2K-609/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–609/2012

Teisminio proceso Nr. 1-04-1-00225-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.17.1.; 1.2.23.1.; 1.2.23.3.; 2.4.2.1.;

2.6.7.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2011 m. spalio 19 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 2 dalį 30 parų areštu, 199 straipsnio 2 dalį (heroino kontrabanda) laisvės atėmimu ketveriems metams, 259 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas heroinu) laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, 199 straipsnio 2 dalį (kokaino kontrabanda) laisvės atėmimu šešeriems metams, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (pasikėsinimas neteisėtai disponuoti kokainu) laisvės atėmimu dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų, ją atliekant pataisos namuose.

Iš M. K. priteista valstybei 145,75 Lt proceso išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartimi nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą,

n u s t a t ė :

M. K. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasarą, konkrečiai nenustatytu laiku, Vokietijoje, Fraiburgo mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens neturėdamas leidimo, t. y. neteisėtai, ir neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti įsigijo narkotinę medžiagą – 0,028 g heroino, kurią įsidėjęs į piniginę laikė, 2010 m. spalio 20 d. automobiliu „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neteisėtai be leidimo šią narkotinę medžiagą gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio postą; ją laikė ir gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 2010 m. spalio 21 d. 2.50 val., kol asmens kratos metu šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, neteisėtai, neturėdamas leidimo, t. y. kontrabanda, 2010 m. rugsėjo 27 d. iš Bolivijos į Lietuvos Respubliką lėktuvu, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Pašto pervežimo centro pašto postą, esantį Vilniuje, Rodūnios kelias 9, gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 1589,39 g kokaino ir, neturėdamas leidimo, pasikėsino neteisėtai įgyti, gabenti ir laikyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, turėdamas tikslą ją platinti: 2010 m. rugpjūčio mėnesį, konkrečiai nenustatytu laiku, pagal išankstinį M. K. susitarimą telefonu su nenustatytais asmenimis, esančiais Pietų Amerikos valstybėse (Peru ir Bolivijoje), kad iš Bolivijos į Lietuvos Respubliką, N. V. adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), bus atsiųsta narkotinė medžiaga – kokainas, nenustatytas asmuo, vykdydamas šį susitarimą, iš Bolivijos į Lietuvos Respubliką išsiuntė siuntinį Nr. CP00035448 0BO, kurio kartoninės dėžės šonuose ir pašto siuntos dėžėje supakuotose dviejose rankinėse bei dviejuose kailiniuose patiesaluose buvo paslėpta narkotinė medžiaga – 1589,39 g kokaino, o M. K. iš Bolivijos Respublikos kontrabandos būdu 2010 m. rugsėjo 27 d. gautą narkotinę medžiagą – 1589,39 g kokaino, paslėptą siuntinyje Nr. CP00035448 0BO, per N. V., kuris nežinojo, kad jam adresuotoje siuntoje kontrabandos būdu siunčiamas didelis kiekis šios narkotinės medžiagos, 2010 m. spalio 20 d., apie 12.00 val., paėmė jau aptiktą ir kontroliuojamą muitinės pareigūnų siuntinį iš Kauno 26-ojo pašto, esančio Kaune, Varnių g. 26a, o pats M. K. 2010 m. spalio 20 d., apie 19.40 val., nuvykęs adresu Kaunas, (duomenys neskelbtini), siuntinį su jame paslėpta narkotine medžiaga – 1589,39 g kokaino paėmė iš N. V. ir automobiliu Opel Astra (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nugabeno ją į savo gyvenamąją vietą, esančią Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kur minėtą narkotinę medžiagą – 1589,39 g kokaino, turėdamas tikslą platinti, šiame bute siuntinio Nr. CP00035448 0BO pakuotėje laikė iki 2010 m. spalio 20 d. 23.30 val., kol kratos metu ją surado ir paėmė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai.

M. K. nuteistas ir už netikro dokumento pagaminimą, tačiau šios nuosprendžiu nustatytos aplinkybės su kasaciniu skundu nesusijusios.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad apeliacinį skundą nagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniu skundu, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatorius mano, kad jis pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto disponavimo narkotine medžiaga – heroinu buvo nuteistas remiantis vien ta aplinkybe, kad ši medžiaga buvo slepiama po piniginės pamušalu, nes pamušalas mėgintas užklijuoti. Kasatorius apeliacinės instancijos teismo prašė patikrinti liudytojo D. B. nurodytą aplinkybę, neva piniginės pamušalas buvo mėgintas užklijuoti, ir paskirti ekspertizę, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Nepatikrinus liudytojo D. B. parodymų, jais teismas negali remtis.

Taip pat kasatorius pažymi, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų dėl jo nuteisimo pagal BK 199 straipsnio 2 dalį dėl heroino kontrabandos. Vien tai, kad jis miltelius gavo Vokietijoje kaip vaistus nuo danties skausmo, nereiškia, jog milteliai buvo atgabenti į Lietuvą iš užsienio. Kita vertus, jokie bylos duomenys nepatvirtinta tiesioginės tyčios gabenti per Lietuvos Respublikos valstybinę sieną 0,028 g heroino netgi tuo atveju, jeigu kasatorius šią medžiagą būtų įsidėjęs į piniginę pats. Jokie byloje surinkti duomenys nepaneigia tos aplinkybės, kad, įsidėjęs miltelius į piniginę, kasatorius juos paprasčiausiai užmiršo ir važiuodamas per valstybės sieną nežinojo, kad jie yra piniginėje.

Kasatorius teigia nesutinkantis su jo nuteisimu pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį dėl kokaino kontrabandos ir pasikėsinimo disponuoti labai dideliu kiekiu kokaino, nurodo apeliaciniu skundu prašęs patikrinti bylos duomenimis nustatytą aplinkybę, kad siuntinys, kurį jo prašymu pašte paėmė liudytojas N. V. ir kuriame buvo surasta 1589,39 g kokaino, dar 2010 m. rugsėjo 16 d. buvo sulaikytas Rusijos Federacijoje, Maskvos muitinėje, iš kurios išsiųstas tik po šešių dienų. Tai patvirtina byloje esantis dokumentas – išrašas iš tarptautinės pašto siuntos duomenų bazės. Teismas šią informaciją žinojo. Kasatoriui atrodo neįtikėtina, kad Rusijos Federacijos muitinės pareigūnų sulaikyta pašto siunta su narkotine medžiaga būtų persiųsta tolesniam adresatui. Dėl šios priežasties kasatorius teigia apeliaciniu skundu prašęs teisinės pagalbos prašymu kreiptis į Rusijos Federaciją, kad būtų gauta informacija apie pašto siuntos sulaikymo, patikrinimo priežastis ir šio patikrinimo rezultatus, o taip pat išsiuntimo gavėjui aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė ir taip atsisakė patikrinti bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu. Todėl kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tiesiog prielaida, jog Rusijos Federacijos pareigūnai paprasčiausiai neaptiko neteisėto siuntinio turinio, o siuntinio sukeitimo Maskvoje versija nėra pagrįsta bylos duomenimis. Kasatorius nurodo apeliaciniame skunde tvirtinęs ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog jis su V. K. SMS žinutėmis ar „Skype“ programa bendravo būtent apie narkotines medžiagas. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad kai kuriuose pokalbiuose fiksuotos frazės „pats geriausias“, „grynas“, „čia nieks nemaišo, kad neprarastų pirkėjų“ tariamai patvirtina, jog kalbama apie narkotikus, yra spėjimas, o ne abejonių nekelianti išvada. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pokalbių „Skype“ programa matyti, jog „M“ pasivadinusio pašnekovo vardu kartais kalba ne „M“, bet kitas asmuo, nes nurodo, kad „M šiuo metu nėra“. Taigi, ne visus pokalbius tarp „V. K.“ ir „M“ pasivadinusių pašnekovų galima priskirti kasatoriui.

Taip pat kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir siūlymo tyrėjams bendradarbiauti, siekiant nustatyti galutinį siuntinio gavėją. Kasatorius pabrėžia, kad pati sunkiausia iš padarytų nusikalstamų veikų (BK 260 straipsnio 3 dalis) nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o jis buvo tik tarpinė grandis, nes nėra jokių duomenų apie jo dalyvavimą tiesiogiai platinant narkotines medžiagas. Be to, jam ką tik gimė kūdikis, reikia rūpintis šeima. Šios aplinkybės rodo, kad už sunkiausią iš padarytų nusikalstamų veikų jam galėjo būti paskirta mažesnė negu straipsnio sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Be to, kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas iškraipė jo draugės K. V. parodymus, neva jis savo šeimai nepadėjo. Priešingai, liudytoja K. V. parodė, kad kasatorius rūpinosi ja ir šeima, pirko reikiamus daiktus, skubėjo pas šeimą, kai K. V. gimdė.

Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad, nei jam, nei jo gynėjui nepranešęs, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi pripažino nutarties, kuria jo apeliacinis skundas buvo atmestas, datą technine klaida ir ją ištaisė į 2012 m. balandžio 27 d., tačiau šios nutarties kopija jo gynėjui, rengusiam kasacinio skundo projektą, nebuvo nusiųsta, todėl gynėjas buvo suklaidintas dėl kasacinio skundo šioje byloje padavimo termino.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus argumentai dėl trasologinės ekspertizės nepaskyrimo ir nesikreipimo į Rusijos Federacijos kompetentingas institucijas yra nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, jog ekspertizė skiriama, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos, tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu.

Vadinasi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada reikia skirti ekspertizę. Taip pat pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla.

Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis). Prokuroras atsiliepime teigia, kad apeliacinės instancijos teismas M. K. prašymus skirti trasologinę ekspertizę bei kreiptis į Rusijos Federacijos institucijas atmetė pagrįstai, nes iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo imtasi visų reikalingų procesinių priemonių, siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Prašomos išsiaiškinti aplinkybės, ar piniginės pamušalą buvo bandyta užklijuoti, bei tai, kodėl siuntinys, kuriame buvo 1589,39 g. narkotinės medžiagos kokaino, buvo sulaikytas Maskvos muitinėje, neturėjo įtakos kasatoriaus nusikalstamų veikų kvalifikavimui.

Teismai, nuteisdami M. K. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 199 straipsnio 2 dalyje (heroino kontrabanda), 259 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje (kokaino kontrabanda) ir 22 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje padarymo, rėmėsi visomis nustatytomis aplinkybėmis, kitais surinktais ir įvertintais įrodymais. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad M. K. neteisėtai ir neturėdamas tikslo platinti įgijo 0,028 g narkotinės medžiagos heroino, kurią, įsidėjęs į piniginę, laikė ir neteisėtai be leidimo gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio postą, ir ją laikė bei gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat neteisėtai, neturėdamas leidimo, iš Bolivijos į Lietuvos Respubliką lėktuvu per Lietuvos Respublikos sieną – Vilniaus teritorinės muitinės Pašto pervežimo centro pašto postą gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos bei, neturėdamas leidimo, pasikėsino neteisėtai įgyti, gabenti ir laikyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, turėdamas tikslą ją platinti.

Todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryta BPK normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, pažeidimų.

Nors nuteistasis M. K. mano, kad jis nepagrįstai nuteistas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. dėl neteisėto narkotinės medžiagos heroino gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną, tačiau tokie teiginiai yra nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos medžiagai. Pažymėtina, kad analogiškus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kruopščiai išnagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, kuris išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Iš naujo vertindamas bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad M. K. neteisėtai, be leidimo 0,028 g narkotinės medžiagos heroino gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kad tai patvirtina patikimi ir pakankami įrodymai. Paneigdamas nuteistojo versiją, kad jis nežinojo, jog jo piniginėje į laikraščio skiautę supakuoti milteliai yra narkotinė medžiaga, apeliacinės instancijos teismas aptarė visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius reikšmingas šiai nusikalstamai veikai kvalifikuoti aplinkybes. Kasatoriaus argumentai, kuriais jis savaip interpretuoja kaltinančių įrodymų turinį bei jų vertinimą, teismų išvadų nepaneigia.

Taip pat atsiliepime pažymima, kad nepagrįsti nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl per griežtų bausmių, paskirtų pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (kokaino kontrabanda) ir 260 straipsnio 3 dalį, nes neva teismai neatsižvelgė į jo antraeilį vaidmenį padarant nusikalstamas veikas bei neteisingai įvertino jo asmenybę apibūdinančius duomenis, taip pat be pagrindo nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės to, kad jis visiškai prisipažino kaltu, nurodė visas faktines aplinkybes ir siūlė tyrėjams bendradarbiauti, nustatant galutinį siuntinio gavėją.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir kartu nustatoma bent dar viena iš tokių sąlygų: 1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai jis savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Jeigu kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kuri buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus, tai nelaikytina prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Nuteistasis M. K. net ir pripažindamas dalį byloje nustatytų aplinkybių, savo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką menkino, siekdamas švelninti savo teisinę padėtį, todėl kasatoriaus teiginiai, kad teismai jam nepagrįstai netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis jam už BK 199 straipsnio 2 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas paskyrė mažesnes bausmes nei atitinkamuose straipsniuose nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, o už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nutrūkusią pasikėsinimo stadijoje, paskyrė minimalią sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Todėl, anot prokuroro, nėra pagrindo teigti, kad teismai kasatoriui paskyrė per griežtas bausmes.

Nuteistojo M. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Todėl apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvada dėl apeliacinio skundo esmės. Tai nėra reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, tačiau tais atvejais, kai nepateikiamos motyvuotos išvados bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Iš šioje byloje paduoto apeliacinio skundo matyti, kad jame nuteistasis prašo jam priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti: jį išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (disponavimas heroinu ir heroino kontrabanda), 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (disponavimas kokainu); perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus iš BK 199 straipsnio 2 dalies (kokaino kontrabanda) į 199 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę. Tuos prašymus nuteistais grindžia teiginiu, kad nei disponavimo heroinu ir jo kontrabandos atveju, nei disponavimo kokainu ir jo kontrabandos atveju nebuvo įrodytas šių nusikaltimų subjektyvusis požymis – tyčia. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis buvo įsitikinęs, jog pirmuoju atveju piniginėje turėjo (tai reiškia – laikė ir gabeno per Lietuvos valstybės sieną) ne heroiną, o vaistus nuo skausmo, antruoju atveju – priėmė siuntinį iš Bolivijos ne su kokainu, o su deimantais.

Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad visi nuteistojo M. K. apeliacinio skundo prašymai joje aptarti, o visi esminiai tuos prašymus pagrindžiantys argumentai motyvuotai paneigti. Dar kartą išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nutarė, kad pirmosios instancijos teismas juos ištyrė išsamiai, tinkamai įvertino ir padarė juos atitinkančias išvadas, t. y. tai, kad tinkamai nustatyti visi M. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai. Išanalizavęs paties nuteistojo, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad jie patvirtina, jog nuteistasis suvokė piniginėje laikęs ir taip gabenęs ne vaistus nuo skausmo, o heroiną, iš Bolivijos priėmęs siuntinį ne su deimantais, o su kokainu.

Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jo apeliacinis skundas buvo neišsamiai išnagrinėtas dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas atmetė jo ir jo gynėjo prašymą atlikti įrodymų tyrimą: paskirti trasologinę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar buvo bandomas užklijuoti kasatoriaus piniginės pamušalas, už kurio buvo surastas heroinas; kreiptis į Rusijos Federaciją, siekiant išsiaiškinti siuntinio iš Bolivijos sulaikymo viename iš Maskvos paštų priežastis, t. y. įsitikinti, ar nebuvo pakeistas siuntinio turinys; pakartotinai apklausti liudytoją D. B. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo ir jo gynėjo prašymas atlikti įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje buvo atmestas motyvuojant tuo, kad prašomi atlikti procesiniai veiksmai neįgalintų nustatyti naujų bylai reikšmingų aplinkybių, nes įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismas atliko išsamiai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad toks sprendimas nepažeidžia BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatų dėl įrodomų tyrimo apeliacinės instancijos teisme. Šioje normoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą ir reglamentuojama įrodymų tyrimo tvarka. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali, bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos aplinkybės pirmosios instancijos teisme ištirtos išsamiai, todėl pagrįstai nutarė įrodymų tyrimo neatlikti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Tai reiškia, kad priimtų sprendimų pagrįstumas, įrodymų vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas byloje surinktų įrodymų vertinimas ir tuo pagrindu nustatytos bylos aplinkybės, paliekami nenagrinėti.

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. kėlė klausimą ir dėl jam paskirtos bausmės. Jam paskirtą bausmę jis ginčija ir kasaciniame skunde, teigdamas, kad yra pagrindas nustatyti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes: tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir siūlė tyrėjams bendradarbiauti, siekiant nustatyti galutinį siuntinio gavėją. Be to, kasatorius mano, kad yra pagrindas už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą jam paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmė, dėl to, kad šis nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis (kasatorius teigia buvęs tik tarpinė grandis).

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje (disponavimas heroinu ir heroino kontrabanda), 22 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, BK 199 straipsnio 2 dalyje (disponavimas kokainu ir kokaino kontrabanda), nes jis nepripažino visų esminių šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių; nuteistojo atsakomybės nelengvina ir tai, kad jis siūlė savo pagalbą nustatant asmenis, kuriems turėjo būti perduoti narkotikai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šie apeliacinės instancijos teismo teiginiai atitinka tiek bylos medžiagą, tiek aktualių BK normų turinį. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas savo noru prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis M. K. pripažino tik tyrimo institucijų nustatytus faktus: kad pas jį buvo rasta 0,028 g heroino, kad priėmė siuntinį su 1589,39 g. kokaino. Tačiau net ir kasaciniame skunde jis teigia nežinojęs, kad piniginėje nešiojosi ne vaistus nuo skausmo, o heroiną, kad iš Bolivijos jam bus atsiųsta kokainas, o ne deimantai. Tai esminės bylos aplinkybės, kurių neigimas eliminuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymą, todėl ši BK norma nuteistajam buvo netaikoma pagrįstai.

Nenustatęs nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teismas neturėjo pagrindo jam taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, t. y. svarstyti švelnesnės negu taikomo BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos minimalios bausmės skyrimo. Šioje nutarties pastraipoje aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo M. K. kasacinio skundo argumentai, skirti pagrįstai teiginiui, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai apsvarstė ir netinkami išsprendė jam paskirtų bausmių už atskirus nusikaltimus ir subendrintos bausmės klausimą, yra nepagrįsti.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad visi esminiai nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra aptarti ir motyvuotai paneigti, taip įvykdant BPK 320 straipsnio reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nenustačius esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nėra pagrindo tenkinti nuteistojo M. K. kasaciniame skunde suformuluoto prašymo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Alvydas Pikelis

Vytautas Greičius

Valerijus Čiučiulka