemburge įsteigtas bankas Danske Bank International S. A. faktiškai teikia finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigęs filialo, nei kad tokia jo veikla yra susijusi su pinigų plovimu, nei kad Liuksemburgo kompetentingos institucijos, kaip teigia pareiškėjas, netinkamai atlieka savo pareigas, neturi pagrindo imtis kokių nors papildomų veiksmų, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais atsakė pareiškėjui Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. raštu.

Lietuvos bankas Bankų įstatyme nurodytas poveikio priemones turi teisę taikyti tik savo prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams. Danijos Karalystėje įsteigtam bankui Danske Bank A/S nėra taikomas Bankų įstatymas ir šis bankas nėra Lietuvos banko prižiūrimas subjektas.

Pareiškėjas prašo įvertinti galimai padarytą Danske Bank International S. A. pažeidimą – atsisakymą liudyti Lietuvos Respublikos teismuose. Tačiau pareiškėjo argumentai nepagrįsti ir nesusiję su šiuo ginču.

Teigia, kad Lietuvos banko valdybos 2015 m. vasario 12 d. nutarimas Nr. 03-17 yra teisėtas, įgyvendinantis Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 4 straipsnyje nustatytą reikalavimą, o pareiškėjo teiginys, kad yra tikslinga iškelti šio teisės akto teisėtumo klausimą, yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Mano, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra jokio pagrindo ir tikslingumo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pareiškėjo keliamais klausimais. Be to, klausimai dėl atsisakymo liudyti teisėtumo ir su tuo susijusių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo galėtų būti nagrinėjami byloje, kurioje buvo atsisakyta liudyti. Tačiau šie klausimai ir galimi ESTT atsakymai į juos neturi ir negali turėti jokios reikšmės sprendžiant šį ginčą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo „Dėl pinigų plovimo grėsmės Lietuvos finansų sektoriuje ir prašymo imtis veiksmų situacijai normalizuoti“ Nr. S 2014/(21.68-2102)-12-4692 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Lietuvos banką taikyti poveikio priemones Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotiems užsienio bankams pagrįstumo.

Kaip nustatyta byloje pateiktais įrodymais, pareiškėjas J. E. P. 2014 m. spalio 14 d. kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybą ir prašė: 1) kuo greičiau priimti sprendimą, įpareigojantį Danske Bank International S.A. nevykdyti Lietuvoje jokios veiklos, kol nėra išsklaidytos visos abejonės dėl galimo šio banko dalyvavimo pinigų plovimo veikloje; 2) atlikti reikiamą tyrimą ir šiuo tikslu kreiptis į Danske Bank International S.A., reikalaujant pateikti visą informaciją dėl galimos šio banko pinigų plovimo veiklos Lietuvos Respublikoje; 3) įpareigoti Danske Bank International S.A. saugoti neribotą laiką (iki kol bus galutinai pabaigtas tyrimas) jo turimus dokumentus apie savo klientą A. B. (kitu vardu – F. B.); 4) pasitvirtinus įtarimams – visam laikui uždrausti Liuksemburge įsteigtam bankui Danske Bank International S.A. toliau vykdyti bet kokią veiklą Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 70 straipsniu ir 72 straipsnio 3 dalies 3 punktu; 5) įspėti Danijoje įsteigtą banką Danske Bank A/S dėl jo, kaip banko akcininko pareigų, nustatytų Bankų įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje, nevykdymo, dėl jo dukterinio banko Danske Bank International S.A. padarytų pažeidimų Lietuvoje, vadovaujantis Bankų įstatymo 70 straipsniu ir 72 straipsnio 3 dalies 1 punktu (II t., b. l. 103–119). Lietuvos banko priežiūros tarnyba šioje byloje skundžiamu 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. S2014/(21.68-2102)-12-4692 (II t., b. l. 69–70) pareiškėjo prašymo netenkino motyvuodama tuo, kad, vadovaudamasis Bankų įstatymo 70 straipsniu, Lietuvos bankas negali apriboti Danske Bank International S.A., kuris yra Liuksemburge įsteigtas bankas, priklausantis Danske Bank A. S. grupei, veiklos Lietuvoje, reikalauti iš jo informacijos ar skirti įpareigojimų, nes nėra nustatyta, kad šis bankas, teikdamas finansines paslaugas Lietuvoje, pažeidė finansinių paslaugų teikimą reglamentuojančius teisės aktus. Be to, atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo manyti, kad Direktyva 2005/60/EB, reglamentuojanti pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevenciją, yra netinkamai įgyvendinta Lietuvoje, taip pat kad pareiškėjo pareiškimo kopiją su priedais persiuntė FNTT.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Lietuvos bankas tinkamai įvertino reikšmingas faktines aplinkybes bei padarė pagrįstas išvadas, teisingai aiškino ir taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus, todėl pagrįstai atsisakė tenkinti J. E. P. prašymus, nusprendė, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą bei įpareigoti atlikti prašomus veiksmus, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylai reikšmingą teisinį reglamentavimą, byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis: Lietuvos bankas, kuris yra centrinis bankas Lietuvos Respublikoje bei sudedamoji Europos centrinių bankų sistemos dalis, Europos centrinių bankų sistemos tikslų siekia bei uždavinius vykdo vadovaudamasis Europos centrinio banko gairėmis ir nurodymais. Lietuvos bankas savo funkcijas atlieka ir veiklą vykdo tiek, kiek tai neprieštarauja Europos centrinio banko ir Europos centrinių bankų sistemos tikslams ir Europos Sąjungos teisės aktams, tarp jų Europos centrinio banko teisės aktams (Lietuvos banko įstatymo (2001 m. kovo 13 d.

įstatymo Nr. IX-205 redakcija) 1 str. 1 d. (2015 m. lapkričio 24 d. įstatymo Nr. XII-2058 redakcija)). Lietuvos banko funkcijos, atliekamos vykdant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas ir veikiant kaip sudedamajai Europos centrinių bankų sistemos daliai, numatytos Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, o kitos, taip pat – ir finansų rinkos priežiūra, vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka – Lietuvos banko įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos banko prižiūrimi finansų rinkos dalyviai, taip pat – bankai, užsienio valstybių bankų filialai, įsteigti Lietuvos Respublikoje, Centrinė kredito unija, kredito unijos, numatyti Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio, reglamentuojančio šio banko tikslus, funkcijas, teises ir pareigas atliekant finansų rinkos priežiūrą, 1 dalyje (2014 m. liepos 17 d.

įstatymo Nr. XII-1035 redakcija). Lietuvos bankas, prižiūrėdamas, kaip prižiūrimi finansų rinkos dalyviai laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, be kita ko, atlieka bankų, užsienio valstybių bankų filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, Centrinės kredito unijos, kredito unijų priežiūrą ir kitas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo, Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo Lietuvos bankui priskirtas funkcijas (Lietuvos banko įstatymo 42 str. 2 d. 2 p.), Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo, Lietuvos Respublikos įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatymo, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo, Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo ir kitų įstatymų Lietuvos bankui priskirtas funkcijas (Lietuvos banko įstatymo 42 str. 2 d. 6 p.).

Atlikdamas finansų rinkos priežiūrą, Lietuvos bankas turi teisę:

1) leisti teisės aktus ir rekomendacijas dėl prižiūrimų finansų rinkos dalyvių veiklos ir priežiūros;

2) gauti priežiūrai atlikti reikalingą informaciją iš valstybės institucijų, prižiūrimų finansų rinkos dalyvių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų;

3) inspektuoti (tikrinti) prižiūrimus finansų rinkos dalyvius, o įstatymų nustatytais atvejais – ir kitus asmenis; 4) įstatymų ir Europos Sąjungos teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka taikyti poveikio priemones prižiūrimiems finansų rinkos dalyviams ir kitiems asmenims;

5) turėti kitokių teisių, nustatytų Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytuose teisės aktuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose (Lietuvos banko įstatymo 42 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 12 straipsnio 3 dalis (2014 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XII-1044 redakcija) nustato, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuota finansų įstaiga, t. y. finansų įmonė arba kredito įstaiga (Finansų įstaigų įstatymo 4 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1872 redakcija)), kitais Lietuvos Respublikos įstatymuose, reglamentuojančiuose finansinių paslaugų teikimą, nustatytais atvejais gali pradėti teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje nesteigdama filialo, praėjus 1 mėnesiui nuo tos dienos, kurią užsienio priežiūros institucija Lietuvos Respublikos finansų įstaigų priežiūros institucijai perdavė jos veiklos planą. Finansų įstaigų įstatymo 4 straipsnio 5 dalis (2004 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. IX-2067 redakcija) nustato, kad jei Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, nustato kitokias normas negu šis įstatymas, taikomos įstatymų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, normos.

Lietuvos Respublikos bankų įstatymas, kurio tikslas – reglamentuoti bankų ir užsienio bankų, veikiančių Lietuvos Respublikoje, taip pat jų padalinių steigimo, licencijavimo, veiklos, pabaigos ir pertvarkymo bei priežiūros tvarką, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi (Bankų įstatymo 1 str. 1 d.), be kita ko, nustato: užsienio bankai gali šio įstatymo nustatyta tvarka steigti Lietuvos Respublikoje bankus, įsigyti veikiančių bankų įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisų dalį, steigti filialus ir atstovybes, o Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuoti užsienio bankai taip pat turi teisę teikti finansines paslaugas neįsteigę filialo Lietuvos Respublikoje šio įstatymo 20 straipsnyje nustatyta tvarka (Bankų įstatymo 16 str. 1 d. (2015 m. kovo 19 d.

įstatymo Nr. XII-1545 redakcija)). Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuotas užsienio bankas šiame straipsnyje nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje gali steigti filialą ar teikti finansines paslaugas neįsteigęs filialo. Teisė teikti finansines paslaugas neįsteigus filialo nesuteikia teisės Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuotam užsienio bankui verstis nuolatine finansinių paslaugų teikimo veikla Lietuvos Respublikoje (Bankų įstatymo 20 str. 1 d. (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-273 redakcija)). Europos Sąjungos valstybėje narėje licencijuotas užsienio bankas gali pradėti teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigęs filialo nuo tos dienos, kurią Lietuvos priežiūros institucija iš užsienio valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso užsienio bankas, priežiūros institucijos gavo pranešimą, kuriame nurodytos numatomos teikti finansinės paslaugos (Bankų įstatymo 20 str. 5 d. (2005 m. birželio 23 d.

įstatymo Nr. X-273 redakcija)). Priežiūros institucija yra Europos centrinis bankas arba Lietuvos bankas, atitinkamai pagal Reglamente (ES) Nr. 1024/2013 nustatytą funkcijų paskirstymą. Lietuvos bankas šio įstatymo priežiūros institucijai nustatytas funkcijas atlieka, suteiktomis teisėmis naudojasi tiek, kiek pagal Reglamento (ES) Nr. 1024/2013 nuostatas tai nepavesta Europos centriniam bankui (Bankų įstatymo 64 str. 1 d. (2015 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-1692 redakcija)). Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, bei Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų Lietuvos Respublikoje įsteigtų filialų priežiūra atliekama atsižvelgiant į šio įstatymo 70 straipsnio nuostatas (Bankų įstatymo 64 str. 4 d.).

Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, ir Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų Lietuvos Respublikoje įsteigtų filialų priežiūrą atlieka Europos Sąjungos valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso užsienio bankas, priežiūros institucija. Tačiau tai neriboja Lietuvos priežiūros institucijos teisės reikalauti, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuoti užsienio bankai, turintys filialų Lietuvos Respublikoje, periodiškai teiktų informaciją apie savo veiklą Lietuvos Respublikoje, reikalingą šio Įstatymo 701 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų vertinimui arba priežiūrai, atsižvelgiant į šio Įstatymo nuostatas, atlikti, taip pat atlikti Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų Lietuvos Respublikoje įsteigtų filialų priežiūrą atsižvelgiant į šio straipsnio nuostatas (Bankų įstatymo 70 str. 1 d. (2015 m. kovo 19 įstatymo Nr. XII-1545 redakcija).

Priežiūros institucija inspektuoja (tikrina) Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų filialus, įsteigtus Lietuvos Respublikoje, ir prašo, kad jie priežiūros tikslais pateiktų informaciją apie savo veiklą ir teisės aktais nustatytų reikalavimų laikymąsi, kai, priežiūros institucijos nuomone, tai svarbu Lietuvos finansų sistemos stabilumui ir patikimumui. Prieš atlikdama Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų filialų, įsteigtų Lietuvos Respublikoje, patikrinimus, priežiūros institucija konsultuojasi su Europos Sąjungos valstybių narių, kurių jurisdikcijai priklauso bankų filialus įsteigę užsienio bankai, priežiūros institucijomis, o atlikusi patikrinimus perduoda joms gautą informaciją ir išvadas, kurios yra svarbios užsienio banko rizikos vertinimui ar Lietuvos finansų sistemos stabilumui ir patikimumui (Bankų įstatymo 70 str. 2 d. (2015 m. kovo 19 įstatymo Nr. XII-1545 redakcija)).

Jei priežiūros institucija, vadovaudamasi gauta informacija nustato, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuoti užsienio bankai, teikiantys paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų Lietuvos Respublikoje įsteigti filialai nesilaiko arba yra pagrindas manyti, kad nesilaikys šio įstatymo, priežiūros institucijos teisės aktų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą, priežiūros institucija informuoja apie tai užsienio valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso šis bankas ar šio banko Lietuvos Respublikoje įsteigtas filialas, priežiūros instituciją, prašydama imtis visų galimų veiksmų daromiems ar galimiems pažeidimams pašalinti (Bankų įstatymo 70 str. 3 d. (2015 m. kovo 19 įstatymo Nr. XII-1545 redakcija).

Jei Europos Sąjungos valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso užsienio bankas arba užsienio banko Lietuvos Respublikoje įsteigtas filialas, priežiūros institucija nesiima veiksmų arba, Lietuvos priežiūros institucijos nuomone, veiksmai yra nepakankami, kad būtų pašalinti šio straipsnio 3 dalyje nurodyti pažeidimai, Lietuvos priežiūros institucija gali perduoti šį klausimą nagrinėti Europos bankininkystės institucijai (Bankų įstatymo 70 str. 4 d. (2015 m. kovo 19 įstatymo Nr. XII-1545 redakcija). Jei, nepaisydamas užsienio valstybės priežiūros institucijos veiksmų, užsienio bankas ar užsienio banko Lietuvos Respublikoje įsteigtas filialas toliau nevykdo šio straipsnio 3 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, priežiūros institucija, iš anksto apie tai informavusi užsienio valstybės priežiūros instituciją ir Europos bankininkystės instituciją, turi teisę taikyti šio įstatymo nustatytas poveikio priemones (Bankų įstatymo 70 str. 5 d. (2015 m. kovo 19 įstatymo Nr. XII-1545 redakcija).

Neatidėliotinais atvejais, kai kyla rimta grėsmė kolektyviniams indėlininkų ir kitų kreditorių interesams, priežiūros institucija turi teisę taikyti poveikio priemones ir neatsižvelgdama į šio straipsnio 3–5 dalių nuostatas. Šios poveikio priemonės turi būti proporcingos jų tikslui užtikrinti finansų sistemos stabilumą ir patikimumą. Apie šių poveikio priemonių taikymą priežiūros institucija nedelsdama praneša Europos Komisijai, Europos bankininkystės institucijai ir atitinkamai užsienio valstybės priežiūros institucijai.

Priežiūros institucija nebetaiko poveikio priemonių, jei atitinkamų Europos Sąjungos valstybių narių institucijos pradeda taikyti priemones, nustatytas šio įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje (Bankų įstatymo 70 str. 6 d. (2015 m. kovo 19 įstatymo Nr. XII-1545 redakcija).

Apibendrinant minėtą teisinį reglamentavimą, pažymėtina, kad: Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, kurie nėra Lietuvos banko prižiūrimi finansų rinkos dalyviai Lietuvos banko įstatymo ir Bankų įstatymo prasme, priežiūrą atlieka Europos Sąjungos valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso užsienio bankas, priežiūros institucija; tai neriboja Lietuvos priežiūros institucijos, t. y. Lietuvos banko, teisės atlikti jų (Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotų užsienio bankų, teikiančių paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo), priežiūrą: jei priežiūros institucija, vadovaudamasi gauta informacija nustato, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuoti užsienio bankai, teikiantys paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo nesilaiko arba yra pagrindas manyti, kad nesilaikys Bankų įstatymo, priežiūros institucijos teisės aktų ar kitų teisės aktų, reglamentuojančių finansinių paslaugų teikimą, priežiūros institucija informuoja apie tai užsienio valstybės, kurios jurisdikcijai priklauso šis bankas, priežiūros instituciją, prašydama imtis visų galimų veiksmų daromiems ar galimiems pažeidimams pašalinti; jei Europos Sąjungos valstybės narės, kurios jurisdikcijai priklauso užsienio bankas, priežiūros institucija nesiima veiksmų arba, Lietuvos priežiūros institucijos nuomone, veiksmai yra nepakankami, kad būtų pašalinti Bankų įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodyti pažeidimai, Lietuvos priežiūros institucija gali perduoti šį klausimą nagrinėti Europos bankininkystės institucijai; jei, nepaisydamas užsienio valstybės priežiūros institucijos veiksmų, užsienio bankas toliau nevykdo Bankų įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, priežiūros institucija, iš anksto apie tai informavusi užsienio valstybės priežiūros instituciją ir Europos bankininkystės instituciją, turi teisę taikyti Bankų įstatyme nustatytas poveikio priemones; neatidėliotinais atvejais, kai kyla rimta grėsmė kolektyviniams indėlininkų ir kitų kreditorių interesams, priežiūros institucija turi teisę taikyti poveikio priemones ir neatsižvelgdama į Bankų įstatymo 70 straipsnio straipsnio 3–5 dalių nuostatas, šios poveikio priemonės turi būti proporcingos jų tikslui užtikrinti finansų sistemos stabilumą ir patikimumą.

Kadangi pareiškėjas nei 2014 m. spalio 14 d. pareiškime, kuriuo kreipėsi į atsakovą ir dėl kurio priimtas byloje ginčijamas sprendimas, nei teismo proceso metu nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje – Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje – licencijuotas bankas Danske Bank International S.A., turintis teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigęs filialo, teikė paslaugas Lietuvos Respublikoje, juo labiau – kad tokias paslaugas Lietuvos Respublikoje teikė nevykdydamas teisės aktų reikalavimų, Lietuvos bankas, kuris, jo teigimu, neturėjo duomenų, kad Danske Bank International S.A. naudojosi teise teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, neturėjo pagrindo kreiptis į Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės priežiūros instituciją (Bankų įstatymo 70 str. 3 d.), o juo labiau – taikyti Bankų įstatyme numatytas poveikio priemones ir atlikti kitus pareiškėjo prašyme nurodytus veiksmus (taip pat – įspėti Danijoje įsteigtą banką Danske Bank A/S dėl jo dukterinio banko Danske Bank International S.A. padarytų pažeidimų Lietuvoje), todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo „Dėl pinigų plovimo grėsmės Lietuvos finansų sektoriuje ir prašymo imtis veiksmų situacijai normalizuoti“ Nr. S 2014/(21.68-2102)-12-4692 teisėtumo ir pagrįstumo yra pagrįstos.

Kadangi, kaip jau minėta, nėra duomenų, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje – Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje – licencijuotas bankas Danske Bank International S.A., turintis teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigęs filialo, teikė paslaugas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo teiginiai, susiję su Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo, kuris skirtas Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taip pat – 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, taikymui Lietuvos Respublikoje užtikrinti (Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (2008 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. X-1419 redakcija) 2 str. 2 d.), nuostatų nesilaikymu Danske Bank International S.A. teikiant finansines paslaugas, nėra reikšmingi šiam ginčui, kadangi tiek Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas, tiek kiti teisės aktai, skirti tokiam pačiam tikslui ir vykdytini Lietuvos Respublikoje, nustato reikalavimus subjektams, taip pat – finansų rinkos dalyviams, esantiems už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją atsakingų Lietuvos Respublikos institucijų, numatytų Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnyje, jurisdikcijoje.

Dėl šios priežasties, t. y. nesant duomenų, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje – Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje – licencijuotas bankas Danske Bank International S.A., turintis teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigęs filialo, teikė paslaugas Lietuvos Respublikoje, netenkintini: pareiškėjo prašymas pradėti bylą dėl Lietuvos banko valdybos 2015 m. vasario 12 d. nutarimo Nr. 03-17 „Dėl finansų rinkos dalyviams skirtų nurodymų, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (arba) teroristų finansavimui, patvirtinimo“ nuostatų teisėtumo apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos pinigų plovimo taisyklės netaikomos kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse licencijuotiems bankams, teikiantiems paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigus filialo, kadangi šis teisės aktas nėra taikytinas nagrinėjamoje byloje (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p., 112 str., 114 str. 2 d.); pareiškėjo prašymai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, iš esmės susijusio su klausimais dėl Europos Sąjungos teisės, nustatančios reikalavimus valstybėms narėms dėl tinkamos finansų rinkų priežiūros bei pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos, įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje, priėmimo:

įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu (ABTĮ 4 str. 3 d.). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Bylos šalies prašymas teismui nėra privalomas ir jei Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl pateikto klausimo sprendimo negali kilti jokių pagrįstų abejonių, galutinės instancijos nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit ir kt. C-283/81, Rink. p. 3415, 13–16 ir 21 punktai). Kadangi nėra duomenų, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje – Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje – licencijuotas bankas Danske Bank International S.A., turintis teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigęs filialo, teikė paslaugas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo apeliaciniame skunde keliami klausimai, kurių dalis formuluojama aiškiai ignoruojant bylos faktines aplinkybes, nėra reikšmingi priimant sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Pažymėtina, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teisme kelti klausimai, susiję su banko Danske Bank International S.A. atsisakymo liudyti teismui kitoje byloje teisėtumu, taip pat nėra susisiję su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo – Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo „Dėl pinigų plovimo grėsmės Lietuvos finansų sektoriuje ir prašymo imtis veiksmų situacijai normalizuoti“ Nr. S 2014/(21.68-2102)-12-4692 teistumu ir pagrįstumu – dalyku.

Nesant duomenų, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje – Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje – licencijuotas bankas Danske Bank International S.A., turintis teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje neįsteigęs filialo, teikė paslaugas Lietuvos Respublikoje, kiti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra reikšmingi nagrinėjamam ginčui.

Visa tai apibendrinus, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundas atmestinas, yra pagrįsta, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas Veslava Ruskan