2015-11-19 Nr. AB-22503-3-61-3-00293-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-885-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00293-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Romano Klišausko (pranešėjas), Dainius Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidiva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidiva“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Lidiva“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-96345 ir 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-36114 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2014 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas pateikė teismui pareiškimą, kuriame atsisakė reikalavimo panaikinti 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-96345, nes atsakovas pripažino netekusiu galios 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-96345.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad VMI 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-36114 nutarė išieškoti iš pareiškėjo turto bendrą 72 332,63 Lt sumą, susidedančią iš pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. sausio 9 d. ir pelno mokesčio (toliau – ir PM) už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. sausio 9 d. Pareiškėjo teigimu, sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, taikomų individualiam administraciniam aktui (Viešojo administravimo įstatymo), nėra tinkamai pagrįstas nei teisės normomis, nei faktais, yra neaiškus. Visos sprendime nurodytos teisės normos iš esmės nurodo tik bendrąsias mokesčių administratoriaus teises ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus. O mokesčių administratoriaus teisės konkrečiu atveju ne ginčo tvarka priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo atsiradimo pagrindai yra išvardyti Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, tačiau nagrinėjamu atveju nė vienas konkretus šioje normoje įtvirtintas pagrindas ginčijamame atsakovo sprendime nėra nurodytas. Dėl šių priežasčių skundžiamas atsakovo sprendimas negali būti laikomas tinkamai teisiškai pagrįstu. Skundžiamame sprendime (įskaitant ir sprendimo priedą – prievolių ataskaitą) pateikti duomenys apie šiuo sprendimu išieškotinas sumas yra nepakankami, kad būtų galima vienareikšmiškai suprasti, kokias ir kokiu konkrečiu pagrindu susidariusias mokestines prievoles siekiama išieškoti. Prie skundžiamo sprendimo pridėtoje prievolių ataskaitoje nurodytos dvi mokestinės prievolės, tačiau skundžiamame sprendime nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti ar bent numanyti apie nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus, taip pat nepateiktas sumų apskaičiavimas.

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą su skundu nesutiko.

Paaiškino, kad tai, jog pareiškėjui yra žinomos ir pagrįstos į skundžiamus sprendimus įtrauktos sumos, patvirtina jo 2013 m. balandžio 24 d. skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. 1-3287-580/2013, kurio 2 lape pareiškėjas teigia, kad jam buvo įteikti ir yra žinomi mokesčių administratoriaus sprendimai naujai apskaičiuoti mokesčius ir su jais susijusias sumas. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jam nesuprantami sprendimo prievolių ataskaitoje nurodyti mokestiniai laikotarpiai, paaiškino, kad sprendimo prievolių ataskaitoje žyma „mokestinis laikotarpis“ nurodo laikotarpį, per kurį mokesčių administratorius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymu atliko pareiškėjo pakartotinį patikrinimą, o žyma „deklaracijos pateikimo data“ nurodo datą, kada mokesčių administratorius suvedė pareiškėjui atlikto pakartotinio mokestinio patikrinimo rezultatus į Mokesčių apskaitos informacinę sistemą. Kadangi nė vienas iš Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnyje nustatytų raginimo siuntimo pagrindų neegzistavo, pareiškėjui raginimas sumokėti mokestinę nepriemoką geruoju siunčiamas nebuvo. Pareiškėjas įstatymų nustatytu terminu mokestinės nepriemokos nesumokėjo, todėl VMI viršininkas 2014 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pareiškėjas žinojo visas faktines aplinkybes, susijusias su mokestinės nepriemokos apskaičiavimu, žinojo apie pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką ir, kad nesumokėjus jos nustatytu terminu, mokesčių administratorius imsis priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti 2013 m. gruodžio 13 d. VMI sprendimą Nr. (23.17-08)-320-96345 nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas analizavo Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad teisės aktų nuostatų, priimant skundžiamą sprendimą, laikytasi netinkamai. Skundžiamame sprendime nėra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai bei pateikiamas išsamus teisinis vertinimas, o tai, teismo vertinimu, netoleruotina viešojo administravimo sistemos subjekto atžvilgiu, kuris priima individualius teisės aktus, o ypač susijusius su prievartinio pobūdžio priemonių taikymu.

Nors sprendime nurodoma konkreti išieškotina mokestinės nepriemokos suma, jame apskritai nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti (ar bent numanyti) apie šios nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus. Teismas darė išvadą, kad atsakovo sprendimas atitinka sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto FR0497 formą, bet vien ši faktinė aplinkybė, teismo įsitikinimu, neleidžia pripažinti (preziumuoti), kad ginčo individualus administracinis aktas tenkina visus Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Vis dėlto teismas akcentavo, kad dėl paminėtų individualaus administracinio akto turinio trūkumų negalima skundžiamą sprendimą pripažinti visiškai nemotyvuotu, nes yra nurodytas tam tikras teisinis šio akto priėmimo pagrindimas. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Kita vertus, „kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Byloje teismas nustatė, kad teritorinis mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo pakartotinį mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą, 2010 m. gegužės 3 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26-05-77-22), kuriuo papildomai apskaičiavo 24 291 Lt PVM, 26 616 Lt PVM delspinigių, 6 Lt atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą (toliau – atskaitymai į KF), 25,23 Lt šių atskaitymų delspinigių, 78 613 Lt pelno mokesčio ir 68 573 Lt pelno mokesčio delspinigių.

Pareiškėjui dėl patikrinimo akto pateikus pastabas, teritorinis mokesčių administratorius 2010 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-184 patvirtino 2010 m. gegužės 3 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26-05-77-22) ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 24 291 Lt PVM, 26 616 Lt PVM delspinigių, 6 Lt atskaitymų į KF, 25,23 Lt šių atskaitymų delspinigių, 78 613 Lt pelno mokesčio, 68 573 Lt pelno mokesčio delspinigių ir skyrė 20 procentų, t. y. 4 858 Lt PVM ir 15 723 Lt pelno mokesčio, baudas. Nesutikdamas su šiuo 2010 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-184, pareiškėjas pateikė skundą VMI, kuri 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. 69-248 patvirtino skundžiamą sprendimą.

Pareiškėjas, nesutikdama su VMI sprendimu, su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija), kuri 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. S-329(7-289/2010) atmetė pareiškėjo skundą ir paliko galioti VMI sprendimą.

Pareiškėjas dėl Komisijos sprendimo su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1619-473/2011 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. vietoje 26 616 Lt PVM delspinigių ir 68 573 pelno mokesčio delspinigių nurodė pareiškėjui sumokėti 24 789 Lt PVM delspinigių ir 63 639 Lt pelno mokesčio delspinigių. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas dėl 2011 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris, išnagrinėjęs mokestinį ginčą, 2012 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-130/2012 pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, t. y. įpareigojo VMI atlikti papildomą 1999 metų vertinimą.

Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimą, mokesčių administratorius 2012 m. liepos 20 d. pradėjo pakartotinį 1999 metų patikrinimą. Jo metu buvo gautas pareiškėjo pasiūlymas pasirašyti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Mokesčių administratorius ir pareiškėjas derybų metu susitarė ir 2012 m. gruodžio 14 d. susitarimu Nr. (4.65)-257-18 patvirtino, kad nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo argumentams ir apskaičiavimams pagrįsti, todėl nutaria, kad pareiškėjas vietoje ankstesniame patikrinimo akte už 1999 metus papildomai apskaičiuotų 39 888 Lt pelno mokesčio, 41 330 Lt šio mokesčio delspinigių ir 7 978 Lt paskirtos pelno mokesčio baudos sumokės 10 000 Lt dydžio pelno mokestį. Taigi mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į su pareiškėju sudarytą susitarimą, 2013 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. (4.65)-256-1 pareiškėjui patvirtino mokėtinas 48 725 Lt pelno mokesčio, 22 309 Lt šio mokesčio delspinigių ir 7 745 Lt baudos sumas.

Teismas nurodė, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 81 straipsnio 1 dalį mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu (MAĮ 105 str. 1 d. 2 p.). Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas – po 20 dienų po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos (MAĮ 105 str. 2 d.).

Teismas rėmėsi MAĮ 89 straipsniu ir nurodė, kad nė vienas iš šiame MAĮ straipsnyje nustatytų pagrindų neegzistavo, todėl pareiškėjui raginimas sumokėti mokestinę nepriemoką geruoju siunčiamas nebuvo.

Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad pareiškėjas žinojo visas faktines aplinkybes, susijusias su mokestinės nepriemokos apskaičiavimu, žinojo apie pareigą sumokėti mokestinę nepriemoką ir kad nesumokėjus jos nustatytu terminu mokesčių administratorius imsis priverstinių mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad nesuprantami sprendimo prievolių ataskaitoje nurodyti mokestiniai laikotarpiai, nes sprendimo prievolių ataskaitoje žyma „mokestinis laikotarpis“ nurodo laikotarpį (2012 m. rugpjūčio 2 d. – 2013 m. sausio 9 d.), per kurį mokesčių administratorius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymu atliko pakartotinį pareiškėjo patikrinimą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai priėmė skundžiamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nes, priimant sprendimus, buvo atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė MAĮ 105 straipsnyje nustatytais teisiniais pagrindais priimti šį sprendimą ir nuspręsti išieškoti nurodytas mokesčio sumas, todėl šią pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas atsisakė reikalavimo panaikinti VMI 2013 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-96345, todėl, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, bylos dalį nutraukė.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas, ir pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo panašius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas – nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad ginčijamame sprendime visiškai nėra informacijos apie mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus, tačiau taip pat daro išvadą, kad ginčijamo sprendimo negalima laikyti visiškai nemotyvuotu. Pareiškėjo vertinimu, faktinių aplinkybių trūkumo individualiame administraciniame akte negalima kompensuoti teisės normų nurodymu.

Nurodo, kad ginčijamas atsakovo sprendimas neteisėtas ir dėl to, jog jame nebuvo nurodyta nei viena teisės norma, sudaranti pagrindą ne ginčo tvarka priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo (MAĮ 105 str. 1 d. 1–3 p.).

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad prie ginčijamo sprendimo pridėtoje ataskaitoje nurodytos mokesčių sumos nesutapo su sumomis, dėl kurių tarp pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus vyko mokestiniai ginčai. Taip pat pažymi, kad mokesčių administratoriaus nurodytas mokestinis laikotarpis – 2012 m. rugpjūčio 2 d. – 2013 m. sausio 9 d. – nebuvo susijęs su mokestiniais laikotarpiais, dėl kurių buvo kilęs ginčas. Ataskaitoje taip pat klaidingai nurodyta deklaracijų pateikimo data – 2013 m. sausio 9 d., tačiau pareiškėjas nurodo, kad šią dieną neteikė jokių deklaracijų.

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčijamame atsakovo 2014 m. kovo 28 d. sprendime nurodytos mokestinių prievolių sumos buvo nustatytos ankstesniuose atsakovo priimtuose teisės aktuose, dėl to pareiškėjas tvirtina, kad ši pirmosios instancijos teismo klaida lėmė neteisingo sprendimo priėmimą.

Pareiškėjas kaip nepagrįstą nurodo pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą išvadą, kad atsakovas neprivalėjo pareiškėjui įteikti raginimo mokestį sumokėti geruoju (MAĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Ši aplinkybė, pareiškėjo vertinimu, yra savarankiškas pagrindas naikinti atsakovo sprendimą.

Nurodo, kad ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo neturi būti sprendžiami klausimai dėl išieškomos nepriemokos dydžio, tačiau nagrinėjamu atveju toks ginčas yra kilęs, kadangi ankstesniuose mokestiniuose ginčuose nustatytos sumos ginčijamu sprendimu buvo modifikuotos.

Atsakovas VMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime prašo šį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime nurodo panašius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais.

Pažymi, kad pareiškėjui buvo žinomos ginčijamame sprendime nurodytos mokesčių sumos. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo paaiškinta, kad mokestinis laikotarpis 2012 m. rugpjūčio 2 d. – 2013 m. sausio 9 d. nurodo laikotarpį, kurio metu mokesčių administratorius, įpareigotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, atliko pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, o deklaracijos pateikimo data – 2013 m. sausio 9 d. – nurodo datą, kada mokesčių administratorius suvedė pakartotinio patikrinimo rezultatus į Mokesčių apskaitos informacinę sistemą. Mano, kad šie netikslumai ginčijamo sprendimo teisėtumui įtakos neturi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-36114 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto: mokesčių administratorius, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu bei 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nusprendė iš pareiškėjo turto išieškoti 23 607,63 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 48 725 Lt pelno mokesčio, susidariusių per 2012 m. rugpjūčio 2 d. – 2013 m. sausio 9 d. mokestinį laikotarpį (deklaracija pateikta 2013 m. sausio 9 d.), t. y. iš viso 72 332,63 Lt (žr. ginčijamą sprendimą, b. l. 64, 65).

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą, atmetė, nurodydamas, kad nepaisant aplinkybės, jog ginčijamame sprendime apskritai nėra informacijos, iš kurios būtų galima spręsti (ar bent numanyti) apie šios nepriemokos susidarymo ir mokesčių mokėtojo pareigos ją padengti atsiradimo pagrindus, skundžiamo sprendimo negalima pripažinti visiškai nemotyvuotu, nes yra nurodytas tam tikras teisinis šio akto priėmimo pagrindimas. Kitą administracinės bylos dalį pirmosios instancijos teismas nutraukė, pareiškėjui atsisakius skundo.

Pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas – pareiškėjo vertinimu, atsakovo sprendimas yra nepagrįstas, jame nurodytos pareiškėjui nežinomos mokesčių sumos, jam nėra aiškūs mokestiniai laikotarpiai, nurodyti prie ginčijamo sprendimo pridėtoje prievolių ataskaitoje, taip pat – deklaracijos pateikimo data, kadangi pareiškėjas tuo metu jokių deklaracijų nėra teikęs. Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius turėjo pareigą įteikti pareiškėjui raginimą mokestines prievoles įvykdyti geruoju.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą, ar nagrinėjamu atveju egzistavo atsakovo teisė dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto, pirmiausia akcentuoja, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš šioje įstatymo nuostatoje nustatytų pagrindų.

Pirmas iš aptariamų pagrindų – jei mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime (MAĮ 105 str. 1 d. 1 p.). Antras pagrindas – mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu, trečias – mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų (MAĮ 105 str. 1 d. 2 ir 3 p.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamame atsakovo sprendime dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nėra nurodyta, kokiu pagrindu yra apskaičiuotos pareiškėjo mokestinės prievolės. Kaip matyti iš prieš šio sprendimo pridėtos prievolių ataskaitos (b. l. 65), prievolės buvo skaičiuojamos už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2013 m. sausio 9 d., deklaracija pateikta 2013 m. sausio 9 d.

Mokesčių administratorius pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismo posėdyje bei atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad prievolių ataskaitoje nurodomos mokestinės prievolės pareiškėjui susidarė vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-130/2012, kurioje mokesčių administratorius įpareigotas atlikti papildomą vertinimą už 1999 metus, už 1997, 1998 ir 2000 metus apskaičiuotos mokestinės prievolės apeliacinės instancijos teismo paliktos nepakeistos. Šio pakartotinio patikrinimo metu buvo sudarytas susitarimas dėl 10 000 Lt pelno mokesčio, todėl pareiškėjas, įvertinus už 1997, 1998 ir 2000 metus apskaičiuotą pelno mokesčio nepriemoką, 2013 m. sausio 4 d. mokesčių administratoriaus sprendimu įpareigotas iš viso sumokėti 48 725 Lt pelno mokesčio sumą (įskaitant apeliacinė instancijos teismo patvirtintas sumas). Atsakovas taip pat nurodo, kad į skundžiamą sprendimą įtraukta 23 704,83 Lt PVM suma, patvirtinta mokesčių administratoriaus 2010 m. birželio 30 d. sprendimu (pasak mokesčių administratoriaus, šiuo sprendimu buvo patvirtina 24 291 Lt PVM suma, tačiau ginčijamame sprendime ši suma sumažinta atlikus prievolių įskaitymus).

Pastebėtina, kad mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą nenurodė nei vieno pagrindo, išdėstyto MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje, kuriuo vadovaudamasis priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką. Atsakovo sprendime daromos nuorodos į bendro pobūdžio MAĮ 33 straipsnio 8 punkto bei 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, reglamentuojančias mokesčio administratoriaus teisę išieškoti susidariusią nepriemoką.

Atsižvelgus į mokesčių administratoriaus ginčijamame sprendime nurodomą šio sprendimo teisinį pagrindą, teisėjų kolegija negali spręsti apie šio sprendimo pagrįstumą, kadangi aiškios ir konkrečios teisės normos, įtvirtintos MAĮ 150 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, t. y. vien iš pateikto ginčijamo sprendimo nėra aiški mokestinės nepriemokos išieškojimo teisinė kilmė, juo labiau kad teisinę kvalifikaciją komplikuoja prievolių ataskaitoje nurodoma deklaracijos pateikimo data, kuri suponuotų išvadą, jog mokestinė nepriemoka yra išieškoma pagal mokesčio mokėtojo pateiktą deklaraciją. Vis dėlto įvertinus mokesčių administratoriaus procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad mokesčių administratorius mokesčių sumas pareiškėjui apskaičiavo vadovaudamasis VMI 2013 m. sausio 4 d. (atlikus pakartotinį patikrinimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį) ir 2010 m. birželio 30 d. priimtais sprendimais.

Atsižvelgus į šią išvadą, spręstina, jog mokesčių administratorius ginčijamame sprendime inter alia vadovavosi MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo pagrindu – t. y. kai mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A438‑795/2010, jei dėl sprendimo, kuriuo apskaičiuojama ir nurodoma sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas, vyksta mokestinis ginčas teisme, mokesčių administratorius, įsiteisėjus teismo sprendimui, išsiunčia mokesčių mokėtojui raginimą geruoju įvykdyti sprendimą (2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑795/2010). Būtinybę tokiu atveju pateikti raginimą, teismo vertinimu, suponuoja MAĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis, kad raginimas geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas pateikiamas, jei įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose.

Kaip nurodė pats atsakovas, mokestinės prievolės buvo inter alia apskaičiuotos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus mokestinę bylą Nr. A556-130/2012, kurioje mokesčių administratorius įpareigotas atlikti papildomą vertinimą už 1999 metus, o už 1997, 1998 ir 2000 metus apskaičiuotos mokestinės prievolės paliktos nepakeistos. Akcentuotina, kad administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, jog mokesčių administratorius yra siuntęs pareiškėjui raginimą geruoju įvykdyti mokestines prievoles įsiteisėjus teismo sprendimui, todėl vien šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas nė vienas iš MAĮ 89 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, kuomet privaloma mokesčių mokėtojui įteikti raginimą mokestines prievoles įvykdyti geruoju. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius šios pareigos neįvykdė ir todėl jo sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu ta dalimi, kuria buvo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką, patvirtintą įsiteisėjusiu teismo sprendimu, prieš tai neįteikus pareiškėjui raginimo mokestinę prievolę įvykdyti geruoju.

Prieš teisėjų kolegijai pasisakant dėl ginčijamo sprendimo turinio teisėtumo ir pagrįstumo, pastebėtina, kad mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės.

Šiuo aspektu turi būti sprendžiama, ar priimant ginčijamą sprendimą buvo tinkamai įgyvendintos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, dėl kurių ne kartą pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 yra pažymėjęs, kad: „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus“ <...> , „išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šia įstatymo nuostata nėra daroma išimtis bei nesuteikiama teisė mokesčių administratoriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nepaisyti kitų jo veiklą reguliuojančių įstatymų, šiuo atveju – Viešojo administravimo įstatymo. Iš tiesų aptariama Mokesčių administravimo įstatymo nuostata negali būti aiškinama kaip paneigianti mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojo atžvilgiu priimamus sprendimus. Pastarųjų sprendimų priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai turi būti žinomi ne tik mokesčių administratoriui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu šis sprendimas priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas“ <...> „mokesčių administratoriaus veikla privalo griežtai atitikti įstatymų reikalavimus, būti pagrįsta teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, tiesiogiai susieta su įstatymų pavestų funkcijų ir uždavinių įgyvendinimu“.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ką tik paminėtų nuostatų, priimant ginčijamą atsakovo sprendimą, laikytasi netinkamai.

Pirma, vadovaujantis anksčiau padaryta išvada, mokesčių administratorius nenurodė tinkamo ir konkretaus teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis priėmė sprendimą priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, nurodydamas tik bendro pobūdžio teisės normas, įtvirtinančias mokesčių administratoriaus teisę išieškoti mokestinę nepriemoką, bet nereglamentuojančias tokios teisės įgyvendinimo sąlygų, pagal kurias būtų galima spręsti apie šio sprendimo teisinę kilmę.

Antra, ginčijamame sprendime nėra nurodytų pagrindinių faktų (pvz., kokiais sprendimais vadovaujantis apskaičiuotos mokestinės prievolės), tačiau pateikta klaidinanti informacija apie mokestinį laikotarpį bei deklaracijos pateikimo datą (kaip vėliau paaiškino mokesčių administratorius, mokestinis laikotarpis 2012 m. rugpjūčio 2 d. – 2013 m. sausio 9 d. nurodo laikotarpį, kurio metu mokesčių administratorius, įpareigotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, atliko pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, o deklaracijos pateikimo data – 2013 m. sausio 9 d. – nurodo datą, kada mokesčių administratorius suvedė pakartotinio patikrinimo rezultatus į Mokesčių apskaitos informacinę sistemą), nepateikta argumentų ir įrodymų bei konkrečių skaičiavimų (suteikusių galimybę mažinti apskaičiuotą PVM sumą atliktais įskaitymais, kas būtų sudarę sąlygas pareiškėjui identifikuoti apskaičiuotą sumą), kas netoleruotina viešojo administravimo sistemos subjekto atžvilgiu, kuris priima individualius teisės aktus, o ypač –susijusius su prievartinio pobūdžio priemonių taikymu.

Atsižvelgusi į byloje pateiktą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus argumentu, jog pareiškėjui buvo žinomos atskirais mokesčių administratoriaus sprendimais apskaičiuotos mokestinių prievolių sumos, tačiau, kaip matyti iš paties ginčijamo sprendimo, šių sumų ginčijamame sprendime identifikuoti praktiškai neįmanoma, šį procesą taip pat komplikuoja prievolių ataskaitoje pateikti klaidinantys duomenys apie mokestinį laikotarpį bei deklaracijos pateikimo datą, kas mokesčių mokėtojui galėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl apskaičiuotų mokesčių kilmės bei pagrįstumo. Be to, kaip jau konstatuota, mokesčių administratorius pažeidė MAĮ jam įtvirtintą pareigą siųsti pareiškėjui raginimą įvykdyti mokestinę prievolę geruoju, kas iš dalies būtų nulėmę pareiškėjo susipažinimą su jam nustatytomis konkrečiomis mokestinėmis prievolėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios informacijos bei duomenų stoka iš esmės kertasi su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, todėl ginčijamas mokesčių administratoriaus sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš turto turi būti priimtas iš naujo, pašalinus nurodytus trūkumus, laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundas, naikinama ir dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies priimamas naujas sprendimas – ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sprendimas naikinamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui (b. l. 46) bei 50 Lt už apeliacinį skundą (b. l. 123). Daugiau įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas nepateikia.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtina, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, inter alia – reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį. Pastebėtina, jog paprastai prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas reikiamas tos instancijos teisme, kuriame šios išlaidos buvo patirtos. Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog šiuo atveju pareiškėjo patirtas išlaidas, patvirtintas byloje esančiais įrodymais, sudaro žyminis mokestis, vadovaudamasi teisminio proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais bei įvertinusi tai, jog pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai, pareiškėjo naudai iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos priteisia 43,44 Eur bylinėjimosi išlaidų (150 Lt).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidiva“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-36114 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidiva“ skundą tenkinti ir panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-36114 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Priteisti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidiva“ naudai iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 43,44 Eur (keturiasdešimt tris eurus keturiasdešimt keturis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė