f978ffe6-0ead-4b1a-81f8-656b6d5c32ef · Vilniaus miesto apylinkės teismas

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASS P R E N D I M A SLietuvos Respublikos vardu 2014 m. spalio 24 d.Vilnius Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ramunė Mikonienė, sekretoriaujant Audronei Jautakienei, dalyvaujant ieÅ¡kovo UAB „Sabrida“ atstovui advokato padėjėjui M. V.,             atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovei vyresniajai teisininkei J. P.,vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo UAB „Sabrida“ ieÅ¡kinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo iÅ¡mokos priteisimo, n u s t a t ė : ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo 18 684,82 Lt draudimo iÅ¡mokÄ , 6 procentų metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d. buvo apvogtas ieÅ¡kovui nuosavybės teise priklausantis automobilis Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko pastarajam buvo padaryta 16 405,74 Lt žala. Teigė, kad Å¡io įvykio metu, esant tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo galiojančiai 2013 m. rugpjūčio 14 d. draudimo sutarčiai (liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), ieÅ¡kovas apie įvykusį įvykį informavo atsakovÄ , kuris atitinkamai gavęs Å¡iÄ informacijÄ Ä—mėsi veiksmų žalos dydžio nustatymui, t. y. remdamasis 2013 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės sÄ mata Nr. 1389877 ir Transporto priemonės apžiÅ«ros-defektų aktu nustatė automobilio apgadinimus ir sudarė numatomo remonto apraÅ¡ymÄ .

Tačiau draudimo iÅ¡moka, ieÅ¡kovo teigimu, iÅ¡mokėta jam nebuvo, kadangi 2014 m. vasario 20 d. praneÅ¡imu ieÅ¡kovas buvo informuotas, kad remiantis draudimo taisyklėmis Nr. 021 bei tuo, kad policija nepatvirtino vagystės fakto, atsakovas atsisako mokėti draudimo iÅ¡mokÄ . IeÅ¡kovo teigimu, atsakovas atsisakė iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ nepagrįstai, kadangi vagystės nebuvimo faktÄ paneigia žalos administravimo byloje esantys įrodymai, t. y. 2013 m. rugpjūčio 15 d. įrodymų inspektavimo aktas ir techninės ekspertizės ataskaita, kurioje aiÅ¡kiai nurodytas vagystės mastas bei kokiu bÅ«du vagystė buvo atlikta.

Pažymėjo, kad vadovaujantis Draudimo priežiÅ«ros komisijos 2004 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 33 patvirtinto Gyvybės draudimo Å¡akos ir ne gyvybės draudimo Å¡akos draudimo grupių apraÅ¡ymo 8.1 punktu, sausumos transporto priemonių, iÅ¡skyrus, geležinkelio transporto priemones, draudimo grupei priskiriama sausumos motorinių transporto priemonių draudimo rÅ«Å¡is, kuria draudimo įmonė įsipareigoja iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ dėl nuostolių, susijusių su sugadinimu ar netekimu. Atsižvelgdamas į tai, ieÅ¡kovas prašė teismo ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai (b.l. 1-3, 92-94).Atsakovas atsiliepimu į ieÅ¡kinį prašė teismo ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ .

Teigė, kad atsakovas, gavęs informacijÄ apie įvykusį įvykį, iÅ¡tyrė pirminius duomenis, t. y. apžiÅ«rėjo transporto priemonę, surašė kokios dingo bei kokios apgadintos yra automobilio detalės, gautus duomenis užfiksavo fotonuotraukose ir transporto priemonės apžiÅ«ros akte bei paraleliai iÅ¡siuntė užklausimÄ dėl įvykio policijai. PaaiÅ¡kino, kad surinkus visus duomenis, Å¡ie buvo perduoti tyrimo skyriui, kad bÅ«tų iÅ¡nagrinėtos aplinkybės bei priimtas sprendimas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju.

Teigė, kad savo ruožtu tyrėjai, susipažinę su ieÅ¡kovo praÅ¡ymu, transporto priemonės apžiÅ«ros aktu bei fotonuotraukomis, suabejojo dėl Å¡io įvykio tikrumo. Tyrėjai įvertino aplinkybes, kad įvykis įvyko visiÅ¡kai tamsiu paros metu, profesionalÅ«s meistrai, profesionaliame, apÅ¡viestame autoservise tokius darbus atlikdami užtruktų apie 4 val. nepertraukiamo darbo, o iÅ¡ fotonuotraukų matyti, kad detalės nuimtos nepažeidžiant jų, kas, tyrėjų teigimu, turėjo užtrukti daug ilgiau neturint įrankių ir profesionalių žinių bei tinkamų darbo sÄ lygų.

Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, Å¡ios aplinkybės leidžia teigti, kad praneÅ¡imas neatitinka tikrovės, dėl ko draudikui nekyla pareiga iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ . Tuo tarpu byloje pateikta techninės ekspertizės ataskaita vertintina kritiÅ¡kai tiek dėl jos turinio, tiek dėl formos bei užsakymo aplinkybių (b.l. 58-61).Teismo posėdžio metu ieÅ¡kovo atstovas palaikė visus ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytus argumentus. Papildomai paaiÅ¡kino, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog vagystė Ispanijoje, kurios metu buvo padaryta žala, iÅ¡ tikrųjų įvyko.

Dėl ko, atstovo teigimu, atsisakymas iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ laikytinas nepagrįstu (b.l. 95-96).Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pateikiant ieÅ¡kinį nebuvo atsižvelgta į tai, kad įvykus vagystei yra taikoma procentinė iÅ¡skaita, dėl ko ieÅ¡kinio tenkinimo atveju Å¡i aplinkybė, atstovės teigimu, turėtų bÅ«ti įvertinta. Pažymėjo, kad atsakovas atsisakė iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ remdamasis byloje pateiktu įrodymų inspektavimo aktu bei pažyma, kurie patvirtina tai, kad įvykio faktas nebuvo patvirtintas kompetentingų institucijų.

Tuo tarpu byloje esantys įrodymai, atstovės teigimu, patvirtina, kad galimai pranešimas apie įvykį buvo melagingas (b.l. 95-96).              Ieškinys atmestinas.             Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad automobilis VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. buvo apdraustas atsakovo transporto priemonių draudimo liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 90-91).

Nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d. R. A. Almerijos nacionalinės policijos komisariate (Ispanijoje) pateikė pareiÅ¡kimÄ dėl automobilio vidaus ir iÅ¡orės dalių bei priedų vagystės (b.l. 47). IÅ¡ bylos medžiagos nustatyta, kad gavus pareiÅ¡kimÄ , pareigÅ«nai nuvyko į automobilio buvimo vietÄ bei atlikę techninę-policinę apžiÅ«rÄ surašė 2013 m. rugpjūčio 15 d. Ä®rodymų inspektavimo aktÄ (b.l. 11-15). Dėl Å¡io įvykio R. A. kreipėsi į mechanikos pramonės inžinierių-technikÄ M.

M. V., kuris atlikęs ekspertizę surašė 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitÄ (b.l. 16-27). Nustatyta, kad įvykus Å¡iam įvykiui ieÅ¡kovas kreipėsi į atsakovÄ praÅ¡ydamas iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , tačiau atsakovas 2014 m. vasario 20 d. praneÅ¡imu informavo ieÅ¡kovÄ , kad draudimo iÅ¡moka ieÅ¡kovui nebus iÅ¡mokėta, kadangi policija nepatvirtino vagystės fakto (b.l. 31). Nagrinėjamoje byloje tarp Å¡alių kilęs ginčas dėl draudžiamojo įvykio buvimo (nebuvimo) bei atsakovo sprendimo atsisakyti iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ , pagrįstumo.             Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos.

Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo iÅ¡mokÄ Ä¯vykus draudžiamajam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (Civilinio kodekso 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis). Ä®statyme ir konkrečiose draudimo rÅ«Å¡ies taisyklėse nustatytos iÅ¡imtys, kai draudėjo patirta žala visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nekompensuojama, dėl to draudėjui kreipusis dėl draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo, draudikas turi teisę jos visiÅ¡kai arba iÅ¡ dalies nemokėti.

TokiÄ teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme numatytos draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sÄ lygas, kitais įstatymo numatytais atvejais. Draudimo rÅ«Å¡ies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi bÅ«ti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali bÅ«ti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ pagal įstatymuose nustatytÄ teisinį reglamentavimÄ ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu.

Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis numato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo iÅ¡mokÄ , jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).             IeÅ¡kovo teigimu, aplinkybę, kad automobilio dalių vagystė realiai įvyko ieÅ¡kovo nurodytomis aplinkybėmis patvirtina byloje pateikta 2013 m. rugsėjo 3 d.

Techninės ekspertizės ataskaita bei 2014 m. vasario 7 d. Almerijos provincijos komisariato raÅ¡tas, kuriame nurodoma, kad vagystę įvykdęs asmuo nebuvo nustatytas (b.l. 95-96). Savo ruožtu atsakovas sprendimÄ atsisakyti iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ grindžia taip pat 2014 m. vasario 7 d. Almerijos provincijos komisariato raÅ¡tu bei Ä®rodymų inspektavimo aktu, o 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitÄ vertina kritiÅ¡kai (b.l. 95-96). Taigi Å¡alys nagrinėjamoje byloje skirtingai vertina pačios vagystės, kaip fakto, galimÄ buvimÄ (nebuvimÄ ) bei Ispanijoje galėjusios įvykti vagystės aplinkybes.

             Pagal 2014 m. vasario 7 d. Almerijos provincijos komisariato raÅ¡tÄ , R. A. 2013 m. rugpjūčio 15 d. praneÅ¡imas apie įvykusiÄ vagystę galimai yra melagingas, kadangi automobilio detalės pavogtos labai preciziÅ¡kai, nepažeidžiant jokių kitų automobilio dalių, o užraktas yra puikios bÅ«klės (b.l. 47). Ä®vertinus Ä®rodymų inspektavimo akto turinį nustatyta, kad atlikus techninę-policinę apžiÅ«rÄ , pareigÅ«nai konstatavo, kad automobilio detalių trÅ«ko tiek iÅ¡orinėje, tiek vidinėje automobilio dalyje, tačiau jokių jėgos naudojimo žymių pastebėta nebuvo, o visos automobilio detalės nuimtos meistriÅ¡kai, nepaliekant jokių įplėšimų bei žymių, kurie bÅ«dingi įvykus tokiems atvejams (b.l. 11-15).

Taigi iÅ¡ Å¡ių duomenų galima teigti, kad įvykio vietÄ apžiÅ«rėję bei šį įvykį tyrę pareigÅ«nai abejonių dėl automobilio dalių vagystės realaus buvimo turėjo bei darė prielaidas, kad galimai R. A. 2013 m. rugpjūčio 15 d. praneÅ¡imas yra melagingas.             Tuo tarpu 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitÄ R. A. užsakymu parengęs ekspertas padarė prieÅ¡ingas iÅ¡vadas:

1) nėra logiÅ¡ka, kad asmuo bÅ«tų siekęs teikti melagingÄ praneÅ¡imÄ apie Å¡alia jo gyvenamosios vietos įvykusiÄ vagystę;

2) teigė, kad automobilio detalės buvo pavogtos, kad vėliau būtų parduotos nelegalioje rinkoje arba panaudotos remontuojant panašių charakteristikų automobilį;

3) pasikonsultavus su patyrusiu tos pačios markės oficialiojo įgaliotojo atstovo autoserviso vadovu, padarė iÅ¡vadÄ , kad nėra neįmanoma atidaryti transporto priemonės be originalaus rakto, kad neįsijungtų signalizacija (b.l. 16-27). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumÄ dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesi už kituose įrodymų Å¡altiniuose esančius duomenis, eksperto iÅ¡vada teismui nėra privaloma, o turi bÅ«ti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku, iÅ¡samiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų iÅ¡tyrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010).

Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2008). Teismas, įvertinęs 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitos turinį, ekspertui užduotus klausimus bei atsakymus į juos, pritaria atsakovo teiginiui, kad iš esmės ši eksperto parengta ataskaita vertintina kritiškai.

Pažymėtina, kad ekspertui užduoti klausimai yra neinformatyvūs, kadangi jie suformuluoti neįvertinus paties automobilio ypatumų, t. y. kad šiame automobilyje buvo įrengta signalizacija, kuri akivaizdu, jog vagystės metu turėjo įsijungti, bei suponuojantys tai, kad atsakymai į tokio pobūdžio klausimus gali būti pagrįsti prielaidomis bei samprotavimais, bet ne specialiomis žiniomis grindžiamais teiginiais bei metodais. Įvertinus 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitos turinį matyti, kad iš esmės ekspertas, atsakydamas į klausimus, rėmėsi tik pačios R.

A. pateikta informacija, įvykio vietos bei automobilio apžiūros duomenimis bei trečiojo asmens – Almerijos autoserviso vadovo pareiškimu, apie kurį byloje nėra jokių duomenų bei jokio šio asmens rašytinio pareiškimo. Taigi akivaizdu, kad ekspertizė buvo atlikta netaikant jokių specialių žinių ar metodų vertinant padarytus automobilio apgadinimus, o atsakymai į klausimus suformuluoti bei pagrįsti paties eksperto spėjimais bei samprotavimais apie tikėtinai galėjusias įvykti aplinkybes galimos vagystės metu.

Be kita ko, įvertinus paties eksperto padarytas iÅ¡vadas, matyti, kad iÅ¡ esmės jos yra tik paties eksperto situacijos vertinimai bei spėjimai, nepagrįsti jokiais specialių žinių reikalaujančiais metodais ar duomenimis. Todėl teismas, įvertinęs Å¡ios ekspertizės atlikimo bÅ«dus bei metodus, ekspertui užduotus klausimus bei atsakymus į juos, daro iÅ¡vadÄ , kad iÅ¡ esmės 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitoje padarytos iÅ¡vados nepagrindžia, kad tokiomis aplinkybėmis, t. y. tamsiu paros metu nuimant automobilio detales nuo viso automobilio priekio bei vidaus, nepadarius jokių tuo pačiu automobilio žymių pažeidimų, neturint raktų atjungti signalizacijÄ bei atidarius automobilio dureles, iÅ¡ tikrųjų galėtų įvykti vagystė.

             Teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, jog faktai, nustatyti administracinių institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais aktais, prejudicinės galios neturi ir vertinami kaip raÅ¡ytiniai įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 6.2. punktas, Teismų praktika Nr. 22). Pagal 2014 m. vasario 7 d. Almerijos provincijos komisariato raÅ¡tÄ bei Ä®rodymų inspektavimo aktÄ , įvykio vietÄ apžiÅ«rėję bei šį įvykį tyrę pareigÅ«nai abejonių dėl automobilio dalių vagystės realaus buvimo turėjo bei darė prielaidas, kad galimai R.

A. 2013 m. rugpjūčio 15 d. praneÅ¡imas yra melagingas. Eksperto iÅ¡vada, kad nėra neįmanoma atidaryti transporto priemonės be originalaus rakto, kad neįsijungtų signalizacija, yra grindžiama tik trečiojo asmens – Almerijos autoserviso vadovo žodiniu pareiÅ¡kimu, apie kurį byloje nėra jokių duomenų bei jokio Å¡io asmens raÅ¡ytinio paaiÅ¡kinimo dėl Å¡ių aplinkybių. O pačioje 2013 m. rugsėjo 3 d. Techninės ekspertizės ataskaitoje nėra duomenų, kokiu galimai specialiu prietaisu bei kokiu bÅ«du yra galimybė patekti į automobilį atjungus automobilio signalizacijÄ ir tuo pačiu nepadarius jokių žymių automobilio pažeidimų, informacijos nėra.

Duomenų, kad įvykio metu automobilio signalizacija buvo atjungta, iÅ¡montuota arba sugadinta, byloje taip pat nėra. Taigi Å¡iuo metu mažai tikėtina, kad vagystės metu automobilio signalizacija nebÅ«tų suveikusi. Ä®rodymų inspektavimo akte nurodyta, kad po automobiliu nebuvo jokių žymių, rodančių, kad kas nors bÅ«tų nukritę ant žemės, pavyzdžiui varžteliai ar veržlės, kaip tai bÅ«dinga tokių įvykių atveju (b.l. 11-15). Taigi Å¡i pareigÅ«nų, kurie turi atitinkamų žinių bei praktikos vykdant techninę-policinę įvykusių vagysčių vietų apžiÅ«rÄ , konstatuota aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, jog tokiu bÅ«du galimai įvykusi automobilio dalių vagystė nėra laikoma įprastomis aplinkybėmis bei įprastu bÅ«du įvykdoma tokio pobÅ«džio vagyste.

IÅ¡ byloje pateiktų nuotraukų bei Ä®rodymų inspektavimo akto matyti, kad įvykis įvyko automobiliui stovint ne nuoÅ¡alioje vietoje, bet aikÅ¡telėje, kurioje stovi ir kiti automobiliai bei pastatai (b.l. 8-10). Taigi akivaizdu, jog pakankamai matomoje vietoje, iÅ¡rinkti visÄ automobilio priekį, įsibrauti be rakto į automobilio vidų atjungus signalizacijÄ ir tuo pačiu nepadarius jokių žymių įbrėžimų, nepalikus jokių varžtelių ar mažų automobilio detalių, nesukėlus niekam jokių įtarimų, yra labai sunkiai įmanomas atvejis, reikalaujantis ypatingo pasirengimo, laiko, planavimo bei žinių.

Ä®rodymų inspektavimo akte, be kita ko, pareigÅ«nai taip pat nurodė, kad tai iÅ¡skirtinis atvejis, dėl ko ir buvo papraÅ¡yta R. A. techninės-policinės apžiÅ«ros metu pateikti raktus bei juos įkiÅ¡ti į užraktÄ , siekiant įvertinti automobilio bÅ«klę bei signalizacijos veikimÄ (neveikimÄ ). Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes bei tai, kad Å¡ioje nagrinėjamoje byloje nėra įmanoma nustatyti jokios loginės sekos bei ryÅ¡io tarp įvykį tyrusių pareigÅ«nų nustatytų įvykio pasekmių su ieÅ¡kovo nurodytomis Å¡io įvykio buvimo aplinkybėmis, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad aplinkybei, jog 2013 m. rugpjūčio 15 d. galėjo įvykti automobilio dalių vagystė, patvirtinti, byloje esančių įrodymų nepakanka.

Duomenų apie tai, ar automobilis Å¡iuo metu jau yra suremontuotas, ar parduotas, ar likęs toks, koks buvo po įvykusio įvykio, byloje nėra. IeÅ¡kovas bylos nagrinėjimo metu praÅ¡ymo skirti byloje teismo ekspertizę, siekiant paÅ¡alinti byloje esančius prieÅ¡taravimus, taip pat nepateikė. Todėl teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei Å¡alių paaiÅ¡kinimus, remdamasis tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kuriÄ apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimÄ teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, konstatuoja, kad tikėtina, jog atsakovui buvo pateikti galimai klaidingi duomenis apie įvykį bei jo aplinkybes.             Nagrinėjamu atveju AB „Lietuvos draudimas“ patvirtintos transporto priemonių draudimo taisyklės draudžiamÄ jį įvykį apibrėžia kaip apdraustos transporto priemonės sunaikinimÄ ar sugadinimÄ dėl bet kokių, staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų, arba vagystę (7.1.punktas) (b.l. 89).

Kartu taisyklės iÅ¡vardija ir atvejus, kai įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais (8 dalis). Å ių taisyklių 8.1.17 punktas numato, kad nedraudžiamuoju įvykiu laikomas įvykis, jei draudėjas, apdraustasis su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti iÅ¡mokÄ ar jÄ padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ar jo padarinius. Todėl iÅ¡ byloje surinktų įrodymų nesant galimybės nustatyti priežastinį ryšį tarp atsiradusių po įvykio pasekmių bei ieÅ¡kovo teigimu, Å¡ių aplinkybių atsiradimÄ nulėmusio įvykio - vagystės, teismas remdamasis surinktų įrodymų visuma ir tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), konstatuoja, kad draudžiamajam įvykiui konstatuoti Å¡iuo atveju nepakanka duomenų, dėl ko atsakovas pagrįstai atsisakė iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .

Atsižvelgiant į tai, teisinio pagrindo tenkinti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį nėra, dėl ko ieÅ¡kinys visa apimtimi atmestinas.             Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė teismui praÅ¡ymo dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Å¡ioje byloje atlyginimo, dėl ko atsakovo turėtos iÅ¡laidos nėra atlyginamos.             IÅ¡laidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iÅ¡ ieÅ¡kovo nepriteistinos, kadangi nevirÅ¡ija 10 Lt dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi iÅ¡laidų sumos nustatymo“, Civilinio proceso kodekso 92 straipsnis).             Kadangi ieÅ¡kovas, sumokėdamas už ieÅ¡kinį žyminį mokestį, padarė 141 Lt permokÄ , vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, ieÅ¡kovui grÄ Å¾intinas permokėtas 141 Lt dydžio žyminis mokestis (b.l. 4).

Teismas, remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 265, 382 straipsniais, n u s p r e n d ž i a:         ieÅ¡kinį atmesti.             GrÄ Å¾inti ieÅ¡kovui UAB „Sabrida“ į. k. 300630678, permokėtÄ 141 Lt (vieno Å¡imto keturiasdeÅ¡imt vieno Lt) žyminį mokestį.Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismÄ . Teisėja                                                                                            Ramunė Mikonienė             Â