2022-01-26 Nr. AB-2116-4-52-3-00659-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1181-438/2022

Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00659-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (pirmininkas),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant užsienietei (duomenys neskelbtini) pilietei G. H. I. B., jos atstovei advokatei Inesai Arbočienei,

pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Rasmai Nikulinai,

vertėjams Fras Omer Haji ir Ingridai Nasvytei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) pilietės G. H. I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės paskyrimo (duomenys neskelbtini) pilietei G. H. I. B..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus, prašydamas taikyti (duomenys neskelbtini) pilietei G. H. I. B. (toliau – ir Užsienietė) alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, kol bus išspręstas klausimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, bet ne ilgiau kaip iki 2022 m. balandžio 5 d.

2. Centras nurodė, kad 2021 m. liepos 5 d. Užsienietė buvo sulaikyta neteisėtai kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), Užsienietei nuspręsta nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Užsienietė su sprendimu nesutiko ir jį apskundė. Migracijos departamento 2-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė Užsienietės skundą atmesti kaip nepagrįstą. Duomenų, kad išsiuntimo vykdymas būtų sustabdytas nėra. Užsienietė į Lietuvos Respubliką atvyko ne per pasienio kontrolės punktą, neteisėtai kirto valstybės sieną. Užsienietė Lietuvos Respublikoje neturi gyvenamosios vietos bei šeimyninių, socialinių, ekonominių ryšių su asmenimis, gyvenančias Lietuvos Respublikoje. Yra pagrindas manyti, kad Užsienietė gali pasislėpti vengdama išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Šiuo metu egzistuoja Užsienietės sulaikymo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 4 dalies 11 punkte ir 5 dalies 2-4 punktuose. Atsižvelgiant į tai, kad Užsienietės tapatybė nustatyta, ji nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, nėra pakartotinai pažeidusi Lietuvos Respublikos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių migracijos įstatymų, jos atžvilgiu gali būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė, kurios taikymas šiuo atveju yra pakankamas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Užsienietė Lietuvos Respublikoje apgyvendinta Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies pagrindu.

3. Užsienietė teismo posėdžio metu teikimą palaiką.

4. Užsienietės atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad asmens sutikimas išreikštas netinkamai supratus teikimo turinį. Užsienietės atstovė prašė teikimą atmesti ir taikyti švelnesnes alternatyvias sulaikymui priemones.

II. 5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. sausio 4 d. sprendimu tenkino Centro teikimą – taikė Užsienietei alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, 3 mėnesiams, bet ne ilgiau kol bus nustatyta jos teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Užsienietė į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, t. y. ne per pasienio kontrolės punktą, o kirsdama Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Užsienietė Lietuvos Respublikoje neturi gyvenamosios vietos, su Lietuvos Respublika nesaistoma šeimyniniais, socialiniais ir (ar) ekonominiais ryšiais, Lietuvos Respublikoje neturi oficialių lėšų, pragyvenimo šaltinio, todėl yra pagrindas manyti, kad prieglobsčio prašytoja gali pasislėpti, vengdama išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tuo sukeldama nelegalios migracijos grėsmę Europos Sąjungos valstybių teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad Užsienietės tapatybė nustatyta, ji pakartotinai nėra pažeidusi Lietuvos Respublikos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių migracinių įstatymų, duomenų, kad ji keltų grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai teismui pateiktoje medžiagoje nėra, galutinis sprendimas dėl jos prašymo suteikti prieglobstį nepriimtas, todėl jai gali būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Tarnyboje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.

7. Teismas pažymėjo, kad Užsienietė Lietuvos Respublikoje apgyvendinta Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies pagrindu. Iš teismui pateikto teikimo medžiagos duomenų matyti, kad galutinis sprendimas dėl jos prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nepriimtas. Todėl teismas laikė Užsienietę prieglobsčio prašytoja ir alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo pradžią skaičiavo nuo Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies numatyto termino taikymo pabaigos, t. y. nuo 2022 m. sausio 5 d. Nors Tarnyba teikimu prašo alternatyvią sulaikymui priemonę skirti, kol bus išspręstas klausimas dėl Užsienietės išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau procedūros dėl prieglobsčio prašymo dar nebaigtos, todėl teismas alternatyvią sulaikymui priemonę taikė iki kol bus išspręstas klausimas dėl Užsienietės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymo.

III. 8. Užsienietė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Užsienietės prašymą tenkinti. Prašoma skirti Užsienietei alternatyvią sulaikymui priemonę – nustatyti, jog Užsienietė elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku turi pranešti Migracijos departamentui arba Tarybai apie savo buvimo vietą ir leisti Užsienietei apsigyventi jos pasirinktoje vietoje.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

9.1. Visiškai atmestinas teismo teiginys, jog Užsienietė sutiko su jos atžvilgiu po pusmečio dar kartą pratęsiamu sulaikymo terminu. Byloje dalyvavo du vertėjai ir akcentas pareiškėjos gimtąja kalba buvo pateiktas, jog tai bus ne sulaikymas, o apgyvendinimas leidžiant judėti. Tik vėliau Užsienietė išsiaiškino, jog judėti šiuo atveju turėta omenyje tik ribota apgyvendinimo vietos teritorija, o ne laisvas judėjimas už tvoros. Užsienietės sutikimas buvo vertimo klaidos pasekmė, visiškai nereiškianti tikrosios jos valios, nes iš jos pasisakymo labai aiškiai galima buvo suprasti, jog ilgalaikis jos sulaikymas paveikė itin slegiančiai.

9.2. Sprendimo priėmimo metu galiojęs Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytas apribojimas nesuteikiant užsieniečiams teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje yra panaikintas. Akivaizdu, jog panaikinus tokį ribojimą Įstatyme, bei atsižvelgiant į konstitucinio asmens laisvės principo reikšmę, nebeliko įstatymiškai apibrėžtos pareigos taikyti Užsienietės atžvilgiu su laisvės ribojimu susijusią alternatyvią sulaikymui priemonę. Panaikinus Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą ribojimą savo turiniu iš esmės toks pats reikalavimas perkeltas į kitą Įstatymo skyrių, susijusį su nepaprastosios padėties galiojimu, tačiau teismas rezoliucinėje dalyje šiomis nuostatomis nesirėmė, savo sprendimo nepaprastosios padėties egzistavimu nemotyvavo, todėl akivaizdu, jog šių nuostatų taikyti negalėjo.

9.3. Teismas visiškai nepagrįstai sprendime kaip teisinį pagrindą nurodė Įstatymo 113 straipsnio, nes remiantis šio straipsnio nuostatomis teismas turėjo Užsienietės atžvilgiu taikyti sulaikymą. Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymą reglamentuoja ne teismo nurodytas Įstatymo 113 straipsnis, o 115 straipsnis. Šiame straipsnyje yra aptartos alternatyvios sulaikymui priemonės bei 5 dalis numato, jog alternatyvi sulaikymui priemonė apgyvendinti užsienietį Tarnyboje su arba be judėjimo apribojimų, gali būti skirta tik prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams, dėl kurių prašymų suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas, ir kurie yra grąžinami į užsienio valstybę. Galutinis sprendimas be jokios abejonės siejamas su įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kadangi Užsienietės atžvilgiu nėra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo, pasisakydamas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės, remiantis Įstatymo 115 straipsniu, teismas gali rinktis tik iš 115 straipsnio 1-3 dalyse numatytų priemonių. Įstatymų leidėjas labai aiškiai pasisakė, kad nesant galutinio teismo sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo, Užsienietei išbuvus faktinio sulaikymo sąlygomis ilgiau nei Įstatyme numatytus 6 mėnesiai, jos atžvilgiu gali būti taikomos tik 115 straipsnio 1-3 dalyse numatytos alternatyvios sulaikymui priemonės, nesusijusios su laisvės ribojimais. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu šis argumentas buvo akcentuotas ir išsamiai aptartas, tačiau teismo apie tai sprendime visiškai nėra pasisakyta.

9.4. Nesutinkama su teismo prielaida, jog Užsienietė gali pabėgti ar pasislėpti. Ši prielaida nėra pakankamai individualizuota, pagrįsta ar tuo labiau įrodyta. Teismo posėdžio metu Užsienietė labai aiškiai patvirtino, jog jai yra žinomos ir išaiškintos pasitraukimo iš Lietuvos Respublikos pasekmės nesulaukus galutinio sprendimo dėl prieglobsčio prašymo išnagrinėjimo. Užsienietė savo asmeniniu elgesiu nėra niekaip sudariusi pagrindo tikėtis, jog ji iki šiol pažeidinėjo ar ateityje ketina pažeisti jos atžvilgiu Lietuvos Respublikoje taikytas priemones ar ribojimus. Teismas visiškai ignoravo Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, kurioje labai aiškiai apibrėžta, kokias atvejais yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Vien ta aplinkybė, jog Užsienietė turi šeimos narius kitoje valstybėje, visiškai nesudaro prielaidos teiginiui, jog ji pabėgs tuo sukeldama nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamentui ir Tarnybai buvo pateiktas jos asmens dokumentas su nurodyta gyvenamąja vieta. Užsienietės pirštų antspaudai buvo paimti jai kirtus sieną, taigi ji neturi jokių šansų dingti iš Lietuvos Respublikos ir „legalizuotis“ kitoje Europos Sąjungos valstybėje, todėl įvertinus ir kitas išvardintas aplinkybes akivaizdu, jog teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo konstatuoti, kad yra pagrindas manyti, jog Užsienietė gali pasislėpti.

9.5. Jei Užsienietės asmenybė formaliai ir būtų laikoma nenustatyta, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tai nėra esminė priežastis, nulemianti alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo negalimumą. Niekas byloje neginčija, jog asmuo yra būtent tas, kuriuo prisistato, tik nebuvo pateiktas originalus asmens užsienio kelionėms skirtas dokumentas. Tačiau tokios aplinkybės nėra lygiavertės ir negali būti aiškinamos plečiamai tokia apimtimi, vertinant, jog Užsienietės tapatybė nėra nustatyta. Nebuvo pateikta jokių duomenų, jog institucijos dėl „asmenybės nustatymo“ atliktų kokius veiksmus šiuo tikslu ir būtent tam būtų reikalingas asmens sulaikymas.

9.6. Nesutinkama su teismo teiginiu, kad teisinis reglamentavimas numato, jog kol nėra priimtas galutinis teismo sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo, Užsienietei negali būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė. Tokiu atveju nei vienam iš prieglobsčio prašytojų iki galutinio sprendimo priėmimo negalėtų būti taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė, o tai visiškai iškreipia Įstatymo nuostatų esmę. Asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Šioje byloje Įstatyme numatyti tikslai akivaizdžiai gali būti pasiekiami ir švelnesnėmis, mažiau pareiškėjos teises varžančiomis priemonėmis, o kitų priemonių taikymo galimybės, jų proporcingumo ir adekvatumo teismas detaliai iš viso neanalizavo. Byloje jokių įrodymų apie gyvenimo sąlygas pateikta nebuvo, nors pareiškėja rėmėsi savo prašyme teismui būtent netinkamomis sąlygomis, tai yra vienas iš esminių pareiškėjos prašymo motyvų, dėl kurio teismas nepagrįstai savo sprendimo visiškai nemotyvavo.

9.7. Pažymėtina, kad apgyvendinimas Centre, leidžiant užsieniečiui judėti tik nedidelėje teritorijoje, turi būti prilyginamas sulaikymui, nes šiai sąlygai nustatyti reikšminga ne tai, ar asmuo gauna šiltą maistą, gali nusiprausti, tačiau ar apgyvendinimo sąlygos nepriklausomai nuo apgyvendinimo įstaigos pavadinimo daro įtaką judėjimo laisvės ribojimui. Užsienietės judėjimo laisvė formaliai buvo apribota 6 mėnesiams Įstatymo nuostatomis, nors šis terminas numatytas kaip maksimalus. Byloje nebuvo pateikta jokių dokumentų ar rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų Užsienietės tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimą, todėl tokiu atveju remiantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo principais laikytina, kad būtent institucija nepagrindė ir neįrodė teiginių, jog pareiškėjos sulaikymo sąlygos yra tinkamos ir atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo taikomus standartus.

9.8. Teismas visiškai neįvertino ir nepasisakė dėl Užsienietės argumento, jog jos išlaikymu rūpinasi šeimos nariai, ji gali su jų finansine pagalba visiškai apsirūpinti materialiai ir savarankiškai, be išlaikymo ir papildomų lėšų iš Lietuvos Respublikos. Teismas skundžiamame sprendime kaip tik konstatavo, kad Užsienietė neturi lėšų pragyvenimui, nors tai visiškai neatitinka tikrovės ir byloje esančių rašytinių įrodymų. Užsienietė iš esmės yra sulaikyta užtikrinant tik minimalius gyvybinius poreikius, nors ji turi realią galimybę apsigyventi savo pasirinktoje ir geriau pritaikytoje oriai gyventi vietoje, finansiškai neapsunkindama Lietuvos valstybės. Nors teismas kritiškai vertino Užsienietės pateiktus duomenis apie galimybę gyventi savo pasirinktoje vietoje, toks vertinimas nėra pagrįstas objektyviai. Priešingai, būtų nelogiška ir neprotinga neturint jokių garantijų, jog galima bus pasinaudoti siūloma paslauga, įsipareigoti dėl gyvenamųjų patalpų nuomos ilgalaikiai ar ženklia suma. Šios bylos procesas akivaizdžiai patvirtina, jog sudariusi ilgalaikę nuomos sutartį dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių Užsienietė būtų patyrusi ženklių finansinių nuostolių. Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, jog teismo teiginys, kad Užsienietė neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, yra apsimestinis ir formalus, lengvai išsprendžiamas klausimas.

9.9. Ginčo atveju Užsienietė yra iš esmės sulaikyta pusmetį, o tai yra itin ilgas laikotarpis prieglobsčio prašytojo atžvilgiu, valstybei sąžiningai siekiant deklaruojamų tikslų ir įvertinus tai, jog Užsienietė bendradarbiauja su institucijomis, turi finansines galimybes su artimųjų pagalba išsilaikyti pati, jokios nusikalstamos veikos nepadarė, jos atžvilgiu pritaikyti ribojimai yra neproporcingi ir neadekvatūs. Sulaikymo sąlygomis gyvenantis asmuo turi pagrįstą lūkestį žinoti, kokiam konkrečiam laikui jo teisės yra tiek esminiai apribotos, tuo tarpu ar pasibaigus sprendime nurodytam terminui ji gaus laisvę, nėra jokio aiškumo. Byloje nėra jokių faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų kraštutinės priemonės pareiškėjos atžvilgiu taikymą ir objektyviai paneigtų galimybę taikyti švelnesnes priemones.

9.10. Skundžiamame sprendime teismas tinkamai neįvertino ir nemotyvavo savo išvados apie prašomos taikyti alternatyvios sulaikymui priemonės proporcingumą siekiamiems tikslams, tik formaliai nurodė, jog taikant pareiškėjos nurodytą priemonę tikslai nebus pasiekti. Dėl deklaruojamo tikslo nustatyti asmens tapatybę jau esame pasisakę aukščiau. Kitas Įstatyme apibrėžtas tikslas yra išaiškinti prieglobsčio prašymo motyvus, dėl to taip pat pasisakėme. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, jog kol nėra priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio, laikoma, kad motyvai galutinai nėra išaiškinti. Tačiau teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl Užsienietės argumento, kodėl taikant švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę šis tikslas gali būti sėkmingai pasiektas taip pat. Šiuo metu taikoma priemonė nėra nei adekvati nei proporcinga, įvertinus itin ilgą prieglobsčio prašytojos sulaikymo laiką nuo jos atvykimo į Lietuvos Respubliką momento.

10. Pareiškėjas Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymima:

10.1. Užsienietė, būdama pilnametė ir veiksni, turėjo suvokti, kad vykstant į užsienio valstybę reikalinga turėti asmens tapatybę patvirtinančius bei kitus reikalingus kelionės dokumentus, kuriuos turi pateikti pareigūnams pasienio kontrolės punkte. Atvykimas į užsienio ne per valstybės sienos kirtimo punktus negali būti vertinamas kaip bendravimas su valdžios institucijomis.

10.2. Nesutinkama, kad skundžiamame sprendime Užsienietės atstovo teikiamas prašymas remiantis Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punktu taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, t. y. nustatytu laiku elektroninių ryšio priemonėmis pranešti savo buvimo vietą ir leisti apsigyventi jos pasirinktoje vietoje yra pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai manome, kad pritaikius minėtą prašomą alternatyvią sulaikymui priemonę, bei neribojant Užsienietės judėjimo laisvės, kyla reali rizika, kad Užsienietės išvykimas iš Medininkų užsieniečių registracijos centro trukdys įvykdyti Migracijos departamento priimtą sprendimą, be to Užsienietė nenurodo, kur ji planuoja apsigyventi.

10.3. Atsižvelgiant į Įstatymo 92 str. 2 d., tik priėmus sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo, užsieniečiai į Lietuvos Respublikos teritoriją yra įleidžiami ir apgyvendinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoje vietoje neapribojant jų judėjimo laisvės. Pareiškėjai tokia apsauga nesuteikta, todėl klausimas dėl apgyvendinimo vietos keitimo nėra sprendžiamas. Pažymėtina, Užsienietė gyvena Centre šildomuose moduliniuose nameliuose, kurie suskirstyti į atskiras zonas pagal ten apgyvendintų užsieniečių lytį, amžių, kitas demografines charakteristikas. Medininkų Centre gyvenantiems užsieniečiams užtikrinamos visos materialinės priėmimo sąlygos, galima naudotis ryšio priemonėmis, pagal nustatytą grafiką ir poreikius teikiamos socialinės ir sveikatos priežiūros paslaugos, kita pagalba. Užsienietei yra užtikrinamos tinkamos buities ir gyvenimo sąlygos, tenkinančios būtiniausius poreikius. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, manome, kad Centre Užsienietės apgyvendinimas yra reglamentuotas Įstatymiškai, todėl kitoks apgyvendintino būdas neturėtų būti svarstomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas Centro teikimas taikyti Užsienietei alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje, 3 mėnesiams, bet ne ilgiau kol bus nustatyta jos teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

12. Pirmosios instancijos teismas tenkino Centro teikimą nustatęs, kad Užsienietė į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, Lietuvos Respublikoje neturi gyvenamosios vietos, taip pat šeimyninių, socialinių, ekonominių ryšių.

13. Užsienietė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Apeliacinį skundą motyvuoja tuo, jog yra pagrindas taikyti švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę ir pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad klausimas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo ar netaikymo yra teismo diskrecija, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kurias kiekvienu konkrečiu atveju teismas gali pripažinti pakankamomis taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N143-3565/2008, 2010 m. liepos 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N575-6127/2010 ir kt.). Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant užsieniečiui gali būti skiriama alternatyvi sulaikymui priemonė, sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018).

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021, yra išaiškinęs, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje tarptautinės apsaugos siekiančių asmenų laisvės suvaržymo pobūdžiu iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje arba gali būti vertinamas kaip de facto (faktiškas) sulaikymas.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog šiuo aspektu itin reikšmingas proporcingumo principas reikalauja užtikrinti teisės į laisvę ir saugumą ir šias teises apribojančių viešųjų interesų tikslų tinkamą balansą. Vertinant užsieniečiui taikomą alternatyvią sulaikymui priemonę, turi būti atsižvelgiama į tai, ar šia priemone siekiami tikslai negalėtų būti pasiekti pritaikius švelnesnę priemonę. Šiuo tikslu reikšmingomis gali būti aplinkybės, inter alia (be kita ko) charakterizuojančios prieglobsčio prašytojo asmenybę, atskleidžiančios tam tikrus specialius asmens poreikius, įvairių medicininių ar kitokių būtinųjų paslaugų, kurių nėra galimybės suteikti prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo vietoje, poreikis ir panašiai. Sprendžiant švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo klausimą būtina įvertinti, ar tokia priemonė bus pakankama Įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti. Šiuo atžvilgiu atsižvelgtina į tai, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį užsieniečiui, dėl kurio nėra priimtas sprendimas įleisti į Lietuvos Respubliką, nesuteikiama teisė nevaržomai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje iš esmės nustatė alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo ribas užsieniečiams, dėl kurių nėra priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką – t. y. jiems gali būti taikomos tik nesuteikiančios teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje alternatyvios sulaikymui priemonės. Tik išimtiniais atvejais gali būti sprendžiama dėl švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo būtinybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4270-492/2021).

19. Byloje nustatyta, kad Užsienietė neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, neturi gyvenamosios vietos. Užsienietė neturi ekonominių, socialinių, šeimyninių ryšių Lietuvos Respublikoje. Yra pagrindas teigti, jog Užsienietei pritaikius švelnesnę sulaikymui priemonę, ji bandys išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Tarnyboje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų. Šiuo atveju ši sulaikymui alternatyvi priemonė yra proporcinga siekiamiems tikslams pasiekti.

20. Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį nėra pagrindo keisti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

(duomenys neskelbtini) pilietės G. H. I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius