2016-11-22 Nr. AB-22203-3-61-3-05085-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2023-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05085-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 25; 37.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas, apeliantas) 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 3R-378(2.13.-1.) „Dėl D. P. įgaliotos atstovės E. P. 2014 m. birželio 26 d. prašymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 3R-378(2.13.-1.), Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – už asmens duomenų apsaugos pažeidimą atsakingus asmenis patraukti atsakomybėn.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas padarė išvadą, jog nustatyti kalto asmens nėra galimybės, nors net nesulaukė vieno iš esminių įrodymų – atsakymo iš korporacijos „Google Inc.“, taigi akivaizdžiai neišnaudojo visų galimybių nustatyti kaltininką. Nepaklausė korporacijos „Google Inc.“ pakartotinai. Skundžiamą sprendimą atsakovas priėmė šališkai, nepatikrinęs gautos informacijos (pavyzdžiui, bendrijos vardu pateikto V. C. (V. C.) atsiliepime nurodytų aplinkybių), neapklausė paties pareiškėjo ir taip nesuteikė galimybės paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją ir patvirtinti tai pridedamais įrodymais. Tyrimo eigoje siuntė tokio pobūdžio prašymus pateikti informaciją, kuriuose citavo kitų asmenų anksčiau atsakovui pateiktus atsakymus, taip atskleisdamas tyrimo medžiagą, pareigūnų parodymus tretiesiems asmenims. Akcentavo, jog atsakovas, priimdamas sprendimą, nesiaiškino teisės pažeidimo subjektyviosios pusės požymių, t. y. kas turėjo motyvą ir tikslą padaryti teisės pažeidimą.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1–3) su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad, vykdydamas tyrimą, kreipėsi į korporaciją „Google Inc.“, siekdamas surinkti visą reikalingą ginčui informaciją, tačiau atsakymo negavo, todėl konstatavo, kad šios informacijos gauti nėra galimybės. Vadovavosi teismų praktika ir nurodė, kad vien aplinkybių, kad asmuo galėjo padaryti administracinį teisės pažeidimą, nepakanka norint padaryti išvadą, kad asmuo kaltas. Manė, kad ginčijamame sprendime yra išsamiai ir detaliai įvertintas kiekvienas Inspekcijos surinktas įrodymas, kuriuos ištyrus, konstatuota, kad kalto asmens nustatyti nėra galimybės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu (II t., b. l. 63–66) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 3R-378(2.13.-1.) ir įpareigojo Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją iš naujo išnagrinėti 2014 m. birželio 26 d. pareiškėjo įgaliotos atstovės E. P. prašymą. Kita pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Inspekcija išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. lapkričio 29 d. pareiškimą ir 2014 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-180(2.13.-1.). Inspekcija 2014 m. birželio 26 d. gavo pareiškėjo įgaliotos atstovės E. P. 2014 m. birželio 26 d. prašymą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 29 d. pareiškimą paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Inspekcija prašymą nagrinėti priėmė ir 2014 m. spalio 20 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 3R-378(2.13.-1.).

Dėl ginčo ribų teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 45 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija priima nagrinėti skundus, kai nurodoma naujų aplinkybių ar pateikiama naujų faktų. Tai suponuoja, kad priėmus skundą ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos išimties pagrindu, t. y. esant naujoms aplinkybėms ar naujiems faktams, yra formuojamos nagrinėjimo ribos, kurias apibrėžia pateiktos naujos aplinkybės ir faktai. Taigi šioje byloje ginčas buvo kilęs dėl to, ar Inspekcija, įvertinusi pareiškėjo pateiktas naujas aplinkybes ir faktus, teisėtai ir pagrįstai priėmė 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 3R-378(2.13.-1.). Teismas pažymėjo, kad ADTAĮ 2 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad asmens duomenys yra bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai.

Iš esmės analogiškas asmens duomenų apibrėžimas yra įtvirtintas ir 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – Direktyva 95/46/EB) 2 straipsnio a dalyje, kur nustatyta, kad asmens duomenys reiškia bet kurią informaciją, susijusią su asmeniu (duomenų subjektu), kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta; asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta, yra tas asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta tiesiogiai ar netiesiogiai, ypač pasinaudojus nurodytu asmens identifikavimo kodu arba vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei tapatybei būdingais veiksniais.

Kadangi ADTAĮ nuostatomis, be kita ko, siekiama įgyvendinti Direktyvą 95/46/EB, ADTAĮ turinys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 95/46/EB turinį ir jos aiškinimo praktiką. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) taip pat yra pabrėžęs, kad Direktyvos 95/46/EB 1 straipsniu iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti fizinių asmenų pagrindinių teisių ir laisvių, ypač jų privataus gyvenimo, apsaugą tvarkant asmens duomenis (2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas Huber C‑524/06, Rink. p. I–9705, 47 p.).

Taigi Direktyvos 95/46/EB nuostatos, reglamentuojančios asmens duomenų, galinčių pažeisti pagrindines laisves, ypač teisę į privatų gyvenimą, tvarkymą, turi būti būtinai aiškinamos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios pagal nusistovėjusią teismo praktiką yra bendrų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina ESTT, dalis (2001 m. kovo 6 d. sprendimas Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 37 p., 2003 m. gegužės 20 d. sprendimas sujungtose bylose C‑465/00, C‑38/01 ir C‑139/01, 68 p.). Teismas pastebėjo, kad pagal Direktyvos 95/46/EB II skyriaus „Bendrosios asmens duomenų tvarkymo teisėtumo taisyklės“ nuostatas bet koks asmens duomenų tvarkymas, kuriam netaikomi šios direktyvos 13 straipsnyje nustatyti leidimai nukrypti, turi, pirma, atitikti šios direktyvos 6 straipsnyje nurodytus duomenų kokybės principus ir, antra, tenkinti vieną iš šešių duomenų tvarkymo teisėtumo principų, išvardytų šios direktyvos 7 straipsnyje (2003 m. gegužės 20 d. sprendimas Österreichischer Rundfunk ir kt., C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01, Rink. p. I‑4989, 65 p.; 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas Huber C‑524/06, Rink. p. I–9705, 48 p.).

ADTAĮ Inspekcijai suteiktos teisės yra nukreiptos į tai, kad pagal savo kompetenciją ši galėtų vykdyti veiksmingą ginčo santykių kontrolės funkciją. Vykdydama šią funkciją ir nagrinėdama gautus skundus Inspekcija privalo nuodugniai ir išsamiai ištirti gautus nusiskundimus dėl tariamai pažeistos asmens teisės į saugų garantuojamą jo asmeninių duomenų panaudojimą. Pastarosios pareigos vykdymo kontekste Inspekcija, be kita ko, privalo pasinaudoti visomis įstatymo suteiktomis teisėmis tam, kad skundą padavęs asmuo gautų objektyvų ir nuodugnų jo nurodytų aplinkybių įvertinimą jį dominančiu aspektu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo požiūriu tai reiškia, kad, nagrinėdama gautą skundą, Inspekcija privalo užtikrinti objektyvų visų skunde nurodytų aplinkybių įvertinimą bei nustatyti arba paneigti jų sąsają su jos (Inspekcijos) valstybės vardu saugojamomis vertybėmis ir taip pagrįsti savo sprendimą dėl skundo nagrinėjimo rezultatų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu tai reiškia, kad Inspekcija sprendime dėl gauto skundo išnagrinėjimo rezultatų, atsakydama į skundą padavusio asmens teiginius apie jo tariamai pažeistas teises, paneigdama arba patvirtindama šių teiginių pagrįstumą, privalo nurodyti objektyvius duomenis, kuriais remiantis padaroma vienokia arba kitokia išvada dėl skundo pagrįstumo, turi įvertinti tyrimui reikšmingus teisinius ir faktinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-375-858/2015).

Pareiškėjas skunde nesutinka su Inspekcijos faktinių aplinkybių įvertinimu dėl atvykusių pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytų aplinkybių. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjų T. J. ir D. B. 2014 m. vasario 12 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodyta, kad „Paklausus susirinkime buvusių asmenų, kas pakabino šiuos duomenis, prie mūsų priėjo V. C., kuris nurodė, jog šiuos duomenis skelbimų lentoje pakabino jis“. Išklausius garso įrašą DW-A0066, šios aplinkybės nėra nei paneigtos, nei patvirtintos. Garso įrašas yra prastos kokybės, girdisi didelis triukšmas ir ginčai, todėl viso pokalbio tarp pareigūnų ir susirinkime dalyvaujančių asmenų suprasti nėra galimybės. Inspekcija sprendime nurodo, kad garso įraše nėra užfiksuota, kad, atvykus tyrėjams, kuris nors asmuo būtų prisistatęs kaip V. C. Teismas akcentavo, kad garso įrašo kokybė bloga, įraše vyrauja triukšmas ir ginčai, todėl įrašas, teismo nuomone, nepaneigia tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių. Priešingai, įrašas patvirtina dalį kitų tarnybiniuose pranešimuose nurodytų aplinkybių, kad pareigūnams buvo sudėtinga suvaldyti ten buvusius asmenis ir užduoti klausimus. Teismas pažymėjo, kad pareigūnų, dalyvavusių nustatant administracinį teisės pažeidimą, pranešimai laikytini kitais bylos dokumentais, kuriais remiantis nustatyti faktiniai duomenys, reikalingi administracinio teisės pažeidimo bylai išspręsti. Inspekcija ginčijamame sprendime nurodo, kad paminėti tarnybiniai pranešimai negali būti vertinami kaip nenuginčijami įrodymai, tačiau nėra nurodyta, kokiu pagrindu daroma tokia išvada.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad šioje dalyje atliktas įrodymų vertinimas nelaikytinas nuodugniu visų aplinkybių įvertinimu. Dėl kreipimosi į korporaciją „Google Inc.“ teismas nesutiko su atsakovo motyvais, kad ši tyrimo dalis buvo atlikta. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad 2014 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 2R-4638(2.13.) buvo kreiptasi į korporaciją „Google Inc.“ su prašymu nurodyti, kam priklauso elektroninio pašto dėžutė su nurodyta nuoroda. Teismas pažymėjo, kad terminas pateikti atsakymą buvo nurodytas tą pačią dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 18 d., kurią ir buvo rašytas raštas. Byloje nėra duomenų, kad paminėtas raštas būtų išsiųstas elektroninių ryšių priemonėmis, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Taigi teismas padarė išvadą, kad tyrimo procedūra šios dalies atlikta ydingai, vadinasi, tyrimas buvo atliktas nenuodugniai. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, kad tyrimas dėl pareiškėjo skundo buvo atliktas iš esmės išnaudojus visas atsakovui suteiktas teises, įvertinus visus galimo padaryto pažeidimo aspektus. Taigi ginčijamas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2014 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. 3R-378(2.13.-1.) yra naikintinas ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija įpareigota iš naujo išnagrinėti 2014 m. birželio 26 d. pareiškėjo įgaliotos atstovės E. P. prašymą.

III. Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija apeliaciniu skundu (II t., b. l. 74–76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria panaikinamas Inspekcijos 2014 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. 3R-378(2.13.-1.) ir Inspekcija įpareigojama atlikti tyrimą iš naujo, bei priimti naują sprendimą.

Atsakovas teigia, jog Inspekcija visiškai sutinka su teismo nuomone, kad Inspekcija sprendime dėl gauto skundo išnagrinėjimo rezultatų privalo nurodyti objektyvius duomenis, kuriais remiantis padaroma išvada dėl skundo pagrįstumo, įvertinti tyrimui reikšmingus teisinius ir faktinius aspektus. Būtent tą Inspekcija ir atliko, išnagrinėjus pareiškėjo 2014 m. birželio 26 d. prašymą, priimdama 2014 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 3R-378(2.13.-1.). Sprendime išnagrinėti visi pareiškėjo prašymai, ištirti visi galimi įrodymai bei įvertintos visos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo 2014 m. birželio 26 d. prašymu. Konkrečiai dėl to, kad teismas nurodo, jog garso įrašo DW-A0066 kokybė yra prasta ir nėra galimybės suprasti viso pokalbio tarp tyrėjų ir susirinkime dalyvaujančių asmenų, Inspekcija nesutinka su tokiu vertinimu, kadangi tai, kad garso įraše iš tiesų girdisi triukšmas, įrašas nuo tyrėjų atvykimo iki išvykimo (garso įrašo 11–18 minutės) yra aiškus.

Atsakovas akcentuoja, jog Inspekcija pirmiausia pati atliko tyrimą dėl to, kam priklauso elektroninio pašto dėžutė, iš kurios atspausdinto dokumento nuoroda yra (duomenys neskelbtini), t. y. Inspekcijos Informacijos ir technologijos skyriaus vyriausiasis specialistas A. S. nustatė, kad tokią informaciją turi tik „Google Inc.“ kompanija. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija, nepaisant to, kad „Google Inc.“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punktu, ADTAĮ nėra taikomas, todėl Inspekcija neturi jokių įgalinimų „Google Inc.“ atžvilgiu bei negali duoti jokių privalomų vykdyti nurodymų bei ankstesnių nesėkmingų bandymų gauti iš „Google Inc.“ kitų asmenų skundams nagrinėti reikalingą informaciją, visgi 2014 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 2R-4638(2.13.) kreipėsi į „Google Inc.“ atstovybę Vokietijoje. Kaip jau žinoma iš bylos medžiagos, atsakymas gautas nebuvo ir nėra gautas iki šiol. Taigi Inspekcija atliko visus įmanomus veiksmus siekiant nustatyti, kam priklauso aukščiau nurodyta elektroninio pašto dėžutė. Pažymėtina, kad termino, per kurį yra prašoma pateikti informacija, trukmė (jo ilgumas ar trumpumas) nėra ir negali būti priežastis teigti, jog tyrimas buvo atliktas nenuodugniai.

Atsakovas taip pat teigia, jog teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad paminėtas raštas būtų išsiųstas elektroninių ryšių priemonėmis, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais. Inspekcija teismui kartu su 2014 m. gruodžio 15 d. atsiliepimu Nr. 2R-6455(2.7.) pateikė Inspekcijos kreipimosi į „Google Inc.“ atstovybę Vokietijoje – „Google GmbH“, kopiją, t. y. Inspekcijos 2014 m. rugsėjo 18 d. rašto Nr. 2R-4638(2.13.) (toliau – ir Raštas) abiejų lapo pusių patvirtintą kopiją. Rašto lapo antroje pusėje yra Inspekcijos Administravimo skyriaus vyresniosios specialistės V. B. U. žyma apie Rašto išsiuntimą 2014 m. rugsėjo 18 d. fakso numeriu, nurodytu Rašte.

Pareiškėjas D. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. 1. 80–84) nurodo, jog su tokiu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas teigia, kad Inspekcija neišnagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, taip pat neištyrė visų galimų įrodymų bei neįvertino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo prašymu. Pateikia įrodymus, kurie patvirtina, kad pažeidimą dėl asmens duomenų neteisėto paviešinimo padarė būtent V. C. Atkreipia dėmesį į tai, kad kreipimosi į „Google Inc.“ faktas galutinai ir neabejotinai patvirtina Inspekcijos šališkumą ir nesąžiningumą. Tai įrodo Inspekcijos skundo teiginiai, kad Inspekcija pirmiausia pati atliko tyrimą, kam priklauso elektroninio pašto dėžutė, iš kurios atspausdinto dokumento nuoroda yra ant paviešintos antstolio pažymos, ir nustatė, kad tokią informaciją turi tik „Google Inc.“ kompanija. Toliau Inspekcija nurodo, kad nepaisant to, jog Inspekcija neturi jokių įgalinimų „Google Inc.“ atžvilgiu bei negali duoti jokių privalomų vykdyti nurodymų, bei nepaisant ankstesnių nesėkmingų bandymų gauti iš „Google Inc.“ kitų asmenų skundams nagrinėti reikalingą informaciją, visgi 2014 m. rugsėjo 18 d. raštu kreipėsi į „Google Inc.“ atstovybę Vokietijoje. Inspekcija skunde nurodo, kad atsakymas gautas nebuvo ir nėra gautas iki šiol. Tačiau toks Inspekcijos teiginys neatitinka tikrovės, nes į G. J. S. 2015 m. spalio 19 d. pateiktą užklausą, registruotu paštu išsiųstą tiek „Googlc Inc.“ (JAV), tiek „Google GmbH“ (Vokietija), atsakymas buvo gautas. Šio „Google Inc.“ atsakymo gavimo faktas patvirtina, kad Inspekcija melavo apie kreipimąsi į „Google Inc.“ ir (ar) apie ankstesnius kreipimusis, nagrinėjant kitų asmenų skundus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo asmens duomenų (vardo, pavardės, asmens kodo, gyvenamosios vietos) paviešinimo fakto įvertinimo dėl to kaltųjų asmenų nustatymo prasme. Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojami pats tokio paviešinimo faktas (kuris pareiškėjo buvo pastebėtas 2013-11-29, jam pamačius šiuos duomenis, iškabintus garažų masyvo, esančio (duomenys neskelbtini), skelbimų lentoje). Ginčo esmė yra faktinių tokio paviešinimo aplinkybių įvertinimas kaltųjų asmenų nustatymo prasme.

Pasisakydama dėl atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, atlikto paminėtų aplinkybių įvertinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad, pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas, atsakovas (kurio kompetencijai yra priskirtas asmenų skundų dėl neteisėto asmens duomenų panaudojimo nagrinėjimas), ištyręs tokio pobūdžio gautą skundą, gali priimti vieną iš šio įstatymo 51 straipsnyje numatytų motyvuotą sprendimą: 1) pripažinti skundą pagrįstu; 2) atmesti skundą; 3) nutraukti skundo tyrimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmas pareiškėjo 2013 m. lapkričio 29 d. skundas dėl paminėtų duomenų paviešinimo su nuoroda į tai galbūt padariusį asmenį (V. C.) atsakovo buvo gautas 2013 m. gruodžio 4 d. Dėl šio skundo atsakovas buvo priėmęs 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 3R-180 (2.13.-1), kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjo skundas (pareiškimas) yra atmestinas „nenustačius skundžiamus veiksmus atlikusio asmens ir nesant galimybės įvertinti šių veiksmų teisėtumą“ (I t., b. l. 61-64). Iš šio atsakovo sprendimo matyti, jog, nagrinėdamas šį pareiškėjo pareiškimą (skundą), atsakovas atliko tam tikrus veiksmus ir pateikė paklausimus bei, išsamiai įvertinęs iš įvairių šaltinių gautą informaciją, padarė motyvuotą išvadą, kad negali vienareikšmiškai nustatyti, kas yra kaltas dėl paminėtų duomenų paviešinimo. Taip pat pažymėtina, kad šis (2014-04-15) atsakovo sprendimas pareiškėjo nebuvo apskųstas teismui ir yra galiojantis.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas yra priimtas pagal pareiškėjo pakartotinį 2014 m. birželio 26 d. prašymą, kuriame naujų aplinkybių pavidalu buvo nurodyta, kad yra būtina atlikti naujos informacijos (daryto vaizdo įrašo) ir tam tikrų įrodomąją reikšmę turinčios informacijos tarpusavio prieštaravimų įvertinimą (I t., b. l. 71-72). Iš pareiškėjo skundžiamo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo matyti, kad atsakovas, pripažinęs šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes naujomis ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme, nutarė atlikti ir atliko papildomą pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimą bei pateikė jų įvertinimą, tačiau padarė iš esmės tokią pačią (kaip ir paminėtame 2014-04-15 sprendime) išvadą, kad jo surinkti įrodymai (tarp jų ir pareiškėjo skunde akcentuojami policijos pareigūnų 2014-02-12 tarnybiniai pranešimai) negali būti vertinami kaip neginčijami įrodymai, kad pareiškėjo asmens duomenis paskelbė būtent V. C. (I t., b. l. 10-13).

Pasisakydama dėl atsakovo atlikto pareiškėjo pakartotiniame (2014-06-26) pareiškime nurodytų aplinkybių įvertinimo išsamumo, kolegija pažymi, kad atsakovas, siekdamas atsakyti į visus pareiškėjo šiame pareiškime nurodytus argumentus, atliko papildomus tam reikalingus veiksmus (paklausimus) bei pateikė išsamų naujų tyrimo aplinkybių įvertinimą bei išsamiai informavo apie tai pareiškėją. Todėl, kolegijos manymu, nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad, nagrinėdamas šį pareiškėjo pareiškimą (skundą), atsakovas veikė nepakankamai rūpestingai ir nuodugniai. Atskirai pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo ir pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoto kreipimosi į korporaciją „Google Inc.“ galimos reikšmės šiam tyrimui, kolegija pažymi, kad vienoks arba kitoks atsakymas į šį kreipimąsi negalėtų būti pripažintas lemiamu veiksniu atsakovo veiksmų įvertinimui jų pakankamumo ir išsamumo prasme, nes jis (galimas atsakymas) neturėtų įrodomosios reikšmės, nustatant, kas pakabino (paviešino) pareiškėjo asmens duomenis paminėtoje skelbimų lentoje. Pastebėtina, kad būtent šiai faktinei aplinkybei nustatyti ir buvo skirti paminėti pareiškėjo prašymai (skundai).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija, skirtingai negu pirmosios instancijos teismas, neturi faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, kad, tirdamas pareiškėjo paminėtą 2014 m. birželio 26 d. prašymą (skundą), atsakovas veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisingu. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjo D. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis