2026-03-04 Nr. AB-4723-3-61-3-07259-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-785-662/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07259-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Y. T. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Y. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 24S207052 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjos situaciją, priimant naują administracinį sprendimą. Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui dėl Migracijos departamento Sprendimo paduoti.

Pareiškėja nurodė, jog 2024 m. (duomenys neskelbtini) mirė jos mama, o toks įvykis sutapo su draudimo pritaikymu ir ilgu nežinojimo laikotarpiu, taip pat akcentavo, kad patyrė emocinius išgyvenimus. Pasak pareiškėjos, dėl nepagrįstų kaltinimų ji jautėsi pažeminta ir kt., todėl patyrė visišką psichologinį paralyžių, kuris sutrukdė laiku atlikti procesinius veiksmus. Pareiškėja teigė, kad klaidingai tikėjosi, jog privalo išnaudoti visas administracines priemones prieš kreipdamasi į teismą.

II. Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino skundui dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo paduoti atnaujinimo ir atsisakė priimti jos skundą, neatnaujinus skundo padavimo termino.

Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos su skundu pateiktų dokumentų matyti, jog Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 7 d. sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktų pagrindais, o skundžiamu Sprendimu pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. rugsėjo 11 d. iki 2027 m. rugsėjo 10 d. vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad pareiškėja apie skundžiamą Sprendimą informuota 2024 m. rugsėjo 12 d. pranešimu Nr. 24SD22510 (toliau – ir Pranešimas), kuris jai buvo išsiųstas el. paštu: (duomenys neskelbtini), o minėtame Pranešime pareiškėjai anglų kalba nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka.

Teismas akcentavo, kad pareiškėja prašyme atnaujinti Sprendimo apskundimo terminą nenurodo, kada ginčijamą administracinį Sprendimą gavo, tačiau iš pareiškėjos skundo argumentų matyti, jog Migracijos departamentas Sprendimo jai neįteikė asmeniškai, o tik išsiuntė neaiškų el. laišką; 2024 m. (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjos mama, o toks įvykis sutapo su įvažiavimo draudimo (AZR) pritaikymu, taip pat iš pareiškėjos USB laikmenoje pateiktų dokumentų matyti, kad ji teigė, jog 2024 m. rugsėjo 12 d. gavo el. paštu žinutę, tačiau nesuprato, ką ji reiškia, o kortelė buvo atšaukta.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos su skundu pateiktus dokumentus, sprendė, kad pareiškėjai ginčijamas Sprendimas buvo įteiktas 2024 m. rugsėjo 12 d., todėl skundą teismui ji turėjo pateikti ne vėliau kaip iki 2024 m. rugsėjo 26 d. imtinai, tačiau pareiškėja į teismą pirmą kartą kreipėsi tik 2025 m. lapkričio 14 d. administracinėje byloje Nr. I2-22468-952/2025 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-06268-2025-4), kuris 2025 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjos skundą (patikslintą) laikė nepaduotu, ženkliai praleidus sprendimo apskundimo terminą. Kadangi byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja skundą padavė ženkliai praleidusi Įstatyme nustatytą terminą, todėl teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju vertinama, ar yra pagrindas šį terminą atnaujinti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja termino skundui paduoti praleidimo priežastimis nurodo aplinkybes, jog Migracijos departamento Sprendimas jai nebuvo įteiktas asmeniškai, bet tik atsiųstas neaiškus el. laiškas; ilgas laikotarpis buvo prarastas dėl nesąžiningos konsultacinės firmos kryptingos apgaulės ir vilkinimo; motinos mirtis sukėlė pareiškėjai sunkų asmeninį išgyvenimą; pareiškėja klaidingai tikėjo, kad privalo išnaudoti visas administracines priemones prieš kreipdamasi į teismą; įvažiavimo draudimo sprendimas buvo grindžiamas abstrakčiomis formuluotėmis (grėsmė viešajai tvarkai, nepatikimumas, ekonominis nepakankamumas). Be to, teismas akcentavo, jog pareiškėja su skundu teismui pateikė duomenis, kad ji 2024 m. dėl Migracijos departamento priimtų sprendimų (t. y. gautų pranešimų apie priimtus sprendimus) bendravo „WhatsApp“ programėlėje su konsultacinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ atstovais, tačiau į Migracijos departamentą pirmą kartą kreipėsi tik 2025 m. gegužės 8 d. dėl draudimo atvykti panaikinimo.

Teismas vertino, kad Sprendime pareiškėjai buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, atitinkanti Įstatymo 138 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tačiau pareiškėja šios tvarkos nesilaikė ir jokių objektyvių nuo jos valios nepriklausiusių skundo padavimo teismui termino praleidimo priežasčių nenurodė, o byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Todėl teismas sprendė, kad pasirinkusi nurodytą savo teisių gynimo būdą, pareiškėja privalo prisiimti ir iš to kilusias neigiamas pasekmes.

Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju termino Sprendimui apskųsti praleidimą lėmė ne objektyvios nuo pareiškėjos valios nepriklausiusios priežastys, bet subjektyvus situacijos vertinimas bei apsisprendimas elgtis tam tikru būdu, o pareiškėjos nurodytos termino praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, objektyviai lėmusios termino skundui paduoti praleidimą, taigi aptartas pareiškėjos elgesys negali būti laikomas tinkamu ir operatyviu, be to, byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėja elgėsi pareigingai, rūpestingai ir atidžiai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja terminą skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jos valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis ir svarbiomis, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudarytų sąlygas pareiškėjai piktnaudžiauti savo teisėmis. Todėl teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir nurodė, jog neatnaujinus skundo padavimo teismui termino, jos skundą atsisakytina priimti.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. nutartį, atnaujinti skundo padavimo terminą ir grąžinti bylą nagrinėti iš esmės. Pareiškėja taip pat prašo įvertinti administracijos veiksmų teisėtumą ir užtikrinti jos teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

Pareiškėja pažymi, kad faktiškai niekada nebuvo Lietuvoje, todėl neišvykusi nepadarė jokio pažeidimo, kuris galėtų kelti pavojų viešajai tvarkai. Pasak pareiškėjos, konsultacinė įmonė nutraukė sutartį vienasmeniškai ir nesilaikė sutartinių įsipareigojimų. Be to, nors akcentuota „neteisingo dokumento“ įtaka, tai nepagrįsta, nes dokumentai buvo pateikti su įmonės antspaudu, todėl yra įmonę įpareigojantys. Pareiškėja nurodo, kad motinos mirtis ir sunki psichologinė trauma, visiškos lietuvių kalbos nežinojimas ir teisinės patirties trūkumas apribojo jos galimybes laiku kreiptis į teismą. Pareiškėja akcentuoja, kad nuo ginčijamo Sprendimo sužinojimo momento apie pusantrų metų nuosekliai ir aktyviai kreipiasi į kompetentingas Lietuvos Respublikos administracines institucijas, siekdama išsiaiškinti Sprendimo pagrindus ir apginti savo teises, tačiau minėti kreipimaisi buvo be atsakymo arba apsiribojant formaliais, automatiniais atsakymais, neturinčiais jokio individualaus vertinimo.

Kadangi skundo padavimo termino praleidimas yra tiesiogiai susijęs su administracijos neveikimu ir objektyviomis kliūtimis, todėl, pareiškėjos nuomone, jos neveikimas negali būti konstatuojamas. Pasak pareiškėjos, buvo pažeista jos teisė į veiksmingą teisinę gynybą, nes administracija ignoravo jos užklausas arba atsakė formaliais, automatiniais pranešimais. Pareiškėja tvirtina, kad nebuvo įvykdyta teismo pareiga vertinti administracijos veiksmų teisėtumą ex officio (pagal pareigas), net ir nagrinėjant procesinius klausimus, o Sprendimas buvo priimtas nesant individualaus vertinimo, neatskleidus konkrečių faktinių pagrindų, nesilaikant proporcingumo ir teisės viršenybės principų.

Pareiškėjos įsitikinimu, ekonominis nepakankamumas negali būti pagrindu 3 metų įvažiavimo draudimui, o byloje yra ne vien procesinio termino klausimas, t. y. nagrinėjama byla dėl administracijos veiksmų teisėtumo, teisinės valstybės principo ir pareiškėjos teisės į efektyvią teisinę gynybą, todėl proceso normos negali būti taikomos tokiu būdu, jog paneigtų teisingumo esmę. Pareiškėjos vertinimu, ji, būdama užsienietė, turi ypatingą apsaugą nuo administracijos savavališko ir neproporcingo elgesio. Be to, pareiškėja pažymi, kad jai nebuvo pateikta gyvenamosios vietos kortelė, o tai pažeidžia įstatymus, taip pat teigia, jog pastaroji buvo pateikta trečiosioms šalims. Nors pareiškėja niekada nebuvo Lietuvoje, tačiau, jos nuomone, buvo vertinta, jog ji kelia pavojų viešajai tvarkai, o tai yra be faktinių įrodymų pagrįsta pretenzija.

Pareiškėja tvirtina, kad apie Sprendimą jai buvo pranešta tik vienu el. laišku, tačiau oficialus Sprendimas jai nebuvo pateiktas ZIP arba ADOC formatu, taip pat akcentuoja, jog ribotos jos lietuvių kalbos ir teisinės žinios leido administracijai daryti savavališką ir piktybišką veiksmų pažeidimą. Pasak pareiškėjos, tiek įvažiavimo draudimo kaip griežtos priemonės, tiek jos kovos su visomis administracinėmis institucijomis ignoravimas yra akivaizdūs administracijos savavališko ir neteisėto elgesio pavyzdžiai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjimo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo paduoti ir atsisakyta priimti jos skundą, neatnaujinus skundo padavimo termino, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą Sprendimui apskųsti ir terminą skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jos valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis ir svarbiomis, netenkino jos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir atsisakė priimti jos skundą.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde, be kita ko, teigia, kad motinos mirtis, sunki psichologinė trauma, visiškas lietuvių kalbos nežinojimas bei teisinės patirties trūkumas apribojo jos galimybes laiku kreiptis į teismą, o apie Sprendimą jai buvo pranešta tik vienu el. laišku, tačiau oficialus Sprendimas jai nebuvo pateiktas ZIP arba ADOC formatu.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodomas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Įstatymo 133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys ir jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama.

Vadovaudamasi Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 9 dalimis, Vyriausybė 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtino Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 20 punktas nustato, kad jeigu sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nėra priimtas kartu su sprendimu atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atšaukti Šengeno vizą, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-327-602/2025, įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą, susijusį su sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką apskundimo tvarka, konstatavo, kad Įstatymo taikymo kontekste pagal jį priimto administracinio sprendimo apskundimo tvarka yra reglamentuota Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje, susiejant ją su tokio sprendimo įteikimo užsieniečiui diena; todėl ir terminas kreiptis į teismą dėl pagal Įstatymą priimto administracinio sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti skaičiuojamas nuo tokio sprendimo įteikimo dienos; minėto vertinimo nekeičia aplinkybė, kad Taisyklėse yra nustatyta užsieniečio informavimo apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką tvarka, nes toks informavimas negali būti savaime prilyginamas Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje minimam sprendimo įteikimui. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pranešimo apie priimtą sprendimą gavimo prilyginimas sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką įteikimui lemtų nepagrįstą teisės į teisminę gynybą ribojimą, užsieniečiui neturint jo atžvilgiu priimto sprendimo ir nežinant jo priėmimo motyvų. Be to, toks asmuo, gavęs pranešimą, gali pagrįstai pasikliauti tiek Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje, tiek pačiame pranešime nurodyta apskundimo tvarka (per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 9 d. nutartyje pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės aktų nuostatas.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugsėjo 11 d. priėmė sprendimą Nr. 24S207052. Apie priimtą Sprendimą pareiškėja buvo informuota 2024 m. rugsėjo 12 d. pranešimu Nr. 24SD22510, kuris jai buvo išsiųstas el. paštu: (duomenys neskelbtini). Pranešime nurodyta, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. rugsėjo 11 d. iki 2027 m. rugsėjo 10 d., vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Taip pat pažymėta, jog buvo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. rugsėjo 11 d. iki 2027 m. rugsėjo 10 d. Taip pat Pranešime nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka, pateiktas Pranešimo vertimas anglų kalba.

Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjos skundo argumentų, be kita ko, nustatęs, kad ji teigė, jog 2024 m. rugsėjo 12 d. gavo el. paštu žinutę, tačiau nesuprato, ką ji reiškia, vertino, kad pareiškėjai ginčijamas Sprendimas buvo įteiktas 2024 m. rugsėjo 12 d., todėl skundą teismui pareiškėja turėjo pateikti ne vėliau kaip iki 2024 m. rugsėjo 26 d. imtinai, be to, pažymėjo, jog pareiškėja į teismą pirmą kartą kreipėsi tik 2025 m. lapkričio 14 d. administracinėje byloje Nr. I2-22468-952/2025 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-06268-2025-4), kuris 2025 m. gruodžio 5 d. nutartimi pareiškėjos skundą (patikslintą) laikė nepaduotu, ženkliai praleidus sprendimo apskundimo terminą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nustatytas faktines aplinkybes ir minėtas teisės aktų nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai procesinio termino eigos pradžią siejo su Pranešimo pareiškėjai pateikimo data, nes nei nagrinėjamoje byloje, nei teismo nurodytoje administracinėje byloje Nr. I2-22468-952/2025 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-06268-2025-4) iš esmės nėra duomenų, patvirtinančių, kad Sprendimas (administracinio akto nuorašas), t. y. visos apimties individualus administracinis aktas, pareiškėjai buvo išsiųstas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išvadą, kad pareiškėjai ginčijamas Sprendimas buvo įteiktas 2024 m. rugsėjo 12 d., padarė neturėdamas pakankamai duomenų, patvirtinančių, kada skundžiamas Sprendimas buvo įkeltas į Lietuvos Respublikos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS), ar jis pareiškėjai buvo įteiktas / išsiųstas, kada konkrečiai pareiškėja galėjo susipažinti su ginčijamu Sprendimu. Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, nevertino aplinkybių, susijusių su ginčijamo Sprendimo įkėlimu į MIGRIS sistemą, pareiškėjai įteikimu / išsiuntimu ir susipažinimu, nevertino bei nenustatė konkretaus momento, nuo kurio turėjo būti skaičiuojama termino skundui paduoti eiga. Teismas, be kita ko, nebuvo pakankamai aktyvus, siekdamas išsiaiškinti su ginčijamo Sprendimo įkėlimu / įteikimu / išsiuntimu ir susipažinimu pareiškėjai susijusias aplinkybes, t. y. teismas nesikreipė nei į pareiškėją, nei į Migracijos departamentą dėl duomenų, reikšmingų skundo priėmimo klausimui tinkamai išspręsti, pateikimo.

Kaip minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad procesinio termino eigos pradžia siejama ne su pranešimo apie priimtą sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir įvesti perspėjimą į SIS gavimu, o su paties administracinio sprendimo įteikimu. Teisėjų kolegija nenustatė pagrįstų ir objektyvių aplinkybių nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė skundo priėmimo klausimui išnagrinėti teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. kada konkrečiai pareiškėjai buvo įteiktas Sprendimas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo skundą, negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Nesant byloje pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad ginčijamo Sprendimo nuorašas pareiškėjai buvo įteiktas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Y. T. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 5 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos Y. T. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis