2019-10-09 Nr. AB-19401-3-61-3-03682-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4242-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03682-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 34.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Akepus“ (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2018 m. rugsėjo 20 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus Nr. ATK2-139/18 (toliau – skundžiamas nutarimas, Nutarimas) ir bylą nutraukti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nutarimas, kuriuo Įmonei paskirta 360 Eur bauda, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Nutarimu pareiškėjas nubaustas dėl to, kad pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ, Įstatymas) draudžiamu laiku ir neužtikrino parduotų alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, t. y. konstatuotas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas. Faktinės pažeidimo aplinkybės fiksuotos neplaninio patikrinimo metu, Departamentui surašant 2018 m. rugpjūčio 9 d. patikrinimo protokolą Nr. ATK2-172 (toliau – ir Patikrinimo protokolas). Alkoholinių gėrimų pardavimo metu be L. S. bei pačių pirkėjų baro viduje nieko nebuvo, dėl to šios faktinės aplinkybės nustatytos pagal šių asmenų paaiškinimus. Pareigūnai atlikę patikrinimą iš lauko nufilmavo kaip įeina ir išeina pirkėjas. Patikrinimo metu buvo užfiksuoti labai trumpi L. S. paaiškinimai ir vėliau (2018 m. rugpjūčio 10 d.) policijos pareigūnų persiųsti labai neišsamūs pirkėjų paaiškinimai. Nagrinėjant bylą Departamente L. S., pirkėjai, ar pareigūnai apklausti nebuvo. Byloje nėra nei vieno pareigūno, dalyvavusio baro patikrinime, tarnybinio pranešimo. Savo paaiškinime darbdaviui pardavėja L. S. nurodė, kad ji pardavė pilstomus alkoholinius gėrimus, dalinai įpiltus į vienkartines stiklines, prieš tai perspėjusi pirkėjus, kad įsigytų alkoholinių gėrimų išsinešti iš baro negalima. Po patikrinimo buvo surašytas Patikrinimo protokolas, kuris įteiktas pareiškėjo darbuotojai L. S., tačiau, kaip pažymėjo pareiškėjas, darbuotoja negali būti laikoma pareiškėjo įgaliotu atstovu, nes L. S. nesuteikta teisė atstovauti pareiškėjo santykiuose su Departamentu ar nagrinėjant bylą Departamente. L. S. taip pat neįgaliota teikti paaiškinimus pareiškėjo vardu ir galėjo būti apklausiama ne kaip įgaliotas Įmonės atstovas, o tik kaip liudytojas, ar asmuo, kuris traukiamas administracinėn atsakomybėm už padarytą administracinį nusižengimą.

2.2. AKĮ ar kiti teisės aktai (tame tarpe ir reguliuojantys mažmeninę prekybą) nenurodo, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu. Vertinant sąvoką „pilstomi alkoholiniai gėrimai“ akivaizdu, kad išpylus nors dalį gėrimo iš gamyklinės pakuotės, pagal faktą šis gėrimas tapo išpilstytu, t. y. vertintinas kaip pilstomas. Šiuo atveju įpiltą gėrimą į stiklinę pirkėjai išgėrė ir tik po to priėmė sprendimą išsinešti iš baro nepabaigtus gerti alkoholinius gėrimus. Pareiškėjo požiūriu, faktas, kad dalis gėrimo buvo išpilta į vienkartinę vartojimui skirtą stiklinę, leidžia teigti, kad buvo parduotas pilstomas alkoholinis gėrimas. Įstatyme nėra nustatyta, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu, ar kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami įsigijimo vietoje. L. S. (tuo pačiu ir pareiškėjo) veiksmai parduodant alkoholinius gėrimus, kai prekybos vietoje buvo iškabinti informaciniai pranešimai, pirkėjai papildomai žodžiu įspėjami, kad alkoholiniai gėrimai gali būti vartojami tik įsigijimo vietoje, įsigytų alkoholinių gėrimų pardavimas tik išpylus dalį jų į stiklinę, visiškai atitiko proporcingumo principą. Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, kokios priemonės pripažintinos tinkamu įstatymo reikalavimų įgyvendinimu, negali būti konstatuojama, kad šiuo atveju pareiškėjas nesiėmė pakankamų veiksmų užtikrinti, kad Įstatyme nustatytu draudžiamu laiku būtų parduodami tik pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. Pareiškėjas negali būti atsakingas už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Nėra jokių objektyvių įrodymų, kad L. S. žinojo ar galėjo žinoti, kad pirkėjai, išgėrę dalį išpilstyto alkoholinio gėrimo, ruošiasi išsinešti juos neišgertus iki galo. Alkoholiniai gėrimai buvo parduoti pirkėjams vartoti vietoje (bare). Tai rodo, kad prieš parduodama alkoholinius gėrimus pardavėja juos pilnai atidarė ir paėmė kamštelius, dalį alkoholinio gėrimo iš butelių išpylė į stiklines, bare aiškiai matomose vietose (ant išėjimo durų yra pakabinti skelbimai apie alkoholio vartojimą vietoje ir draudimą išsinešti), be to, bare sudarytos tinkamos sąlygos vartoti gėrimus vietoje.

2.3. Priimant Nutarimą buvo pažeistos pagrindinės priėmimo procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl paskirta ekonominė sankcija ir pats Nutarimas negali būti vertinami kaip pagrįsti ir teisėti. Surašytas Patikrinimo protokolas neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies reikalavimų, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) reikalavimų. Įmonės darbuotoja L. S. nelaikytina tinkamu pareiškėjo atstovu. Patikrinimo metu pareiškėjas nebuvo tinkamai atstovaujamas, neužtikrintos jo teisės duoti paaiškinimus, susipažinti su bylos medžiaga, neužtikrinta teisė į gynybą. Patikrinimo metu nepagrįstai nepaimti pirkėjų įsigyti alkoholiniai gėrimai. Įstatymo pažeidimai nebuvo įforminti teisės aktų nustatyta tvarka, pažeistos pagrindinės procedūros. Nors Patikrinimo protokolas, kuriame buvo nustatyti tariamai pareiškėjo padaryti AKĮ pažeidimai, turėjo būti surašomas tik dalyvaujant pareiškėjui (pareiškėjo vadovui ar jos įgaliotam atstovui), Departamentas į Patikrinimo protokolo surašymą pareiškėjo bei jo atstovų nekvietė ir atskirai apie Patikrinimo protokolo surašymą pareiškėjo neinformavo.

2.4. Neplaninis patikrinimas pas pareiškėją buvo atliktas neteisėtai. Pavedime nurodyta, kad neplaninis patikrinimas atliekamas pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 364 straipsnio 12 dalies 1 punktą ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) Vilniaus m. 6–ojo policijos komisariato 2018 m. liepos 31 d. raštą Nr. 10-S-73552 (toliau – Raštas). Raštas negali būti vertinamas kaip VAĮ (364 str. 12 d. 1 p.) numatytas „viešojo administravimo subjekto motyvuotas prašymas ar pavedimas atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą“, nes jame nenurodyta, kad ruošiamasi atlikti neplaninį Įmonės patikrinimą ir tokio patikrinimo priežastys. Pavedime taip pat nenurodoma, kad neplaninis patikrinimas bus atliekamas kartu su kita institucija.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

3.1. Atliekant neplaninį patikrinimą, buvo nustatyta, jog 2018 m. rugpjūčio 9 d. apie 20.55 val. pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje (bare), (duomenys beskelbtini), Įmonės darbuotoja L. S., veikdama pareiškėjo vardu, naudai ir interesais, pirkėjams D. R. ir A. J. pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus gamyklinėje taroje, kuriuos pirkėjai išsinešė iš baro. Tokiu būdu, pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, draudžiantį prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais – šeštadieniais iki 10 val. ir nuo 20 val., o sekmadieniais – iki 10 val. ir nuo 15 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje.

3.2. Skunde dėstomi argumentai yra subjektyvus faktinių aplinkybių vertinimas bei pasirinkta gynybinė taktika siekiant išvengti atsakomybės. Pareiškėjas nepagrįstai tapatina alkoholinius gėrimus, esančius atidarytoje pakuotėje (iš dalies nupiltus), su pilstomais alkoholiniais gėrimais. Iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte sąvoka „pilstomi alkoholiniai gėrimai“ buvo atribota nuo sąvokos „alkoholiniai gėrimai atidarytoje pakuotėje“. Prekybos vietose alkoholiu gali būti prekiaujama tiek gamyklinėse pakuotėse, tiek ir įpylus (išpylus) į vartojimui pritaikytą tarą (stiklinę, bokalą, taurę ir pan.), tačiau kadangi viena iš Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte būtinųjų sąlygų yra alkoholio vartojimas vietoje, logiška, jog sąvoka „pilstomas alkoholinis gėrimas“ Įstatymo prasme gali būti siejama tik su prekyba vartojimui vietoje. Tam, kad alkoholis būtų pritaikytas vartoti vietoje, jis turi būti tinkamai pateiktas vartotojui, t. y. tam pritaikytoje taroje – stiklinėje, taurėje ar pan., todėl darytina išvada, kad tik iš gamyklinės pakuotės į vartojimui pritaikytą tarą išpiltas alkoholis yra laikomas pilstomu. Toks Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimas atitiktų įstatymo leidėjo tikslus mažinti alkoholio vartojimą ir paplitimą, kadangi iš gamyklinės pakuotės į tiesioginiam vartojimui pritaikytą tarą supilto alkoholinio gėrimo transportavimas ar dalinimasis, o tuo pačiu ir paplitimas, tampa daug sudėtingesnis. Departamento pozicija sutampa su „pilstomo alkoholinio gėrimo“ sąvokos aiškinimu, kuris pateiktas įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo nutartyje, kuri, beje, suformuota vienoje iš pareiškėjo darbuotojų administracinio nusižengimo bylų (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-358-626/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus. Pažymėjo, kad vien šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas pareiškėjo atsakomybei už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimus kilti.

3.3. Pareiškėjas neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje – akivaizdu, kad parduodamas alkoholinius gėrimus gamyklinėje pakuotėje, nesudarant patogių sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje ūkio subjektas nesiekė užtikrinti jų vartojimo vietoje, o priešingai – sudarė patogias sąlygas pirkėjui alkoholinius gėrimus išsinešti, taigi, pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais išsinešimui. Aplinkybės, kad alkoholiniai gėrimai parduodami gamyklinėje taroje, alkoholiniai gėrimai iš pareiškėjo viešojo maitinimo vietos draudžiamu laiku išsinešami sistemingai, kad nėra patogių sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje (nėra viešojo maitinimo vietai būdingų stalų ir kėdžių), aptarnavimas vykdomas „per langelį”, patvirtina, kad pareiškėjas viešojo maitinimo veiklą tik imituoja, o realiai vykdo alkoholinių gėrimų pardavimo išsinešimui veiklą. Papildomai atsakovas akcentavo, kad nuo 20 val. iki 10 val., o sekmadieniais nuo 15 val. alkoholiniai gėrimai pareiškėjo parduodami su 50 proc. antkainiu. Tokia praktika (antkainio nustatymas) nėra būdinga įmonei, vykdančiai įprastą viešojo maitinimo veiklą. Pareiškėjas iš esmės neginčija, kad pirkėjas išsinešė alkoholinį gėrimą gamyklinėje taroje, kurio tik minimali dalis įpilta į vienkartinę stiklinę.

3.4. Pareiškėjas, siekdamas išvengti atsakomybės, subjektyviai interpretuoja teisės aktų nuostatas, teigdamas, kad atliekant patikrinimą ir surašant procesinius dokumentus, bei nagrinėjant bylą Departamente, buvo padaryti procesiniai pažeidimai. Atsakovas nurodė, kad Departamentas užtikrino pareiškėjo teisę pateikti paaiškinimus, nes 2018 m. rugpjūčio 9 d. Patikrinimo protokole bei 2018 m. rugpjūčio 9 d. pranešime informavo apie atsakomybėn traukiamojo asmens teises ir pareigas (įskaitant ir apie teisę pateikti paaiškinimus).

Pareiškėjo darbuotoja atsisakė teikti rašytinius paaiškinimus Patikrinimo protokole. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis iki bylos nagrinėjimo Departamente siuntė paaiškinimus ir juos Departamentas atsisakė priimti. Apie tokią teisę pareiškėjas buvo informuotas tinkamai, apie ją pareiškėjui žinoma, kadangi Departamente nagrinėjama ne viena pareiškėjo byla. Tai, kad pareiškėjas pasirinko gynybinę taktiką, paaiškinimo nepateikinėti, niekaip negali reikšti, kad buvo pažeistos jo teisės. Pareiškėjo darbuotoja (pardavėja) laikytina tinkama atstovė patikrinimo metu, tai pareiškėjui neužkirto kelio iki bylos nagrinėjimo Departamente pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus, kurių pareigūnai reikalavo.

Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog jo atžvilgiu yra nagrinėjama Įstatymo pažeidimo byla, kadangi Departamentas 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. S-2382(3) pakartotinai pareikalavo pateikti 2018 m. rugpjūčio 9 d. kasos aparato kontrolines juostas. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 5 d. elektroniniu laišku pateikė Departamentui kontrolinių kasos juostų kopijas. Taip pat pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 5 d. raštu prašė susipažinti su byla ir atidėti bylos nagrinėjimą. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir bylos nagrinėjimas nukeltas, taip pat pateikta pareiškėjui bylos medžiaga (Departamento 2018 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. S-2441).

Pareiškėjo teisės pateikti paaiškinimus ir susipažinti su byla buvo užtikrintos, taip pat ir nepažeista teisė į gynybą. Departamentas pažymėjo, kad Patikrinimo protokolą surašė Departamento valstybės tarnautojai, kurie, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. T1-25 patvirtintų Ūkio subjektų veiklos, susijusios su alkoholio produktais ir tabako gaminiais, patikrinimų atlikimo taisyklių (Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento direktoriaus 2018 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. T1-80 redakcija) (toliau – Taisyklės) 34 punktu, turi teisę fiksuoti patikrinimo rezultatus.

Departamentas tiek Patikrinimo protokole, tiek 2018 m. rugpjūčio 9 d. pranešime pareiškėją supažindino su jo teisėmis numatytomis Įstatymo 36, 37, 371, 38 straipsniuose.

3.5. Patikrinimo protokolo turinys atitinka reikalavimus, nurodytus ANK 609 straipsnyje. Vilniaus AVPK Vilniaus m. 6-ojo policijos komisariato Raštas yra motyvuotas, todėl Departamento kartu su Vilniaus AVPK Vilniaus m. 6-ojo policijos komisariato pareigūnais atliktas patikrinimas buvo teisėtas. Priimant skundžiamą nutarimą, nebuvo pažeistos nei materialinės, nei procesinės teisės normos, šis nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, todėl dėl šių priežasčių naikinti Nutarimą nėra pagrindo.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Įmonės darbuotoja L. S. 2018 m. rugpjūčio 9 d. apie 20.55 val. ir apie 21.10 val. pardavė alkoholinius gėrimus. Iš esmės pareiškėjas nesutinka su tuo, kad buvo parduoti nepilstomi gėrimai draudžiamu Įstatymo laiku ir tuo, kad buvo neužtikrintas alkoholinių gėrimų vartojimas vietoje. Taip pat pareiškėjas teigia, kad priimant Nutarimą, buvo pažeistos pagrindinės jo priėmimo procedūros ir neteisėtai atliktas neplaninis Įmonės patikrinimas.

6. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja AKĮ 18 straipsnio nuostatos (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.). AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais pirmadieniais – šeštadieniais iki 10 val. ir nuo 20 val., o sekmadieniais – iki 10 val. ir nuo 15 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. Teismas, vadovaudamasis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytu draudimu, pabrėžė, kad šios nuostatos pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti, jog mažmeninės prekybos vietoje nepilstomais alkoholiniais gėrimais buvo prekiaujama pirmadienį – šeštadienį iki 10 val. ir nuo 20 val., o sekmadienį iki 10 val. ir nuo 15 val., t. y. draudžiamu laiku.

7. Teismas nustatė, kad, nepilstomus gamyklinėje taroje alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku, t. y. apie 20.55 val. ir 21.10 val. pardavė pareiškėjo darbuotoja L. S., bare, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pažeisdama AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus. Nors pareiškėjas nurodo, kad abiem pirkėjams parduodant alkoholį, pardavėja atkimšo butelius ir dalį alkoholinių gėrimų įpylė į vienkartinę stiklinę bei kad prieš tai perspėjo pirkėjus, kad įsigytų alkoholinių gėrimų išsinešti iš baro negalima ir kad pardavėja neturėjo galimybės užtikrinti, jog pirkėjai gėrimus vartotų vietoje, be to, bare aiškiai matomose vietose (tame tarpe ir ant išėjimo durų) yra pakabinti skelbimai apie alkoholio vartojimą vietoje ir draudimą išsinešti, bare sudarytos tinkamos sąlygos vartoti gėrimus vietoje, šiuo atveju nedaro įtakos Įstatymo pažeidimo faktui.

Pareiškėjas nepagrįstai tapatina alkoholinius gėrimus, esančius atidarytoje pakuotėje (iš dalies nupiltus), su pilstomais alkoholiniais gėrimais. „Pilstomo alkoholinio gėrimo“ sąvokos aiškinimas pateiktas įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo nutartyje, kuri suformuota vienoje iš pareiškėjo darbuotojų administracinio nusižengimo bylų (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-358-626/2018). Nutartyje nurodoma, kad teismas, aiškindamas AKĮ įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta sąvoką „pilstomiems alkoholiniams gėrimams“, pagrįstai sprendė, jog reikalavimas yra pakankamai aiškus tiek lingvistine, tiek logine prasme ir reiškia, kad sąvoka „pilstomas“ šiuo atveju sietina ne su alkoholinio gėrimo kaip skysčio, savybėmis, o su jo patiekimo vartotojui būdu, t. y. tik išpylus iš gamyklinės pakuotės į tiesioginiam vartojimui skirtą tarą, nes nesant galimybės kitaip išlaikyti įstatymo reikalavimus, liko paprastai po įstatymo pakeitimo įgyvendinamas sprendimas – neparduoti pirkėjui alkoholinio gėrimo gamyklinėje taroje, o parduoti tik pilstomą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad konkrečiais atvejais sprendimas parduoti gėrimą išpiltą į didelės talpos tarą (pavyzdžiui, 0,5 l trauktinės išpilant (perpilant) į 0,5 l talpos tarą) taip pat gali būti pripažįstamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo pažeidimu.

8. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad aplinkybės, jog alkoholiniai gėrimai parduodami gamyklinėje taroje, kad pareiškėjo bare nėra patogių sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje (nėra viešojo maitinimo vietai būdingų stalų ir kėdžių), aptarnavimas vykdomas „per langelį”, tai matyti iš pateiktų fotonuotraukų (I t., b. l. 110, 139), be to, yra nurodyta, kad nuo 20 val. iki 10 val., o sekmadieniais nuo 15 val. alkoholiniai gėrimai pareiškėjo parduodami su 50 proc. antkainiu, kai tokia praktika (antkainio nustatymas) nėra būdinga įmonei, vykdančiai įprastą viešojo maitinimo veiklą, pagrindžia tai, kad pareiškėjas sudaro tinkamas sąlygas pirkėjams išsinešti gėrimus, viešojo maitinimo veikla yra tik imituojama, o realiai vykdo alkoholinių gėrimų pardavimo išsinešimui veiklą.

9. AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Vadinasi, subjektai, kuriems yra taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis privalo vykdyti baro, restorano, kavinės ar kitą maisto tvarkymo veiklą, šiose įstaigose alkoholiniai gėrimai, nesvarbu, ar pilstomi iš gamyklinių pakuočių ar kitų rezervuarų, turi būti pateikiami taip, kad jie būtų suvartoti viešojo maitinimo vietos patalpose ar teritorijoje, bet ne tokiu būdu ir forma, kuris nekliudo pirkėjui išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus iš viešo maitinimo vietos ir jais disponuoti savo nuožiūra. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodė teismas, pareiškėjo darbuotoja pardavė alkoholinius gėrimus būdu, kuris neužtikrino viso įsigyto alkoholio suvartojimo vietoje, tik dalį jų įpylus į vienkartinę stiklinę bei likusią dalį gėrimo atidavusi gamyklinėje taroje.

10. Pareiškėjas pabrėžė, kad neturi teisės aktais pagrįstų įgaliojimų kontroliuoti pirkėjų elgesio po alkoholinių gėrimų įsigijimo ir drausti jiems išnešti gėrimus iš viešojo maitinimo vietos. Tačiau teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, patikrinimo dieną Įmonės bare alkoholinius gėrimus pirkusių asmenų (liudytojo D. R.) paaiškinimus aktualaus teisinio reglamentavimo ir suformuluotos teismų praktikos kontekste, šiuos pareiškėjos teiginius vertintino kritiškai.

AKĮ 18 straipsnio 3 dalyje nustatyti mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais draudimai ir apribojimai taikomi šia prekyba užsiimantiems subjektams, t. y. alkoholinių gėrimų pardavėjams, todėl pirkėjų veiksmai, nepriklausantys nuo pardavėjo valios, pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi. Patikrinimo protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad Įmonės darbuotoja pardavėja L. S. pardavė pirkėjams alkoholinius gėrimus atidarytose gamyklinėse pakuotėse, dalį jų pateikė pirkėjams vienkartinėse stiklinėse, bet šie asmenys viešo maitinimo vietoje suvartojo tik nedidelę dalį įsigyto alkoholio ir vėliau jį išsinešė iš baro patalpų.

Kaip nustatyta iš liudytojo D. R. paaiškinimų teismo posėdžio metu, jis bare iš viso nevartojo nuo jo nupirkto butelio nupilto alkoholinio gėrimo, o jį paliko bare, be to, nurodė, kad jo pardavėja iš viso neįspėjo, kad nupirkto gėrimo išsinešti negalima. Be to, pati pardavėja pripažino, jog pardavė atkimštus butelius, įpylusi nedidelį kiekį alkoholio į plastikines stiklines, jiems atidavė ir likusį alkoholį atidarytose gamyklinėse pakuotėse. Pareiškėjo darbuotojos pasikartojantys veiksmai, parduotų gėrimų kiekis, rūšys ir jų pateikimo forma, nesiimant kitų veiksmų, kurie būdingi aptarnaujant klientus, teismui nekėlė abejonių, kad pareiškėjas vykdė mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais draudžiamu paros laiku.

Vien tik pardavėjos veiksmai, kai pardavimo momentu atidaromos parduodamų alkoholinių gėrimų gamyklinės pakuotės ir nedidelė dalis gėrimų įpilama į vienkartines stiklines, nesudaro pagrindo teigti, kad parduoti gėrimai buvo skirti vartoti viduje, ir vertinti ginčo situaciją kitaip, nei tai atliko Departamentas skundžiamame nutarime. Raštiškas įspėjimas ant durų, pardavėjos įspėjimas pirkėjams žodžiu vartoti alkoholinius gėrimus tik viduje taip pat neįtakoja pažeidimo padarymo fakto ir skundžiamo nutarimo pagrįstumo (I t., b. l. 156).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus ir pažymėjo, kad vien ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas pareiškėjo atsakomybei už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimus kilti.

11. Teismas nustatė, kad Patikrinimo protokolo surašymo metu pareiškėjo darbuotoja L. S. atsisakė duoti paaiškinimus, pasirašė, kad Patikrinimo protokolą gavo (I t., b. l. 49–51). Protokole bei pranešime dėl bylos nagrinėjimo Departamentas informavo pareiškėją apie atsakomybėn traukiamojo asmens teises ir pareigas (įskaitant ir apie teisę pateikti paaiškinimus) pagal Įstatymo 36, 37, 371, 38 straipsnius. Taigi, teismas laikė, kad Departamentas užtikrino pareiškėjo teisę pateikti paaiškinimus ir pareiškėjui buvo žinoma, jog jo atžvilgiu yra nagrinėjama Įstatymo pažeidimo byla, kadangi Departamentas 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr. S-2382(3) pakartotinai pareikalavo pateikti 2018 m. rugpjūčio 9 d. kasos aparato kontrolines juostas. Pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 5 d. elektroniniu laišku pateikė Departamentui kontrolinių kasos juostų kopijas. Taip pat 2018 m. rugsėjo 5 d. raštu pareiškėjas prašė susipažinti su byla ir atidėti bylos nagrinėjimą. Šis pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir bylos nagrinėjimas atidėtas. Be to, pareiškėjui buvo pateikta ir bylos medžiaga (Departamento 2018 m. rugsėjo 10 d. raštas Nr. S-2441 (3). Pareiškėjo darbuotoja (pardavėja) laikytina tinkama atstove patikrinimo metu, tai pareiškėjui neužkirto kelio iki bylos nagrinėjimo Departamente pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus, kurių pareigūnai reikalavo.

12. Teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktais duomenimis, taip pat nustatė, kad nėra pažeista pareiškėjo teisė pateikti paaiškinimus ir susipažinti su byla, aktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime, atvykti į bylos nagrinėjimą Departamente, ginti savo poziciją, teikti įrodymus ir naudotis kitomis įstatymų suteiktomis teisėmis, teise į gynybą. Nėra duomenų ir įrodymų, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo būtų pateikęs Departamentui paaiškinimus, į bylos nagrinėjimą neatvyko, nors apie nagrinėjimą pareiškėjui buvo žinoma. Pareiškėjo argumentai, kad surašytas Patikrinimo protokolas neatitinka AKĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, yra taip pat nepagrįsti. AKĮ 35 straipsnio 1 dalis numato, kad šio Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodytų kontrolės institucijų tam įgalioti darbuotojai (pareigūnai), nustatę, kad šio Įstatymo reikalavimai pažeisti, surašo ANK nustatyto turinio protokolą.

13. Patikrinimo protokolą nagrinėjamu atveju surašė Departamento valstybės tarnautojai, kurie, vadovaudamiesi Taisyklių 35 punktu, turi teisę fiksuoti patikrinimo rezultatus. Protokolo turinys atitinka reikalavimus, nurodytus ANK 609 straipsnio 1 dalyje, t. y. jame nurodyta surašymo data ir vieta, tyrimą atlikusio ir protokolą surašiusių asmenų pareigos, vardas, pavardė, duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, administracinio nusižengimo padarymo vieta, laikas ir esmė, atsakomybę už nusižengimą nustatantis įstatymo straipsnis. Protokole pareiškėjas informuotas apie atsakomybėn traukiamo asmens teises ir pareigas pagal Įstatymo 36, 37, 371, 38 straipsnius. Taigi, pareiškėjui labai aiškiai buvo suformuluotas kaltinimas, jis turėjo galimybę gintis, dalyvaujant jos atstovui advokatui nagrinėjant bylą Departamente, tačiau, kaip nustatyta į nagrinėjimą atstovas neatvyko ir iki bylos nagrinėjimo jokių paaiškinimų nepateikė. Kaip nurodyta, remiantis teisiniu reglamentavimu pareiškėjo pardavėja laikytina tinkama atstove, Patikrinimo protokole pasirašė, kad dokumentą gavo ir su jo turiniu susipažino. Įvertinus Patikrinimo protokolo turinį ANK 609 straipsnių nuostatų kontekste, teismas darė išvadą, kad jis atitinka esminius administracinio nusižengimo protokolui keliamus reikalavimus, būtinus nustatytam AKĮ pažeidimui ištirti, todėl pareiškėjos argumentai šiuo klausimu atmestini.

14. Pareiškėjo argumentai, kad negalėjo teikti paaiškinimų, pirkėjų paaiškinimai neišsamūs, pažeista teisė teikti įrodymus neatitinka faktinės situacijos. Pirkėjų paaiškinimai raštu išdėstyti aiškiai ir konkrečiai, nurodant, kad nusipirkę alkoholinius gėrimus išsinešė iš baro. Pareiškėjui buvo tinkamai įteiktas ir Patikrinimo protokolas, ir kiti tyrimo dokumentai. Apie bylos nagrinėjimą Įmonei buvo pranešta tinkamai, Įmonės atstovas į posėdį neatvyko, įmonė rašytinių paaiškinimų nepateikė, nors buvo sudarytos visos galimybės, pareiškėjo prašymu bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Byla buvo išnagrinėta Įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka Įmonės atstovams nedalyvaujant. Taigi, teisė pateikti tiek paaiškinimus, tiek įrodymus bei teisė į gynybą, teismo vertinimu, pareiškėjui buvo užtikrinta.

15. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 2 d. pavedime yra aiškiai nurodytas neplaninio patikrinimo pagrindas: Raštas (I t., b. l. 52–53), taip pat nurodytas tikslas – tikslinės policinės priemonės vykdymas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių laikymosi. Todėl Departamento, kartu su Vilniaus Apskrities VPK Vilniaus m. 6-ojo policijos komisariato pareigūnais, atliktas patikrinimas buvo teisėtas. Teisinių pagrindų laikyti, kad buvo atliktas neteisėtas neplaninis patikrinimas teismas nenustatė.

16. Teismas, įvertinęs skundžiamo nutarimo atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, konstatavo, kad Departamento priimtas Nutarimas pareiškėjo atžvilgiu šiuos reikalavimus atitinka – jame nuosekliai išdėstytos faktinės aplinkybės, nurodytos konkrečios AKĮ nuostatos, kuriose nustatytas draudimas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, bei šio draudimo netaikymo atvejai, nurodyti pareiškėjos veiksmai, kuriais pasireiškė nustatyti pažeidimai, pateikiama šių veiksmų teisinė kvalifikacija, nurodytas pareiškėjo atsakomybės teisinis pagrindas bei išdėstyti motyvai, susiję su paskirtos baudos dydžiu. Nutarimas yra priimtas kompetentingo subjekto, teisiškai pagrįstas, motyvų išdėstymas pakankamas, todėl teismas neturi pagrindo jį naikinti. Nutarimas visiškai atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, nustatytus AKĮ 39 straipsnyje. Priimant skundžiamą Nutarimą, nebuvo pažeistos nei materialinės, nei procesinės teisės normos, šis nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, LVAT formuojamą praktiką.

17. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų dėl Nutarimo nepagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Be to, teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

18. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad Departamentas teisingai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė AKĮ nuostatas. Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Akepus“ skundą patenkinti – panaikinti Departamento Nutarimą ir bylą nutraukti; 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjui už apeliacinį skundą sumokėtą 11.25 Eur žyminį mokestį; 3) priteisti iš atsakovo išlaidas advokato pagalbai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas, nes įvertino Brendžio butelio ir Trauktinės butelio (toliau – ir Alkoholiniai gėrimai) pardavimą kaip nepilstomų alkoholinių gėrimų pardavimą Įstatymo draudžiamu laiku. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vertino, kad tik išpylus visą alkoholinį gėrimą iš gamyklinių pakuočių galima būtų laikyti, jog buvo parduodamas pilstomas alkoholinis gėrimas. Be to, AKĮ ar kiti teisės aktai (tame tarpe ir reguliuojantys mažmeninę prekybą) nenurodo, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu. Vertinant sąvoką „pilstomas alkoholinis gėrimas“ svarbu ne tai, kokioje fizinėje būklėje (konsistencijoje) yra alkoholinis gėriams (skystas; kurį galima išpilti), o tai, kokie veiksmai parduodamo alkoholinio gėrimo atžvilgiu buvo atlikti pardavėjo. L. S. išpylė dalį alkoholinio gėrimo, t. y. galimybę pilstyti realizavo – išpylė dalį Alkoholinių gėrimų turinio į vienkartines stiklines. Faktas, kad dalis gėrimo buvo išpilta į vienkartinę vartojimui skirtą stiklinę, leidžia teigti, kad buvo parduotas pilstomas alkoholinis gėrimas.

19.2. Teismo sprendime iš esmės nepagrįstai remiamasi bendrosios kompetencijos teismo sprendimu, priimtu nagrinėjant fizinio asmens, niekaip nesusijusio su nagrinėjama byla, administracinio nusižengimo bylą (2018 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. eAN2-358-626/2018). Teismo cituojamoje administracinio nusižengimo byloje buvo nagrinėjamas kitas alkoholinių gėrimų pardavimo atvejis. L. S. už Alkoholinių gėrimų pardavimą 2018 m. rugpjūčio 9 d. nebuvo traukiama administracinėn atsakomybėn (jai nėra surašytas administracinio nusižengimo protokolas).

19.3. Pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių reikalavimui, jog Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi, t. y. jos konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Teismas be pagrindo konstatavo, kad pareiškėjas „realiai vykdo alkoholinių gėrimų pardavimo išsinešimui veiklą“. Pareiškėjas paaiškina, kad pirma, teismas, vertindamas Alkoholinių gėrimų pardavimą ir sankcijos pareiškėjui paskyrimo teisėtumą, turėjo įvertinti ne tai, kuo iš esmės užsiima pareiškėjas, o tai, ar abiem Alkoholinių gėrimų pardavimo atvejais pareiškėjas ėmėsi pakankamai priemonių užtikrinti parduotų Alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje.

Antra, Alkoholiniai gėrimai pirkėjams buvo parduoti vartoti bare. Kitoks alkoholinių gėrimų pardavimas įstatymo draudžiamu laiku bare yra draudžiamas. Sprendimą išsinešti Alkoholinius gėrimus priėmė pirkėjai, nors ir buvo informuoti, kad išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus iš baro draudžiama. Trečia, Įstatyme nėra nustatyta, nei kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu, nei kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami įsigijimo vietoje. L.

S. (tuo pačiu ir pareiškėjo) veiksmai parduodant Alkoholinius gėrimus visiškai atitiko proporcingumo principą. Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, kokios priemonės pripažintinos tinkamu Įstatymo reikalavimų įgyvendinimu, negali būti konstatuojama, kad šiuo atveju pareiškėjas nesiėmė pakankamų veiksmų užtikrinti, kad Įstatyme nustatytu draudžiamu laiku parduodami tik pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. Pareiškėjas negali būti atsakingas už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento.

Asmenys, norintys alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne vartoti vietoje, turėtų būti sulaikomi prievarta, ar net jėga. Kitų asmenų teises pažeidžiančių priemonių naudojimas turi būti aiškiai reglamentuotas įstatyme. Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintas draudimas negali būti laikomas teisiniu imperatyvu, patvirtinančiu prievartos prieš kitus asmenis panaudojimo teisėtumą. Vadinasi, iš pareiškėjo negali būti reikalaujama elgtis neteisėtai ir neadekvačiai, t. y. pardavėjas negali reikalauti iš pirkėjo ir juo labiau priversti jį, kad pastarasis įsigytą alkoholį suvartotų vietoje.

Ketvirta, pareiškėjas ėmėsi visų priemonių, kad parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje ir neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad pirkėjams parduoti Alkoholinių gėrimų buteliai bus išsinešti iš baro.

19.4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pirkėjas D. R., teikdamas paaiškinimus teisme, nurodė, kad „jo pardavėja iš viso neįspėjo, kad nupirkto gėrimo išsinešti negalima“. Priešingai, kaip liudytojas apklausiamas pirkėjas iš pradžių nurodė, kad jam pardavėja pasakė, kad negalima išsinešti, po to nurodė, kad pardavėja iš vis nieko negali pasakyti (t. y. iš esmės jos niekas neklauso), po to, jau pakartotinai klausiamas teisėjos, nurodė, kad pardavėja jam nieko nepasakė, nors vėliau nurodė „nepamenu, gal ir pasakė“. Pareiškėjas teigia, kad neaišku, kodėl prieštaringą liudytojo parodymą (esant kito liudytojo (L. S.) parodymams, kad prieš perduodant pirkėjui D. R. brendžio butelį jį įspėjo, kad vartoti reikia vietoje ir išsinešti negalima), kai apklausiamas teisme jis 4 kartus keitė savo paaiškinimus ir galiausiai pasakė, kad nepamena, teismas vertino išimtinai neigiamai pareiškėjo atžvilgiu (atvirkščiai, bet kokia abejonė turėtų būti vertinama administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai).

19.5. Pareiškėjas tvirtina, kad bare yra sudarytos tinkamos sąlygos vartoti gėrimus vietoje ir pabrėžia, jog tai, kad bare buvo sąlygos vartoti įsigytą alų pripažino ir pirkėjas D. R.. Nei parduodamo alkoholio kiekis, nei jo pardavimo forma nesudarė pagrindo vertinti, kad parduoti Alkoholiniai gėrimai bus išsinešti. Pareiškėjui nežinoma dėl kokių priežasčių pirkėjai su Alkoholiniais gėrimais, parduotais vartoti vietoje, išėjo iš baro ir net pats pirkėjas D. R., teismui negalėjo paaiškinti, kodėl žinodamas apie draudimą išsinešti įsigytą alkoholinį gėrimą, pažeisdamas Įstatymo reikalavimus, vis tiek išsinešė iš baro.

19.6. Teismas visiškai nepagrįstai vertino, kad 50 % antkainio nustatymas pareiškėjui parduodant alkoholį po 20 val., laikytinas patvirtinimu, kad vykdoma prekyba išsinešimui, nes tokia veikla yra nebūdinga įmonei, vykdančiai įprastą viešojo maitinimo veiklą. Priešingai, parduodant alkoholį viešojo maitinimo įmonėse visada yra nustatomas antkainis parduodamiems alkoholiniams gėrimams (paprastai viešojo maitinimo įstaigoje parduodamo alkoholinio gėrimo kaina yra ženkliai didesnė nei parduodamo mažmeninės prekybos vietoje), kurio dydis dažnai priklauso nuo tokios vietos populiarumo ar lygio (kuo geresnis restoranas ar kavinė, tuo šis antkainis yra didesnis). Antkainio taikymą būtent ir lemia tai, kad pirkėjams vartojant alkoholį bare pareiškėjas dėl to patiria papildomas išlaidas (suteikiama vieta vartoti alkoholiui; baras turi atitikti viešojo maitinimo įstaigai keliamus reikalavimus ir turi būti nuolat tvarkomas; teikiamos maitinimo paslaugos pagal pirkėjų pageidavimą; atsiranda būtinybė užtikrinti papildomą apsaugą ir pan.).

19.7. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad „pirkėjų veiksmai, nepriklausantys nuo pardavėjo valios, pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi“. Akivaizdu, kad net jei pareiškėjas būtų atitikęs visus Departamento nurodytus jo veiklos trūkumus (nėra atitinkamų stalų ir kėdžių, aptarnavimas vykdomas per langelį, gėrimai parduodami su 50 % antkainiu), kuriems pritarė teismas, vis tiek pirkėjas turi galimybę išeiti iš baro su jam parduotu alkoholiniu gėrimu, tačiau nei pareiškėjui, nei pardavėjai nesuteikta teisė sulaikyti iš baro išeinantį pirkėją. Būtent dėl to ir numatyta pirkėjo atsakomybė (Įstatymo 17 str. 4 dalis) už tai, kad jis išsineša jam parduotą alkoholinį gėrimą iš baro Įstatymo nustatytu laiku nepriklausomai nuo to ar jie pilstomi, ar nepilstomi. Pareiškėjas negali būti atsakingas už pirkėjo veiksmus, atliekamus pažeidžiant AKĮ nustatytą tvarką, t. y. pareiškėjo atsakomybė negali atsirasti vien dėl to, kad kitas asmuo pažeidžia Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad visi neaiškumai turi būti vertinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai, t. y. vadovaujamasi in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principu. Kadangi nėra aiškaus teisinio reguliavimo, negali būti pripažįstama, kad pareiškėjo veiksmai nebuvo pakankami pardavimo momentu galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatoms įgyvendinti.

19.8. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad Departamento nurodyti pareiškėjo padaryti AKĮ pažeidimai nebuvo konstatuoti ir įforminti įstatymų nustatyta tvarka, o atliekant galimą pareiškėjo pažeidimo tyrimą, bylos nagrinėjimą Departamente bei priimant Nutarimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Todėl, pareiškėjo vertinimu, paskirta ekonominė sankcija ir Nutarimas negali būti vertinami kaip pagrįsti ir teisėti.

19.9. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad „pareiškėjo argumentai, jog surašytas Patikrinimo protokolas neatitinka AKĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, yra taip pat nepagrįsti“. Teismas tokią išvadą padarė konstatavęs, kad „ANK 609 straipsnių nuostatų kontekste, darytina išvada, jog jis atitinka esminius administracinio nusižengimo protokolui keliamus reikalavimus, būtinus nustatytam AKĮ“. Teismas visiškai nepagrįstai vertino tai, ar Patikrinimo protokolas iš esmės atitinka reikalavimus nurodytus ANK 609 straipsnio 1 dalyje, nes Departamentas turėjo surašyti ne ANK 609 straipsnyje nurodytus reikalavimus iš esmės atitinkantį protokolą, bet būtent ANK nustatyto turinio protokolą.

19.10. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, kad pardavimus atlikusi pareiškėjo darbuotoja (L. S.) negali būti laikoma pareiškėjo atstovu Departamento atliekamame pareiškėjo Įstatymo pažeidimo fiksavime (Patikrinimo protokolo surašyme) bei bylos nagrinėjime. Pareiškėjas nuosekliai ir pagrįstai teigė, kad pareiškėjo darbuotoja L. S. nėra pareiškėjo įgaliotas asmuo, turintis teisę jį atstovauti fiksuojant Įstatymo pažeidimą – neturi teisės teikti paaiškinimų ir pasirašyti Patikrinimo protokolą pareiškėjo vardu. t. y. L. S. nėra įgaliota atstovauti pareiškėją jo pažeidimo tyrime, pasirašyti Patikrinimo protokolą bei teikti paaiškinimus pareiškėjo vardu.

19.11. Teismas nepagrįstai laikė, kad vien tas faktas, kad pardavėjos L. S. veiksmai vertintini kaip pareiškėjo veiksmai parduodant Alkoholinius gėrimus, leidžia laikyti, kad šis asmuo (L. S.) yra įgaliotas veikti pareiškėjo vardu atliekant pareiškėjo galimą Įstatymo pažeidimo tyrimą (fiksavimą, surašant Patikrinimo protokolą) bei teikti paaiškinimus pareiškėjo (juridinio asmens, organizuojančio alkoholinių gėrimų pardavimą) vardu. LVAT ne kartą yra pasisakęs, kad Įstatymas nustato savarankišką atsakomybę juridiniams asmenims, kurie besiverčia prekyba alkoholiniais gėrimais, ir jų veiksmai turi būti vertinamai atskirai nuo šių subjektų darbuotojų veiksmų. Pareiškėjo vertinimu, jo darbuotoja gali teikti pasiaiškinimus ir pasirašyti dokumentus dėl jai, kaip fiziniam asmeniui teikiamų kaltinimų padarius administracinį nusižengimą, bet ne dėl pareiškėjui teikiamų kaltinimų dėl Įstatymo pažeidimo. L. S. paaiškinimas šioje byloje gali būti vertinamas tik kaip liudytojo parodymai, bet ne kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas. Tai akivaizdžiai patvirtina ir tas faktas, kad L. S. teisme buvo apklausiama kaip liudytoja, o ne kaip pareiškėjo atstovė, kitaip tariant, jei teismas laikė L. S. pareiškėjo atstove Įstatymo pažeidimo tyrime, ji negalėjo būti apklausiama byloje kaip liudytoja.

19.12. Teismas nevertino, kad tuo pačiu metu buvo atliekamas ne tik pareiškėjo, kaip įmonės, padaryto galimo AKĮ pažeidimo tyrimas ir fiksavimas (tai darė Departamento pareigūnai), bet ir pačios L. S. atžvilgiu turėjo būti atliekamas jos administracinio nusižengimo, numatyto ANK 168 straipsnio 1 dalyje tyrimas ir fiksavimas. Atliekant du skirtingus dviejų skirtingų asmenų padarytus nusižengimų tyrimus, negalima apsiriboti tik vieno iš asmenų (L. S.) informavimu apie atliekamą tyrimą ir galimą pažeidimo fiksavimą. Neaišku, kokioje byloje (L. S. galimai iškeltoje administracinio nusižengimo byloje, ar pareiškėjo atžvilgiu departamento pradėtoje galimo AKĮ pažeidimo byloje) buvo prašoma L. S. pateikti paaiškinimus (Patikrinimo protokole L. S. nėra įvardijama kaip pareiškėjo atstovė). Antra, pareiškėjas nesiginčijo su teismo atliktu vertinimu, kad L. S. veiksmai parduodant alkoholinius gėrimus AKĮ požiūriu laikytini paties ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Pareiškėjas nuosekliai teigė kitą aplinkybę – kad L. S., kaip pareiškėjo darbuotoja, nėra įgaliota atstovauti pareiškėją tiek fiksuojant, tiek tiriant galimą pareiškėjo (įmonės) AKĮ pažeidimą, t. y. šis asmuo neturi jokių įgalinimų atstovauti pareiškėją procese, nors jos atlikti faktiniai veiksmai ir yra vertintini kaip pareiškėjo veiksmai parduodant alkoholinius gėrimus.

19.13. Patikrinimo protokolas turėjo būti surašomas dalyvaujant pareiškėjui (pareiškėjo vadovui ir / ar įgaliotam asmeniui), paėmus jo paaiškinimus bei pasirašytas pareiškėjo. Kadangi Patikrinimo protokolas turėjo būti surašomas pagal ANK nustatytas taisykles, akivaizdu, kad ir vertinimas ar L. S. gali būti laikoma pareiškėjo atstovu, turi būti atliekamas pagal ANK įtvirtintas nuostatas dėl atstovavimo. Nei pagal ANK 575, 584, 585 straipsnius, nei pagal AKĮ 36 straipsnio 3 dalį (numato, kad proceso šalis atstovauja jų įgaliotas asmuo) paprastas pareiškėjo darbuotojas, kuris nors ir atliko veiksmus dėl kurių pareiškėjui inkriminuojamas Įstatymo pažeidimas, negali būti laikomas tinkamu atsakomybėn traukiamo asmens atstovu (įstatymo normos nustato tam tikrus reikalavimus atstovui, kurių L. S. tikrai netenkina). L. S. nei pagal ANK, nei pagal Įstatymą negali būti laikoma įgaliotu pareiškėjo atstovu. Pareiškėjas niekada ir jokia forma nebuvo įgaliojęs L. S. jį atstovauti bet kokiame Departamento atliekame tyrime ar bet kurioje byloje, kur pareiškėjui reiškiami kaltinimai dėl Įstatymo pažeidimo.

19.14. Surašant Patikrinimo protokolą buvo iš esmės pažeista pareiškėjo teisė teikti paaiškinimus, naudotis advokato pagalba, susipažinti su bylos medžiaga. Tai, kad tokia galimybė pareiškėjui buvo sudaryta vėliau, nepanaikina to fakto, kad Patikrinimo protokolas buvo surašytas ir Įstatymo pažeidimas buvo fiksuotas neteisėtai. Teisės aktai numato kad AKĮ pažeidimo, padaryto pareiškėjo tyrime, fiksavime, atitinkame bylos nagrinėjime tiek Departamente, tiek ir teisme, turi dalyvauti specialų procesinį statusą turintis atsakomybėn traukiamo asmens atstovas – įgaliotas atstovas arba vadovas. Tai, kad L. S. veiksmai parduodant Alkoholinius gėrimus vertinti kaip pareiškėjo veiksmai, nesudaro pagrindo teigti, kad šis asmuo turi teisę atstovauti pareiškėją, jo atžvilgiu pradėtoje galimo AKĮ pažeidimo byloje. Patikrinimo Protokolas buvo surašytas nedalyvaujant pareiškėjui, jam net nepranešus apie šio Patikrinimo Protokolo surašymą ir nepasiūlius jam pateikti paaiškinimo. Nedalyvaujant pareiškėjui Patikrinimo Protokolas gali būti surašomas tik tada, kai jis neatvyksta kviečiamas 2 kartus (ANK 608 str. 1d.). Pareiškėjas nebuvo kviečiamas atvykti pasirašyti Patikrinimo protokolo. Tai, kad pareiškėjas vėliau turėjo galimybę teikti paaiškinimus (nukėlus bylos nagrinėjimą ar dalyvaujant bylos nagrinėjime departamente), niekaip nepašalina to fakto, kad Patikrinimo protokolas buvo surašytas neteisėtai. Tokiu būdu pati byla Departamente buvo išnagrinėta vadovaujantis netinkamai ir neteisėtai surašytu Patikrinimo protokolu, visiškai ignoruojant pareiškėjo procesines teises. Iš esmės neįtraukus tinkamo pareiškėjo atstovo į pažeidimo fiksavimą bei neinformavus jo apie reiškiamus kaltinimus, nebeliko galimybės tokiems pareiškėjo prašymams, kaip parduotų alkoholinių gėrimų poėmis, pardavimo aplinkybes mačiusių asmenų apklausa pareiškėjo byloje iš karto po įvykio (kai dar nuosekliai atsimenamos pardavimo aplinkybės). Reikalavimas, kad protokolas būtų surašomas dalyvaujant asmeniui įtariamam padarius AKĮ pažeidimą nėra savitikslis, nes būtent taip užtikrinama jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas ir galimybė jam teikti savo paaiškinimus bei organizuoti savo gynybą.

19.15. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad „pareiškėjo argumentai, kad neplaninis patikrinimas buvo atliktas neteisėtai yra visiškai nepagrįsti.“ Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu anksčiau buvo pradėti tyrimai, susiję su Įstatymo pažeidimais, ir pareiškėjas dėl to buvo traukiamas atsakomybėn, nesudaro teisėto pagrindo pareiškėjo atžvilgiu bet kada atlikti neplaninius veiklos patikrinimus. Pavedime (I t., b. l. 28–29) nurodyta, kad jis atliekamas pagal VAĮ 364straipsnio 12 dalies 1 punktą ir Raštą. Vertinant šį policijos raštą (I t., b. l. 54) akivaizdu, kad jis negali būti vertinamas kaip viešojo administravimo įstatyme (364 str. 12 d. 1 p.) numatytas „viešojo administravimo subjekto motyvuotas prašymas ar pavedimas atlikti ūkio subjekto veiklos patikrinimą“. Jame net nenurodyta, kad ruošiamasi atlikti neplaninį UAB „Akepus“ patikrinimą bei tokio neplaninio patikrinimo priežastys bei pagrindai. Rašte tiesiog nurodoma, kad policija „vykdys tikslinę policinę priemonę dėl prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių laikymosi“. Nėra jokių paaiškinimų, kodėl ši priemonė atliekama pareiškėjo atžvilgiu, t. y. neaišku, kodėl neplaniniam patikrinimui buvo pasirinktas būtent pareiškėjas (pareiškėjas nevienkartinius policijos ir departamento atliekamus neplaninius jo veiklos patikrinimus vertina kaip spaudimą pareiškėjui, kuris ginčija nepagrįstus institucijų sprendimus teismuose).

20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Nutarimo, kuriuo pareiškėjui UAB „Akepus“ už AKĮ 13 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą skirta 360 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 16 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymu ir, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, tik papildo teismo sprendimo išvadas ginčui taikytinos teisės aiškinimu.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus bei bylos medžiagą, visų pirma pasisako dėl pareiškėjo argumentų, kad pardavimus atlikusi pareiškėjo darbuotoja L. S. negali būti laikoma pareiškėjo atstovu Departamento atliekamame pareiškėjo AKĮ pažeidimo fiksavime (Patikrinimo protokolo surašyme) bei bylos nagrinėjime. Šiuo aspektu pažymėtina, jog LVAT yra išaiškinęs, jog prekybą vykdantys ūkio subjekto darbuotojai veikia to ūkio subjekto vardu (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-159/2008). Taip pat LVAT praktikoje nurodoma, jog ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais (žr., pvz., LVAT 2009 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-678/2009; 2011 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2732/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į minėtus LVAT išaiškinimus, nagrinėjamu atveju UAB „Akepus“ darbuotoja L. S. laikytina tinkamu pareiškėjo atstovu ir neplaninio patikrinimo metu galėjo dalyvauti patikrinime, teikti rašytinius paaiškinimus, pastabas bei pasirašyti tikrinimo dokumentus galėjo be atskiro įmonės savininko įgaliojimo ar leidimo.

26. Dėl kitų pareiškėjo argumentų, susijusių su Departamento atlikto patikrinimo teisėtumu, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (Departamento 2018 m. rugpjūčio 2 d. pavedimą atlikti patikrinimą Nr. ATK-1-132 (I t., b. l. 52–53), Patikrinimo protokolą (I t., b. l. 50–51), Nutarimą (I t., b. l. 19–22), rašytinius paaiškinimus ir kitus į bylą pateiktus duomenis), nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikrinimas buvo atliktas laikantis nustatytų teisės aktų reikalavimų, todėl yra laikytinas teisėtu.

27. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama pirmadieniais – šeštadieniais iki 10 val. ir nuo 20 val., o sekmadieniais – iki 10 val. ir nuo 15 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje.

28. Iš paminėto teisinio reguliavimo matyti, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi, kai viešojo maitinimo vietoje leidžiama draudžiamu laiku parduoti alkoholinius gėrimus, galima pasinaudoti, kai yra tenkinamos abi nustatytos sąlygos – parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. LVAT praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012). Būtina pažymėti, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi (žr., pvz., 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-822/2017).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo, nurodo, kad buvo parduoti pilstomi alkoholiniai gėrimai. Pareiškėjas paaiškina, kad darbuotojai L. S. išpylus dalį pirkėjų įsigytų Alkoholinių gėrimų į vienkartines stiklines, parduoti Alkoholiniai gėrimai laikytini pilstomu alkoholiniu gėrimu. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad ėmėsi proporcingų atsargos priemonių, jog Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi.

30. Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi galima pasinaudoti tik tada, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios sąlygos, t. y. parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje. Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, AKĮ ar kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu, tačiau pažymėtina, kad iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos akivaizdu, jog parduodant pilstomus alkoholinius gėrimus turi būti užtikrinamas jo vartojimas vietoje. Ginčui aktualios redakcijos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis taikoma tik tiems verslo subjektams, kurie faktiškai, o ne formaliai atitinka viešojo maitinimo įstaigos sąvoką. AKĮ 2 straipsnio 30 dalyje nustatyta, kad viešojo maitinimo vieta – laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Vadinasi, subjektai, kuriems yra taikoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta išimtis privalo vykdyti baro, restorano, kavinės ar kitą maisto tvarkymo veiklą, šiose įstaigose alkoholiniai gėrimai, nesvarbu, ar pilstomi iš gamyklinių pakuočių ar kitų rezervuarų, turi būti pateikiami taip, kad jie būtų suvartoti viešojo maitinimo vietos patalpose ar teritorijoje, bet ne tokiu būdu ir forma, kuris nekliudo pirkėjui išsinešti įsigytus alkoholinius gėrimus iš viešo maitinimo vietos ir jais disponuoti savo nuožiūra.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad: L. S. prieš parduodama Alkoholinius gėrimus pirkėjams atsuko kamštelius, dalį Alkoholinių gėrimų išpylė į vienkartines stiklines, kartu parduodama Alkoholinius gėrimus gamyklinėje taroje (iš kurių dalis alkoholio nupilta į vienkartines stiklines), bare nėra patogių sąlygų alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, aptarnavimas vykdomas „per langelį“, nurodyta, kad nuo 20 val. iki 10 val., o sekmadieniais nuo 15 val. alkoholiniai gėrimai pareiškėjo parduodami su 50 proc. antkainiu, konstatuoja, jog tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas sudaro tinkamas sąlygas išsinešti gėrimus ir maitinimo veikla yra tik imituojama, t. y. pardavėja pardavė alkoholinius gėrimus būdu, kuris neužtikrino viso alkoholio suvartojimo vietoje, tik dalį jų įpylusi į vienkartinę stiklinę, o likusią gėrimo dalį atidavusi gamyklinėje taroje.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės nepagrįstai rėmėsi vien bendrosios kompetencijos teismo sprendimu, priimtu nagrinėjant fizinio asmens, niekaip nesusijusio su nagrinėjama byla, administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-358/2018. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vadovaudamasis administracinio nusižengimo byla Nr. eAN2-358/2018 pateikė sąvokos „pilstomas alkoholinis gėrimas“ išaiškinimą, o paminėtos bylos nelaikė turinčios prejudicinę galią byla. Todėl su tuo susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

33. Atmestini pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu buvo imtasi priemonių, jog parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje ir neturėjo pagrindo laikyti, kad pirkėjams parduoti Alkoholiniai gėrimai bus išsinešti iš baro. Teisėjų kolegija pažymi, kad proporcingumo principas atsargos kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti tikslą. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-466-261/2018). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad nors bare buvo pakabintas skelbimas apie alkoholio vartojimą vietoje ir draudimą išsinešti (I t., b. l. 156), tai (kaip L. S. nurodė paaiškinime (I t., b. l. 25)), kad pardavėja atidariusi butelį ir dalį alkoholio įpylusi į stiklinę perspėjo pirkėjus apie alkoholio vartojimą vietoje, nepatvirtina fakto, jog buvo imtasi tinkamų priemonių dėl alkoholinių gėrimų vartojimo viduje. Kaip teisingai nurodo atsakovas, Įmonė AKĮ reikalavimus pažeidinėja sistemingai, t. y. per trumpą laiką nustatyti 2 alkoholinių gėrimų išsinešimo epizodai. Be to, byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, kad pareiškėjas sudarė sąlygas baro klientams alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne priešingai – juos vartoti vietoje.

34. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje. T. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesudarė net minimalių ir pakankamų sąlygų pirkėjams įsigytus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, todėl ir pirkėjo neva savavališki veiksmai šiuo atveju negali panaikinti pareiškėjo atsakomybės.

35. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

36. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

37. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas nagrinėjamoje byloje atmetamas, todėl prašymas dėl teismo išlaidų netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akepus” apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė