2019-04-10 Nr. AB-8973-3-61-3-04129-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3848-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04129-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. H. J. H. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. H. J. H. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. H. J. H. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. (15/6-2)00001 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. H. J. H. R., panaikinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo bylą iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas 2015 m. gegužės 19 d. parengė išvadą Nr. (15/6-7)-13PR-37RN „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. H. J. H. R.“, kurios pagrindu 2015 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą suteikti jam papildomą apsaugą. Pareiškėjo teigimu, papildoma apsauga jam buvo suteikta tuo pagrindu, kad dėl jo darbo policijoje kilo realus pavojus jo sveikatai bei gyvybei iš (duomenys neskelbtini) veikiančios grupuotės „(duomenys neskelbtini)“, kuri laikoma atsakinga už bendruomenių, politinių ir religinių lyderių, vyriausybės darbuotojų, policininkų ir specialistų tikslinius žudymus ir grobimus.

3. Migracijos departamentas 2017 m. liepos 24 d. parengė išvadą Nr. (15/6-7)14PR-4RN „Dėl papildomos apsaugos panaikinimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui H. R. S. H. J.“. Šios išvados pagrindu Migracijos departamentas 2017 m. liepos 24 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)21PR-4 panaikinti pareiškėjui papildomą apsaugą. Šį sprendimą atsakovas motyvavo tuo, jog neliko aplinkybių, į kurias atsižvelgus jam buvo suteikta papildoma apsauga, o būtent į tai, kad jis gali apsigyventi (duomenys neskelbtini) Respublikos (duomenys neskelbtini) autonominėje srityje, kurioje negrėstų pavojus jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl konflikto, vykstančio (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. birželio 12 d. sprendimu jo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

4. Šioje administracinėje byloje ginčijamu sprendimu atsakovas panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojusį iki 2019 m. gegužės 8 d. Atsakovas, priimdamas šį sprendimą, neatsižvelgė į jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos valstybe. Jis Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvena beveik ketverius metus, šiuo metu studijuoja VšĮ Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centre, mokosi kirpėjo profesijos. Gyvendamas Lietuvos Respublikoje užmezgė socialinius ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, ketina sudaryti santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Dėl šių aplinkybių jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos ir grąžinimas į (duomenys neskelbtini) būtų neproporcinga našta, teisėtų lūkesčių pažeidimas.

5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad jis 2015 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-7)12PR-37 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje suteikimo ir leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. H. J. H. R.“. Migracijos departamentui 2017 m. gegužės 8 d. priėmus sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjui išduotas leidimas galiojo iki 2019 m. gegužės 8 d. Migracijos departamentas 2017 m. liepos 24 d. priėmė spendimą Nr. (15/6-7) 21PR-4, kuriuo panaikino pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą. 2018 m. spalio 10 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl papildomos apsaugos panaikinimo buvo atmestas ir paliktas galioti Migracijos departamento 2017 m. liepos 24 d. sprendimas panaikinti pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

7. Taigi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas suteiktos papildomos apsaugos pagrindu. Atitinkamai, leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas tuo pagrindu, kad įsiteisėjo Migracijos departamento sprendimas panaikinti pareiškėjui suteiktą papildomą apsaugą.

8. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, privalėjo atsižvelgti į jo socialinius ryšius Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str.). Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas baigtinis leidimų laikinai gyventi išdavimo pagrindų sąrašas, ir pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, turi atitikti bent vieną iš nurodytų pagrindų ir teisės aktų nustatyta tvarka pateikti atitinkamą prašymą. Pareiškėjo skunde nurodyti socialiniai ir ekonominiai ryšiai savaime nesudaro pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi.

9. Migracijos departamento manymu, pareiškėjo skundo teiginiai, kad jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos ir grąžinimas į (duomenys neskelbtini) Respubliką jam būtų neproporcinga našta, yra teisiškai nereikšmingi, nes ginčijamu sprendimu pareiškėjo išsiuntimo ir grąžinimo į kilmės valstybę klausimas nebuvo sprendžiamas.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai įtvirtinti Įstatymo 50 straipsnyje. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 12 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu šio Įstatymo nustatyta tvarka panaikinama užsieniečiui suteikta papildoma arba laikinoji apsauga.

12. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2019 m. gegužės 8 d., buvo išduotas papildomos apsaugos pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 9 p.). Šalys pripažįsta, kad pareiškėjui suteikta papildoma apsauga buvo panaikinta, atitinkamas Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs.

13. Iš to teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, Įstatymu suteiktų įgalinimų neviršijo (Įstatymo 51 str. 4 d.). Teismas nurodė, kad ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra motyvuotas bei pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir teisės normomis.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo į bylą pateikti dokumentai, patvirtinantys sudarytą santuoką, profesinio mokymo sutartis, dvišalė sutartis, ginčijamo sprendimo teisėtumo nepaneigia. Pareiškėjo skundo argumentai dėl jo socialinių ryšių nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės neturi, nes ginčijamu sprendimu poveikio priemonės, numatytos Įstatymo 125–127 straipsniuose, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pritaikytos. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neturėjo pareigos atsižvelgti į aplinkybes, nurodytas Įstatymo 128 straipsnyje.

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas sprendimas sukėlė jam rimtas pasekmes, nes jis neteko teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią turėjo iki šiol, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas neturėtų būti nagrinėjamas izoliuotai nuo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Nurodytų aplinkybių buvimas gali lemti, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris neproporcingai suvaržo jo teises.

17. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas, pakartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui, argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. (15/6-2)00001 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. H. J. H. R., panaikinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nepagrįstumu, pažymi, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas neturėtų būti nagrinėjamas izoliuotai nuo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, be to, priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas turėjo atsižvelgti į pareiškėjo socialinius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau to padaryta nebuvo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų, jog ginčijamas sprendimas sukėlė pareiškėjui rimtas pasekmes, nes jis neteko teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, kurią turėjo iki šiol, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas neturėtų būti nagrinėjamas izoliuotai nuo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2019 m. gegužės 8 d., buvo išduotas papildomos apsaugos pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 9 p.). Šalys pripažįsta, kad pareiškėjui suteikta papildoma apsauga buvo panaikinta, atitinkamas Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas baigtinis leidimų laikinai gyventi išdavimo pagrindų sąrašas. Pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, turi atitikti bent vieną iš Įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir teisės aktų nustatyta tvarka pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo konkrečiu pagrindu (pavyzdžiui, tuo atveju, jeigu pareiškėjas ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jis turi kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą), o skunde nurodyti socialiniai ir ekonominiai ryšiai savaime nesudaro pagrindo leidimui laikinai gyventi gauti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 50 straipsnyje nėra įtvirtinta jokių išimčių, pagal kurias, panaikinus užsieniečiui suteiktą papildomą apsaugą, leidimas laikinai gyventi, išduotas papildomos apsaugos suteikimo pagrindu, neturėtų būti panaikintas, todėl sprendžia, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neturėjo pareigos vertinti pareiškėjo socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas nebeatitiko šio leidimo išdavimo pagrindo. Be kita ko, pastebėtina, kad aplinkybės, jog socialiniai ir ekonominiai ryšiai nelaikomi pagrindu prieglobsčiui Lietuvos Respublikoje gauti, t. y. ir leidimui laikinai gyventi turėti pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktą, patvirtina ir nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

25. Byloje taip pat nustatyta, kad ginčijamu sprendimu nebuvo sprendžiamas pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad poveikio priemonės, numatytos Įstatymo 125 straipsnyje (grąžinimas į užsienio valstybę ir įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos), 126 straipsnyje (išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos), 127 straipsnyje (sprendimų dėl įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją vykdymo terminai ir tvarka), pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos nebuvo, todėl šie skundo teiginiai nagrinėjamoje byloje yra nepagrįsti bei teisiškai nereikšmingi.

26. Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pastebėtina, jog ginčijame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.

27. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. H. J. H. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Arūnas Sutkevičius Milda Vainienė