2016-05-31 Nr. AB-11659-3-65-3-00021-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-760-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00021-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Š. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pakeisti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos VPK, Komisariatas) viršininko 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. 89-TE-515 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo komisarui inspektoriui D. Š.“ 1-ąjį punktą ir paskirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą (toliau – ir Įsakymas Nr. 89-TE-515); 2) panaikinti Komisariato viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 89-TE-540 „Dėl komisaro inspektoriaus D. Š. perkėlimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 89-TE-540); 3) teismui nepatenkinus prašymo dėl Įsakymo Nr. 89-TE-515 1-uoju punktu paskirtos tarnybinės nuobaudos pakeitimo švelnesne tarnybine nuobauda, panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą Įsakymą Nr. 89-TE-540.

Pareiškėjas nurodė, kad, atlikus tarnybinį patikrinimą 2014 m. gruodžio 8 d. buvo parengta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 89-9-IS-39 „Dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) D. Š. veiksmų“ (toliau – ir Išvada), kurioje konstatuota, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo teigimu, už nustatytą tarnybinį nusižengimą paskirta bene griežčiausia tarnybinė nuobauda nėra individualizuota ir prieštarauja teisingumo bei proporcingumo principams, todėl Įsakymas Nr. 89-TE-515 keistinas, pareiškėjui skirtina švelnesnė tarnybinė nuobauda.

Pareiškėjas pažymėjo, kad skiriant statutiniam valstybės tarnautojui tarnybinę nuobaudą negali būti sureikšmintas ir suabsoliutintas jo turimas specialus statusas. Pareiškėjo teigimu, be nusižengimo pobūdžio, kaltės formos ir laipsnio, priežastingumo, atsiradusių padarinių, privalėjo būti įvertintos ir kitos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintame Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nenurodytos aplinkybės, t. y. aplinkybės, susijusios su tarnybinėn atsakomybėn traukiamo pareigūno asmenybe, jo šeimine padėtimi, sveikatos būkle, gyvenamosios vietos ypatumais, kitomis socialinio pobūdžio aplinkybėmis.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą, privalėjo neignoruoti fakto, kad jis turi asmeninį gyvenimą, kurį paskirta neproporcinga tarnybinė nuobauda gali neigiamai paveikti. Pareiškėjas teigė, jog Išvadoje nėra konstatuota, kad jo veiksmai atsakovui būtų padarę esmingai reikšmingą žalą, dėl jo veiksmų būtų nukentėjęs Komisariato prestižas ar reputacija. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neatsižvelgė į duomenis apie jo nevienkartinį skatinimą įvairiais būdais, labai gerą jo tarnybinės veiklos vertinimą, teigiamą policijos įstaigos vadovybės ir pareiškėjo pavaldinių vertinimą.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, neatsižvelgė į jo, auginančio mažametį vaiką, nesutikimą dirbti kitame mieste. Pareiškėjo teigimu, taip atsakovas pažeidė tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens socialines ir profesines garantijas, nes itin formaliai ir atmestinai sprendė tarnybinės nuobaudos perkėlimo į viena pakopa žemesnes pareigas skyrimą. Pareiškėjo teigimu, atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagoje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nebuvo galimybės palikti pareiškėją, turintį šeimą ir auginantį mažametį vaiką, dirbti Utenos mieste.

Pareiškėjas nurodė, kad taikant tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į viena pakopa žemesnes pareigas, būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais administracinėje byloje Nr. A662-1895/2013. Pareiškėjo nuomone, atsakovas neatsižvelgė ir į tai, kad jis nesutiko būti perkeliamas į viena pakopa žemesnes pareigas, kurias jis privalės vykdyti ne savo gyvenamojoje, o kitoje vietovėje – Anykščiuose, ir nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti, ar pareiškėjas nesutiktų dirbti Utenos mieste kitose pareigose.

Skundžiamame įsakyme nėra nurodyta nei motyvų, dėl kurių atsakovas nepaiso pareiškėjo valios, nei argumentų, pagrindžiančių atsakovo pasirinkimą taikyti perkėlimą į viena pakopa žemesnes pareigas. Dėl pastarosios priežasties pareiškėjo perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas yra vertintinas kaip tarnybinio būtinumo išraiška. Pareiškėjas darė išvadą, kad neįvardijus, kokiais teisės aktais remiantis buvo priimtas Įsakymas Nr. 89-TE-540, nežinant, koks faktinis pagrindas lėmė atsakovo nuostatą, jog nėra galimybės palikti pareiškėją dirbti Utenos mieste, skundžiamas administracinis aktas yra neteisėtas ir naikintinas.

Teismo posėdyje pareiškėjas pripažino įvykdęs tarnybinį nusižengimą, kurį konstatavo atsakovas, neginčijo Išvadoje nustatytų tarnybinio nusižengimo faktinių aplinkybių, tačiau teigė, kad paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta. Pareiškėjas akcentavo, jog per visą savo vidaus tarnybą jis nebuvo baudžiamas tarnybinėmis nuobaudomis, priešingai, tarnyboje buvo vertinamas labai gerai ir nuolat skatinamas. Pareiškėjas patvirtino, kad jis nesutiko būti perkeltas į pareigas, esančias Anykščių rajono policijos komisariate.

Tokią savo poziciją grindė tuo, kad dėl važinėjimo į kitą miestą jis negali tinkamai rūpintis mažamečiu vaiku, turi išlaidų sūnų prižiūrinčios auklės darbui apmokėti, degalams įsigyti.

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą buvo atsižvelgta į Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bei 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalies nuostatų visumą. Komisariatas teigė, kad tarnybinė nuobauda – perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas, pareiškėjui buvo parinkta įvertinus tai, kad jis vykdė vadovaujančias pareigas, įvykdė šiurkštų nusižengimą. Pareiškėjo atsakomybę sunkino aplinkybė tarnybinį nusižengimą įvykdžius pažeidžiant viešąjį interesą ar dėl savanaudiškų paskatų. Be to, buvo atsižvelgta į Aprašo 5.3 ir 5.4 punktų nuostatas. Komisariatas pabrėžė, kad pareiškėją perkeliant į viena pakopa žemesnes pareigas buvo vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu aiškinimu, kad tarnybinė pakopa apibūdinama ne statutinio valstybės tarnautojo užimamų pareigų lygiu ir kategorija, o tarnybiniu pavaldumu ir priklausomybe. Priimant Įsakymą Nr. 89-TE-515, policijos įstaigoje laisvų etatų sąraše viena pakopa žemesnių pareigų Utenos mieste nebuvo, todėl pareiškėjas buvo perkeltas į Anykščių rajono policijos komisariate esančias tokias pareigas. Atsakovas buvo pateikęs pareiškėjui sąrašą pareigų, kurias jis galėjo pasirinkti savo nuožiūra, tačiau pareiškėjas pareiškė, kad jis nesutinka dirbti ne Utenoje. Komisariatas pažymėjo, kad policijos įstaiga neprivalėjo pareiškėjui teikti tokio pasiūlymo, kadangi perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas sąlygojo ne tarnybinis būtinumas, o buvo taikomas kaip tarnybinė nuobauda, tačiau siekė atsižvelgti į pareigūno interesus.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 5 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertino Išvadoje nurodytus motyvus, dėl kurių buvo siūloma pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į viena pakopa žemesnes pareigas, ir darė išvadą, kad buvo atsižvelgiama į pareiškėjo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Vidaus tarnybos statuto 261 straipsnio 2 dalies 5 punkte, bei į tai, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą įvykdė tyčia ir kad tarnybinis nusižengimas padarytas pavaldiems pagal pareigas valstybės tarnautojams.

Išanalizavęs tarnybinio patikrinimo medžiagą, teismas sprendė, kad tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys aukščiau nurodytus motyvus patvirtina. Teismo vertinimu, pareiškėjo įvykdyti teisei priešingi veiksmai nebuvo pavienis ar atsitiktinis poelgis. Išvadoje pareiškėjo, piktnaudžiavusio tarnyba, įvykdytas tarnybinis nusižengimas apibūdintas kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas.

Teismas vertino pareiškėjo pareigybės aprašyme įtvirtintas funkcijas ir darė išvadą, kad pareiškėjo tarnybinių funkcijų vykdymas reikalauja, jog (duomenys neskelbtini) būtų susipažinęs su policijos veikla, viešąjį administravimą ir valstybės tarnybą reglamentuojančiais teisės aktais, juos vykdytų ir jų laikytųsi, taip pat, kad turėtų susiformavusius dorovinius orientyrus ir dorovinę atsakomybę, pagrįstus policijos tarnyboje taikomais pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo profesinės etikos principais. Teismo vertinimu, nurodytas teisinis reguliavimas ir jo taikymo aiškinimas reiškia, kad pareiškėjui, kaip policijos įstaigos struktūrinio padalinio vadovui, taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam pareigūnui. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, vidaus tarnybos pareigūno duota priesaika būti ištikimam Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, nelaikoma formaliu aktu. Duodant priesaiką yra pabrėžiama, jog statutinės tarnybos pareigūnams keliami padidinti reikalavimai, nustatomi aukšti nepriekaištingo elgesio standartai, kurių laikytis pareigūnai ir prisiekia. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo veiksmai atitraukė patruliuojančius policijos pareigūnus nuo jiems pavestų funkcijų vykdymo, sumenkino (duomenys neskelbtini) pareigybės ir Komisariato, kaip policijos institucijos, autoritetą. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo elgesys negalėjo būti vertinamas kaip nepriekaištingas ir rodantis pavyzdį pavaldiniams.

Išvadoje yra išanalizuoti tarnybinio patikrinimo metu surinkti pareiškėjo tarnybinę veiklą ir asmenines savybes apibūdinantys duomenys bei juos patvirtinantys dokumentai. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog policijos įstaiga pareiškėją apibūdina išimtinai tik kaip gerai ar labai gerai tarnybines pareigas atliekantį, pareigingą, drausmingą, kruopštų vidaus tarnybos pareigūną. Teismas darė išvadą, kad buvusio pareiškėjo tiesioginio vadovo 2013 metais turima informacija apie pareiškėjo elgesį ne tarnybos metu kėlė susirūpinimą, dėl ko jis ėmėsi tam tikrų priemonių pareiškėjo elgesiui koreguoti, prevenciniais tikslais kalbėjosi su pareiškėju ir įspėjo jį, kad ne tarnybos metu elgtųsi kultūringai, mandagiai, savo elgesiu nežemintų policijos autoriteto, nesilankytų nederamose vietose, nebendrautų su nepriekaištingos reputacijos neturinčiais asmenimis. Vertindamas šiuos neigiamai pareiškėją apibūdinančius duomenis, teismas atsižvelgė į tai, kad teismui aplinkybių, leidžiančių teigti, jog pareiškėją ir buvusį viršininką V. Ž. bei ginčo nagrinėjimo metu šiam skyriui vadovaujančią D. S. būtų sieję priešiški, konfliktiški santykiai, nebuvo pateikta. Todėl teismas neturėjo pagrindo aukščiau nurodytų duomenų apie pareiškėjui taikytas prevencinio pobūdžio priemones vertinti kaip keliančių abejonių ir nepagrįstų, o pareiškėjo teiginius, kad V. Ž. tarnybiniuose pranešimuose pateikta informacija yra formali ir neparemta faktais, vertino kaip nepagrįstus. Teismas darė išvadą, kad Komisariato viršininkas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą spręsti, kad tarnybinės nuobaudos tikslai pareiškėjo atžvilgiu gali būti pasiekti skiriant jam tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į viena pakopa žemesnes pareigas. Teismo vertinimu, parenkant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, buvo laikomasi bendrųjų tarnybinių nuobaudų skyrimo principų, teisingumo ir protingumo kriterijų, o paskirta tarnybinė nuobauda perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas atitinka padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, nusižengusiojo pareigūno asmenybę ir jo kaltės laipsnį, tarnybinio nusižengimo padarymo bei kitas tarnybinę atsakomybę įtakojančias aplinkybes.

Teismas rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 17 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais, 2 dalimi, ir darė išvadą, kad taikant tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į viena pakopa žemesnes pareigas, pareigūno raštiškas sutikimas nėra privalomas. Teismo vertinimu, nurodytos tarnybinės nuobaudos taikymas negali būti lyginamas su pareigūno perkėlimu į kitas pareigas dėl tarnybinio kaitumo, kurį reguliuoja Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnis. Priešingas teisės normų aiškinimas prieštarautų tarnybinės nuobaudos, kaip tam tikros atsakomybės priemonės, sampratai. Teismas darė išvadą, kad Komisariatas siekė, jog paskirta tarnybinė nuobauda ne tik atliktų nubaudimo funkciją, bet ir atitiktų bendruosius tarnybinių nuobaudų skyrimo bei teisingumo ir proporcingumo principus.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjant bylą, duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog tarnybinė nuobauda – perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas, pareiškėjui buvo paskirta, pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio, Aprašo 5 punkto reikalavimus, nenustatyta, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas D. Š. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų jo skundas patenkintas, o nesant tam pagrindo, grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, teismas neįsigilino į jo skundo motyvus, deklaratyviai nurodė, kad atsakovas elgėsi pagrįstai ir teisėtai, priimdamas skundžiamus įsakymus. Pareiškėjas pabrėžia, kad iš Išvados nėra matyti, jog jo veiksmais būtų padaryta esmingai reikšminga žala Komisariatui, šis žalos klausimas nėra akcentuojamas, dėl to nenukentėjo policijos įstaigos prestižas ar reputacija. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje, jei ir buvo jo tarnybinis nusižengimas, tai jis buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių atsakovui.

Atsižvelgiant į nedidelį nusižengusio asmens kaltės laipsnį, neigiamų pasekmių nebuvimą, pareiškėjo teigimu, galimas tarnybinis nusižengimas vertintinas kaip mažareikšmis, už kurį tarnybinės nuobaudos paskyrimas yra neproporcingas ir neadekvatus. Pareiškėjas pabrėžia, kad neneigia pažeidimo fakto ir aplinkybių, tačiau negali sutikti, kad paskirta tarnybinė nuobauda atitinka tarnybinio nusižengimo sunkumą ir pavojingumą. Pareiškėjo teigimu, nesant žalos požymio, savaime nereiškia, kad eliminuojamas tarnybinio nusižengimo šiurkštus pobūdis, tačiau tai turi lemiamos įtakos tarnybinės nuobaudos parinkimui ir griežtumui.

Pareiškėjo manymu, atsakovas, parinkdamas nuobaudą už tarnybinį nusižengimą, elgėsi neproporcingai susidariusiai situacijai, jo veiksmais žala atsakovui nebuvo padaryta, pareiškėjas nusižengimą padarė ne tarnybos metu. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas nevertino, ar paskirta tarnybinė nuobauda yra proporcinga. Pareiškėjas pažymi, kad parenkant ir skiriant nuobaudą policijos pareigūnui nuobaudą skiriantis subjektas neturi ignoruoti fakto, jog atsakomybėn traukiamas asmuo yra kartu ir asmuo, turintis savo asmeninį gyvenimą, kurį gali paveikti parinktos ir skirtos neproporcingos nuobaudos turinys bei pobūdis.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Komisariato (duomenys neskelbtini) patruliai itin teigiamai apie jį atsiliepia. Vadovaujant pareiškėjui patruliai daugiausiai užfiksavo ir padėjo išaiškinti policijos pareigūnų papirkimo atvejus. Pareiškėjo manymu, dėl to, kad jam, kaip buvusiam struktūrinio padalinio vadovui, yra keliami aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, savaime nereiškia, kad pareiškėjui labiausiai tiko paskirtoji tarnybinė nuobauda. Pareiškėjas teigia, kad paskirtoji nuobauda nėra adekvati teisės pažeidimo ir teisės pažeidimo pavojingumui.

Pareiškėjas nurodo, kad teisinės atsakomybės taikymas paveikė ne tik jį, kaip statutinį pareigūną, bet kartu turėjo svarios įtakos ir jo asmeniniam gyvenimui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad buvo nustatyta, jog jis per paskutinius dvejus metus už tarnybinę veiklą buvo įvertintas išimtinai labai gerai, todėl teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad pareiškėją dar 2013 metais charakterizuojantys duomenys sudaro pagrindą manyti, jog jo atžvilgiu buvo parinkta teisinga tarnybinė nuobauda. Pareiškėjo teigimu, teismas neturėjo pagrindo remtis 2013 metų duomenimis, jei nuo to laiko praėjo beveik dveji metai.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nedėjo jokių pastangų aiškintis su pareiškėju, ar jis sutiktų dirbti Komisariate Utenos mieste tik kitose pareigose, t. y. sprendžiant tarnybinio būtinumo klausimą tokiu būdu nesudarant prielaidų pakenkti pareiškėjo jaunos šeimos gyvenimo ir rūpinimosi mažamečiu vaiku socialinėmis garantijomis.

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti bei atmesti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Atsakovas remiasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 12.10 punktu, paaiškina, kad priimant nuobaudą buvo atsižvelgta į tai, jog pareiškėjas užėmė pakankamai aukštas pareigas, vadovavo devyniems pareigūnams, savo netinkamu pavyzdžiu rodė, jog savo darbe ir po darbo vadovaujasi dvejopais standartais. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neteisingai vertina ir painioja tarnybinio būtinumo institutą su paskirta tarnybine nuobauda – perkėlimu į viena pakopa žemesnes pareigas. Atsakovas paaiškina, kad, nesant atitinkamų viena pakopa žemesnių pareigų Utenoje, buvo ieškomos atitinkamos pareigos struktūrinio padalinio viduje kitame mieste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjui, statutiniam pareigūnui, paskirtos tarnybinės nuobaudos – perkėlimo į viena pakopa žemesnes pareigas – proporcingumo ir teisingumo.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio mėnesį dėl pareiškėjo veiksmų buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurį užbaigė tarnybinio patikrinimo išvada, kuria 2014 m. gruodžio 9 d. patvirtino Komisariato viršininkas (I t., b. l. 37). Šioje išvadoje pareiškėjas pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą – pavaldžių pareigūnų darbo metu ne kartą asmeniniais tikslais naudojęsis tarnybiniais policijos automobiliais (nurodęs pavaldiems pareigūnams jį pavežti), už kurį pasiūlyta pareiškėjui paskirti tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į viena pakopa žemesnes pareigas (I t., b. l. 37–46). Tokia tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta Komisariato viršininko 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 89-TE-515. Įgyvendinant nuobaudą, Įsakymu Nr. 89-TE-540 pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 5 d. iš Utenos VPK (duomenys neskelbtini) (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio, 10 kategorijos) pareigų perkeltas į Utenos VPK (duomenys neskelbtini) (statutinio valstybės tarnautojo, A lygio, 10 kategorijos) pareigas.

Manydamas, kad paskirta tarnybinė nuobauda yra neproporcinga padarytam tarnybiniam pažeidimui pareiškėjas kreipėsi į teismą, akcentuodamas, kad jis buvo perkeltas dirbti į kitą gyvenamąją vietovę. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad parenkant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą buvo laikomasi bendrųjų tarnybinių nuobaudų skyrimo principų, teisingumo ir protingumo kriterijų, o paskirta tarnybinė nuobauda atitinka padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, pareiškėjo asmenybę ir jo kaltės laipsnį, tarnybinio nusižengimo padarymo bei kitas tarnybinę atsakomybę įtakojančias aplinkybes.

Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame pakartoja pradiniame skunde išsakytus argumentus bei teismo sprendimo kritiką iš esmės grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai pripažino jam paskirtą tarnybinę nuobaudą proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui, neatsižvelgė į jo šeimos interesus.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas padarė Išvadoje nurodytą tarnybinį nusižengimą, todėl vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. balandžio 3 d.) 26 straipsnio 2 dalimi, jam galėjo būti paskirta tarnybinė nuobauda.

Tarnybinės nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Teismo pareiga yra įvertinti patį pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-360/2013). Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012).

Vadovaujantis Vidaus tarnybos statutu, pareigūnui gali būti skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) laipsnio pažeminimas viena pakopa; 5) perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas; 6) atleidimas iš vidaus tarnybos (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 2 d.). Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatyme ar į Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Tarnybinę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašas pateikiamas Vidaus tarnybos statuto 261 straipsnyje.

Iš Išvados turinio matyti, kad parenkant tarnybinę nuobaudą be kita ko buvo įvertinta pareiškėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tarnybinis nusižengimas padarytas pažeidžiant viešąjį interesą ar dėl savanaudiškų paskatų (Vidaus tarnybos statuto 261 str. 2 d. 5 p.), tai, kad pažeidimas padarytas tyčia (Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) 5.3 p.), bei kad tarnybinis nusižengimas padarytas pavaldžiam pagal pareigas valstybės tarnautojui ar darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį (Aprašo 5.4 p.).

Įvertinus Išvadoje nurodytus motyvus, dėl kurių buvo siūloma skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į viena pakopa žemesnes pareigas, darytina išvada, kad skiriant šią tarnybinę nuobaudą buvo atsižvelgta į pareiškėjo asmenines ir dalykines savybes, jo tarnybos eigą, tačiau taip pat buvo atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjui, kaip Utenos VPK (duomenys neskelbtini), yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam pareigūnui, kad pareiškėjo veiksmais buvo sumenkintas (duomenys neskelbtini) ir Komisariato kaip institucijos autoritetas, kad darydamas tarnybinius pažeidimus (nesant teisinio pagrindo duodamas nurodymus pavaldiems pareigūnams išvykti iš patruliavimo sektoriaus (maršruto) bei naudodamasis policijos pajėgomis asmeninėms reikmėms) nuo tiesioginių funkcijų vykdymo atitraukė patruliuojančius pareigūnus, savo elgesiu parodė jiems nederamą pavyzdį. Taip pat buvo įvertinti duomenys apie ankstesnius tiesioginių vadovų įspėjimus pareiškėjui apie jo nederamą elgesį ne tarnybos metu. Nagrinėjamoje byloje proceso šalių nurodytos faktinės aplinkybės bei pateikti įrodymai, susiję su pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos paskyrimu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas – yra neadekvati pareiškėjo padarytam tarnybiniam nusižengimui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012; 2013 m. birželio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-971/2013).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl teismo negalėjimo remtis prieš keletą metų vykusiais tarnybiniais pokalbiais apie pareiškėjo elgesį, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjui paskyrė ginčijamą tarnybinę nuobaudą, pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, konkrečiai nurodė, dėl kokių priežasčių yra konstatuojama, jog atsakovas tinkamai parinko tarnybinę nuobaudą. Tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas turėjo teisę atsižvelgti į byloje esančius duomenis apie ankstesnį pareiškėjo netinkamą elgesį ne tarnybos metu, nes tai yra pareiškėją charakterizuojančios aplinkybės, kurios kaip ir kiti, tiek neigiamai, tiek teigiamai pareiškėjo asmenybę apibūdinantys faktai vertinami parenkant taikytiną poveikio priemonę (Valstybės tarnybos statuto 26 str. 1 d., Aprašo 23 p.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsižvelgus į pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį –asmeniniais tikslais naudojosi tarnybiniais policijos automobiliais (nurodė pavaldiems pareigūnams jį pavežti) – ir sprendžiant skirtinos tarnybinės nuobaudos parinkimo klausimą ypatingai reikšmingos yra pareiškėjo tarnybinio nusižengimo padarymo metu užimtos vadovaujančios pareigos. Vadovaujančio statutinio valstybės pareigūno elgesys pavaldiems pareigūnams ir visuomenei turi būti gero elgesio tarnyboje ir už jos ribų pavyzdžiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-470/2009). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo padaryto nusižengimo pobūdis leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui skirtinos tarnybinės nuobaudos tikslai galėjo būti pasiekti tik perkėlus pareiškėją į viena pakopa žemesnes pareigas, t. y., ne vadovaujančias pareigas, nes pareiškėjas, būdamas Utenos VPK (duomenys neskelbtini), nepateisino pasitikėjimo ir negali būti laikomas gero elgesio tarnyboje ir už jos ribų pavyzdžiu pavaldiems pareigūnams.

Taip pat teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį, pavojingumą, aplinkybes, pareiškėjo kaltės laipsnį, konstatuoja, jog švelnesnės tarnybinės nuobaudos skyrimas šiuo konkrečiu atveju pažeistų pusiausvyrą tarp visuomenės intereso, kad valstybės turtas nebūtų naudojamas valstybės pareigūnų asmeniniams poreikiams tenkinti, ir pareiškėjo asmeninio intereso išvengti už šioje srityje padarytus pažeidimus griežtesnės drausminės atsakomybės.

Įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo patvirtintas ir Įsakymo Nr. 89-TE-540 teisėtumas bei pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė skundžiamų įsakymų priėmimo metu galiojusios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 17 straipsnio nuostatas ir pagrįstai nurodė, kad taikant tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į viena pakopa žemesnes pareigas, pareigūno sutikimas nėra privalomas ir, kad nagrinėjamam atvejui netaikytinas Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnis, reglamentuojantis tarnybinį kaitumą, t.y. pareigūnų perkėlimą į kitas pareigas jų pačių iniciatyva, dėl tarnybinio būtinumo ar esant centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai.

Kaip teisingai, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tarnybinė pareigybė bei jos pakopa apibūdinama tarnybiniu pavaldumu ir priklausomybe, o ne statutinio valstybės tarnautojo užimamų pareigų lygiu ar kategorija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-776/2010). Byloje nėra ginčo dėl to, jog Utenos VPK tarnybinės nuobaudos paskyrimo metu nebuvo laisvų, viena pakopa žemesnių, pareigybių, kurios būtų Utenos mieste ir kurias pareiškėjas galėtų užimti, todėl atsakovas pagrįstai bei teisėtai pareiškėją perkėlė į tas viena pakopa žemesnes pareigas, kurios tarnybinės nuobaudos metu Komisariate nebuvo užimtos.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasirinkti vieną iš 4 jam pasiūlytų viena pakopa žemesnių pareigybių Komisariate, nors teisės aktais atsakovui nenustatyta pareiga leisti pareigūnui, kurio atžvilgiu taikoma aptariama tarnybinė nuobauda, nuspręsti, kurią pareigybę jis norėtų užimti. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad būtų sutikęs užimti ir dviem pakopom žemesnes pareigas Utenos VPK Utenos mieste, tačiau jos jam nebuvo pasiūlytos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo pakirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į viena pakopa žemesnes pareigas, todėl individualizuodamas šią tarnybinę nuobaudą ir Įsakymu Nr. 89-TE-540 nurodydamas į kurias pareigas yra perkeliamas pareiškėjas, atsakovas neturėjo pareigos pareiškėją perkelti į dviem pakopom žemesnes pareigas bei pateikti tokio sprendimo išsamius motyvus.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su pareiškėjo šeimos gyvenimu, nesudaro pakankamo teisinio pagrindo kvestionuoti skundžiamus aktus. Pareiškėjas perkeltas į pareigas, kurių atlikimo vieta yra už pusvalandžio kelio nuo jo gyvenamosios vietos, todėl tai neturėtų sudaryti ypatingų sunkumų jam dalyvauti prižiūrint ir auklėjant mažametį vaiką, rūpintis kitais šeimos reikalais. Patiriamos papildomos materialinės išlaidos bei laiko sąnaudos priskirtinos pažeidėjo nubaudimui už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą, be to, pareiškėjui nėra užkirstas kelias pretenduoti į atsilaisvinančias to paties lygio ar žemesnes Komisariato pareigybes Utenos mieste.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir atmesdamas pareiškėjo skundą priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, pirmos instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius