AS-146-196-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS146-196/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00406-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I. pareiškėja S. S. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 2–4), prašydama: 1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, Tarnyba, atsakovas) 2012 m. rugsėjo 12 d. raštą Nr. (1.7)-SR-3374; 2) įpareigoti atsakovą Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai administracinėje byloje Nr. I-699-162/2012; 3) ištirti, ar atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1R-260 pakeistos Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-124 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo“ , nuostata „Mano šiame prašyme bei prie prašymo pridėtuose dokumentuose pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų tvarka iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais”; 4) priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Pareiškėja taip pat prašė atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Pateiktas skundas neatitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24, 39 straipsniuose numatytų reikalavimų, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (b. l. 17–18) pareiškėjai buvo nustatytas terminas iki 2012 m. spalio 4 d. pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus – sumokėti 100 litų žyminį mokestį ir pateikti teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Pareiškėja nustatytu terminu skundo trūkumų nepašalino – žyminio mokesčio nesumokėjo, o 2012 m. spalio 3 d. pateikė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pakartotinį prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. spalio 2 d. rašto kopiją (b. l. 15, 16).

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartimi (b. l. 26–27) pareiškėjos skundą laikė nepaduotu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Pareiškėja kreipėsi į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį (ABTĮ 40 str. 4 d.), t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą 4 kartus. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėja 2012 metais vien į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi 12 kartų (duomenys be perkeltų iš 2011 m. 8 bylų, viso 2012 m. – 20 bylų), iš jų – 12 skundų atmesti kaip nepagrįsti, 3 atsisakyti priimti, 5 neišnagrinėti, 2012 m. rugpjūčio 19 d. – 2012 m. rugsėjo 19 d. (mėnesio laikotarpiu) pareiškėja į teismą kreipėsi 4 kartus. Laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. spalio 2 d. pareiškėja į teismą kreipėsi 7 kartus (2012 metais teisme yra 23 bylos). Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos atleisti nuo žyminio mokesčio nėra pagrindo, nes ji piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 str. 4 d.). Teismas pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl turtinės padėties nevertino. Nurodė, jog pareiškėjos paduodamas skundas nepriskirtinas neapmokestinamų skundų (prašymų), numatytų ABTĮ 40 straipsnyje, kategorijai. Pareiškėjai buvo siūloma sumokėti įstatyme numatyto dydžio žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja nustatytu terminu trūkumų nepašalino – žyminio mokesčio 100 litų nesumokėjo, todėl teismas skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjai.

Pareiškėja atskiruoju skundu (b. l. 30–31) prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi (b. l. 38–42) pareiškėjos atskirąjį skundą tenkino, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį panaikino ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos skunde keliami reikalavimai nepatenka į ABTĮ 40 straipsnyje nustatytą žyminiu mokesčiu neapmokestinamų skundų sąrašą. Taip pat pareiškėjos skundu reiškiamų reikalavimų negalima laikyti neapmokestinamais žyminiu mokesčiu vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 20 straipsnio 1 dalyje numatytu reguliavimu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjos pateiktas skundas yra apmokestinamas žyminiu mokesčiu (ABTĮ 39 str. 1 d.).

ABTĮ 41 straipsnis nustato, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Pareiškėja pateikė prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, motyvuodama savo turtine padėtimi. 2012 m. spalio 3 d. pateikė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos raštą dėl savo turtinės padėties (b. l. 16), tačiau teismas 2012 m. spalio 5 d. nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjos prašymo atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl jos turtinės padėties ir pateiktų papildomų dokumentų, nors 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartyje pažymėjo, jog atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo nėra pagrindo ir dėl to, kad pareiškėja nepateikė pakankamai įrodymų apie savo turtinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjos prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio, nėra pakankamai motyvuota ir pagrįsta, nes teismas neįvertino keliamo ginčo pobūdžio ir remdamasis vien tik formaliais kriterijais nustatė, kad pareiškėja piktnaudžiauja teisminės gynybos teise. Be to, atkreipė dėmesį, jog vertinant, ar asmuo piktnaudžiauja teise į teisminę gynybą, turėtų būti vertinami duomenys, susiję su asmens kreipimusi į teismą iki jo skundo teismui pateikimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nurodydamas piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise, rėmėsi pareiškėjos veiksmais (skundų padavimu) jau po skundo nagrinėjamoje byloje pateikimo teismui.

Teismas konstatavo, kad šiuo atveju, net ir vertinant, jog pareiškėja galimai formaliai piktnaudžiauja teisminės gynybos teise, pirmosios instancijos teismas turėjo, be kita ko, įvertinti pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį, ar pareiškėja siekia iš esmės apginti savo pažeistas teises, įvertinant pareiškėjos skunde keliamus reikalavimus, atsižvelgti į kitas pareiškėjos inicijuotas administracines bylas sistemiškai, ar jomis iš esmės yra siekiama tų pačių interesų patenkinimo, ir kitus reikšmingus kriterijus.

Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo (pavyzdžiui, pareiškėjos turtinės padėties, skundžiamo teisės akto pareiškėjai sukeliamas teisines pasekmes, kilusio ginčo pobūdžio), apeliacinės instancijos teismas perdavė klausimą dėl pareiškėjos atleidimo nuo žyminio mokesčio ir jos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 6 d. nutartyje (b. l. 45–47) nustatė, kad pareiškėjos skundas nėra priskirtinas neapmokestinamų skundų (prašymų), numatytų ABTĮ 40 straipsnyje, kategorijai, ir kad atleisti pareiškėjos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nėra pagrindo, nes pareiškėja piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (ABTĮ 40 str. 4 d.), todėl įpareigojo pareiškėją iki 2012 m. gruodžio 20 d. sumokėti 100 Lt žyminį mokestį ir pateikti teismui tai patvirtinantį dokumentą.

Pareiškėja nustatytu terminu skundo trūkumų nepašalino – žyminio mokesčio nesumokėjo, tačiau 2012 m. gruodžio 18 d. pateikė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pakartotinį prašymą (b. l. 50) atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo bei Valstybinio socialinio draudimo valdybos Klaipėdos skyriaus pažymų apie pareiškėjai išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., medicinos dokumentų išrašo ir Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. sausio 11 d. kaltinamojo akto kopijas.

IV. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 21 d. nutartimi (b. l. 56–57) nutarė pareiškėjos skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjai.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, kurioje numatyta, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad pareiškėja 2012 metais vien į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi 17 kartų (duomenys be perkeltų 8 bylų iš 2011 m., viso 2012 m. – 25 bylos), iš jų – 15 skundų atmesti kaip nepagrįsti, 5 atsisakyta priimti, 5 neišnagrinėti, o nagrinėjamu atveju aktualiu vieno mėnesio laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. (nagrinėjamo skundo padavimo teismui dienos), pareiškėja į teismą kreipėsi 4 kartus. Taigi pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį (ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis).

Teismas atkreipė dėmesį tai, kad pareiškėjos ginčijamas raštas šioje byloje savo turiniu ir forma iš esmės tapatus pareiškėjos minėtu laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. skųstiems teismui Klaipėdos VGTPT raštams. Ginčijamu raštu, kaip ir ankstesniais minėtais 4 atvejais, Tarnyba pareiškėjai į jos prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą atsakė iš esmės analogiškai, t. y. informavo pareiškėją, jog nušalinti Tarnybos direktorių dėl interesų konflikto nėra pagrindo bei nėra galimybės svarstyti pareiškėjos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nes ji savo prašyme nesutinka, kad Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka atsakovas (Tarnyba) gautų informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, sutikrintų pateiktus duomenis, ar jie teisingi.

Atsižvelgęs į VGTPĮ 18 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias kreipimosi dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarką, teismas vertino pareiškėjos veiksmus – jos nesutikimą leisti Tarnybai tvarkyti su jos asmeniu susijusius duomenimis antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais kaip pakankamą pagrindą pripažinti, jog pareiškėja šiuo konkrečiu atveju, kreipdamasi į teismą dažniau nei vieną kartą per mėnesį, piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir (ar) šia teise naudojasi nesąžiningai. Be to, darė išvadą, kad tokiais veiksmais pareiškėja akivaizdžiai vilkina paties sprendimo dėl ginčo pagalbos jai suteikimo (ar nesuteikimo) priėmimą ir (ar) nesiekia realios ginčo pagalbos gavimo, taip akivaizdžiai užkerta kelią operatyviai ir greitai išnagrinėti bylas, kuriose ginčo pagalbos ji prašo.

Remdamasis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja per teismo nustatytą terminą skundo trūkumų nepašalino, todėl jos skundas laikytinas nepaduotu ir grąžintinas pareiškėjai (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).

Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju buvo sprendžiamas skundo priėmimo klausimas, o ne nagrinėjami klausimai dėl pareiškėjos teisės turėti gynėją baudžiamojoje byloje ar pan.

V. Pareiškėja atskiruoju skundu (b. l. 60–61) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde teigia, kad ji nepiktnaudžiauja teisminės gynybos teise, o sąžiningai gina savo įstatyminę teisę į gynėją. Teismas neįvertino pareiškėjos pateiktų įrodymų dėl jos sveikatos būklės ir sunkios materialinės padėties. Savo materialiniai padėčiai pagrįsti pateikia naują metinę gyventojo turto deklaraciją, kuri patvirtina, kad pareiškėja yra socialiai remtina ir jos materialinė padėtis nepagerėjo. Pareiškėjos nuomone, teismas pakartotinai formaliai vertino aplinkybes ir priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, kuris užkerta pareiškėjai galimybę kreiptis į teismą. Mano, kad jos bylą nagrinėjo šališka teisėja, turinti išankstinę nuostatą pareiškėjos atžvilgiu, todėl pakartotinai buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Mano, kad atskirasis skundas yra grindžiamas vien subjektyviu pareiškėjos vertinimu, jai nesutinkant su priimta nutartimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundžia Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, kurioje pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį ir nagrinėdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą iš naujo, pakartotinai nutarė laikyti pareiškėjos skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjai (ABTĮ 37 str. 1 d.).

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi analogiškais formaliais motyvais, dėl kurių jau buvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje, kuria buvo panaikinta Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis dėl pareiškėjos skundo pripažinimo nepaduotu ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas buvo grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjamu atveju nėra kvestionuojama ir minėtoje įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje yra nustatyta, kad pareiškėjos 2012 m. rugsėjo 19 d. teismui pateiktas skundas yra apmokestinamas žyminiu mokesčiu (ABTĮ 39 str. 1 d.). Todėl šiuo atveju teisėjų kolegija tuo pačiu klausimu neturi teisinio pagrindo pasisakyti.

Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ji piktnaudžiauja savo teisminės gynybos teise ir kad dėl to jai gali būti taikoma ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies norma, kuri numato, jog teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo skundžiamą 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį (b. l. 56–57) tuo, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju aktualiu vieno mėnesio laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. (skundo padavimo teismui dienos), kreipėsi į teismą 4 kartus, t. y. dažniau kaip vieną kartą per mėnesį (ABTĮ 40 str. 4 d.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos ginčijamas raštas šioje byloje savo turiniu ir forma iš esmės tapatus pareiškėjos minėtu laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. skųstiems teismui Klaipėdos VGTPT raštams, todėl vertino pareiškėjos veiksmus kaip piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatė, kad aptariamu vieno mėnesio laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. pareiškėja be skundo nagrinėjamoje administracinėje byloje padavė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui dar 3 skundus. Vienas iš šių skundų (administracinė byla Nr. I-661-243/2012) buvo pripažintas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjai, tačiau šiuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. teismui paduotu skundu pareiškėja prašė panaikinti kitą Klaipėdos VGTPT sprendimą (2012 m. rugpjūčio 1 d.

Nr. (1.31)-TPB-83-12), kuriuo atsisakyta teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą pagal jos 2012 m. liepos 30 d. Tarnybai pateiktą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-325/2012, apskundžiant Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį. Viešai prieinami LITEKO duomenys nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad administracinėje byloje Nr. I-661-243/2012 pareiškėja ginčijo Klaipėdos VGTPT sprendimą, kuris savo turiniu ir forma iš esmės tapatus nagrinėjamoje byloje pareiškėjos ginčijamam Tarnybos raštui, kaip konstatavo skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas.

Kitas pareiškėjos skundas, kurį buvo atsisakyta priimti, buvo paduotas 2012 m. rugsėjo 12 d. (administracinė byla Nr. I-701-386/2012), tačiau šioje byloje pareiškėja prašė panaikinti ne atsakovo, o Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą (2012 m. rugpjūčio 31 d. Nr. (1.7)-S-2749-12), be to, ši byla skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ne tik pareiškėjos skundo dalyku, bet ir jo pagrindu (teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis). Pagaliau trečias aptariamu laikotarpiu pareiškėjos paduotas skundas (administracinė byla Nr. I-699-162/2012), kuriame ji, be kita ko, prašė panaikinti Klaipėdos VGTPT raštą (2012 m. rugsėjo 4 d.

Nr. (1.7)-SR-3255), vienintelis gali būti pripažintas panašiu į šioje byloje pareiškėjos keliamą ginčą, nes nurodytoje byloje skundžiamu raštu ta pati Tarnyba paliko pareiškėjos prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą jau minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-325/2012 nenagrinėtą, kaip ir nagrinėjamu atveju ginčijamame Klaipėdos VGTPT 2012 m. rugsėjo 12 d. rašte Nr. (1.7)-SR-3374, netenkino pareiškėjos prašymo nušalinti Tarnybos direktorių nuo prašymo nagrinėjimo. Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu administracinė byla Nr. I-699-162/2012 išnagrinėta, iš dalies patenkinus pareiškėjos skundą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. balandžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010 yra išaiškinęs, jog piktnaudžiavimas teisminės gynybos teise turi būti konstatuojamas taikant ne tik kiekybinį kriterijų, t. y. nustatant, ar asmuo kreipėsi į teismą dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, bet taip pat turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis. Vien tik atitinkamo skaičiaus skundų pateikimas teismui per tam tikrą laikotarpį pats savaime neįrodo, kad asmuo piktnaudžiauja teisminės gynybos teise.

Sistemiškai vertindama anksčiau nurodytus viešuosius LITEKO duomenis su šioje byloje pareiškėjos keliamu ginču, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad šioje byloje pareiškėjos ginčijamas raštas savo turiniu ir forma iš esmės tapatus kitiems trims vieno mėnesio laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjos skųstiems teismui Klaipėdos VGTPT raštams. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja nurodytu laikotarpiu 4 kartus kreipėsi į teismą, savaime nepagrindžia, kad pareiškėja naudojosi savo teisėmis nesąžiningai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė faktinėmis aplinkybėmis (LITEKO ir kt. duomenimis) ir išsamiais argumentais savo išvados, kad pareiškėja piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir (ar) šia teise naudojasi nesąžiningai, todėl ši išvada konkrečiu atveju nesudarė teismui teisinės prielaidos taikyti ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatos, t. y. reikalauti iš pareiškėjos, kad ji sumokėtų žyminį mokestį.

Dėl nurodytų motyvų skundžiama nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina.

Kartu pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje konstatuodamas, jog pareiškėja per teismo nustatytą terminą nepašalino teismo nustatyto skundo trūkumo – nesumokėjo žyminio mokesčio, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjos pateikto prašymo atleisti ją nuo šio mokesčio mokėjimo ir visiškai nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų, susijusių su jos turtine padėtimi ir sveikatos būkle.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos skundo priėmimo klausimas nuo jo padavimo teismui dienos 2012 m. rugsėjo 19 d. iki šiol nėra išspręstas, vadovaudamasi proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju susiklosčiusių aplinkybių kontekste yra pagrindas svarstyti pareiškėjos prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nors dar nėra galutinai išnagrinėtas pareiškėjos skundo priėmimo klausimas.

ABTĮ 41 straipsnyje yra numatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šiuo atveju pareiškėja pateikė tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismams dokumentus (b. l. 6–9, 16, 51–53, 62–63), iš kurių matyti, kad pareiškėjos turtinė padėtis yra sunki, nes jos mėnesio pajamos sudaro vos 350 litų, be to, dėl savo sveikatos būklės pareiškėja laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. beveik nuolat buvo nedarbinga. Vertindama šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad jos sudaro pakankamą pagrindą atleisti pareiškėją nuo įstatymo nustatyto žyminio mokesčio šioje byloje mokėjimo.

Remiantis išdėstytu, pareiškėjos atskirasis skundas yra tenkinamas, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis panaikinama ir pareiškėja atleidžiama nuo žyminio mokesčio šioje byloje mokėjimo, o dėl kitų ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose nustatytų reikalavimų atitikimo pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, atleisti pareiškėją S. S. nuo žyminio mokesčio šioje administracinėje byloje mokėjimo ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis