2017-04-26 Nr. AB-9055-3-62-3-02309-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-977-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02309-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti 1 616 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI, atsakovas).

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 164, 341, 350, 169, 336, 323 netinkamomis sąlygomis. Paaiškino, kad buvo apgyvendintas ankštose kamerose, kurių gyvenamasis plotas buvo apie 4–8 kv. m., jose buvo apgyvendinta po 3-4 asmenis, taigi pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas 3,6 kv. m. kameros plotas. Nurodė, jog į kameros plotą neturi būti įskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pažymėjo, kad kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, dėl ko pareiškėjas neturėjo galimybės skaityti ir rašyti. Kamerų langai buvo nešvarūs, nebuvo galimybės jų nuvalyti dėl iš vidaus ir išorės įrengtų grotų, dirbtinis apšvietimas buvo silpnas. Laikydamas pareiškėją minėtomis sąlygomis atsakovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, pažemino jo garbę ir orumą. Minėtos aplinkybės lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą žalą pareiškėjas įvertino 1 616 Eur suma, prašė ją priteisti iš atsakovo.

Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. kameros gyvenamasis plotas. Nurodė, jog atskirais periodais kameroje pareiškėjui teko nuo 3,75 iki 13,08 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl pasak atsakovo jis negalėjo patirti nurodytų nepatogumų. Paaiškino, kad kamerų švara ir tvarka privalo rūpintis patys jose laikomi asmenys, o kamerų langų, kuriose pareiškėjas kalėjo, konstrukcija leidžia juos išvalyti. Dirbtinis apšvietimas įjungiamas nuo 16 val. iki 9 val. Esant poreikiui, kameroje esančių asmenų prašymu dirbtinis apšvietimas gali būti įjungiamas ir kitu laiku. Nurodė, jog tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl dirbtinio apšvietimo įjungimo. Pabrėžė, jog pareiškėjas galėjo naudotis biblioteka, skaitykla ir kompiuterių klase. Pareiškėjo psichologinė būsena kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo gera, psichikos sveikata jis nesiskundė. Pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, tad pasak atsakovo, pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu buvo teisėti. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2016 m. kovo 15 d. sprendimu (b. l. 56–60) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. G. ginčo laikotarpiu gyveno Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose: nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. – kameroje Nr. 164, nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 2 d. – kameroje Nr. 341, nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. vasario 16 d. – kameroje Nr. 350, nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. kovo 13 d. – kameroje Nr. 168, nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. gegužės 12 d. – kameroje Nr. 336, nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. – kameroje Nr. 323. Teismas vertino, jog atsakovo į bylą pateikta 2016 m. vasario 23 d. pažyma Nr. 11–989 patvirtino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog ginčo laikotarpiu kamerose kartu su juo gyveno iki 4 asmenų. Pagal minėtus duomenis teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,75 iki 9,28 kv. m. gyvenamojo ploto, todėl darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, teismas pažymėjo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Kadangi, teismas konstatavo, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentus dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, teismas vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punktu, nurodė, kad šiuo atveju negalima konstatuoti Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Dėl pareiškėjo skundo dalies, kad kamerose buvo nešvarus langas ir neprieinami langai, teismas vertino, kad atsakovo pateikti įrodymai (foto lentelė nurodanti koks yra Kauno TI tipinis langas), paneigė pareiškėjo skunde dėstomas aplinkybes dėl nešvarių neprieinamų langų.

Dėl pareiškėjo paaiškinimų, kad kamerų dirbtinis apšvietimas buvo silpnas, teismas vadovaudamasis higienos normos HN 76:2010 22 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje teigiama, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai, sprendė, jog laisvės atėmimo įstaiga nesugebėjo paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais (dirbtinio apšvietimo stiprumu), todėl šias aplinkybes laikė nustatytomis.

Dėl neturtinės žalos priteisimo, teismas vertino, jog byloje nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios būtų buvusios reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Atkreipė dėmesį į byloje esančius duomenis, kuriuose buvo nustatyta, kad pareiškėjo psichologinė būsena kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo gera, psichikos sveikata jis nesiskundė. Akcentavo, jog byloje taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Todėl, sprendė, kad byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, kurie būtų patvirtinę, jog būtent dėl byloje konstatuoto pažeidimo (dirbtinio apšvietimo trūkumo) būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl, nenustatęs vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ir jo patikslinimais prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kurio pagrindu jam būtų priteistas 4 040 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog sprendimas yra nemotyvuotas, teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas prašė plotą skaičiuoti, kad vienam asmeniui turi tekti 4 kv. m. o ne 3,6 kv. m. Nurodo, jog skunde jis prašė taikyti Europos standartus, o ne Lietuvos teisę.

Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją).

Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo klausimą nagrinėjamoje byloje, aktualu nustatyti ar buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą ir ar ploto veiksnys gali būti nustatytas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra pateikta Kauno tardymo izoliatoriaus pažymą „apie A. G. laikymo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma) (b. l. 14-23), iš kurios matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinama teisė į 3,6 kv. m. plotą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi byloje esančios pažymos duomenimis, kurioje matomas kamerose buvusių asmenų skaičius, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas bei konkretus laikymo sąlygų laikotarpis.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo pozicija, kad skaičiuojant pažeistą ploto normą teismas turi atsižvelgti į kameroje buvusio sanitarinio mazgo užimamą plotą. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes ir į tai jog atmetus sanitarinio mazgo plotą pareiškėjui visada būdavo užtikrinamas didesnis nei 3 kv. m. plotas kameroje, taip pat į tai, kad pareiškėjas kameroje, kuomet jam teko 3,75 kv. m. plotas (į plotą įskaitant ir sanitarinio mazgo užimamą plotą), praleido tik tris paras, tesėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jog jam stipriai pablogėjo regėjimas kalint Kauno TI, teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas skundą pateikė būdamas laisvėje, ką įrodo skunde nurodytas adresas korespondencijai, pareiškėjui įteiktas šaukimas jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir tai, kad pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje ir teismui nereikėjo jo į jį konvojuoti, vertina, jog pareiškėjas turėjo visas galimybes rinkti ir pateikti teismui įrodymus iš kurių būtų galima spręsti apie pareiškėjo regos pokyčius kalint Kauno TI, tačiau pareiškėjas šia savo teise nepasinaudojo ir įrodymų susijusių su jo rega ir jos pokyčiais nepateikė nei pirmosios instancijos teismui nei kartu su apeliaciniu skundu.

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui.

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).

Įvertinusi visas byloje esančias aplinkybes, teisėjų kolegija, susitinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nors ir pripažinti atsakovo neteisėti veiksmai (pareiškėjui nebuvo užtikrinamas tinkamas dirbtinis apšvietimas), tačiau nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, šiuo atveju žalos, kurią teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas būdamas laisvėje turėjo visas galimybes įrodinėti (pateikiant pvz: gydytojo pažymą), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė