f98f5588-bda1-459e-a36f-bcce6a16bcbd · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2-398-370/2017Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00543-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11. (S)                LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. vasario 2 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) atskirÄ jį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-888-601/2016, kuria atsisakyta BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu, n u s t a t ė :

Ginčo esmė IeÅ¡kovė VMI prie FM prašė BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Ä®BÄ®) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 punkto, 3 dalies 1 punkto ir 2 punkto pagrindais.VMI prie FM Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintÄ tyčinio bankroto požymį (įmonės valdymo organai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu) įrodinėjo tuo, kad įmonės vadovė ir vienintelė akcininkė A.

Č. laiku nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, nors iÅ¡ įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų darytina iÅ¡vada, kad bendrovė nemoki galėjo bÅ«ti jau 2014 metais. 2013-2015 metais įmonės nemokumas vis didėjo, skolos augo, patiriami bendrovės ir jos kreditorių nuostoliai didėjo. Nuo 2013 m. bendrovė ūkinę veiklÄ vykdė iÅ¡ esmės tik kreditorių pinigais ir jų rizika. Todėl dar 2013 metais bendrovė privalėjo svarstyti dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ar taikytinų priemonių mokumui atkurti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABÄ®) nustatyta tvarka (ABÄ® 59 str. 9 d.).

Tokie vadovės ir vienintelės akcininkės veiksmai (neteisėtas neveikimas) vertintinas kaip sÄ moningas ir kryptingas įmonės ir jos kreditorių bÅ«klės bloginimas.VMI prie FM 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintÄ tyčinio bankroto požymį (buhalterinės apskaitos apgaulingas tvarkymas, aplaidžiai tvarkyta buhalterinė apskaita, PVM ar kitų mokesčių vengimas) įrodinėjo bendrovės atliktu mokestiniu patikrinimu už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31 ir jo pagrindu priimtu 2013-02-28 sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-42, kuriame bendrovei papildomai paskaičiuota 22 535,91 Eur mokesčių, baudų ir delspinigių.

Bendrovės skundas dėl Å¡io mokesčių administratoriaus sprendimo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimu atmestas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2229-756/2015, paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.VMI prie FM Ä®BÄ® įrodinėdama 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintÄ tyčinio bankroto prezumpcijÄ (veiklos perkėlimas ir darbuotojų perėjimas dirbti į kitÄ Ä¯monę) nurodė, kad pagal Sodros duomenis, A.

Č. UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ dirbo nuo 2009-01-22 iki 2016-01-07; nuo 2016-01-20 įdarbinta UAB „VIA BALTICA KAUNAS“, kurios veikla sutampa su bendrovės veikla, o jos vadovė nuo 2015-06-10 G. G. (A. Č. dukra), akcininkas – R. Č. (A. Č. sÅ«nus). Be to, A. Č. yra ir UAB „VIA BALTICA LIETUVA“ 100 proc. akcininkė, nuo 2013-03-13 iki 2014-04-07 buvo jos vadovė; o Å¡ios bendrovės adresas ir veikla sutampa su atsakovės adresu ir veikla. ApskaitÄ tvarkanti atsakovės darbuotoja I.

G. bendrovėje dirbo nuo 2009-10-06 iki 2016-02-01, ji taip pat atitinkamais laikotarpiais dirbo UAB „VIA BALTICA DVARAS“, UAB „VIA BALTICA LIETUVA“, UAB „VIA BALTTICA KAUNAS“. Bendrovės darbuotoja A. F. bendrovėje dirbo nuo 2013-04-29 iki 2016-02-01, o atitinkamais laikotarpiais ir UAB „VIA BALTICA LIETUVA“, UAB „BALTIC AIRPORT SERVICES“; bendrovės darbuotoja G. P. bendrovėje dirbo nuo 2013-12-30 iki 2016-02-01, taip pat laikotarpiu nuo 2016-02-02 iki 2016-03-14 – UAB „VIA BALTICA LIETUVA“.

J. M., bendrovėje dirbusi nuo 2015-06-01 iki 2016-02-01, nuo 2016-02-02 dirba UAB „VIA BALTICA LIETUVA“.VMI prie FM Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintÄ tyčinio bankroto prezumpcijÄ Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â (atsiskaitymai pažeidžiant CK 6.9301 str.) įrodinėjo tuo, kad bendrovė turėdama 37 635,6 Lt dydžio skolÄ valstybės biudžetui, nuo 2013-10-10 iÅ¡ AB SEB banko sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) atliko mokėjimus kitiems kreditoriams. Be to, remiantis Operatyvaus patikrinimo  2014-05-30 pažyma, VMI prie FM sprendė, kad bendrovė turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su VMI prie FM, tačiau pagrindinius pinigų srautus vykdė per kasÄ , tokiu bÅ«du savo nuožiÅ«ra skirstydama lėšas kitiems kreditoriams.

VMI prie FM taip pat pažymėjo, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2015-07-13 pareiÅ¡kimo dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo iki jos iÅ¡kėlimo 2015-12-07 skolos VMI nemažino, nors toliau Å¡iuo laikotarpiu vykdė pavedimus kitiems kreditoriams.BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankroto administratorė teismo prašė pagal byloje surinktus įrodymus nustačius nors vienÄ Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ tyčinio bankroto požymį ir (ar) 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintÄ prezumpcijÄ , tenkinti VMI prie FM praÅ¡ymÄ dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu.Bankroto administratorė nesutiko su VMI prie FM pozicija, kad vien bankroto bylos iÅ¡kėlimas ne laiku laikytinas kaip atitinkantis ĮBÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintÄ tyčinio bankroto požymį.

Taip pat pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. A-2229-756/2015 konstatuotos faktinės aplinkybės dėl netinkamo mokesčių apskaičiavimo laikotarpiu nuo 2010-01-01 –      2012-03-31 yra per daug nutolusios nuo pareiÅ¡kėjos įrodinėjamo tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Bankroto administratorės nuomone, pareiÅ¡kėja nenurodė jokių argumentų, kokiu bÅ«du, į kokias konkrečias įmones ir kokia konkreti atsakovės veikla buvo perkelta į kitas įmones, taip pat nepateikė tokį faktÄ pagrindžiančių įrodymų, dėl to nėra pagrindo taikyti ir Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos prezumpcijos.

Bankroto administratorė nurodė, kad CK 6.9301 straipsnyje nustatyta atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarka (eiliÅ¡kumas) buvo pažeista, atsakovei darant mokėjimus, susijusius su veiklos tęstinumu, taip didinant skolÄ VMI.Suinteresuotas asmuo A. Č. atsiliepime teismo prašė VMI prie FM pareiÅ¡kimÄ dėl BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti kaip nepagrįstÄ . A. Č. nesutiko, kad nesikreipimas dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo lemia tyčinį bankrotÄ .

Nurodė, kad įmonės vadovybės veiksmuose nėra sÄ moningo, kryptingo įmonės blogo valdymo ir (arba) sandorių, kurių sudarymas pažeistų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Administracinėje byloje Nr. A-2229-756/2015 konstatuotos faktinės aplinkybės dėl netinkamo mokesčių apskaičiavimo laikotarpiu 2010-01-01 - 2012-03-31 yra perdaug nutolusios nuo pareiÅ¡kėjos įrodinėjamo tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto Ä®BÄ® 20 str. 2 d. 5 p. Iki nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos įmonė nebuvo nei reorganizuota, nei atskirta jos dalis, kai veiklÄ vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog kita veikianti įmonė ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. Atsakovės darbuotojai kitose įmonėse dirbo kitais laikotarpiais, kurie neturi jokio priežastinio ryšio su tyčiniu bankrotu, buvusi atsakovės vadovė ir (ar) kiti darbuotojai įsidarbino į kitas įmones po bankroto bylos iškėlimo, kai, vadovaujantis ĮBĮ 19 str. 1 d., su jais buvo nutrauktos darbo sutartys. Mokėjimų tvarka nebuvo pažeista, o pareiškėjai nenurodžius  Operatyvaus patikrinimo 2014-05-30 pažymoje už laikotarpį 2013-04-01 - 2014-04-30 jokių pažeidimų ar pastabų, suinteresuotas asmuo manė, kad elgiasi tinkamai ir nepažeidžia jokių įstatymų.

Mokėjimai kreditoriams buvo atliekami siekiant tęsti atsakovės veiklÄ . Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 6 d. nutartimi VMI prie FM pareiÅ¡kimÄ pripažinti BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotÄ tyčiniu atmetė.Teismas, pasisakydamas dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, kaip tyčinio bankroto požymio nustatymo pagrindo, nurodė, kad VMI prie FM netinkamÄ bendrovės vadovės ir akcininkės pareigų vykdymÄ (nesikreipimÄ Ä¯ teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo) grindė finansinės atskaitomybės įrodymais, tačiau įmonės nemokumui konstatuoti bÅ«tina nustatyti įstatymo reikalaujamÄ rodiklį – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma virÅ¡ytų pusę į jos balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Tačiau tokių duomenų apie 2013 m. ar 2014 m. pradelstus įmonės įsipareigojimus, jų mastÄ , VMI prie FM nepateikė.

Teismas sprendė, kad pareiÅ¡kėjos nurodomų per vienerius metus atsakovės mokėtinų sumų negalima iÅ¡ esmės laikyti pradelstais įmonės įsiskolinimais, kurie galėtų bÅ«ti vertinami konstatuojant įmonės nemokumÄ . Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad VMI prie FM neįrodė, kad įmonės vadovė pažeidė pareigÄ laiku kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, be to, nors įmonės padėtis buvo sunki, teismas nustatė, kad įmonė siekė vykdyti veiklÄ , o pagal byloje esančius duomenis nenustatyta, kad įmonės direktorė didino įmonės įsipareigojimus siekdama įmonę tyčia privesti prie bankroto.

Dėl to, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.Teismas, pasisakydamas dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio, pažymėjo, kad nepaisant aplinkybės, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31 įmonės direktorė neatliko tam tikrų veiksmų, susijusių su tinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu, tačiau, teismo vertinimu, vien Å¡i aplinkybė negali iÅ¡ esmės reikÅ¡ti sÄ moningo įmonės direktorės veikimo (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto.

IÅ¡ nurodytų aplinkybių negalima daryti iÅ¡vados, kad toks įmonės direktorės netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo įmonės direktorės sÄ moningo vengimo mokėti mokesčius pasekmė, turint aiÅ¡kų tikslÄ nuslėpti įmonės tikrÄ jÄ finansinę padėtį ir priversti įmonę prie bankroto. Be to, nustačius, kad patikrinimas atliktas už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m. kovo mėnesio (kada atlikti neteisėti veiksmai (neveikimas)), o bankroto byla iÅ¡kelta 2015-12-07, teismas, atsižvelgdamas į Ä®BÄ® 11 straipsnio 5 dalies 8 punkto nuostatas, darė iÅ¡vadÄ , kad netinkami įmonės apskaitos dokumentų tvarkymo veiksmai yra perdaug nutolę nuo pareiÅ¡kėjos įrodinėjamo tyčinio bankroto požymio.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovės veiklos patikrinimas buvo atliekamas ir laikotarpiu nuo 2013-04-01 iki 2014-04-30, tačiau dėl Å¡io ginčui aktualaus laikotarpio pareiÅ¡kėja nenurodė jokių argumentų, kad įmonės tyčinis bankrotas bÅ«tų susijęs su įmonės vadovės neteisėtais veiksmais (neveikimu). Dėl to, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neįrodytas Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.Teismas, pasisakydamas dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos, pagal byloje esančius bei VÄ® Registrų centro iÅ¡rašų duomenis, padarė iÅ¡vadÄ , kad negalima spręsti, jog įmonės direktorė perkėlė įmonės UAB ,,VIA BALTICA PRAMOGOS“ veiklÄ Ä¯ kitas įmones.

Teismas pažymėjo, kad visos įmonės (UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“, UAB „VIA BALTICA DVARAS“, UAB „VIA BALTICA LIETUVA“, UAB „VIA BALTICA KAUNAS“) yra susijusios su Č. giminės verslo plėtojimu. Å eimos nariai pasiskirstę pareigas bei atliekamas funkcijas, ir, steigdami naujas įmones, plėtoja veiklÄ maitinimo ir gėrimų teikimo, apgyvendinimo bei maisto produktų gamybos srityse. Tai, kad įmonės užsiima ta pačia veikla kaip atsakovė UAB ,,VIA BALTICA PRAMOGOS“, tik dar kartÄ patvirtina, kad Å¡eimos nariai siekia įsitvirtinti ir plėstis konkrečios srities rinkoje. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad įmonės registruotos tuo pačiu adresu, neleidžia spręsti dėl tyčinio įmonės bankroto, nustačius, kad pastatų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini) (kuriuo registruotos visos aukščiau nurodytos įmonės), 232/10000 dalys nuosavybės teise priklauso V.

Č.. Teismo nuomone, logiÅ¡ka, kad Č. giminės nariai plėtodami maitinimo paslaugų tinklÄ ir steigdami naujas įmones jas įregistravo tuo pačiu, Å¡eimai (jos nariui) nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto adresu. Tai, kad I. G., kaip apskaitÄ tvarkantis asmuo, aptarnavo ir dirbo tam tikrais laikotarpiais visose aukščiau nurodytose įmonėse, teismo vertinimu, tik patvirtina, kad I. G. buvo susipažinusi su įmonių verslo specifika ir mastais, ja kaip darbuotoja buvo pasitikima ir ji sugebėjo atlikti įmonės apskaitos tvarkymo darbus keliose įmonėse. Be to, teismas pažymėjo, kad tiek I.

G., tiek kiti VMI prie FM minimi darbuotojai (A. F., G. P. ir J. M.) pas atsakovę dirbo iki tol, kol bankroto administratorė, vykdydama Ä®BÄ® funkcijas, nenutraukė darbo sutarčių.Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie leistų daryti nekvestionuotinÄ iÅ¡vadÄ , jog įmonės vadovė sÄ moningai blogindama įmonės veiklÄ Ä¯steigė naujas įmones, tikslu į jas perkelti atsakovės darbuotojus ir veiklÄ . Taip pat teismas iÅ¡ byloje esančių duomenų nenustatė, kad į kitas įmones buvo perkelta atsakovės veikla, perimtos atsakovės nebaigtos vykdyti sutartys, reikalavimo teisės, perėjo didžioji dalis darbuotojų ir kt.

Teismas, pasisakydamas dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos, pažymėjo, kad VMI prie FM įrodinėjo tik aplinkybę, jog atsakovė, turėdama pareigÄ mokėti mokesčius VMI, jos nevykdė, nors nuo 2013 metų atsiskaitydavo su kitais kreditoriais, taip pažeisdama CK 6.9301 straipsnio nuostatas, tačiau, teismo nuomone, nepagrindė kitos bÅ«tinos sÄ lygos Å¡ios tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui – kad nebuvo vykdomas Ä®BÄ® ir kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (-ams) ilgiau kaip 3 mėnesius iÅ¡ eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos.

Dėl to, teismo vertinimu, negalimas Å¡ios tyčinio bankroto prezumpcijos taikymas. Be to, teismas pažymėjo, kad buvo atsiskaitoma tik su tais kreditoriais, nuo kurių priklausė tolesnis įmonės veikimas, todėl negalima laikyti, kad su kreditoriais buvo atsiskaitoma sÄ moningai siekiant iÅ¡vengti skolos valstybės biudžetui mokėjimo. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai VMI prie FM atskirajame skunde teismo praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį ir iÅ¡spręsti klausimÄ iÅ¡ esmės – pripažinti BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotÄ tyčiniu.

Atsižvelgiant į tai, kad atskirajame skunde pakartotinai nurodomos aplinkybės, kurios buvo nurodomos ir pareiÅ¡kime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, jos nekartojamos, nurodant tik tuos atskirojo skundo argumentus, kuriais kvestionuojamas teismo atlikto faktinių aplinkybių ir argumentų vertinimas: Dėl teismo argumentų dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto:Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog iÅ¡ įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų negalima spręsti apie tai, kad įmonės vadovė dar 2013 metais turėdama pareigÄ , laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Keliant UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankroto bylÄ , teismui pakako finansinių ataskaitų rinkinio vertinimo, Å¡ių duomenų analizė buvo pakankama priimti nutartį, jog bendrovės įsiskolinimai yra pradelsti. Teismas, keldamas bendrovei bankroto bylÄ , sprendė, jog įmonėje apskaityto turto sudėties, jo vertės ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykis bei negalėjimas įvykdyti savo finansinių prievolių kreditoriams patvirtino aplinkybę, kad Å¡i įmonė yra nemoki.

Savo ruožtu, teismas, spręsdamas dėl bendrovės pripažinimo tyčiniu, pradėjo abejoti tokių duomenų patikimumu ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų faktinei situacijai iÅ¡siaiÅ¡kinti.Ä®monės vadovei bei vienintelei akcininkei A. Č. 2013 metais, o vėliausiai 2014 metais kilo pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo ar taikyti priemones mokumui atkurti pagal ABÄ®, o toks neveikimas atitinka Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintÄ Â tyčinio bankroto požymį.Dėl teismo argumentų dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto:Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad VMI patikrinimo metu nustatytas ir teismų sprendimais patvirtintas įmonės direktorės netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas nereiÅ¡kia sÄ moningo įmonės direktorės veikimo (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto.Pasisakydamas dėl teismo argumento dėl pernelyg nutolusių įmonės apskaitos dokumentų tvarkymo veiksmų ir įrodinėjamo Å¡io tyčinio bankroto požymio, pažymi, kad bankroto administratorė nėra pateikusi kreditoriams bendrovės sandorių analizės, sudarytos per paskutinių 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienos.Teismas per daug formaliai vertino pareiÅ¡kėjos pateiktÄ mokesčių administratorės patikrinimo informacijÄ , kuri iÅ¡samiai atskleidžia, kad buhalterinė apskaita bendrovėje buvo vedama aplaidžiai.

Atsakovės tolesni veiksmai, kuriais buvo skųsti mokesčių administratorės sprendimai, tik parodo, kad atsakovė siekia ne iÅ¡taisyti savo padarytas klaidas, o toliau vilkinti laikÄ (nutolinti trijų metų sandorių peržiÅ«rÄ ) bylinėjantis.Mokesčių administratorės patikrinimo akte nustatytas PVM ir kitų mokesčių mokėjimo vengimas, leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad įmonės bankrotÄ lėmė atsakovės, kaip mokesčio mokėtojos, direktorės netinkamas pareigų vykdymas (Ä®BÄ® 20 str. 2 d. 5 p.).Dėl teismo argumentų dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto, apeliantė nurodė, kad prieÅ¡ingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bendrovės veikla buvo perkelta į kitas įmones, į Å¡ias įmones perėjo dirbti darbuotojai, buvusi vadovė A.

Č. ir su ja susiję asmenys. Å iÄ aplinkybę patvirtina byloje esantys įrodymai, kuriuos teismas, apeliantės teigimu, netinkamai tyrė ir vertino.Dėl teismo argumentų dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto:Apeliantė pažymi, kad teismo prašė iÅ¡reikalauti iÅ¡ bankroto administratorės UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ kasos dokumentus už laikotarpį nuo 2014-05-01 iki 2015-12-18 (bankroto įsiteisėjimo dienos), kadangi manė, jog bendrovė vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais per bendrovės kasÄ ir vėlesniu laikotarpiu, nei apėmė VMI prie FM operatyvaus patikrinimo metu įvertinti Bendrovės pateikti kasos dokumentai (nuo 2013-04-01 iki        2014-04-30).

Tačiau teismas šį pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ ignoravo ir neįpareigojo bendrovės bankroto administratorės pareiÅ¡kėjos praÅ¡omų duomenų pateikti, tam, kad bÅ«tų iÅ¡sklaidytos abejonės.PrieÅ¡ingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, bankrotas pripažintinas tyčiniu pagal Ä®BÄ® 20 str. 3 d. 2 p., atsižvelgiant į tai, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 str. nustatytÄ atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliÅ¡kumÄ ir nebuvo vykdomas Å¡io ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kadangi dalis darbuotojų liko kreditorių sÄ raÅ¡e. Be to VMI prie FM patikrinimo akte jau buvo konstatuota, kad dalis atlyginimų buvo mokama „vokeliuose“, todėl, tikėtina, dalis darbuotojų gali bÅ«ti nepareiÅ¡kę finansinių reikalavimų.Atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankroto administratorė teismo praÅ¡o apeliantės atskirÄ jį skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistÄ .

Atsiliepimas į atskirÄ jį skundÄ grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais: Apeliantė atskirajame skunde nenurodė jokių materialinės ar procesinės teisės normų, kurios buvo pažeistos ar netinkamai taikytos pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamÄ nutartį.Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad bankroto administratorė nepateikė kreditoriams bendrovės sandorių analizės už 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienos.        2016-05-24 įvykusiam pirmajam atsakovės kreditorių susirinkimui buvo pateikta iÅ¡sami bankroto administratorės veiklos ataskaita, kurioje apraÅ¡yti sandoriai nuo 2012-04-10 iki nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo dienos.

Joje be kita ko pažymėta, kad iÅ¡ esmės administratorei perduotos atsakovės sutartys bei iÅ¡raÅ¡ytos (gautos) PVM sÄ skaitos faktÅ«ros atitinka įstatymo reikalaujamÄ formÄ ir neprieÅ¡tarauja juridinio asmens teisnumui.Nesutikdama su atskirojo skundo argumentu, kuriame nurodoma, kad teismas nepagrįstai nesprendė apeliantės praÅ¡ymo dėl įrodymų iÅ¡reikalavimo iÅ¡ bankroto administratorės, pažymi, kad tai, jog apeliantė dėl subjektyvių priežasčių iÅ¡samiai nesusipažino su 2016-10-18 pateiktu atsakovės atsiliepimu ir prie jo pridėtu priedu Nr. 2 („Kasos iÅ¡laidų dokumentai už laikotarpį 2014-05-01 – 2015-12-18“) negali bÅ«ti teisinis pagrindas naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo nutartį.

Minėti kasos iÅ¡laidų orderiai patvirtina, kad atsakovė grynaisiais pinigais mokėjo atlyginimus darbuotojams, dėl to nepažeidė atsiskaitymų eiliÅ¡kumo.Dėl apeliantės argumento dėl vadovės nesikreipimo į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, pažymėjo, kad vien tai nereiÅ¡kia tyčinio bankroto, o gali bÅ«ti pagrindas civilinei atsakomybei kilti ir padarytai žalai atlyginti. Pažymėjo, kad Å¡iuo metu administratorė ruoÅ¡ia ieÅ¡kinį dėl žalos iÅ¡ įmonės direktorės atlyginimo priteisimo.Kiti atskirojo skundo argumentai (dėl raÅ¡ytinio bylos nagrinėjimo, bankroto administratorės ir atsakovės vadovės pozicijų panaÅ¡umo ir kt.) nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi priimtos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.Teismask o n s t a t u o j a :

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, iÅ¡skyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas iÅ¡imtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.VMI prie FM teismo prašė BUAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtintais pagrindais bei Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintomis tyčinio bankroto prezumpcijomis.

Nurodė, kad atsakovės vienintelė akcininkė ir direktorė A. Č. jau 2013 – 2014 metais turėjo pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ar imtis kitų ABÄ® 59 str. 9 d. nurodytų priemonių mokumui atkurti, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (įmonei 2013 metais priskaičiuotų mokestinės nepriemokos, baudų, delspinigių sumos patvirtintos įsiteisėjusiu teismo sprendimu), atsakovės darbuotojai ir veikla buvo perkelta į kitas įmones, užsiimančias ta pačia veikla (UAB „VIA BALTICA LIETUVA“, UAB „VIA BALTICA KAUNAS“, UAB „VIA BALTICA DVARAS“), be to, VMI prie FM teigimu, atsakovė, turėdama skolÄ valstybės biudžetui, atsiskaitydavo su kitais kreditoriais, tokiu bÅ«du pažeisdama CK 6.9301 str. nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė atsakovės bankrotÄ pripažinti tyčiniu, nenustatęs aplinkybių, nagrinėjamu atveju patvirtinančių Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto požymių ir prezumpcijų, kuriais buvo siekiama pagrįsti atsakovės sÄ moningÄ privedimÄ prie bankroto (tyčinį bankrotÄ ). Taigi, Å¡ioje byloje apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankrotÄ pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų nenustatyta (CPK 320 str. 1, 2 d.).Dėl tyčinio įmonės bankrotoÄ®BÄ® 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sÄ moningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo bÅ«ti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Å io įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotÄ tyčiniu (Ä®BÄ® 20 str. 2 d.), o to paties straipsnio 3 dalyje pateikiamos tyčinio bankroto prezumpcijos (aplinkybės, kurioms esant laikoma, kad įmonė prie bankroto privesta tyčia), kurias, objektyviai egzistuojant prezumpcijose nurodytoms sÄ lygoms, privalo paneigti atsakovas.

Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tam, jog bÅ«tų galima pripažinti bankrotÄ tyčiniu, nebÅ«tina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotÄ , tačiau turi bÅ«ti vertinama aplinkybių visuma. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sÄ moningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, Å«kinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias bÅ«tina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotÄ pripažinti tyčiniu.

Taigi bankroto bylÄ nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotÄ tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotÄ nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant iÅ¡vengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.Dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio taikymo Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas vienas iÅ¡ tyčinio bankroto požymių – įmonės valdymo organo (organų) netinkamas įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymas.

VMI prie FM nagrinėjamu atveju šį tyčinio bankroto požymį įrodinėja aplinkybėmis, kad atsakovė dar 2013 m. ir (ar) 2014 m. buvo nemoki, todėl atsakovės vadovė jau tada turėjo pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo ar imtis kitų priemonių įmonės mokumui atkurti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, VMI prie FM jokiais įrodymais nepagrindė atsakovės nemokumo 2013, 2014 metais, t. y. nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos buvo pradelstos (Ä®BÄ® 2 str. 8 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, taip pat atskirojo skundo argumentus, neturi pagrindo daryti prieÅ¡ingos iÅ¡vados.Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Ä®BÄ® 4 straipsnio 4 punkte (įmonė vieÅ¡ai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

PanaÅ¡i nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetencijÄ privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui suÅ¡aukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę bÅ«klę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiÅ¡kai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali bÅ«ti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto.

Tačiau vien savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbÅ«t nemoki, nereiÅ¡kia tyčinio bankroto, juolab, jei įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai dar kelerius metus vykdė veiklÄ , jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedÅ«rų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).Taigi tiek pagal buvusį, tiek pagal esamÄ reguliavimÄ Ä¯monės vadovui nustatyta ne tik teisė, bet ir pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiÅ¡kai yra nemoki, o tokios pareigos pažeidimas, prieÅ¡ingai nei nurodo bankroto administratorė, gali bÅ«ti vertinamas kaip tyčinį bankrotÄ kvalifikuojantis požymis pagal Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punktÄ .

Ä®BÄ® 2 straipsnio 1 dalyje pateikta bankroto sÄ voka – tai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo bÅ«sena, kai siekiama Å¡ios bÅ«senos pabaigos iÅ¡ įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrÄ . Pažymėtina, kad įmonės nemokumas, kaip pagrindas iÅ¡kelti bankroto bylÄ (Ä®BÄ® 9 str. 7 d. 1 p.), nustatinėjamas pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalyje pateiktÄ Ä¯monės nemokumo sampratÄ , kuri apibrėžiama kaip bÅ«sena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iÅ¡ anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) virÅ¡ija pusę į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ , įmonės finansinę atskaitomybę atspindinčiame dokumente – balanse – įraÅ¡yta per vienerius metus mokėtina suma ir įsipareigojimai, negali bÅ«ti tapatinama pradelstiems įmonės įsipareigojimams, o tokiai iÅ¡vadai padaryti reikalinga turėti papildomus duomenis (pvz., kreditorių sÄ raÅ¡Ä su įsipareigojimais ir jų įvykdymo terminais ir (ar) kt. objektyvius duomenis), pagrindžiančius pradelstų įsipareigojimų mastÄ , kuris yra reikÅ¡mingas santykyje su įmonės turimu turtu, sprendžiant dėl įmonės nemokumo pagal Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalį.

Atskirajame skunde teigiama, kad atsakovei keliant bankroto bylÄ pirmosios instancijos teismui pakako finansinės atskaitomybės duomenų, o sprendžiant tyčinio bankroto klausimÄ ir siekiant konstatuoti įmonės nemokumÄ nuo 2013 metų, jais vadovautis, kaip patikimais, nepagrįstai atsisakoma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės pozicija. IÅ¡ teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti (CPK 179 str. 3 d.), kad UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ bankroto byla iÅ¡kelta Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. nutartimi, kurioje teismas atsakovės nemokumÄ konstatavo iÅ¡ esmės remdamasis įmonės finansinės atskaitomybės duomenimis už laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-10-31, teismui nustačius, kad į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertė sudarė 16 409 Eur, o pradelsti įsipareigojimai – 85 534,32 Eur, t. y. iÅ¡ nutarties spręstina, kad buvo aiÅ¡kinamasi įmonės pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turimu turtu, o ne vien remiamasi balanse esančių duomenų palyginimu.

Ä®monei keliant bankroto bylÄ Å¡ioje nutartyje teismas neanalizavo ir nesirėmė įmonės finansine padėtimi 2013 ar 2014 metais, neanalizavo įmonės balansuose įraÅ¡ytų duomenų per įmonės nemokumo nustatymo prizmę, t. y. keliant bankroto bylÄ nenustatyta, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai jau 2013 ar 2014 metais virÅ¡ijo pusę į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tyčinio bankroto požymis, įtvirtintas Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuris grindžiamas įmonės vadovės netinkamai atlikta pareiga laiku kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos atsakovei iÅ¡kėlimo, turi bÅ«ti grindžiamas objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad 2013 ar 2014 metais įmonės pradelsti įsipareigojimai virÅ¡ijo pusę į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės, o pakankamų duomenų tokiai iÅ¡vadai padaryti byloje nėra (Ä®BÄ® 2 str. 8 d.

Ä®BÄ® 8 str. 1 d.). VMI prie FM įmonės nemokumÄ grindė bendrovės finansinę atskaitomybę atspindinčiais duomenimis, nurodydama, kad pagal 2013 metų balansÄ Ä¯monė turėjo turto už 520 215 Lt (150 664,68 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 499 283 Lt (144 602,35 Eur), t. y. beveik du kartus virÅ¡ijo pusę į balansÄ Ä¯raÅ¡yto turto vertės. IÅ¡ VMI prie FM kartu su pareiÅ¡kimu dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikto 2014 m. balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė turėjo turto už 143 284 Lt (41 704,7 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 331 998 Lt (96 153,27 Eur), nuostoliai - 209 646 Lt (60 717,69 Eur).

Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Å¡ie balansų duomenys negali bÅ«ti laikomi pakankamais įrodymais, sprendžiant dėl atsakovės nemokumo 2013 ir (ar) 2014 metais (taip pat žr. į Å¡ios nutarties 38 p.), nenustačius pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykio. Atskirojo skundo argumentas, kad įmonės finansinę padėtį atspindintys dokumentai (balansai, pelno (nuostolių) ataskaitos) yra registruoti Juridinių asmenų registre ir nenuginčyti, niekaip nepaneigia Å¡ios iÅ¡vados teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgiant į formuojamÄ praktikÄ sprendžiant dėl įmonės nemokumo Ä®BÄ® 2 straipsnio 8 dalies prasme ir įmonės vadovo pareigos laiku kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad VMI prie FM įmonės 2013 metų finansinę padėtį žinojo jau 2014 m. gegužės 30 d., t. y. operatyvaus patikrinimo pažymoje užfiksuota, kad pateiktame atsakovės balanse už 2013 metus bendrovės turtas sudaro 520 217 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 499 283 Lt, pažymint, kad tai sudaro 95,9 proc. viso bendrovės turto, tačiau į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo kreiptasi tik 2015-07-13, nors atsakovė, operatyvaus patikrinimo duomenimis, jau turėjo 128 534,07 Lt skolÄ valstybės biudžetui.Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors bankroto procese vyrauja vieÅ¡asis interesas, suponuojantis teismo pareigÄ veikti aktyviai, tačiau ji nepanaikina bendrojo civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo. Be to, kasacinis teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, kad teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės konstatavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014).

Nagrinėjamu atveju ne tik apeliantė teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl atsakovės nemokumo 2013 ir 2014 metais, tačiau tokių įrodymų nepateikė ir bankroto administratorė, nors ji, įsiteisėjus nutarčiai dėl atsakovės bankroto bylos iÅ¡kėlimo, disponuoja įmonės dokumentais. PrieÅ¡ingai, bankroto administratorė nei bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje nepalaikė pareiÅ¡kėjos pozicijos dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo pažeidus Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ pareigÄ , o nurodė, kad žada kreiptis į teismÄ dėl žalos atlyginimo iÅ¡ vadovo.

Taigi, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikus jokių papildomų duomenų, patvirtinančių, jog visa balanse atsispindinti suma atitiko įmonės pradelstus įsipareigojimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nors iÅ¡ finansinės atskaitomybės duomenų galima spręsti apie sunkiÄ Ä¯monės padėtį, tačiau konstatuoti tyčinio bankroto požymį dėl įmonės vadovės Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pažeidimo, byloje nagrinėjamu atveju trÅ«ksta objektyvių duomenų (CPK 185 str.).

Be to, pirmosios instancijos teismas Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio nenustatė ir įvertinęs aplinkybes, susijusias su atsakovės, nors ir nedidelės apimties, bet vykdyta veikla, kurias iÅ¡ esmės pripažino ir pareiÅ¡kėja, teigdama, kad atsakovė vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais. Å ių pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų motyvų apeliantė atskirajame skunde nepaneigė. Tai, kad atsakovė 2013, 2014 metais vykdė veiklÄ patvirtina ir 2014 m. gegužės 30 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (23.30-08)-461-186, kurioje nustatyta, kad bendrovės veiklos vietoje dirbo baras-restoranas, kuriame buvo aptarnaujami klientai, tikrinimo metu bare-restorane dirbo 7 darbuotojai, o patikrinus bendrovės kasÄ nustatytos įplaukos ir iÅ¡leistų pinigų sumos bei kt.

Teismo vertinimu, iÅ¡ byloje esančių duomenų negalima daryti iÅ¡vados, kad veiklos vykdymu iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo (2013, 2014 metais) buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto, iÅ¡vengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. PrieÅ¡ingai, teismas vertino byloje esančius duomenis ir jų pagrindu pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima spręsti, kad 2013 ir (ar) 2014 metais įmonės vadovė elgėsi neatsakingai, nevykdė (nors turėjo) pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, savo veiksmais privedė įmonę prie bankroto ir kt.

Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors nagrinėjamu atveju pagal byloje esančius duomenis, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovės direktorė pažeidė pareigÄ laiku kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tačiau nustačius tokį atsakovės vadovės pažeidimÄ , galimas žalos atlyginimas (Ä®BÄ® 8 str. 4 d.). Dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtino tyčinio bankroto požymioÄ®monės bankrotas gali bÅ«ti pripažintas tyčiniu tuo atveju, jei teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkytas teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytÄ laikÄ neiÅ¡saugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.VMI prie FM šį tyčinio bankroto požymį grindė Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos II juridinių asmenų patikrinimo skyriaus atliktu kompleksiniu mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimu už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31 ir 2013-02-28 priimtu sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-42, kuriuo iÅ¡ dalies patvirtintas 2012-12-21 patikrinimo aktas Nr. AU16-42.

VMI prie FM 2013-10-14 sprendimu Nr. 69-137 patvirtino Kauno VMI 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-42 dėl 2012-12-21 patikrinimo akto Nr. AU16-42 tvirtinimo nurodymus pareiÅ¡kėjui į valstybės biudžetÄ sumokėti priskaičiuotas sumas. Å is sprendimas Mokestinių ginčų komisijos 2014-10-15 sprendimu Nr. S-14 patvirtintas.IÅ¡ bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimu atsakovės skundas dėl aukščiau minėtų sprendimų panaikinimo atmestas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iÅ¡nagrinėjęs administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo, pirmosios instancijos teismo sprendimÄ paliko nepakeistÄ , o skundÄ atmetė.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės atlikto mokestinio veiklos patikrinimo metu nustatytus duomenis bei teismų procesinių sprendimų motyvus, konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31 atsakovės direktorė neatliko tam tikrų pareigų, susijusių su tinkamu apskaitos tvarkymu, tačiau, teismo vertinimu, tai nereiÅ¡kia sÄ moningo įmonės direktorės veikimo (neveikimo), privedant įmonę prie bankroto, t. y. pirmosios instancijos teismas tokius atsakovės direktorės veiksmus vertino kaip aplaidumÄ , o ne sÄ moningo vengimo mokėti mokesčius pasekmę, turint aiÅ¡kų tikslÄ nuslėpti įmonės tikrÄ jÄ finansinę padėtį.

Apeliantė su Å¡iais pirmosios instancijos teismo motyvais nesutinka, nurodo, kad jie turi bÅ«ti vertinami prieÅ¡ingai, t. y. kaip sÄ moningo vengimo mokėti mokesčius pasekmė, turint aiÅ¡kų tikslÄ nuslėpti įmonės tikrÄ jÄ finansinę padėtį ir privesti įmonę prie bankroto.Atsižvelgiant į Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto normos turinį taip pat aplinkybę, kad tos pačios aplinkybės pirmosios instancijos teismo ir apeliantės yra vertinamos skirtingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek mokesčių administratorės patikrinimo metu, tiek Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendime bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutartyje nustatytos aplinkybės ir padarytos iÅ¡vados gali turėti reikÅ¡mės sprendžiant dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimo nagrinėjamu atveju.Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012-12-21 patikrinimo akte Nr. AU16-42 konstatavo, kad atsakovės buhalterinė apskaita už tikrinamÄ jį laikotarpį buvo tvarkoma pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 bei nuostatas, konkrečiai – 4 str. (tikrinamuoju laikotarpiu mokėtojas neteisingai deklaravo apskaitomÄ ir pardavimo PVM, pelno mokestį, GPM, įmokas į Garantinį fondÄ , neteisingai apskaičiavo VSD įmokas); 6 str. 2 d. nuostatas (atsakovė neapskaitė ir nedeklaravo pajamų, gautų už suteiktas maitinimo paslaugas, pajamų iÅ¡ prekybos pagal laikinus leidimus ir licencijas, nepagrįstai taikė 99 proc. nuolaidÄ už suteiktas maitinimo paslaugas ir kitas nuolaidas, neapskaitė viso darbuotojams mokamo darbo užmokesčio); 11 str. nuostatas (vyr. buhalterė laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki  2012-03-31 buhalterinės apskaitos registruose apskaitė ne visas gautas pajamas, ne visÄ iÅ¡mokėtÄ samdomiems darbuotojams darbo užmokestį; 12 straipsnio nuostatas (mokėtojas apskaitoje neįformino iÅ¡mokamo neoficialaus atlyginimo darbuotojams, ne visiÅ¡kai apskaitė prekybines pajamas už suteiktas maitinimo paslaugas, prekybÄ mugių metu, nepagrįstai taikė nuolaidas; 14 str. nuostatas, 16 str. (gautų pajamų ir papildomai iÅ¡mokėtų atlyginimų neįregistravo buhalterinės apskaitos registruose; 21 str. nuostatas (Å¡iomis nuostatomis nesivadovauta deklaruojant PVM, PM, GPM, VSD įmokas, įmokas į Garantinį fondÄ , neužtikrino teisingo duomenų pateikimo sudarant finansines ataskaitas; taip pat pažeidė atitinkamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatas.

Å iame VMI patikrinimo akte konstatuota, kad atsakovės buhalterinėje apskaitoje ne tik pažeistos įstatymo nuostatos, bet ir sudaryta neteisinga 2010-2011 m. finansinė atskaitomybė (taip sumažinant PVM, nesumokant PVM, PM), dėl atlyginimo „vokeliuose“ nesumokant GPM, VSD įmokų, įmokų į Garantinį fondÄ ; o dėl nurodytų pažeidimų – nebuvo galima iÅ¡ dalies nustatyti UAB „VIA BLATICA PRAMOGOS“ veiklos, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31.

Dėl nurodytų pažeidimų buvo papildomai paskaičiuota 2 180 Lt GPM, 17 Lt įmokų į GF, 4 361 Lt VSD įmokų, 2 181 Lt VSD įmokų bauda, 30 399 Lt PVM, 26 449 Lt PM.Kaip minėta, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2013-02-28 sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-42 dėl patikrinimo akto tvirtinimo iÅ¡ dalies patvirtino 2012-12-21 patikrinimo aktÄ Nr. AU16-42, kuriame papildomai apskaičiuotas 26 864 Lt PVM, 24 702 Lt PM, 4 361 VSD įmokos, 2 180 Lt GPM, 2 181 Lt VSD įmokų bauda, 17 Lt įmokų į Garantinį fondÄ , taip pat skirta 8 059 Lt PVM bauda, 654 Lt GPM bauda, 189,41, 5 Lt Ä®GF bauda, 7 410 Lt PM bauda bei patvirtinti apskaičiuoti 5 154 Lt PVM delspinigiai, 369 Lt GPM delspinigiai, 2 398 Lt PM delspinigiai.

Å ie mokesčiai, baudos ir delspinigiai buvo apskaičiuoti VMI nustačius pažeidimus, susijusius su vienkartinėmis licencijomis bei leidimais prekiauti vieÅ¡ose vietose, neapskaitytomis pajamomis pagal nefiskalinius kvitus už maitinimo paslaugas, taikytų nuolaidų maitinimo paslaugoms, neapskaitytu darbo užmokesčiu. Vilniaus apygardos administracinis teismas, spęsdamas dėl mokesčių administratorės priskaičiuotų mokesčių pagrįstumo, darė iÅ¡vadÄ , kad UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ iÅ¡ prekybos renginių neapskaitė dalies gautų pajamų, nevedė pardavimų apskaitos, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė įrodymų, paneigiančių kitus mokesčių administratoriaus nustatytus objektyvius duomenis, susijusius su neapskaitytomis pajamomis pagal nefiskalinius kvitus, taikytomis nuolaidomis, neapskaitytu darbo užmokesčiu, kurių pagrindu apskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai, baudos.

Be to, nustatyta, jog atsakovės vadovei A. Č. Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrius surašė ATPK pagal 41.5 str. 1 d. (darbo laiko apskaitos pažeidimas) dispozicijoje numatytÄ administracinį teisės pažeidimÄ ir nutarimu paskyrė administracinę nuobaudÄ . Savo ruožtu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas nepakeistÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, kurių mokesčių mokėtojas nepaneigė.Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad vadovas privalo dirbti rÅ«pestingai ir kvalifikuotai bei daryti viskÄ , kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.

Ä®monės vadovas taip pat privalo rÅ«pintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Ä®monės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sÄ lygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rÅ«pestingumo standartų laikymÄ si santykiuose su įmonės kreditoriais.

Tai ne kartÄ konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Todėl viena iÅ¡ įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAÄ®) 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis Å¡altinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės Å«kinės ir finansinės bÅ«klės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas.

Pažymėtina, kad visos Å«kinės operacijos ir Å«kiniai įvykiai turi bÅ«ti pagrįsti apskaitos dokumentais. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimÄ pagal Å¡io įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų iÅ¡saugojimÄ atsako Å«kio subjekto vadovas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, Å«kinės, finansinės bÅ«klės rezultatus ar įvertinti turtÄ .

Tai taip pat gali bÅ«ti kliÅ«timi identifikuoti tikrÄ sias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotÄ kvalifikuojančių požymių įstatyme iÅ¡skirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).Nors apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes ir pagrindus, dėl kurių atsakovei buvo priskaičiuoti papildomi mokesčiai, delspinigiai, baudos, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad toks atsakovės direktorės netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas negalėtų bÅ«ti vertinamas kaip sÄ moningo vengimo mokėti mokesčius pasekmė, tačiau pažymi, kad tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis.

Tokia iÅ¡vada darytina atsižvelgiant į byloje esančiÄ operatyvaus patikrinimo 2014 m. gegužės 30 d. pažymÄ Nr. (23.30-08)-461-186, iÅ¡ kurios matyti, kad buvo tikrintas atsakovės mokesčių įstatymuose bei jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose ir kitose srityse nustatytų mokesčių mokėtojų pareigų vykdymas už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2014-04-30. Ä®vertinus Å¡ios pažymos turinį matyti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti pažeidimai, susiję su mokesčių slėpimu, netinkamu (aplaidžiu, apgaulingu) apskaitos tvarkymu.

PrieÅ¡ingai, joje nustatyta, kad 128 534,07 Lt mokestinė nepriemoka yra susidariusi deklaravus, bet nesumokėjus PVM nuo 2013-03-25, GPM nuo      2013-07-15, PM nuo 2013-10-01, PM avansinio nuo 2013-04-02, mokesčio už aplinkos terÅ¡imÄ nuo 2013-03-31. Be to, Å¡ioje patikrinimo pažymoje nustatytas pažeidimas, susijęs su CK 6.9301 str. nuostatų pažeidimu, ir pateikti tokio pobÅ«džio siÅ«lymai, pastabos, rekomendacijos mokesčių mokėtojui:

1) užtikrinti, kad deklaruojami mokesčiai būtų mokami įstatymų nustatyta tvarka ir terminais;

2) atsiskaitant su kreditoriais, kada įmonė neturi pakankamai lėšų visoms turimoms skoloms sumokėti, atsiskaitymus vykdyti CK 6.9301 str. nustatyta tvarka.Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, t. y., kad atsakovės pažeidimai, susiję su mokesčių įstatymų nevykdymu (netinkamu vykdymu), ir jų pagrindu apskaičiuota mokestinė nepriemoka kartu su baudom, delspinigiais, nustatyti už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-03-31, o atlikus operatyvų patikrinimÄ (pradėtas 2014-04-29, baigtas 2014-05-30) už vėlesnį laikotarpį (2013-04-01 –      2014-04-30) analogiÅ¡kų ar panaÅ¡ių pažeidimų nenustatyta, negalima daryti iÅ¡vados apie sistemingÄ ir kryptingÄ Ä¯monės privedimÄ prie bankroto ir pažeidimus, nustatytus už 2010-2012 laikotarpį, kvalifikuoti pagal Ä®BÄ® 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinÄ tyčinio bankroto požymį.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju netinkami įmonės apskaitos dokumentų tvarkymo veiksmai, kurių sistemiÅ¡kumÄ paneigia minėta operatyvaus patikrinimo pažyma, yra pernelyg nutolę nuo įrodinėtino tyčinio bankroto požymio. Teismo vertinimu, prieÅ¡ingai nei teigiama atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikÅ¡mingas aplinkybes, jas įvertino, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas perdaug formaliai žiÅ«rėjo į pareiÅ¡kėjos pateiktÄ informacijÄ , nėra pagrindo.Dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijosÄ®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad tuo atveju, jei veikla ir turtas buvo perkelti į kitÄ Ä¯monę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklÄ vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į Å¡iÄ Ä¯monę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys, preziumuojamas tyčinis bankrotas.

Apeliantė Å¡iÄ tyčinio bankroto prezumpcijÄ Ä¯rodinėjo aplinkybėmis, susijusiomis su darbuotojų (direktorės, buhalterinę apskaitÄ vykdančio asmens ir kt. darbuotojų) perėjimu dirbti į kitas, su atsakove susijusias įmones (UAB „VIA BALTICA KAUNAS“, UAB „VIA BALTICA LIETUVA“, UAB „VIA BALTICA DVARAS“), ir (ar) jų migravimu tarp įmonių, kurios vykdo analogiÅ¡kÄ veiklÄ , kaip ir atsakovė, sutampa įmonių veiklos vietos. IÅ¡ pareiÅ¡kėjos nurodomų aplinkybių, grindžiamų pridėtais įrodymais, taip pat aplinkybių, nustatytų pirmosios instancijos teismo, matyti, kad UAB „VIA BALTIVA PRAMOGOS“ (įsteigta        2009-01-12), UAB „VIA BALTICA DVARAS“ (įsteigta 2010-10-08), UAB „VIA BALTICA LIETUVA“ (įsteigta 2013-03-28) ir UAB „VIA BALTICA KAUNAS“ (įsteigta 2015-05-11) sutampa registracijos ir (arba) veiklos vykdymo vietos – (duomenys neskelbtini).

Taip pat sutiktina, kad iš esmės sutampa šių įmonių vykdomos veiklos pobūdis, o šių įmonių akcininkais ir vadovais buvo (yra) Č. šeimos nariai:

1) UAB „VIA BALTICA PRAMOGOS“ akcininkė A. Č., kuri laikotarpiu nuo 2009-01-06 iki 2015-12-18 buvo šios įmonės direktore;

2) UAB „VIA BALTICA KAUNAS“ akcininkas R. Č., o vadovė –G. G. (atsakovės direktorės dukra);

3) UAB „VIA BALTICA LIETUVA“ akcininkė A. Č., kuri laikotarpiu nuo 2013-03-13 iki 2014-04-07 buvo ir šios įmonės direktorė (laikotarpiu nuo 2014-02-26 iki 2014-04-25 direktorė – G. M.);

4) UAB                   „VIA BALTICA DVARAS“ akcininkė G. G., o direktorė laikotarpiu nuo 2010-09-29 iki 2010-11-03 – A. Č.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Å¡ios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo taikyti tyčinio bankroto prezumpcijÄ , įtvirtintÄ Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Nagrinėjamu atveju, įvertinus įrodymų ir argumentų visumÄ , sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina Č.

Å¡eimos verslo plėtojimÄ , o ne tyčinius veiksmus, kuriais siekta įmonę privesti prie bankroto. Apeliantė teigia, kad Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintÄ prezumpcijÄ patvirtina ir darbuotojų bei vadovų perėjimas dirbti į aukščiau nurodytas įmones, tokiu bÅ«du perkeliant atsakovės veiklÄ Ä¯ kitas įmones. Via Baltica pramogos (įsteigta 2009-01-12); bankroto byla iÅ¡kelta 2015-12-07 Via Baltica Dvaras(įsteigta 2010-10-08)Via Baltica Lietuva(įsteigta 2013-03-28)Via Baltica Kaunas(įsteigta 2015-05-11)G.2009-10-06 – 2016-02-012010-11-05 – 2013-03-29Nuo 2014-04-28Nuo 2015-06-10F.2013-04-29 – 2016-02-01 2016-02-02 – 2016-02-26 G.

P.2013-12-30 – 2016-02-01 2016-02-02 – 2016-03-14 J. M.2015-06-01 – 2016-02-01 Nuo 2016-02-02 G. M.2014-02-06 – 2014-04-25 Nuo 2014-02-28 Č.Vadovė 2009-01-06 – 2015-12-18; darbuotoja 2009-01-22 – 2016-01-07Vadovė 2010-09-29 – 2010-11-03Vadovė 2013-03-13 – 2014-04-07Darbuotoja nuo 2016-01-20G. G.Darbuotoja 2013-09-06 – 2013-10-14akcininkėDarbuotoja nuo 2015-03-06; 2016-05-23 – 2018-03-30 vaiko priežiūros atostogoseDirektorė;darbuotoja nuo 2015-06-10; 2016-05-23 – 2018-03-30 vaiko priežiūros atostogoseIš pateiktoje lentelėje esančių duomenų matyti, kad I.

G. (apskaitÄ tvarkantis asmuo) visose Å¡iose įmonėse dirbo beveik nuo įmonių veiklos pradžios. Be to, pateikti duomenys nepatvirtina, kad ji perėjo dirbti į kitas įmones, su ja nutraukus darbo sutartį dėl atsakovės bankroto. I. G. kitose įmonėse dirbo jau anksčiau, o teisės aktai nedraudžia buhalterines paslaugas teikti kelioms įmonėms vienu metu. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apeliantės teigimu, kad I. G. darbo pabaiga atsakovės įmonėje, kuri siejama su bankroto bylos iÅ¡kėlimu ir Å¡iuo pagrindu nutraukta darbo sutartimi, taip pat darbas kitose įmonėse gali bÅ«ti vertinami kaip pagrindžiantys Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintÄ prezumpcijÄ .

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas analogiÅ¡kai vertino ir kitų darbuotojų (A. F., G. P., J. M.) darbo vietos pasikeitimo priežastis, susijusias su darbo sutarties nutraukimu Ä®BÄ® 19 str. nustatyta tvarka.Darbuotojų įsidarbinimo kitose įmonėse, kartu dirbant ir pas atsakovę, fakto vertinti kaip bÅ«do perkelti darbuotojus ir veiklÄ ir kaip sÄ moningų veiksmų siekiant įmonę privesti prie bankroto, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien iÅ¡ Å¡ių duomenų (darbuotojų ir (ar) vadovų ar jų Å¡eimos narių dirbimo vienoje ar keliose įmonėse), byloje nesant kitų duomenų (darbuotojų paaiÅ¡kinimų dėl darbo vietos keitimo, nebaigtų vykdyti sutarčių ar reikalavimo teisių perdavimo – perėmimo faktų, kito turto perkėlimo į kitas įmones, paliekant atsakovei skolinius įsipareigojimus, ar kt. objektyvių aplinkybių, pagrindžiančių veiklos (darbuotojų) perkėlimÄ ), taip pat atsižvelgiant į įmonių steigimo laikotarpius ir tai, kad jos nuo pat pradžių vykdė analogiÅ¡ko ir (ar) panaÅ¡aus pobÅ«džio veiklÄ , nagrinėjamu atveju nepakanka tyčinio bankroto prezumpcijai, įtvirtintai Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte, taikyti.

Dėl Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijosPagal Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punktÄ tyčinis įmonės bankrotas preziumuojamas, kai atsiskaitymai iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytÄ atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliÅ¡kumÄ ir nebuvo vykdomas Å¡io ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iÅ¡ eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos.VMI prie FM teigimu, atsakovė pažeidė atsiskaitymo tvarkÄ , t. y. turėdama skolÄ valstybės biudžetui, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais, todėl prašė bankrotÄ pripažinti tyčiniu ir aukščiau minėtu pagrindu.Byloje pateiktas VMI prie FM virÅ¡ininko 2014-01-07 sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-1476, pagal kurį nuspręsta iÅ¡ atsakovės iÅ¡ieÅ¡koti 37 635,6 Lt sumÄ , kuri, remiantis kartu pateikta prievolių ataskaita, susidarė iÅ¡ esmės už 2013 m. laikotarpį.

IÅ¡ pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, taip pat Å¡alių procesinių dokumentų matyti, kad iÅ¡ esmės neneigiamas faktas, kad atsakovė, turėdama skolÄ valstybės biudžetui nuo 2013-10-01 (kuomet įsigaliojo CK 6.9301 str.) atliko mokėjimus kitiems kreditoriams (tarp jų ir VMI nurodomiems J. G. įmonei, UAB „Resvika“, Booking.com B. V., UAB „Bidvest Lietuva“ ir kt.). Tokio pobÅ«džio aplinkybės atsispindi ir VMI prie FM 2014-05-30 operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (23.30-08)-461-186 (patikrinimas buvo atliekamas už laikotarpį nuo 2013-04-01 iki 2014-04-30), kurioje nustatyta, kad bendrovė, atsiskaitydama grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kitais kreditoriais, pažeidė CK 6.9301 str. nustatytÄ atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkÄ .

Operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2014-04-30 iÅ¡ kasos iÅ¡imti 251 571,94 Lt buvo panaudoti kurui (1 810,98 Lt), gėlių pirkimui (1 243,32 Lt), Å«kinėms prekėms, remontui (6 518,6 Lt), indams pirkti (2 073,91 Lt), sumokėta AB „Vilniaus paukÅ¡tynas“ ir AB „KaiÅ¡iadorių paukÅ¡tynas“ už produkcijÄ (15 325,53 Lt), kitiems maisto produktams, gėrimams, Å¡varos prekėms (224 599,6 Lt). Taip pat nustatyta, kad iÅ¡ turimų sÄ skaitų bankuose buvo mokama tiekėjams, darbuotojams, mokami GPM ir PVM, patalpų nuoma ir kt. komunaliniai mokesčiai.Pirmosios instancijos teismas Å¡ių aplinkybių nevertino kaip patvirtinančių tyčinio bankroto prezumpcijÄ dėl pažeistos atsiskaitymų eiliÅ¡kumo tvarkos, konstatuodamas, kad atsiskaitymai su kitais kreditoriais buvo vykdomi turint tikslÄ toliau vykdyti veiklÄ ir gauti iÅ¡ to pajamas, o ne sÄ moningai siekiant iÅ¡vengti atsiskaitymų su valstybės biudžetu.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiÅ¡kėja, siekdama pasinaudoti Å¡ia tyčinio bankroto prezumpcija, nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju nebuvo vykdomas Ä®BÄ® ir kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iÅ¡ eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais, pažymi, kad tai, jog Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija taikytina esant visoms Å¡ios normos dispozicijoje nurodytoms sÄ lygoms, patvirtina ne tik Å¡ios normos gramatinė konstrukcija, tačiau taip pat tokios teisės normos priėmimo tikslas, iÅ¡dėstytas XIP-4927 ir XIP-4928 aiÅ¡kinamajame raÅ¡te dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2,10, 11 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 131, 18, 20, 21, 22, 23, 29, 30, 31, 32, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo papildymo priedu įstatymo pakeitimo įstatymo projektų.

Jame nurodyta, jog atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas būtų laikomas tyčinio bankroto požymiu išimtinai tik tuo atveju, jei atsiskaitymų metu darbuotojams ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Taip pat nurodyta, kad nustatant bankroto požymį dėl atsiskaitymų eilės pažeidimo išskirtinai vertinami atsiskaitymų su darbuotojais pažeidimai ne tik todėl, kad darbuotojai yra socialiai jautriausia kreditorių grupė, bet ir todėl, kad jų reikalavimai tenkinami Garantinio fondo lėšomis, o Garantinio fondo administratoriaus išlaikymas reikalauja ir valstybės biudžeto lėšų [...].

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kuriÄ nurodė pati apeliantė, t. y., kad 2015-12-08 atsakovės darbuotojams buvo mokėti darbo užmokesčiai, nepaneigė, o jokių kitų aplinkybių, susijusių su darbo užmokesčio darbuotojams nemokėjimu, patvirtinančių galimybę taikyti Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytÄ prezumpcijÄ , nenurodė.. Taigi, pačiai VMI prie FM teigiant, kad 2015-12-08 po bankroto bylos iÅ¡kėlimo buvo sumokėtas darbo užmokestis        A.

Č., J. M., I. G., G. P., A. F., sutiktina su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto prezumpcijos taikymui nagrinėjamu atveju nėra nustatytos (įrodytos) visos aplinkybės, o kitų tyčinio bankroto požymių, tuo pagrindu, kad buvo pažeista atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais mokėjimo tvarka, apeliantė neįrodinėjo (CPK 178 str.). Teismo vertinimu, vien tai, kad dalį įmonės kreditorių sudaro darbuotojai, nepatvirtina Ä®BÄ® 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto sÄ lygos (neinicijuotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas, kai darbuotojams 3 mėnesius iÅ¡ eilės nemokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos), nes iÅ¡ bylos duomenų nėra aiÅ¡ku, ar Å¡ie reikalavimai susidarė darbuotojams 3 mėnesiams iÅ¡ eilės nemokant darbo užmokesčio.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Å¡ia aplinkybe apeliantė nesirėmė bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 301 str. 1 d., 338 str.).Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiÅ¡kino įmonės tyčinį bankrotÄ reglamentuojančias teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles bei padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl tyčinio bankroto požymių ir (ar) prezumpcijų, patvirtinančių atsakovės privedimÄ prie bankroto tyčia, nebuvimo, todėl naikinti pagrįstÄ ir teisėtÄ pirmosios instancijos teismo nutartį pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais,n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėja                                                                 Danguolė Martinavičienė