2016-01-27 Nr. AB-2456-3-62-3-00179-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-918-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00179-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d. būnant Kauno TI, kamerose Nr. 165, 346, 217 ir 212 vienu metu buvo laikoma nuo 4 iki 8 suimtųjų. Kameroje pareiškėjui turėjo būti suteiktas ne mažesnis kaip 5 kv. m. individualus plotas, neįskaitant baldų, lovų užimamo ploto, tačiau dėl didelio suimtųjų skaičiaus tekdavo mažesnis plotas, todėl laikymas tokiomis sąlygomis yra prilyginamas asmens kankinimui. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo šalta ir drėgna. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimų kiemelių plotas apie 12 kv. m., vienu metu išvedami pasivaikščioti 5–6 asmenys, todėl vienam asmeniui pasivaikščiojimui tekdavo apie 2 kv. m. ploto. Kalinamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą. Pažymėjo, kad dėl Kauno TI veiksmų neužtikrinant jam kalinimo sąlygų, atitinkančių teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 11 000 Eur.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Kauno TI kamerose buvo laikomas 609 paras. Po pusę paros jis buvo laikomas atvykimo ir išvykimo dienomis bei perkeliant į kitą kamerą. Pareiškėjas, teigdamas, kad asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m. kameros ploto, nepagrįstai remiasi Higienos norma HN 76:1999, kadangi ji jau nebegalioja. Šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas įpareigoja Kauno TI pareiškėjui užtikrinti 3,6 kv. m. kameros ploto. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad skaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, išskaičiuojamas baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Todėl apie 70 procentų laiko, praleisto Kauno TI, pareiškėjui buvo užtikrintas didesnis negu 3,6 kv. m. plotas, o atskirais laikotarpiais buvo užtikrintas didesnis negu 4 kv. m. plotas.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kamerose laikomų asmenų skaičius paros metu kinta. Tačiau neneigia, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui kameroje teko mažesnis nei 3,6 kv. m. kameros plotas. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno TI nepriklauso, kadangi privalo priimti visus etapuotus asmenis. Pareiškėjui 3,6 kv. m. kameros plotas nebuvo užtikrintas tik epizodiškai, todėl negalėjo sukelti didesnių sutrikimų pareiškėjo sveikatai ir neturtinės žalos atsiradimui. Didesnę įtaką jo sveikatos būklei turėjo narkotikų vartojimas, šis faktas pažymėtas ir jo ligos istorijoje.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Ilginti pasivaikščiojimo trukmę Kauno TI administracija neturi teisinio pagrindo. Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių ploto ir nenustato vienam asmeniui tenkančios kiemelio ploto normos. Pažymėjo, kad suimtiesiems taip pat sudaromos sąlygos sportuoti ir mankštintis, dviejuose kiemeliuose įrengta sporto įranga bei teniso kambarys. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams ar jų pagerinimo į Kauno TI administraciją niekada nesikreipė. Didžiąją laiko dalį pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis teisės aktų reikalavimus. Prašydamas priteisti neturtinę žalą pareiškėjas siekia pasipelnyti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo V. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas (minimalų kameros plotą) buvo pažeista. Pareiškėjo V. M. reikalavimą dėl 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d. buvo laikomas iš viso 609 paras kamerose Nr. 165, 212, 217, 222, 346. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko iš dalies mažesnė nei nustatyta teisės aktuose minimalaus kameros ploto norma (nuo 2,7 kv. m. iki 3,6 kv. m.), tačiau didesnę laiko dalį pareiškėjui Kauno TI užtikrino teisės aktuose nustatytą 3,6 kv. m. ir didesnį kameros plotą (nuo 3,6 kv. m. iki 6,9 kv. m.). Teismas atkreipė dėmesį, kad į Kauno apygardos administracinį teismą pareiškėjas dėl minimalios ploto normos pažeidimo per ginčo laikotarpį nesikreipė, skundą teismui pateikė tik 2015 m. vasario 9 d., t. y. praėjus beveik 2 metams nuo patalpinimo į Kauno TI.

Teismas pažymėjo, kad tik apie 1/3 dalį laiko, praleisto Kauno TI, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas, o galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato imperatyvios pareigos apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą išskaičiuoti baldais užimtą plotą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas deklaravo, jog šis įstatymas neprieštarauja Europos Sąjungos atskirų teisės aktų nuostatoms. LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Pareiškėjas jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą teismui nepateikė, o ligos istorijoje jokių sveikatos sutrikimų dėl mažo kameros ploto nėra užfiksuota, išskyrus tai, kad pareiškėjas rūko ir turi priklausomybę nuo narkotinių medžiagų.

Todėl teismas vertino, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, negali būti laikomi pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Administracinių bylų teisenos įstatymas pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir dėl to sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, pabrėžė, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (taip pat atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 straipsnio kontekste ir padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 straipsnio turinio apimtyje.

Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų - oro temperatūros ir drėgmės kamerose, pasivaikščiojimų kiemelių ploto teismas nurodė, kad pareiškėjas į Kauno TI nei Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos oro temperatūros ir drėgmės kamerose nesikreipė, jokių įrodymų, patvirtinančių šių parametrų neatitikimą Higienos normai nepateikė, taip pat pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į 1 valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore, o pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos teisės aktai nenustato. Pareiškėjas, pateikdamas tik deklaratyvius teiginius ir nepateikdamas jokių konkrečių įrodymų, neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto, minėtų ir kitų byloje esančių įrodymų analizė nesudaro pagrindo išvadai, jog Kauno TI pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus (pažeidę teisės aktų nuostatas) organizuojant suimtųjų (nuteistųjų) pasivaikščiojimą gryname ore, užtikrinant kamerų mikroklimatą, todėl pareiškėjo skundą šioje dalyje laikė nepagrįstu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas jo laikymo Kauno TI metu nesikreipė į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas pabrėžė, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei EŽTT jurisprudencija pažymėjo, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas ir ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teismas, įvertinęs administracinės bylos aplinkybes (konkrečiai kamerų ploto normą bei pareiškėjo skundo argumentus dėl neturtinės žalos), priėjo prie išvados, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (minimalų kameros plotą) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas (minimalią kameros ploto normą vienam asmeniui), o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Darydamas tokią išvadą teismas įvertino ir tai, kad pareiškėjas, nuo 1992 metų tyčia darydamas nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes – patalpinimą į tardymo izoliatorių, kuriame buvimo sąlygos pareiškėjui jau žinomos dėl anksčiau jo atžvilgiu taikytų analogiškų procesinių prievartos priemonių, t. y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl netinkamų įkalinimo sąlygų. Teismas pabrėžė, kad į Kauno TI pareiškėjas buvo patalpintas dėl tyčinių nusikaltimų padarymo, todėl sąmoningais veiksmais (darydamas tyčinius nusikaltimus) jis iš esmės sąmoningai siekė savo teisių suvaržymų ir, tuo pačiu, savo padėties (gyvenimo kokybės) pablogėjimo.

III. Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas. Taip pat kamerose, kurios buvo laikomas pareiškėjas, langai nėra skaidrūs, užtamsinti ir neatsidaro, kamerose trūko oro, buvo drėgna. Kameros vėdinamos mechaniniu būdu, todėl sukelia didelį triukšmą. Be to, asmenys praustis vedami vieną kartą per savaitę. Kamerose nėra karšto vandens, todėl pareiškėjas buvo priverstas valgyti iš neplautų indų. Kadangi atsakovas neužtikrino teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, prašo priteisti patirtą neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pateiktame atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti galioti.

Atsiliepime atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujus argumentus, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, ir tokiu būdu piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Teismas sprendimą priėmė įvertinęs byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio ar panašaus pobūdžio bylose bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pinigais. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, galimai patirtos laikant pareiškėją Kauno tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, priteisimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnis nustato žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis ginčijamu laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kamerose Nr. 165, 346, 217, 212 ir 222, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui. Kamerose, kuriose buvo laikomas, buvo drėgna, šalta, pasivaikščiojimo kiemelių plotas nedidelis, asmeniui tekdavo tik 2 kv. m. kiemelio ploto.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant toliau aptartų įrodinėjimo pareigos ypatumų viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, administracinės bylos procesas iš esmės visgi grindžiamas rungimosi principu, stengiantis jame šalims suteikti vienodas galimybes. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (ABTĮ 53 str. 3 d., 130 str. 6 d., 138 str. 2 ir 3 d.). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kameros plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, kad ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Nagrinėjamu atveju bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d.) pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą minimalų kameros plotą buvo užtikrinta 417 dienų, pareiškėjas Kauno TI iš viso buvo laikomas 612 dienų (b. l. 12–26), taigi likusias 195 dienas pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą buvo pažeista (pareiškėjui teko nuo 2,73 kv. m. iki 3,48 kv. m. kameros ploto). Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui faktiškai 1/3 laiko nebuvo užtikrintas Įsakyme nurodytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas ir buvo pažeistas Įsakymo 1.3.1 punktas, numatantis, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nors tam tikrais laikotarpiais kameros plotas ir buvo artimas teisės aktuose nustatytam minimaliam plotui. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėjo argumentais, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus, todėl tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, kadangi asmenims išvykus ar juos perkėlus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Vis dėlto nurodytos aplinkybės savaime nepaneigia nurodytų neteisėtų atsakovo veiksmų.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka, kad šiuo atveju pakanka tik paties pažeidimo fakto pripažinimo, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos kompensacijos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Aplinkybės, kad pareiškėjas anksčiau buvo kalinamas areštinėse, tardymo izoliatoriuje, pataisos namuose ir sistemingai daro tyčinius nusikaltimus, savaime neatleidžia atsakovo nuo teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti asmeniui teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir neatleidžia nuo atsakomybės atlyginti galimai atsiradusią žalą.

Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, padarytų jį laikant Kauno TI, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija: pavyzdžiui, EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendime Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, pabrėžė, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi; nuostata, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais atspindi EŽTT 2009 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 22/03, 2010 m. liepos 1 d. sprendime byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl kamerų būklės perkėlė pareiškėjui. Šiuo atveju atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad jis buvo kamerose, kuriose buvo drėgna ir žema temperatūra, tačiau, nors atsakovas ir nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Todėl teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti higienos normų pažeidimai nėra įrodyti. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl pasivaikščiojimų kiemelių ir jų plotų, kadangi teisės aktai nenustato reikalavimų pasivaikščiojimų kiemelių plotui.

Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d., t. y. iš viso 612 dienų, iš jų 195 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, vienam asmeniui teko nuo 2,73 kv. m. iki 3,48 kv. m. kameros ploto (b. l. 12–26). Taigi pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, t. y. užtikrinant minimalų teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, buvo pažeista.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją, (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2014 m. gruodžio 26 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga, nuo 2014 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatyta 1 035 Lt (300 Eur) minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 11 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad dalį laiko (76 dienas ir 195 dienų) pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo artimas teisės aktuose nustatytam minimaliam plotui (3,28 kv. m. ir 3,48 kv. m.), pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI nenustatyti, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, mano, jog dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 1 200 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė