2018-12-20 Nr. BB-7399-1-79-1-00430-2013-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-303-699/2018

Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00430-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui,

išteisintųjų O. S. ir V. V. gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutarties.

Prienų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 6 d. nuosprendžiu:

L. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 25 MGL (941,50 Eur) bauda.

L. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

O. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

V. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta neįrodžius, kad ji dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

V. V. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Neringos Kaminskienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjos advokatės Aušros Ručienės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. V. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2013 m. sausio 23 d., UAB „N“ filiale Nr. (duomenys neskelbtini) eidama vaistinės vedėjo pareigas, turėdama pareigą užtikrinti, kad į vaistinę gauti išorės dokumentai nedelsiant būtų perduoti biuro administratoriui; vaistinės apskaitos dokumentai į apskaitos padalinį būtų perduoti tinkamai įforminti; vaistinėje prekės būtų priimamos pagal įmonės vidaus tvarkomis ir norminiais teisės aktais nustatytus reikalavimus; gautos prekės būtų nedelsiant užpajamuotos, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

2. L. V., O. S. ir V. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamos tuo, kad, L. V. dirbant UAB „N“ filiale Nr. (duomenys neskelbtini) vaistinės vedėja, O. S. – (duomenys neskelbtini) bendrosios praktikos slaugytoja, V. V. – (duomenys neskelbtini) bendrosios praktikos gydytoja, nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2013 m. sausio 23 d., turėdamos tikslą savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto tarpusavyje susitarė, kad gydytoja V. V. pacientų kompensuojamųjų vaistų pasuose išrašys kompensuojamuosius vaistus ir šiuos pasus su gydytoja dirbanti slaugytoja O.

S. atneš į vaistinę, kur vaistinės vedėja L. V. kasoje įformins šių vaistų pardavimą, o iš vaistinės pasiims tiek pagal receptus išrašytus vaistus, tiek kitus vaistus ir medicinos pagalbos bei kosmetines ir higienos priemones; tuo tikslu gydytoja V. V. pacientų asmens ambulatorinio gydymo kortelėse neįrašydavo įrašų apie paskirtus ir išrašytus kompensuojamuosius vaistus, pacientų sveikatos būklę, išrašydavo kompensuojamuosius vaistus be gydytojų specialistų konsultacijos bei praėjus ilgesniam laikui, nei nustato įstatymai, taip neteisėtai juos paskirdama, t. y. skirdama kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones, asmens sveikatos istorijoje neįrašydavo nei diagnozės, nei ligos kodo, nenurodydavo vaisto dozės, vartojimo dažnumo, gydymo kurso trukmės, recepto įsigaliojimo laiko ir įrašydavo tik tris paskutinius 3 formos recepto numerio skaičius (kaltinime nurodytos aplinkybės išdėstytos teismų sprendimuose, todėl šioje nutartyje nekartojamos).

Gydytojai V. V. pacientų kompensuojamųjų vaistų pasuose išrašius receptus, su gydytoja dirbanti slaugytoja O. S. pacientų kompensuojamųjų vaistų pasus atnešdavo į vaistinę, kur L. V. pagal kompensuojamųjų vaistų pasuose išrašytus gydytojos receptus kasos aparate įformindavo vaistų pirkimą, o L. V., V. V. ir O. S. iš vaistinės pasiimdavo tiek pagal receptus išrašytus vaistus, tiek kitus vaistus ir medicinos pagalbos bei kosmetines ir higienos priemones. Dėl to L. V., apgaulingai tvarkydama apskaitą, dalies vaistinėje gautų vaistų neapskaitydavo ir parduodavo pirkimo ir pardavimo neapskaitydama kasos aparate, taip sukurdama pinigų likutį, siekiant padengti kompensuojamųjų vaistų priemokas, tais atvejais, kai pagal išrašytus kompensuojamųjų vaistų receptus vaistai kompensuojami ne 100 procentų, bei tiek L.

V., tiek V. V., tiek O. S. paimtų vaistų, medicinos priemonių, higienos ir kosmetikos reikmenų susidariusioms piniginėms sumoms padengti, dėl to Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžetui padarė 15 591,74 Eur turtinę žalą.

3. V. V. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, dirbdama (duomenys neskelbtini) bendrosios praktikos gydytoja, pagal 2010 m. sausio 6 d. pareiginę instrukciją turėdama teisę išrašyti pacientams receptus bei pareigą pacientų tyrimo, gydymo, profilaktinio darbo rezultatus įrašyti į medicinos dokumentus; konsultuotis su specialistu arba siųsti pacientus pas specialistus, siekdama turtinės naudos, t. y. turėdama tikslą savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto susitarusi su vaistinės vedėja L.

V. ir slaugytoja O. S., kad ji (V. V.) pacientų kompensuojamųjų vaistų pasuose išrašys kompensuojamuosius vaistus ir šiuos pasus slaugytoja O. S. atneš į vaistinę, kur vaistinės vedėja L. V. kasoje įformins šių vaistų pardavimą, o iš vaistinės pasiims tiek pagal receptus išrašytus vaistus, tiek kitus vaistus ir medicinos pagalbos bei kosmetines ir higienos priemones, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nevykdė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 515 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų veiklos ir atskaitomybės tvarkos“;

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. 112 „Dėl vaistų receptų rašymo ir vaistų išdavimo (pardavimo)“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. 329 „Dėl bazinių kainų patvirtinimo“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. 422 „Dėl ligų diagnostikos bei ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, metodikų patvirtinimo“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d.

įsakymu Nr. 49 patvirtinto Ligų ir kompensuojamųjų vaistų joms gydyti A sąrašo; Receptų rašymo ir vaistų bei kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išdavimo (pardavimo) gyventojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. 112, reikalavimų; nesivadovavo Širdies veiklos nepakankamumo ambulatorinės diagnostikos ir gydymo metodika; nevykdė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 49 patvirtinto Kompensuojamųjų vaistų B sąrašo; sutartinių įsipareigojimų, nurodytų 2013 m. sutarties priede Nr. 6;

Krūtinės anginos diagnostikos ir ambulatorinio gydymo, kompensuojamo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-506; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. V-694 „Dėl lėtinės obstrukcinės plaučių ligos ambulatorinio gydymo kompensuojamaisiais vaistais tvarkos aprašo patvirtinimo“; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymo Nr. 529 „Dėl medicinos pagalbos priemonių sąrašo patvirtinimo“ reikalavimų (kaltinime teisės aktų pažeidimai nurodyti, todėl šioje nutartyje nekartojami).

Dėl to Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarė 15 591,74 Eur turtinę žalą.

4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. V., O. S. ir V. V. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintos neįrodžius, kad jos dalyvavo darant nusikalstamą veiką, o pagal BK 228 straipsnio 2 dalį V. V. išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5. Apeliacinės instancijos teismo, bylą išnagrinėjusio pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti nuosprendžio dalį dėl L. V., V. V. ir O. S. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei V. V. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir priimti naują, apkaltinamąjį, nuosprendį, nutartimi apeliacinis skundas atmestas.

II. Kasacinio skundo argumentai

6. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes išsamiai ir nešališkai neįvertino byloje esančių įrodymų viseto, o apeliacinės instancijos teismas nepatikrino nuosprendžio tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taigi skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalį. Kasatorius nurodo, kad:

8. Teismai vienais įrodymais rėmėsi, o kitais – ekspertizių pažymomis ir specialistų išvadomis – nesivadovavo. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, konstatavo, kad nė vienas liudytojas nepatvirtino, jog buvo palikęs kompensuojamųjų vaistų pasus gydytojai, kad ši jais pasinaudotų. Tačiau šių asmenų parodymus teismai turėjo vertinti kritiškai arba bent nelaikyti reikšmingesniais dėl jų patikimumo, nes dauguma apklaustų asmenų ir dabar yra prirašyti pas tą pačią šeimos gydytoją V. V. ir iš dalies nuo jos priklausomi, davę parodymus jie iš esmės patvirtintų padėję V.

V. su kitais asmenimis grobstyti turtą, pasinaudojant jų kompensuojamųjų vaistų knygelėmis, be to, apklausta tik dalis liudytojų, nes vieni mirę, o kiti silpnos sveikatos ir dėl to nebuvo galimybės jų apklausti teisiamajame posėdyje. Jeigu teismas manė, kad apklausti liudytojai nepatvirtino kaltinimo, turėjo tą kaltinimo dalį pašalinti. Remdamiesi šių liudytojų parodymais, teismai iš esmės paneigė žalos padarymo aplinkybes, nors žala neginčijamai nustatyta ir UAB „N“ ją padengė, o bendrovei „N“ žalą šiuo metu dengia nuteistoji L.

V.. Tokie teismų sprendimai, kuriais neigiama, jog padaryta žala, kuri akivaizdžiai nustatyta, negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į skunde nurodytas aplinkybes, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus Kauno teritorinės ligonių kasos pranešimą, jog UAB „N“ informavo, kad jos filialo Nr. (duomenys neskelbtini) darbuotojai galimai neteisėtais veiksmais padarė žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui ir kad aiškinantis šiuos duomenis bei skundus dėl kasos aparato čekių neišdavimo buvo nustatytos aplinkybės, jog, klastojant buhalterinės apskaitos dokumentus, apskaitoje parodyta, kad realizuota kompensuojamųjų vaistų ir medicininių priemonių daugiau, nei realiai vaistinė galėjo realizuoti, nes tiek nebuvo gauta parduoti, ir dėl to vaistinės vedėjai L.

V. pateikus neteisingas ataskaitas apie priklausančias kompensacijas buvo padaryta žala PSDF biudžetui. Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo nustatyta, kad L. V. dalį vaistų parduodavo be kasos aparato čekio, kad šia suma galima būtų dengti tą dalį sumos vaistų, kurie nebuvo kompensuojami 100 procentų, o iš vaistinės už kompensacijų sumą L. V. kartu su gydytoja V. V., išrašančia kompensuojamuosius vaistus, kurie realiai nebuvo parduodami, tarpininkaujant O. S., grobdavo vaistinėje esančias prekes. Vertinant tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, tiek teismų nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nėra galimybės objektyviai nustatyti, kurių konkrečiai asmenų kompensuojamųjų vaistų knygelėmis, kiek kartų, kokiems vaistams buvo pasinaudota siekiant užvaldyti PSDF lėšas, kadangi buvo naudojamasi knygelėmis pacientų, kurie buvo gydomi V.

V., ir dalis tų vaistų buvo išrašyti teisėtai. Į kaltinimą įtraukti asmenys, kuriems išrašant kompensuojamuosius vaistus padaryti pažeidimai, dėl kurių padaryta žala ir PSDF biudžetui. Todėl, vertinant duomenų visetą, liudytojų parodymai neturėtų būti vertintini kaip lemiantys, nes nėra patikimų duomenų, kad būtent pagal nustatytus pažeidimus išrašyti kompensuojamieji vaistai nebuvo realiai neparduoti, o kaltinime nurodyti dėl to, kad dėl įvairių pažeidimų padaryta žala PSDF biudžetui. Taigi teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus.

9. Teismų išvados, kad L. V., O. S. ir V. V. nepadarė nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, o V. V. – dar ir BK 228 straipsnio 2 dalyje, visiškai nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi šios instancijos teisme apklaustų liudytojų, kurie neigė palikę gydytojai kompensuojamųjų vaistų pasus, parodymais. Tačiau šiais liudytojų parodymais grindžiama tik dalis kaltinimo, kad dėl gydytojos padarytų tyčinių sisteminių pažeidimų, kurie konstatuoti specialisto išvadomis bei ekspertizių pažymomis, neteisėtai išrašant kompensuojamuosius vaistus ar padidinant kompensacijos dalį, padaryta žala PSDF biudžetui.

Šių asmenų parodymai niekaip nepaneigia nei kaltinimo dalies dėl sukčiavimo gydytojai darant pažeidimus, nei dėl kaltinimo dalies – mediciniškai teisėtai išrašytų kompensuojamųjų vaistų ar medicininių priemonių, tačiau jų asmenims realiai nerealizuojant, o pasinaudojant kompensacijomis grobstant kitus vaistus, medicinines priemones ir kitas prekes. Objektyviai nustatyti, kam, kada ir kokie vaistai buvo išrašyti ir realiai nerealizuoti, nėra galimybės, nes jie formaliai išrašyti teisėtai. Tačiau šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad žala PSDF biudžetui realiai padaryta.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent dėl L. V. galutinių veiksmų padaryta žala – per kasos aparatą apskaitomi neva parduoti kompensuojamieji vaistai ir medicininės priemonės, L. V. kasos aparato duomenų pagrindu suformuotos ataskaitos apie kompensuojamuosius vaistus ir priemones, teikiamos UAB „N“ ir Kauno teritorinei ligonių kasai (toliau – ir Kauno TLK), dėl to Kauno TLK kompensaciją perveda UAB „N“, o už kompensacijos sumą vaistai, medicininės priemonės ir kitos prekės iš vaistinės pasisavinamos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vaistinėje nei vaistų trūkumo, nei pertekliaus, išskyrus L.

V. pasidėtus atskirai vaistus, nerasta. Todėl teismo išvada, kad neįrodyta L. V. kaltė dėl nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, visiškai nepagrįsta. Jos veiksmuose nustatyti visi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji veikos požymiai. Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos specifiką ir mechanizmą – vaistinės vedėja negalėjo per kasos aparatą įforminti nerealizuotų kompensuojamųjų vaistų ir medicininių priemonių pardavimo be kompensuojamųjų vaistų ar medicininių priemonių receptų knygelėse, todėl buvo būtinas bendrininkas – asmuo, turintis galimybę kompensuojamuosius vaistus teisėtai išrašyti.

L. V. tokia bendrininke nurodė gydytoją V. V. ir slaugytoją O. S.. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra pagrindo netikėti L. V. parodymais, todėl esant šioms aplinkybėms, atmetus nepagrįstas teismo išvadas, kad su V. V. susiję liudytojų parodymai yra lemiantys sprendžiant, ar buvo padarytas nusikaltimas, darytina išvada, kad teismai neteisingai taikė BK 182 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai nustatė, kad L. V., O. S. ir V. V. nepadarė šio nusikaltimo. V. V. išteisinimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį motyvuotas tuo, kad neįrodyta, jog ji kartu su O.

S. ir L. V. sukčiaudamos užvaldė didelės vertės turtą, o kita kaltinimo dalis įvertinta kaip tarnybinis pažeidimas. Kadangi V. V. nepagrįstai išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nepagrįstas ir jos išteisinimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Zuzevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

11. Kasaciniu skundu prašoma Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Toks prašymas motyvuojamas tuo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, t. y. išsamiai ir nešališkai neįvertino byloje esančių įrodymų viseto, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Skunde nurodoma, kad teismai nesivadovavo ekspertizių pažymomis ir specialistų išvadomis; remdamiesi liudytojų parodymais (kurie turėjo būti vertinami kritiškai), teismai iš esmės paneigė žalos padarymo aplinkybes, nors žala neginčijamai nustatyta objektyviais bylos duomenimis; teismų išvados, kad L. V., O. S. ir V. V. nepadarė nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, o V. V. – dar ir BK 228 straipsnio 2 dalyje, visiškai nepagrįstos. Tokie kasatoriaus teiginiai bei, kasatoriaus nuomone, juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

12. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

13. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-467/2013, 2K-135/2015, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015). Nagrinėjamoje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti, priešingai nei teigia kasatorius, byla tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, patikrinta, priimtoje nutartyje (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys) motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo yra išdėstytos, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, nurodyti.

14. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, neturi teisinio pagrindo.

15. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka konstatuoti, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyvis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-2-699/2016 ir kt.).

16. Pagal BK 2 straipsnio (kuriame įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad kaltininko kaltumas negali būti preziumuojamas, o turi būti nustatomas dėl kiekvienos inkriminuotos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su dėl kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos surinktų duomenų (įrodymų) visumos vertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiamas tik prielaidomis, negali būti priimamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-128-699/2017 ir kt.).

17. Pirmosios instancijos teismas L. V., O. S. ir V. V., kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, išteisino konstatavęs, kad neįrodyta, jog jos dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Tokį sprendimą šios instancijos teismas, išnagrinėjęs visus bylos duomenis, įrodymus įvertinęs tiek atskirai, tiek jų visumą, motyvavo tuo, kad, išnaudojus visas procesines galimybes, pašalinti abejones dėl reikšmingų bylos aplinkybių nepavyko; kad kaltinamųjų susitarimas daryti nusikalstamą veiką neįrodytas; kad L. V. nurodytas sukčiavimo mechanizmas jokiais bylos duomenimis nepagrįstas; kad bylos rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, kad vaistinėje buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, tačiau šie duomenys neduoda pagrindo konstatuoti, jog buvo padarytas sukčiavimas; kad byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog kaltinamųjų veiksmuose yra BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis. V. V., kaltinamą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad net ir konstatavus, jog gydytoja V. V., išrašydama kompensuojamuosius vaistus, pažeidė jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, būtinieji piktnaudžiavimo sudėties požymiai – didelės žalos padarymo faktas ir tyčia – neįrodyti. V. V. inkriminuota 15 591,74 Eur turtinė žala nepagrįsta (nustatyta, kad 14 574,82 Eur žalą padarė UAB „N“, o 1016,92 Eur – viešoji įstaiga (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centras; Kauno TLK civilinio ieškinio nereiškė, nes žala atlyginta, be kita ko, V. V. atlygino 792,74 Eur); nors ji padarė pažeidimus išrašydama kompensuojamuosius vaistus, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad kaltinime nurodyta 15 591,74 Eur žala kilo būtent dėl jos padarytų pažeidimų, taigi tarp nustatytų pažeidimų ir inkriminuotos žalos nėra priežastinio ryšio; be to, jos veiksmai nėra tiek pavojingi, kad galėtų būti vertinami kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukianti veika.

18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, atmetė prokurorės apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria L. V., V. V. ir O. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, V. V. ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisintos, panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį, nuosprendį. Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas priėmė atlikęs įrodymų tyrimą, apklausęs daugumą liudytojų (kurių kompensuojamųjų vaistų pasais galėjo būti pasinaudota), išanalizavęs kitus pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus. Iš priimtos nutarties turinio matyti, kad teismas, priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, vertino ne tik apklaustų liudytojų parodymus, bet ir rašytinius bylos duomenis, t. y. Kauno teritorinės ligonių kasos 2013 m. liepos 25 d. ekspertizės pažymą Nr. 103-187, 2013 m. lapkričio 21 d. ekspertizės pažymą Nr. 103-402 ir 2015 m. gegužės 11 d. ekspertizės pažymą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. balandžio 14 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/62, vaistinėje atliktos neplaninės inventorizacijos akto duomenis ir kt.

18.1. Nagrinėjamoje byloje kaltinamasis aktas yra 178 lapų. Pagal BPK 219 straipsnį, kaltinamajame akte turi būti aiškiai aprašyta veika, kurios padarymu yra kaltinama; pagrindiniai duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad tą veiką galėjo padaryti kaltinamajame akte nurodytas asmuo. Pagal kaltinamąjį aktą L. V., O. S. ir V. V. buvo kaltinamos tuo, kad, turėdamos tikslą savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimą turtą, iš anksto tarpusavyje susitarusios, kad gydytoja V. V. pacientų kompensuojamųjų vaistų pasuose išrašys kompensuojamuosius vaistus ir šiuos kompensuojamųjų vaistų pasus su gydytoja dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja O.

S. atneš į vaistinę, kur vaistinės vedėja L. V. kasoje įformins šių vaistų pardavimą, o iš vaistinės pasiims tiek pagal receptus išrašytus vaistus, tiek kitus vaistus ir medicinos pagalbos bei kosmetines ir higienos priemones. Tuo tikslu V. V. pacientų asmens ambulatorinio gydymo kortelėse neįrašydavo įrašų apie paskirtus kompensuojamuosius vaistus, pacientų sveikatos būklę, išrašydavo kompensuojamuosius vaistus be gydytojų specialistų konsultacijos bei praėjus ilgesniam laikui, nei nustato teisės aktai, neteisėtai paskirdavo kompensuojamuosius vaistus.

Gydytojai pacientų kompensuojamųjų vaistų pasuose išrašius receptus, slaugytoja O. S. pacientų kompensuojamųjų vaistų pasus atnešdavo į vaistinę, L. V. pagal išrašytus receptus kasos aparate įformindavo vaistų pirkimą, o po to ji, V. V. ir O. S. iš vaistinės pasiimdavo tiek pagal receptus išrašytus vaistus, tiek kitus vaistus ir medicinos pagalbos bei kosmetines ir higienos priemones. L. V., apgaulingai tvarkydama apskaitą, dalies vaistinėje gautų vaistų neapskaitydavo ir parduodavo pirkimo ir pardavimo neapskaitydama kasos aparate, tokiu būdu sukurdama pinigų likutį, siekdama padengti kompensuojamųjų vaistų priemokas tais atvejais, kai pagal išrašytus kompensuojamųjų vaistų receptus vaistai kompensuojami ne 100 procentų, bei tiek L.

V., tiek V. V., tiek O. S. paimtų vaistų, medicinos priemonių, higienos ir kosmetikos reikmenų susidariusioms sumoms padengti, dėl to Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarė 15 591,74 Eur turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad esminės kaltinamosioms inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės pagal pareikštus kaltinimus yra tos, kad gydytojos V. V. pacientams buvo neteisėtai išrašomi kompensuojamieji vaistai, jų kompensuojamųjų vaistų pasai buvo nešami į UAB „N“, kur pagal neteisėtai išrašytus receptus buvo „parduodami“ vaistai ir įtraukiami į apskaitą kaip parduoti.

Vėliau Privalomojo sveikatos draudimo fondui buvo pateikiamos klaidingos ataskaitos apie parduotus kompensuojamuosius vaistus. Tokį nusikalstamos veikos mechanizmą nurodė L. V., tačiau tokios schemos, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nebūtų įmanoma realizuoti realiai nepasinaudojant pacientų kompensuojamųjų vaistų pasais. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad, esant suformuluotam tokiam kaltinimui, asmenų, kurių kompensuojamųjų vaistų pasais galėjo būti neteisėtai pasinaudota, parodymai yra svarbūs, vieni iš pagrindinių įrodymų.

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, apklausė daugumą liudytojų (kitų V. V. pacientų nebuvo galimybės apklausti dėl objektyvių priežasčių) ir priimtoje nutartyje pasisakė, kad visi liudytojai parodė, kad savo kompensuojamųjų vaistų paso niekada nepalikdavo nei gydytojai V. V., nei slaugytojai O. S., nei (duomenys neskelbtini) vaistinėje; kad jiems buvo išrašomi tik reikalingi kompensuojamieji vaistai ir liudytojai juos vartodavo; kad niekada nepalikdavo išrašytų vaistų vaistinėje, o jei grąžindavo vaistus į vaistinę – tai tik dėl pasibaigusio galiojimo; kad gydytoja V.

V. niekada nenurodydavo, kokioje vaistinėje pirkti vaistus, o konkretų vaisto pavadinimą rekomenduodavo tik klausiama; kad išrašytus vaistus visuomet pirkdavo patys.

18.2. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje aiškiai pasisakyta, kad nors nėra nustatyta jokio objektyvaus pagrindo, dėl kurio L. V. galėtų siekti apkalbėti V. V. ir O. S. bei pačią save, taip pat nors dalis byloje esančių duomenų patvirtina jos parodymus, tačiau šių duomenų, vertinant kartu su liudytojų parodymais, nepakanka kaltinamųjų kaltei dėl sukčiavimo konstatuoti. Iš tiesų, Kauno teritorinės ligonių kasos ekspertizės išvados patvirtina, kad kompensuojamuosius vaistus V. V. išrašydavo nesilaikydama atitinkamų teisės aktų reikalavimų; iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. balandžio 14 d. specialisto išvados Nr. 5-2/62 matyti, kad UAB „N“ apskaitos registruose užfiksavo didesnį kiekį kompensuojamųjų vaistų bei medicinos pagalbos priemonių, nei faktiškai gavo, o atvaizdavus jų pardavimą, Kauno teritorinei ligonių kasai dėl kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių apmokėjimo pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurių suma 14 574,81 Eur didesnė; UAB „N“ filiale Nr. (duomenys neskelbtini) atliktos inventorizacijos metu rasta dalis neapskaitytų vaistų; liudytoja D. P. nurodė, kad yra išdavusi V. V. vaistų ir neapskaičiusi jų pardavimo. Tačiau nenustačius nė vieno fakto, kad buvo pasinaudota konkretaus asmens kompensuojamųjų vaistų pasu, toks kaltinimas sukčiavimu, koks jis suformuluotas, negali būti laikomas įrodytu.

18.3. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, taip pat konstatavo, kad byloje išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau įrodymų, neabejotinai patvirtinančių L. V., V. V. ir O. S. kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų (BK 182 straipsnio 2 dalis) padarymą, nėra, todėl abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai.

18.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde nenurodyta, kokios bylos aplinkybės nebuvo išnagrinėtos, kokie bylos duomenys nebuvo ištirti. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, kasatorius, teigdamas, kad buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, tiesiog nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu. Kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva; įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas.

18.5. V. V. buvo kaltinama tuo, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y. dirbdama VšĮ (duomenys neskelbtini) bendrosios praktikos gydytoja, siekdama turtinės naudos, iš anksto susitarusi su UAB „N“ filialo Nr. (duomenys neskelbtini) vaistinės vedėja L. V. ir VšĮ (duomenys neskelbtini) bendrosios praktikos slaugytoja O. S., kad ji pacientų kompensuojamųjų vaistų pasuose išrašys kompensuojamuosius vaistus ir šiuos kompensuojamųjų vaistų pasus su ja dirbanti slaugytoja O. S. atneš į vaistinę, kur vaistinės vedėja L.

V. kasoje įformins šių vaistų pardavimą, o iš vaistinės pasiims tiek pagal receptus išrašytus vaistus, tiek kitus vaistus ir medicinos pagalbos bei kosmetines ir higienos priemones, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nevykdė privalomų teisės aktų reikalavimų neįrašydama į pacientų sveikatos istorijas įrašų apie pacientų sveikatos būklę ir jiems paskirtus kompensuojamuosius vaistus, išrašydama kompensuojamuosius vaistus be gydytojo specialisto konsultacijos, nurodydama netinkamą kompensacijos dydį, išrašydama medikamentus, kuriuos gali išrašyti tik atitinkamos srities specialistai ir t. t.

Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė, kad V. V. pareikštame kaltinime inkriminuojami pažeidimai, nustatyti Kauno teritorinės ligonių kasos 2015 m. kovo 6 d. patikrinimo pažymoje Nr. AS-12. Tačiau, nepasitvirtinus kaltinimui dėl sukčiavimo ir valstybiniam kaltintojui neįrodžius, kad V. V. kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones nesilaikydama teisės aktų reikalavimų išrašinėjo turėdama tikslą gauti turtinės naudos, inkriminuojami pažeidimai neatitinka didelės žalos kriterijaus, kurį būtina nustatyti piktnaudžiavimo tarnyba atveju.

Kaip nurodoma Kauno teritorinės ligonių kasos 2015 m. gegužės 11 d. ekspertizės pažymoje Nr. 103-104, V. V. suformuluotame kaltinime nurodytais veiksmais padaryta 792,74 Eur turtinė žala. Dauguma šių veiksmų – formalus teisės aktų reikalavimų nesilaikymas, nesukėlęs jokios realios žalos (ar jos pavojaus) pacientams ir padaręs turtinę žalą, kuri neatitinka didelės žalos kriterijaus. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių kitų Kauno teritorinės ligonių kasos patikrinimo pažymų (2013 m. balandžio 29 d.

Nr. AS-125 ir 2013 m. vasario 26 d. Nr. AS-20) matyti, kad V. V. padaryti pažeidimai, atsižvelgiant į jų sistemiškumą ir kt., gali būti vertinami ir kaip piktnaudžiavimas, tačiau prokuroras apeliacinės instancijos teisme prašymo pakeisti kaltinimą nepateikė, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva tokia apimtimi koreguoti inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybių negali, nes keistųsi ne tik nusikalstamos veikos kvalifikavimas, bet ir esminės faktinės aplinkybės.

18.6. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde, kasatoriaus nuomone, nepagrįstas V. V. išteisinimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį argumentuojamas tuo, kad „manytina, kad V. V. nepagrįstai išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o pasitvirtinus šiam kaltinimui, nepagrįstas ir V. V. išteisinimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį“. Šioje nutartyje dėl V. V. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį jau pasisakyta, todėl tokį kasatoriaus argumentą teisėjų kolegija vertina kaip nereikalaujantį platesnio ar papildomo aiškinimo dėl BK 228 straipsnio taikymo.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė. Remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra pagrindo. Nesant šio teismo priimtos nutarties panaikinimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Artūras Ridikas

Aldona Rakauskienė