2017-02-28 Nr. AB-4660-3-61-3-00542-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1084-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00542-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 14 956 eurų neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).

Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. vasario 2 d. periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis. Atvykus etapu, buvo talpinamas į karantino kameras Nr. 112, Nr. 114, Nr. 105, Nr. 122, Nr. 119, Nr. 124 (kitų numerių neprisimena) su trimis asmenimis. Kamerų plotas apie 7,61 kv. m. Šiose kamerose buvo laikomas 2-4 dienas. Vėliau buvo perkeliamas į kitas kameras, kurios taip pat buvo mažo ploto, ir laikomas jose su 2-6 asmenimis arba išvykdavo į kitą įkalinimo įstaigą. Kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m ploto, tuo buvo pažeistos jo teisės. Nurodė ir tai, kad kamerose buvo drėgna, pelėsis, o tai kenkia žmogaus sveikatai. Be to, pažeidžiant asmens privatumą, sanitarinis mazgas įrengtas priešais kameros duris. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuteistuosius ir suimtuosius į kameras skirstydavo savo nuožiūra, nereaguodavo, kai kildavo konfliktai tarp nuteistųjų, atsisakydavo perkelti jį į kitą kamerą. Taip pat pareiškėjas girdėjo pareigūnų įžeidinėjimus jo atžvilgiu. Tvirtino, kad yra ne kartą rašęs skundus Lukiškių TI-K direktoriui, tačiau jie nebuvo registruojami. Dėl buvimo mažo ploto kamerose vengė bendravimo su kitais asmenimis, pradėjo bijoti mažų patalpų, prasidėjo depresija, naktimis labai blogai miega.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–13).

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 30 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Į Lukiškių TI-K jis vėl atvyko 2015 m. birželio 12 d. ir jame periodiškai buvo laikomas iki 2016 m. vasario 1 d., kuomet išvyko į Panevėžio areštinę. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Prie atsiliepimo pridėtų A. P. asmens įskaitos kortelės kopijų duomenys rodo, kuriais laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimas.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Nurodė ir tai, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti.

Teigė, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkto reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atkreipė dėmesį, jog A. P. savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Manė, kad šiuo atveju neegzistuoja nei viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas prašė priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos dokumentinės medžiagos rengimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies, A. P. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 50 eurų neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies, 6.250 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjas skunde teigė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. vasario 2 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už normą, joje truko privatumo, kameroje buvo drėgna, pelėsis. Taip pat pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl netinkamo Lukiškių TI-K pareigūnų elgesio.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus buvo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija.

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpius patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktų Nuteistųjų (suimtųjų) tranzitu vykstančių per Lukiškių TI-K apskaitos kortelių duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. birželio 11 d. buvo išvykęs į Vilniaus pataisos namus. Į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2015 m. birželio 12 d. ir su pertraukomis šioje įstaigoje buvo laikomas iki 2016 m. sausio 31 d. Pareiškėjas 2016 m. vasario 1 d. išvyko į Panevėžio areštinę. Iš viso pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 30 parų. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, matyti, kad laikotarpiais 2015 m. birželio 13 d.–2015 m. birželio 14 d., 2015 m. lapkričio 7 d.–2015 m. lapkričio 8 d. ir 2015 m. lapkričio 21 d.–2015 m. lapkričio 21 d. gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui šiais laikotarpiais teko nuo 1,83 iki 2,84 kv. m kameros ploto. Taigi, 6 paras iš 30 pareiškėjo subjektinė teisė į ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą kameroje buvo pažeista. Šiuo atveju atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad sanitarinis mazgas, įrengtas bendroje gyvenamojoje patalpoje priešais kameros duris, neužtikrino privatumo naudojantis tualetu. Pažymėta, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybe, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Nors sanitarinio mazgo erdvė šiuo atveju nebuvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, tačiau laisvės atėmimo (suėmimo vykdymo) vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu.

Pavyzdžiui, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto.

Teismas, atsižvelgęs į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, t. y. teismas neneigė aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu.

Pabrėžta, kad pareiga nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes tenka pareiškėjui. Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad kamerose buvo drėgna, pelėsis. Teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, t. y. pareiškėjas nedetalizavo, ar jo nurodytos sąlygos buvo visose kamerose, ar tik kai kuriose iš jų, ar dėl šių sąlygų jam atsiardo konkrečių neigiamų pasekmių (sveikatos sutrikimų). Kaip nurodė atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, kamerose, kurios yra reguliariai vėdinamos, nėra problemų dėl drėgmės ir pelėsio. Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos per langą ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad neturėjo galimybių vėdinti gyvenamųjų patalpų per langus. Byloje nėra įrodymų, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatęs su santykine oro drėgme ir pelėsiu gyvenamosiose patalpose susijusius pažeidimus. Be to, kaip matyti, Lukiškių TI-K operatyviai reaguoja į Vilniaus visuomenės sveikatos centro aptiktus higienos normų pažeidimus ir juos šalina pagal galimybes. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl drėgmės ir pelėsio kamerose patyrė neturinę žalą.

Pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo pareigūnų elgesio taip pat abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nedetalizavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis Lukiškių TI-K pareigūnai su juo netinkamai elgėsi, nepaaiškino, kokiu būdu jį įžeidinėjo. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kada ir kokiu tikslu rašė skundus Lukiškių TI-K administracijai ir kokie pareigūnai atsisakė juos įregistruoti. Teismo vertinimu, vien abstrakčių pareiškėjo paaiškinimų nepakanka įrodyti neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų ir konstatuoti jo teisių pažeidimo.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Nustatant žalos dydį, atsižvelgta į tai, kad 6 paras iš 30 pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Vertinta ir tai, kad nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, bei vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 50 Eur. Pažymėta, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašė priteisti jo naudai iš pareiškėjo 6,96 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą. Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 6,96 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai 6,96 Eur už kopijų parengimą. Pažymėta, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, daryta išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo. Pareiškėjas pageidauja dalyvauti teismo posėdyje.

Apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas pateikė melagingą informaciją dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K. Teigia, kad 2015 m. lapkričio 26 d. kameroje buvo 2 nuteistieji. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kamerose sanitarinis mazgas įrengtas tiesiai priešais stebėjimo stiklą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad Lukiškių TI-K, teikdamas atsiliepimą, pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat buvusių asmenų skaičius. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Kai kuriose bylose, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teigia, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Pareiškėjo samprotavimai nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, padarytos jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. vasario 2 d., atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 6 paras iš 30 pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, be to, kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, ir nusprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 50 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, išreiškė pageidavimą dalyvauti teismo posėdyje bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą sieja su jo kalinimu perpildytose kamerose, privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniu mazgu, drėgme, pelėsiu kamerose, netinkamu pareigūnų elgesiu.

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodytų duomenų (b. l. 7–13) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2016 m. vasario 1 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,48 kv. m iki 17,02 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 6. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 137–138) bei apeliaciniame skunde (b. l. 154) reiškė nesutikimą su atsakovo pateiktais duomenimis dėl asmenų skaičiaus kamerose tam tikromis dienomis, tačiau pats nenurodo konkrečių paaiškinimų, kiek būtent asmenų buvo kiekvienoje kameroje, šių asmenų neišvardija. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė atsakovo atsiliepimą į skundą kitoje administracinėje byloje (b. l. 160–165), kuris patvirtina, kad 2015 m. lapkričio 26 d. kameroje Nr. 105 buvo ne tik pareiškėjas, bet ir kitas asmuo. Tačiau tai šiuo atveju neturi reikšmės, kadangi atsižvelgiant į tai, kad kameros plotas 7,38 kv. m, joje būnant ir 2 asmenims, minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma nėra pažeidžiama. Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą taip pat teigė, jog 2016 m. sausio 5 d. nebuvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tačiau, kur tokiu atveju, jo teigimu, jis buvo, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kuris pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas iš viso 6 paras buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose, kamerose. Daryti kitokią išvadą pagal pareiškėjo nurodytus duomenis, kurie pernelyg nekonkretūs, šiuo atveju nėra pagrindo.

Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad kamerose tualetas buvo įrengtas prie pat durų ir matomas pro stebėjimo langelį. Atsakovas buvo nurodęs tik tai, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro. Tačiau konkrečių paaiškinimų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, kad sanitarinis mazgas matomas pro duris, nepateikė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, naudodamasis Lukiškių TI-K kamerose įrengtais tualetais, galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Vis dėlto atsižvelgtina ir į tai, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, kad tokiomis sanitarinio mazgo įrengimo sąlygomis galėjo būti pažeistas jo privatumas, tačiau nebuvo nurodytas joks konkretus tokio pažeidimo faktas.

Pareiškėjas skunde taip pat buvo nurodęs pakankamai abstrakčius teiginius dėl drėgmės, pelėsio kamerose, pareigūnų netinkamo elgesio. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas nenurodė konkrečių kamerų, datų, kada, jo teigimu, kamerose buvo netinkama drėgmė ar pelėsis. Pareiškėjas taip pat reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pareigūnų, pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, neįvardijo, kada į jo prašymą būtų neatsižvelgta ar skundas būtų neužregistruotas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuris šiuos pareiškėjo argumentus vertino kaip nepagrįstus, juo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde šiuo aspektu išsamiau ir nepasisako.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 50 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. birželio 12 d. iki 2016 m. vasario 8 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 patvirtinta 300 Eur, 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 – 325 Eur, 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 – 350 Eur minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 8 eurus (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1422-520/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į tai, kad nustatyti pažeidimai buvo tik atskirais laikotarpiais, be to, nenustatyta, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, kad atsakovas tyčia būtų siekęs sudaryti netinkamas kalinimo sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 50 Eur suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Nors atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo atmestas, pažymėtina, kad proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013). Šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-521/2011).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė