2019-01-07 Nr. AB-425-3-61-3-01030-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2204-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01030-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimo departamentas), 1 000 Eur neturtinės žalos.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atstovas 2016 metų vasaros pradžioje suimtiesiems ir nuteistiesiems uždraudė įsigyti maisto produktų, t. y. miltų, medaus ir želatinos. Dėl šios priežasties pablogėjo pareiškėjo sveikata, nes jau du metus jis tokių maisto produktų kalinimo įstaigoje negauna. Dėl želatinos trūkumo organizme jis jautėsi prastai, prasidėjo sveikatos problemos (skauda sąnarius, dešinės rankos petį). Atsakovas neleido pasinaudoti jo asmeninėje sąskaitoje esančiais pinigais vitaminams įsigyti. Taip pat mano, kad įkalinimo įstaigoje netinkamai užtikrinamas kalinčių asmenų aprūpinimas maistu, nes maistas neatitinka fiziologinių mitybos normų. Maistas patiekiamas per langelius, be pirštinių, o arbata semiama nešvariais puodeliais.

3. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad suimtųjų ir nuteistųjų maitinimu rūpinasi laisvės atėmimo įstaiga, kurioje jie buvo, be to, suimtieji ir nuteistieji gali apsipirkti įkalinimo įstaigoje veikiančioje parduotuvėje. Nuteistiesiems yra nustatytas specialus leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų sąrašas. Sudarant šį sąrašą buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, tačiau taip pat įvertinti ir pačių nuteistųjų apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai. Šis sąrašas kaskart yra peržiūrimas ir gali būti papildomas. Dėl pareiškėjo galimybės pasinaudoti jo neliečiamos asmeninės sąskaitos dalimi vitaminams įsigyti, atsakovas paaiškino, kad tokio pareiškėjo prašymo įstaigos administracija netenkino, nes tai nėra pagrindinė ir būtiniausia priemonė. Šioje sąskaitoje esančius pinigus pareiškėjas gali panaudoti ypatingais atvejais bausmės atlikimo metu pataisos įstaigos direktoriaus leidimu. Kadangi vitaminai nėra gyvybiškai svarbūs ir jų naudojimas nėra priskirtas prie ypatingų atvejų, pareiškėjui tuo tikslu nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti jo neliečiamoje sąskaitoje esančiais pinigais. Atsakovas nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, todėl nebuvo pagrindo iš jo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 7 d. pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas remdamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) 92 straipsnio 1, 4 dalyse, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2016 m. liepos 1 d. redakcija) 76, 77, 79 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, konstatavo, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti ne bet kokių, o tik būtiniausių maisto produktų. Miltai, medus ir želatina nebuvo įtraukti į leidžiamų įsigyti maisto prekių sąrašą kaip būtiniausi maisto produktai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisės aktai pažeisti nebuvo. Teismas nurodė, kad į privalomų prekių sąrašą buvo įtraukti termiškai apdorotų mėsos gaminių, sausų antrųjų patiekalų, cukraus pakaitalų, kurie iš dalies galėjo būti pareiškėjo reikalaujamos želatinos ir medaus pakaitalai.

6. Dėl pareiškėjo argumento, kad įkalinimo įstaigoje netinkamai užtikrinamas kalinčių asmenų aprūpinimas maistu, teismas pažymėjo, jog suimtieji ir nuteistieji visuose tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjime maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Suimtieji ir nuteistieji visuose tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjime maitinami vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) patvirtintomis taisyklėmis ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais. Valgiaraščiai, patiekalų receptūros ir patiekalų technologiniai aprašymai parengti Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro. Skiriamų maisto produktų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, vidutinis paros kiekis yra suderintas su Sveikatos apsaugos ministerija. Valgiaraščiuose buvo įvairių daržovių salotos, todėl organizmas gaudavo pakankamą kiekį vitaminų.

7. Teismas akcentavo, kad nuteistųjų / suimtųjų valgiaraščiai yra diferencijuojami (vyrams, moterims, nepilnamečiams, dirbantiems ir nedirbantiems asmenims, ligoniams, vegetarams ir kt.), todėl yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Tai patvirtino atsakovas savo atsiliepime. Vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos budintis direktoriaus padėjėjas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės vertinimo žurnale. Taisyklių 16 punktas nurodo, kad kalinimo įstaiga vieną kartą per pusmetį turi organizuoti laboratorinių tyrimų atlikimą. Laboratorinius tyrimus atliko Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras. Byloje esantis 2016 m. kovo 22 d. protokolas Nr. 53 350 patvirtino, kad maisto davinio energinė vertė 2 679 kcal. Šie duomenys patvirtino, kad Alytaus pataisos namams tiekiamo maisto davinys atitiko Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

8. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad tiekiamas maistas nekokybiškas, netinkamai patiekiamas, tačiau iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala dėl minėtos aplinkybės. Jo teiginiai yra abstraktūs ir neparemti detalizuotais, nuosekliais paaiškinimais, todėl buvo laikomi neįrodytais ir nepagrįstais. Šiuo atveju teismas pagal bylos duomenis atsakovo veiksmuose pažeidimų nenustatė. Byloje nebuvo duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus dėl netinkamo maisto ginčo laikotarpiu.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis neturėjo galimybės pasinaudoti nuteistojo neliečiamąja asmeninės sąskaitos dalimi vitaminų įsigijimui, teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 132 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad ypatingais atvejais bausmės atlikimo metu pataisos įstaigos direktoriaus leidimu nuteistasis gali panaudoti pinigus, turimus neliečiamojoje asmeninės sąskaitos dalyje. Likusi šioje sąskaitoje pinigų suma nuteistajam išduodama tik paleidimo iš pataisos įstaigos metu. Įstatymas nenustato, kokiais ypatingais atvejais nuteistasis gali panaudoti pinigus, esančius neliečiamojoje asmeninės sąskaitos dalyje, todėl kiekvienu konkrečiu atveju tai turi spręsti įstaigos direktorius. Teismas sutiko su atsakovu, kad vitaminų ar maisto papildų įsigijimas nėra gyvybiškai svarbūs ir nepriskirtini prie ypatingų atvejų.

10. Teismas nurodė, kad ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, nenustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų. Nenustačius būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos.

12. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nepasidomėjo, kokią naudą žmogaus organizmui duoda želatina. Kalėjimų departamentas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui neleido pasinaudoti jo neliečiama sąskaita, kad įsigyti vitaminų, kurie būtini, jog palaikytų patenkinamą pareiškėjo sveikatos būklę. Dėl netinkamos mitybos ir želatinos bei vitaminų trūkumo, pareiškėjui pablogėjo sveikata. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimus. Dėl neteisėto Kalėjimų departamento draudimo įsigyti / gauti minėtus produktus, pareiškėjui pablogėjo sveikata ir taip jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri (kad būtų tinkamai kompensuota) turi būti įvertinta pinigais, nes satisfakcija nėra tinkamas būdas atlyginti pareiškėjui padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir turi būti priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos.

13. Atsakovas Kalėjimo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų įrodymų ar argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos sprendimas turėtų būti naikinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės.

15. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

17. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, konstatuoja, kad pareiškėjas jame abstrakčiai nurodo, jog nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikia abstrakčius ir su skundžiamu sprendimu iš esmės nesusijusius argumentus. Šiame kontekste paminėtina, kad LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015).

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

19. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nėra sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsirasti. Atitinkamai, dėl šių priežasčių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos priteisimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė