2022-12-08 Nr. AB-30172-3-61-3-00516-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1022-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00516-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. R. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjas nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2021 m. vasario 27 d. Vilniaus PN atliko laisvės atėmimo bausmę ir buvo priskirtas lengvajai grupei, tačiau nebuvo atskirai laikomas nuo paprastosios grupės nuteistųjų, kaip tai numato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos.

2.2. Pareiškėjas ne kartą Vilniaus PN administracijos žodžiu prašė atskirti jį nuo paprastosios grupės nuteistųjų ir sudaryti galimybes atlikti bausmę lengvosios grupės kalinimo sąlygomis, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Būtent dėl Vilniaus PN kaltės pareiškėjas negalėjo naudotis lengvosios grupės nuteistiesiems skirtomis privilegijomis, t. y. maisto ruošimo patalpa. Taip pat lengvosios grupės nuteistieji gali įsigyti ir turėti su savimi tokių maisto produktų, kaip kiaušinių, medaus, uogienės, miltų, bei buities daiktų tokių kaip kompiuteris ir žaidimų konsolė.

2.3. Vilniaus PN jam nebuvo suteikta galimybė laisvai pasivaikščioti (judėti), nes lengvosios grupės nuteistieji yra užrakinami tik nakčiai. Pasivaikščioti gryname ore pareiškėjas galėjo tik nuo 18 val. iki 22 val., todėl jam labai trūko dienos šviesos ir dėl ko pareiškėjui išsivystė depresija, jis patyrė neigiamus išgyvenimus ir teko kreiptis į šeimos gydytoją bei psichiatrą.

2.4. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuria jis įvertino 10 000 Eur, nes jam teko iškęsti ne vieną konfliktinę situaciją, baimę dėl galimų nuobaudų paskyrimo, pažeminimo iš kitų nuteistųjų jausmą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė:

3.1. Galiojantys teisės aktai numato nuteistųjų grupių suskirstymą bei atskirą laikymą, tačiau ginčo laikotarpiu dėl Vilniaus PN patalpų trūkumo, buvo sprendžiamas klausimas dėl paprastojoje bei lengvojoje grupėje esančių nuteistųjų atskiro laikymo. Ginčo laikotarpiu Vilniaus PN vyko 1-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso vienoje iš dviejų aukšte esančių bendrojo naudojimo patalpų, t. y. prausyklų, remonto darbai, todėl dėl objektyvių aplinkybių nuteistųjų grupių suskirstymo atlikti nebuvo galimybių.

3.2. Vilniaus PN administracija užtikrina nuteistųjų teisę pabūti gryname ore: yra sudarytas pasivaikščiojimų grafikas, įrengtas erdvus, tvarkingas kiemas su sporto inventoriumi. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui kasdien pasivaikščioti buvo skirtos 4 val., t. y. tiek, kiek numatyta BVK 74 straipsnio 5 punkte. Pagal patvirtintą grafiką 2-o būrio nuteistieji (įskaitant ir pareiškėją) turėjo teisę kasdien pasivaikščioti nuo 18 iki 22 val., taigi visiems Vilniaus PN nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore įstatyme nustatytą laiką. Pareiškėjas tik nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 28 d., t. y. apie 7 mėn., iš kurių pusę laiko nebuvo dienos trukmės trumpėjimo, gryname ore galėjo pasivaikščioti šeštadieniais nuo 8 val. iki 12.30 val., o sekmadieniais nuo 14 val. iki 18 val., todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis visiškai nematė dienos šviesos, neatitinka tikrovės.

3.3. Pareiškėjas siekia tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės lėmė jo fizinę ar psichinę sveikatą. Be kita ko, pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekė kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

3.4. Vilniaus PN jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo T. R. skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo pareiškėjui 272 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, priskirti tam tikrai grupei, turi būti atskirti ir/ar izoliuoti, nes BVK nuostatos aiškiai numato nuteistųjų grupių suskirstymą ir atskirą laikymą. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pripažino, jog dėl to, kad Vilniaus PN trūko patalpų ir dėl naujai įsigaliojusių BVK pakeitimų (BVK pakeitimai įsigaliojo nuo 2020 m. birželio 20 d.) ginčo laikotarpiu buvo sprendžiama dėl paprastojoje ir lengvojoje grupėje esančių nuteistųjų atskiro laikymo. Vilniaus PN patvirtino, kad ginčo laikotarpiu vyko 1-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso vienoje iš dviejų aukšte esančių bendrojo naudojimo patalpų, t. y. prausyklų, remonto darbai nulėmė tai, kad po BVK nuostatų pakeitimo minėtų nuteistųjų grupių suskirstymo atlikti nebuvo tokių galimybių. Tai, kad pareiškėjas bandė spręsti jo atskyrimo nuo kitos grupės nuteistųjų klausimą, įrodė byloje pateiktas pareiškėjo 2020 m. gruodžio 10 d. prašymas, kuriuo jis prašė atskirti jį nuo paprastosios grupės, kad jis galėtų atlikti bausmę lengvosios grupės sąlygomis (Vilniaus PN gauta 2020 m. gruodžio 10 d. reg. Nr. 29-2646). Teismas, įvertinęs tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo paaiškinimus ir byloje esančią faktinę situaciją, sprendė, kad šiuo atveju BVK nuostatos, įpareigojusios atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje laikyti skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirtus nuteistuosius, buvo pažeistos, ir Vilniaus PN, vykdydami jiems teisės aktais priskirtas funkcijas, veikė aplaidžiai, dėl ko yra pagrindas konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, nevykdant ginčo laikotarpiu nuteistųjų atskiro laikymo minėtoje pataisos įstaigoje.

6. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl nesudarytos galimybės pasivaikščioti teismas, vadovaudamasis BVK 74 straipsnio 5 punktu ir 103 straipsniu, nurodė, jog pareiškėjas gyveno I-o gyvenamojo korpuso antrajame aukšte. Byloje pateiktas 2020 m. vasario 14 d. patvirtintas Vilniaus PN administracijos nustatytas grafikas Nr. 81-262(1) įrodė, kad 2-o būrio nuteistieji (t. y. pareiškėjas) turėjo teisę kasdien pasivaikščioti nuo 18 iki 22 val. Pagal naujai Vilniaus PN administracijos patvirtintą 2020 m. gruodžio 28 d. nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką Nr. 14-3971 pareiškėjas porinėmis ir neporinėmis mėnesio dienomis (išskyrus savaitgalius) turėjo teisę kasdien pasivaikščioti nuo 18 iki 22 val., šeštadieniais – nuo 8 val. iki 12.30 val., sekmadieniais – nuo 14 val. iki 18 val. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjui (kaip ir kitiems Vilniaus PN nuteistiesiems) buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore įstatyme nustatytą laiką, t. y. 4 val., bet šiuo atveju liko nepaneigti pareiškėjo argumentai, jog didžiąją laiko dalį pasivaikščiojimas truko nuo 18 val. iki 22 val., t. y. vakaro metu. BVK nuostatos įpareigoja, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyktų dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje, tačiau šiuo atveju tokiomis sąlygomis buvo vedami pasivaikščioti ir visi kiti nuteistieji (2 ir 3 būriai). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo atsisakymus pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, teismas sprendė, jog pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore nebuvo pažeista.

7. Įvertinęs pažeidimo pobūdį (neatskyrimas nuo kitai, sunkesnio elgesio, grupei priskirtinų asmenų) ir trukmę (272 paros), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vien tik pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankamas, todėl priteisė pareiškėjui 272 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti arba nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

9. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Vilniaus PN, siekdami gerinti nuteistųjų gyvenamąsias sąlygas, ginčo laikotarpiu organizavo Vilniaus PN 1-ojo nuteistųjų gyvenamojo korpuso vienose ir dviejų visuose aukštuose esančių bendrojo naudojimo patalpų, t. y. prausyklų remonto darbus, kurie lėmė tai, jog iškart po BVK nuostatų pakeitimo minėtų grupių suskirstymo atlikti nebuvo objektyvių galimybių, nes tuo metu įstaigoje tam trūko patalpų, todėl nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus PN veikė aplaidžiai. Be to, visu ginčo laikotarpiu pareiškėjas galėjo naudotis lengvajai grupei paskirtų nuteistųjų teisėmis, įtvirtintomis BVK 74 straipsnyje.

9.2. Vilniaus PN administracijos veiksmai negalėjo sukelti pareiškėjui tokių neigiamų pasekmių, dėl kurių jis galėjo patirti stiprias neigiamas dvasines emocijas, depresines nuotaikas, pablogėjusią savijautą ir kt. Be to, pareiškėjas nepagrindė patirtos neturtinės žalos dydžio, o byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl jo patirtų nepatogumų.

9.3. Šioje byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais, o pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 10. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas T. R. kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų neatskiriant jo nuo paprastosios grupės nuteistųjų nuo 2020 m. birželio 1 d. iki 2021 m. vasario 27 d., atlyginimo.

11. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas 272 parą nebuvo atskirtas nuo kitai, sunkesnio elgesio grupei priskirtinų asmenų, priteisė jam iš atsakovo 272 Eur neturtinę žalą.

12. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo objektyvių galimybių atskirti nuteistuosius dėl bendrojo patalpų remonto. Be to, Vilniaus PN administracijos veiksmai negalėjo sukelti pareiškėjui tokių neigiamų pasekmių, dėl kurių jis galėjo patirti stiprius neigiamus išgyvenimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinę žalą pinigais, o pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pabrėžtina, kad apeliaciniame skunde nėra keliamas ginčas dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjui neatskyrimu nuo paprastosios grupės nuteistųjų, nors jis priklausė lengvajai grupei.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. BVK 70 straipsnio 2 dalyje (2020 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. XIII-3023 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. birželio 20 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, taip pat skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirti nuteistieji ir teisę be sargybos arba palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų turintys nuteistieji. Pagal Kodekso 72 straipsnio nuostatas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes.

15. Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad pareiškėjas nebuvo atskiras nuo paprastajai grupei priklausiusių nuteistųjų, patvirtina tai, jog jis 2020 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Vilniaus PN, prašydamas atskirti jį nuo paprastosios grupės, kad jis galėtų atlikti bausmė lengvosios grupės sąlygomis. Šios aplinkybės Vilniaus PN neginčijo ir pripažino, jog jis nebuvo atskirtas. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Vilniaus PN, nesilaikydami BVK 70 straipsnio 2 dalyje reikalavimo izoliuoti skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirtus nuteistuosius, nevykdė teisės aktų reikalavimų, t. y. atliko neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnio prasme.

16. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

17. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

18. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

19. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį; į piliečių bendrą materialinį lygį; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016; 2022 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-35-525/2022).

20. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į atsakovo atstovo padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (nuo 2020 m. birželio 20 d. iki 2021 m. vasario 27 d. pareiškėjas nebuvo atskirtas nuo paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, konstatuoja, kad tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

21. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė