2017-03-13 Nr. AB-5773-3-61-3-05296-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1119-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05296-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) panaikinti 2015 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. KP-1727 (10.6.1) „Dėl paramos paraiškos nevertinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atmesta A. K. pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (toliau – ir Programa) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ (toliau – ir Priemonė) 2015 m. balandžio 30 d. paramos paraiška (registracijos Nr. 19JU-KP-15-1-02431-PR001) (toliau – ir Paraiška); 2) įpareigoti Agentūrą įvertinti pareiškėjo pateiktą Paraišką.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. balandžio 30 d. pateikė Agentūrai Paraišką, o 2015 m. liepos 16 d. gavo jos raštą Nr. KP-1116 (10.6.1) „Dėl paramos paraiškos atmetimo“, kuriame nurodyta, kad Paraiškos tinkamumo vertinimas nebus atliekamas, nes jis surinko mažesnį nei 85–100 balų skaičių (Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 3D-507 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 57 p.). 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. KP-1369 (10.6.1) Agentūra pakartotinai informavo pareiškėją apie Paraiškos atmetimą dėl lėšų trūkumo. Pareiškėjas su tokiu Agentūros sprendimu nesutiko, nes Paraiška turėjo būti įvertinta ne 75 balais, o 90 balų. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją (toliau – ir Komisija), kuri nusprendė, jog Agentūra privalo panaikinti savo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. KP-1369 (10.6.1), ir įpareigojo Agentūrą įvertinti Paraišką, tačiau Agentūra Sprendimu nurodė, jog Paraiška nebus vertinama.

Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, nes Paraiškai papildomai turėtų būti skirta 15 balų dėl to, kad ūkis kuriamas iš nepadalytų valdų. 2015 m. balandžio 23 d. pareiškėjas nuosavybės teise perėmė visus tėvo E. K. valdytus žemės ūkio naudmenų plotus, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-211 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3.16 punktu ši valda nelaikoma padalyta. Šį faktą patvirtino Komisija ir Agentūros direktoriaus išaiškinimas. 2015 m. liepos 14 d. pareiškėjo pateiktame išraše iš Žemės ūkio ir kaimo verslo valdų registro informacinės sistemos matyti, kad paskutinis valdos duomenų atnaujinimo prašymas E. K. ūkio valdoje buvo darytas 2015 m. balandžio 23 d., o Rokiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos rašte paaiškinta, kad nuo minėtos dienos šioje valdoje nebėra žemės naudmenų, t. y. nuo tada, kai žemes perėmė pareiškėjas. Taip pat nurodyta, kad ši valda yra registruose ir automatiškai bus panaikinta kitais metais. Nei Agentūros išaiškinime, nei Taisyklėse nėra nustatytas reikalavimas, kad artimo giminaičio valda privalo būti išregistruota perėmus iš jo visus žemės sklypus tam, kad ji būtų laikoma padalyta.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Taisyklių 16 punktą paraiškos tinkamumas gauti paramą vertinamas pagal paramos paraiškos pateikimo dieną pareiškėjo pateiktus ir atitinkamais dokumentais pagrįstus duomenis, viešuosiuose registruose esančius duomenis, taip pat pagal dokumentus ir informaciją, gautą iš pareiškėjo po Agentūros paklausimo (-ų). Jei šie duomenys skiriasi, vadovaujamasi registruose esančiais duomenimis. Taisyklių 3.16 punkte nustatyta, kad žemės ūkio valdos padalijimas (toliau – ir valdos padalijimas) – žemės ūkio valdos sudarymo būdas, kai asmuo (asmenys), pretenduojantys gauti paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, iš artimojo giminaičio (tėvo, motinos, senelio, senelės, brolio, sesers, sūnaus, dukters) žemės ūkio valdos išregistruotus (-ą) žemės sklypus (-ą) įsigyja nuosavybės teise, įregistruoja jų (jo) pagrindu vieną ar kelias valdas ir ten įsikuria“.

Vadovaujantis Paraiškos pateikimo dienos Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir Centras) informacija buvo nustatyta, kad pareiškėjo ūkis yra kuriamas iš padalytų valdų, nes nuosavybės pagrindu įsigyti 5,74 ha ir 1,74 ha sklypai nuo 2005 m. gruodžio 29 d. buvo artimo giminaičio (tėvo E. K. valdoje (valdos Nr. (duomenys neskelbtini))), o 2015 m. balandžio 22 d. šiuos sklypus E. K. padovanojo pareiškėjui ir šių žemės sklypų pagrindu 2015 m. balandžio 23 d. pareiškėjas įregistravo savo valdą (valdos Nr. (duomenys neskelbtini)). Centro duomenimis, E. K. perleido tik dalį sklypų, esančių jo valdoje, – Paraiškos pateikimo dieną (2015 m. balandžio 30 d.) jo valdoje liko 1,80 ha sklypas, kuris iš valdos išregistruotas tik 2015 m. liepos 15 d.

2015 m. liepos 14 d. gautame atsakyme Nr. GDP-1657 į paklausimą (registracijos Nr. S-KP-0164077) pareiškėjas teigė, kad perėmė visus tėvo valdytus plotus, pridėdamas Rokiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotojos paaiškinimą. Patikrinus šią papildomą informaciją buvo nustatyta, kad ji nesutampa su Centro duomenimis. Seniūnijos darbuotojos rašte nurodyta, kad 2015 m. balandžio 23 d. iš tėvo E. K. valdos buvo išimti visi žemės sklypai ir valda liko be valdos centro ir žemės sklypų, tačiau pagal registro duomenis tėvo valdoje iki 2015 m. liepos 15 d. buvo likęs neišregistruotas 1,80 ha sklypas. Taip pat nesutampa seniūnijos darbuotojos informacija dėl valdos išregistravimo, todėl tais atvejais, kai yra informacijos neatitikimų, vadovaujamasi registruose kaupiamais duomenimis. Atsižvelgiant į tai buvo nuspręsta, kad Paraiškos X skyriuje „Kita informacija“ pateikti atsakymai į klausimus („Paramos paraiškų atrankos pirmumo kriterijai“) koreguotini ir 15 balų už antrą prioritetą („Ar ūkį kuriate iš nepadalytų valdų?“) neskirta. Kadangi pareiškėjo Paraiška surinko 75 atrankos balus, t. y. mažesnį nei 85–100 balų skaičių, todėl Paraiškos tinkamumo vertinimas nebuvo atliekamas ir parama neskirta (Administravimo taisyklių 57 p.).

Atsakydamas į kitus pareiškėjo skundo argumentus atsakovas pabrėžė, kad įsiteisėjusiame Komisijos sprendime pripažinta, jog Agentūra teisingai vertino pareiškėjo valdos įregistravimo aplinkybes Taisyklių 3.16 punkto taikymo prasme ir pagal šį atrankos kriterijų pagrįstai neskyrė Projektui numatytų 15 balų. Komisija tik akcentavo, kad Agentūra nenurodė pateiktų paraiškų prioritetinės eilės sudarymo principo. Atsižvelgdamas į tai Sprendime atsakovas detalizavo, jog prioritetinę paraiškų eilę sudarė, nes paraiškų pagal Priemonę buvo surinkta gerokai daugiau (73 781 282 Eur) nei yra skirta ir patvirtinta paramos suma (20 000 000 mln. Eur): paraiškų, surinkusių 85–100 atrankos balų, – 345 vnt. (19 900 574 Eur); paraiškų, surinkusių 80 atrankos balų, – 136 vnt. (7 690 523 Eur) ir paraiškų, surinkusių 35–75 atrankos balus, – 873 vnt. (46 190 185 Eur).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad paraišką Agentūrai pareiškėjas pateikė 2015 m. balandžio 30 d., todėl šiam ginčui taikomos 2015 m. vasario 6 d. įsakymo Nr. 3D-69 redakcijos Administravimo taisyklės. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad vertindama Paraišką Agentūra objektyviai negalėjo numatyti kaip pasikeis paraiškų vertinimo teisinis reglamentavimas. Tai lemia, jog teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nepagrįstai vadovavosi nauja Administravimo taisyklių 60 punkto redakcija. Teismas sutiko su pareiškėjo atstovo išsakyta pozicija, jog Sprendimu pareiškėjas buvo suklaidintas, kad vyks papildomas procesas, kurio metu bus proporcingai skirstomos lėšos. Toks Sprendime nurodytas procesas nebuvo atliekamas, tačiau vien suklaidinimo fakto konstatavimas nedaro iš esmės teisingo ir teisėto sprendimo negaliojančiu. Atsakovo Sprendime yra nurodyta jo apskundimo tvarka bei pagrindimas (kokiomis normomis vadovaujantis buvo sudaryta pirmumo eilė ir dėl kokių priežasčių Paraiška nedalyvavo šiame procese), todėl Sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

Analizuodamas pirmumo eilės sudarymo procesą, teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Administravimo taisyklių 55 punktu Agentūra atlieka paramos paraiškų atranką pasibaigus paramos paraiškoms priimti laikotarpiui ir sugrupuoja paramos paraiškas pagal paramos paraiškų atrankos balų skaičių, o pirmumas teikiamas paraiškai, kuriai skirtas didesnis balų skaičius. Iš į bylą pateiktos Agentūros paraiškų eilės, sudarytos pagal surinktus balus, teismas nustatė, jog lėšų pakako tik 345 paraiškoms iš 481 pateiktos paraiškos, t. y. Programai buvo skirta 20 000 000 Eur, o apskaičiavus 345 paraiškų sumą, ji sudaro 19 886 524,59 Eur. Visos minėtos paraiškos surinko nuo 85 iki 100 balų, todėl Agentūra pagrįstai pareiškėjui nurodė, jog lėšų pakanka tik paraiškoms, surinkusioms minėtą balų skaičių.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Komisija, kurios sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas, pripažino, kad pareiškėjo pateikta Paraiška pagrįstai įvertinta 75 balais, nes jo valda laikytina padalyta, nurodė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog Paraiška turėjo dalyvauti pirmumo eilės sudarymo procese. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo atstovo teismo posėdyje išsakytą argumentą, kad paskutinį dokumentą pareiškėjas atsakovui pateikė 2015 m. liepos 13 d., o iš šio dokumento turinio matyti, jog iš pareiškėjo tėvo valdų buvo išregistruoti visi žemės sklypai, nurodė, kad valdų padalijimo klausimas buvo išspręstas Komisijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu, kuris nenuginčytas ir galiojantis.

Teismas konstatavo, kad nustatytų bylos aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra teisinio bei faktinio pagrindo. Atmetęs pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimą, teismas atmetė ir išvestį skundo reikalavimą įpareigoti Agentūrą įvertinti Paraišką.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iš esmės nagrinėti valdų padalijimo klausimą, pasielgė nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas privalėjo visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo skundą, motyvuotai pasisakyti dėl visų pareiškėjo nurodytų argumentų ir aplinkybių nepaisant, kad dėl jų jau pasisakė kitas administracinį ginčą išnagrinėjęs organas (Komisija). Komisijos nagrinėto ginčo dalykas buvo visiškai kitas Agentūros aktas, kuris (nors ir kitais motyvais) buvo panaikintas, ir kuris nėra šio ginčo dalykas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio nuostatas Komisijos nustatyti faktai nelaikomi prejudiciniais, todėl įrodinėtini, nustatinėtini ir vertintini konkretaus administracinio ginčo nagrinėjimo metu.

Pareiškėjo teigimu, labai svarbi ir teisiškai reikšminga aplinkybė, kad Paraiškos nagrinėjimo (vertinimo) metu atsakovui iškilo papildomų klausimų, prireikė papildomos informacijos, todėl 2015 m. liepos 8 d. raštu jis paprašė pareiškėją patikslinti duomenis, susijusius su pareiškėjo žemės ūkio 4 valdos padalijimu. Pareiškėjas 2015 m. liepos 9 d. ir 2015 m. liepos 14 d. raštais paaiškino, kad iš savo tėvo perėmė visus žemės sklypus, todėl iš jų įkurtas pareiškėjo ūkis nelaikytinas kaip įkurtas iš padalytų valdų. Tačiau tiek šią aplinkybę nagrinėjusi Komisija, tiek skundžiamame akte atsakovas, ją vertino labai formaliai, t. y. padarė išvadą, kad Paraiškos pateikimo dieną (2015 m. balandžio 30 d.) nebuvo išregistruotos pareiškėjo tėvo valdos, todėl itin formaliai ir neteisėtai – net neatsižvelgdami, jog visus tėvo sklypus faktiškai jau valdė pareiškėjas, nusprendė, kad pareiškėjo ūkis įkurtas iš padalytų valdų. Komisija ir atsakovas taip pat netinkamai vertino pareiškėjo pateiktą Rokiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. liepos 13 d. raštą, nepagrįstai Paraiškos pateikimo dieną lygindami jame pateiktą informaciją su Žemės ūkio ir kaimo verslo registro duomenimis. Pareiškėjo įsitikinimu, teisės aktai nenustato vieno ar kito registro tvarkytojo pateiktų duomenų teisingumo prioriteto. Pareiškėjo atsakymo į Agentūros paklausimą metu Žemės ūkio ir kaimo verslo registre nebuvo įregistruota jokių pareiškėjo tėvo valdų, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais papildomos informacijos pareikalavusi ir atitinkamus atsakymus gavusi Agentūra privalėjo juos kaip ir kitą Paraiškoje nurodytą informaciją vertinti ne Paraiškos pateikimo dienai, o atsakymo į savo paklausimą dienai.

Pareiškėjas nurodo, kad aiškinant Taisyklių 3.16 punkto nuostatas būtina atsižvelgti ir į jų priėmimo tikslus – siekį išvengti piktnaudžiavimo, kai ūkiai kuriami iš žemės sklypų, perimtų iš artimųjų giminaičių, kartu prašant paramos tiek naujai įkurtiems ūkiams iš padalytų valdų, tiek dalį žemės sklypų perdavusių artimų giminaičių ūkiams. Kai asmuo (ūkininkas) ūkį įkuria iš artimo giminaičio perėmęs visus šio turėtus žemės ūkio valdos sklypus, į paramą pretenduotų tik valdas perėmęs ūkininkas. Pastarasis atvejis yra socialiai vertingas ir tuo aspektu, kad šiuo atveju visiškai iš kartos į kartą perduodamas žemės ūkio verslas, puoselėjamos Lietuvos žemės ūkio tradicijos ir tokiais atvejais neturi būti varžoma ūkininkų galimybė gauti paramą, lyginant su kitais ūkininkais, ūkius įkūrusius iš žemės sklypų, gautų kitais būdais.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas pažeidė Taisyklių ir Administravimo taisyklių nuostatas, reglamentuojančias paraiškų vertinimo tvarką (eiliškumą), o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti Sprendimą. Šiam ginčui aktualus klausimas, kas turėjo būti atliekama pirmiau, ar Paraiškos atrankos vertinimas ir po to Paraiškos tinkamumo vertinimas (būtent taip buvo vertinama Paraiška), ar Paraiškos tinkamumo vertinimas ir po to Paraiškos atrankos vertinimas. Pareiškėjo nuomone, Administravimo taisyklių 55 punktas taikytinas ir aiškintinas neatsiejamai nuo Administravimo taisyklių 57 punkto nuostatų.

Pareiškėjo suklaidinimas, kad vyks papildomas procesas, yra esminis pažeidimas, susijęs su kitomis Agentūros atliekamomis administracinėmis procedūromis, bei tiesiogiai nulemia skundžiamo akto neteisėtumą. Būtent tai turėjo pripažinti pirmosios instancijos teismas, o ne pasisakyti dėl individualaus akto požymių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme.

Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Agentūra paaiškina, kad dėl prioritetinių balų neskyrimo valdų padalijimo atveju pareiškėjas neturi teisės vėl teikti tų pačių argumentų, nes Komisijos sprendimas yra įsiteisėjęs. Pareiškėjo tinkamumas gauti paramą vertinamas pagal paramos paraiškos pateikimo dieną pareiškėjo pateiktus ir atitinkamais dokumentais pagrįstus duomenis, viešuosiuose registruose esančius duomenis, taip pat pagal dokumentus ir informaciją, gautą iš pareiškėjo po Agentūros paklausimo (-ų). Jei šie duomenys skiriasi, vadovaujamasi registruose esančiais duomenimis (Administravimo taisyklių 41 p., Taisyklių 16 p.).

Agentūros teigimu, nebuvo galima remtis Rokiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2015 m. liepos 13 d. raštu, kadangi Paraiškos pateikimo dieną Centro duomenimis pareiškėjo ūkis buvo kuriamas iš padalytų valdų. Agentūra pabrėžia, kad jai nėra suteikta neribota teisė bet kokiomis sąlygomis išdalyti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos paramos lėšas. Agentūra vykdo jai priskirtas funkcijas vadovaudamasi teisės aktais, todėl visi pareiškėjo argumentai dėl jos veiksmų neteisėtumo yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. KP-1727 (10.6.1) „Dėl paramos paraiškos nevertinimo“, kuriuo buvo atmesta pareiškėjo A. K. pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“ 2015 m. balandžio 30 d. paramos paraiška (registracijos Nr. 19JU-KP-15-1-02431-PR001), pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje nustatyta, jog atsakovas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. KP-1727 (10.6.1) (I t., b. l. 35–38) vadovaudamasis Administravimo taisyklių 57 punktu atmetė pareiškėjo Paraišką dėl lėšų trūkumo, nes atlikęs pagal Priemonę paraiškų atrankos pirmumo vertinimą nustatė, kad Paraiška įvertinta mažesniu balų skaičiumi nei 85–100 balų, todėl parama pareiškėjui negali būti skirta. Sprendime išsamiai nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su balų nustatymu. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Paraiškos atitiktis atrankos kriterijams buvo įvertinta 75 balais dėl to, jog pagal Taisyklių 40.2 punktą nebuvo suteikta 15 balų už antrą prioritetą („Ar ūkį kuriate iš nepadalytų valdų?“). Pareiškėjas Paraiškoje buvo nurodęs, kad ūkį kuria iš nepadalytų valdų, tačiau atsakovas, įvertinęs pareiškėjo Paraiškos pateikimo dieną pateiktus dokumentus ir viešuosiuose registruose esančius duomenis, vadovaudamasis Taisyklių 3.16 bei 16 punktais, nustatė, kad pareiškėjas ūkį kuria ne iš nepadalytų valdų. Atsakovo teigimu, Paraiškos pateikimo dieną pareiškėjas, įgijęs nuosavybės teisę į tėvo E. K. valdytus 2 žemės sklypus iš valdos Nr. (duomenys neskelbtini), šių žemės sklypų pagrindu buvo įregistravęs valdą Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Centro duomenis pareiškėjo tėvo valdoje buvo likęs 1,80 ha žemės ūkio naudmenų sklypas, kuris buvo išregistruotas tik 2015 m. liepos 15 d.

Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, įvertino ir pareiškėjo 2015 m. liepos 14 d. atsakymą į atsakovo paklausimą, kuriame pareiškėjas nurodė, jog perėmė visus tėvo E. K. valdytus žemės ūkio naudmenų plotus, bei pateiktą Rokiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotojos paaiškinimą. Atsakovas nustatė, kad pateikta papildoma informacija nesutampa su Centro informacija, nes Rokiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos darbuotoja nurodė, jog 2015 m. balandžio 23 d. iš tėvo E. K. valdos buvo išimti visi žemės sklypai ir valda liko be valdos centro ir žemės sklypų, tačiau pagal registro duomenis pareiškėjo tėvo valdoje buvo likęs neišregistruotas 1,80 ha žemės ūkio naudmenų sklypas iki 2015 m. liepos 15 d.

Pareiškėjas, šioje byloje prašydamas įpareigoti atsakovą panaikinti Sprendimą, skundą (I t., b. l. 98–102) grindė tuo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai neskyrė 15 balų, nes ūkis kuriamas iš nepadalytų valdų; žemės ūkio valdą jis (pareiškėjas) suformavo perėmęs visus tėvo valdomus žemės ūkio naudmenų sklypus 2015 m. balandžio 23 d. ir tai įrodo Rokiškio rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos (savivaldybė yra oficiali registro tvarkymo įstaiga) raštas bei išrašas iš Žemės ūkio ir kaimo verslo valdų registro informacinės sistemos. Taip pat skunde nurodyta, kad Komisija 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendime, kuriuo panaikino ankstesnį atsakovo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. KP-1369 (10.6.1) ir įpareigojo įvertinti Paraišką bei priimti atitinkamą sprendimą, nustatė, jog pagal Agentūros pateiktą Priemonės prioritetinės eilės išrašą pareiškėjas surinko 90 balų ir sąraše jo numeris yra 163.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindžia skundo reikalavimus, yra neįrodyti ir todėl nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Komisijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo ūkis kuriamas ne iš nepadalytų valdų, nustatė, jog nebuvo pagrindo Paraiškai skirti papildomų 15 balų ir Paraiška pagrįstai įvertinta 75 balais. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Paraiška pagrįstai nedalyvavo pirmumo eilės sudarymo procese dėl to, kad surinko 75 balus, o pirmumo eilė buvo sudaroma paraiškoms, surinkusioms 85 balus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad nebuvo pagrindo Paraiškai skirti papildomų 15 balų ir Paraiška pagrįstai įvertinta 75 balais, bei išvadą, kad Paraiška pagrįstai nedalyvavo pirmumo eilės sudarymo procese, ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo skundo esminių argumentų, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl to, jog pareiškėjui turėjo būti skirta 15 balų, nes jis ūkį kuria iš nepadalytų valdų. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo bei Sprendimo, aplinkybė dėl pareiškėjo kuriamo ūkio sudėties (iš padalytų valdų ar iš nepadalytų valdų) yra teisiškai svarbi ir esminė. Tačiau pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenagrinėdamas šios aplinkybės, t. y. netirdamas įrodymų, netaikydamas teisės aktų nuostatų, susijusių su šios aplinkybės nustatymu, rėmėsi Komisijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ir nurodė, kad Komisija išnagrinėjo pareiškėjo argumentus dėl jo valdomos valdos padalijimo ir konstatavo, jog pareiškėjo valdos įregistravimo aplinkybės atitinka Taisyklių 3.16 nustatytos žemės ūkio valdos padalijimo apibrėžimą, o šis Komisijos sprendimas yra neapskųstas ir galiojantis, todėl teismui nėra pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog pareiškėjo valdos nėra nepadalytos.

ABTĮ 58 straipsnis nustato atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės ir prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

Taigi pagal bendrąją taisyklę tik įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl ginamų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima. Komisijos sprendimas nėra teismo sprendimas. Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijos įstatymo nuostatos nenustato, kad Komisijos sprendimas sukuria prejudicinius faktus. Komisija administracinius ginčus nagrinėja ne teismo tvarka (ABTĮ 26, 28 str.). Be to, Komisija 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu panaikino visą ankstesnį atsakovo 2015 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. KP-1369 (10.6.1) ir įpareigojo atsakovą įvertinti Paraišką bei priimti atitinkamą sprendimą.

Byloje nustatyta, kad atsakovas įvykdė Komisijos sprendimą ir priėmė administracinį aktą (Sprendimą), kurį ir ginčija pareiškėjas šioje byloje, todėl būtent šioje byloje ir turi būti nagrinėjamos visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiami skundo reikalavimai, t. y. aplinkybės, kurios sudaro skundo pagrindą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį teismo sprendimas laikomas teisėtu, jei atsakoma į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d.).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Pažymėtina, kad pareiga nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, taip nesilaikant ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, t. y. pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso, todėl vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktu (sprendimas be motyvų) pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti, atskleisti bylos esmę ir sprendimu išspręsti ginčą. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių bylai išspręsti teisiškai svarbių aplinkybių, kaip to reikalauja ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis, 81 straipsnis, 86 straipsnio 2 dalis, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne priimamas naujas sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė