2AT-7-2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Administracinė byla Nr. 2AT-7-2012 Teisminio proceso Nr. 4-01-3-01909-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 41.4; 52.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, atnaujintą pagal administracine tvarka nubausto R. J. prašymą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarimo, kuriuo R. J. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 45 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1000 Lt baudą.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis, kuria R. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą,

n u s t a t ė :

R. J. nubaustas už tai, kad nuo 2011 m. kovo 1 d., 10.05 val., savavališkai užėmė ir naudojosi valstybine žeme, t. y. apsitverdamas savo sklypą, aptvėrė ir užėmė dalį (apie 2,6 aro) valstybinės žemės.

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas nurodė, kad nekyla abejonių dėl R. J. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 45 straipsnio 1 dalyje, nes tai įrodo nutarime aptarta bylos medžiaga, be to, ir pats R. J. neneigia, jog tvora užima dalį valstybinės žemės, kurią jis nori išsipirkti.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal R. J. apeliacinį skundą, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog R. J. kaltė, padarius ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, visiškai įrodyta, pirmosios instancijos teismas veiką kvalifikavo ir nuobaudą, atsižvelgęs į jos parinkimui reikšmingas aplinkybes, individualizavo tinkamai. Šis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog dalis tvora aptvertos žemės, kuria naudojasi R. J., nepatenka į jo teisėtai valdomą teritoriją. Tai, kad asmuo kreipėsi dėl užimtos žemės įsigijimo, nešalina jo veikos neteisėtumo, nes iki 2011 m. kovo 1 d. patikrinimo užimta žemė nebuvo atlaisvinta ar įsigyta.

Pareiškime administracine tvarka nubaustas R. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį bei nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą.

R. J. teigimu, protokolą surašęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigūnas netyrė esminių skundo aplinkybių, neatsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir kitų valstybės institucijų sprendimus, kuriais jam suteikta teisė įsigyti visą jo naudojamą žemę, o tik siekė nubausti pareiškėją, netirdamas jo pateiktų įrodymų, nesudarydamas galimybės pateikti kitus įrodymus bei įrašydamas į protokolą žinomai melagingus duomenis. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad asmens kaltė gali būti konstatuojama, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda, taip pat kad visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (LVAT nutartys Nr. N9-990/2006, N62-706/2011).

Teismas privalo ne tik išvardyti įrodymus, bet ir išdėstyti jų turinį, nurodant įrodomąją reikšmę. Teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens bei administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos atstovų argumento bei įrodymo, kurie objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai (LVAT nutartis Nr. N-662-292/2010). Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepasisakė dėl daugelio jo argumentų ir įrodymų, todėl nutarimą priėmė pažeisdami ATPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesiėmė priemonių visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, teismo posėdyje nesiekė pašalinti bylos prieštaravimų ir kilusių abejonių, neišreikalavo reikiamų įrodymų, neištyrė visų administracinėn atsakomybėn patraukto asmens nurodytų aplinkybių ir įrodymų, tačiau jų ir nepaneigė, o ignoravo.

Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė byloje esančių įrodymų, taip pažeisdamas ATPK 248 straipsnyje įtvirtintus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamus uždavinius laiku, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, todėl skundžiamas teismo nutarimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas. Pareiškėjo nuomone, teismai nepagrįstai netaikė in dubio pro reo principo (visos abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai) ir nepagrįstai nenutraukė jam administracinio teisės pažeidimo bylos, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėję teismai nevertino jo pateiktų įrodymų apie tai, kad tvora 2002 metais buvo užfiksuota Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje ir valstybinės komisijos aktu pripažinta naudotina. Teismai taip pat nevertino ir nepasisakė dėl protokolą surašiusio pareigūno procesinių teisės normų pažeidimo bei kitų pareiškime nurodytų motyvų, todėl buvo pažeistas įrodymų rinkimo, įvertinimo, visapusiško ir objektyvaus visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimo principas. Pareiškime nurodoma, kad teismai pažeidė ATPK 257 straipsnį, nevertino visų byloje esančių įrodymų ir be pagrindo R.

J. netaikė ATPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl administracinės nuobaudos neskyrimo.

Pareiškėjas nurodo, kad administracinė nuobauda šioje byloje skirta asmeniui, kuris kovojo prieš neteisėtus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Statybos progresija“ veiksmus, kuriais buvo siekiama sunaikinti valstybinės reikšmės mišką ir užstatyti želdynų teritoriją daugiabučiais namais. Todėl, pasak R. J., UAB „S“, pralaimėjusi bylą dėl projektavimo sąlygų sąvado panaikinimo, parašė Vilniaus miesto savivaldybei melagingą skundą apie jo tvoros buvimą gatvės „raudonose linijose“. Pasak pareiškėjo, priešingai nei teigiama skunde, tvora nepatenka į gatvės „raudonąsias linijas“, todėl nepažeidžia jokių valstybės ar trečiųjų asmenų interesų.

Tai įrodo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugsėjo 14 d. raštas „Dėl plano rengimo“ Nr. SS16-70, kuriuo R. J. leista rengti sklypo padidinimo planą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. kovo 16 d. sprendimas „Dėl pritarimo prašymui parduoti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plota prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini)“ Nr. 1-2031, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2011 m. vasario 3 d. raštas „Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini)gatvėje padidinimo laisvoje valstybinėje žemėje“ Nr. A51-2293(2.14.2.12-MP8), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. balandžio 18 d. raštas „Dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ Nr. A649-223(2.14.2.12-MP8) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 14 d.

įsakymas „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“ Nr. 30-1317. Kaip matyti iš šių teisės aktų ir raštų, Vilniaus miesto savivaldybė ir Nacionalinė žemės tarnyba pritarė R. J. žemės sklypo padidinimui laisvoje valstybinėje žemėje ir papildomai pasiūlė įsigyti apie 4 arus žemės, esančios tarp gatvių raudonųjų linijų ir jo sklypo, t. y. įsigyti ir žemės, esančios už R. J. priklausančios tvoros. Pareiškėjas nurodo, kad dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė Vilniaus miesto savivaldybės bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus suderintą planą dėl papildomo 389 kv. m žemės ploto priskyrimo jo sklypui.

Taigi tiek Vilniaus miesto savivaldybė, tiek Nacionalinė žemės tarnyba pripažino, kad R. J. sklypo padidinimas nepažeidžia jokių teisės aktų, valstybės ar trečiųjų asmenų interesų, tačiau teismai į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų nevertino.

R. J. nurodo, kad jo gyvenamasis namas ir tvora buvo statomi 2001–2002 metais valstybinės žemės sklype. Tuo metu (2001 m. gruodžio 29 d.) R. J. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydamas atkurti nuosavybės teisę į naudojamą žemės sklypą. Nuosavybės teisės atkūrimas užsitęsė ir nuosavybės teisė buvo atkurta tik 2010 m. birželio mėnesį. Taigi tiek namas, tiek tvora buvo pastatyti valstybinėje žemėje, vadovaujantis geodezininkų atliktais žymėjimais ir atskaita nuo jau esančių statinių. Statant tvorą, buvo atsižvelgta į tai, kad elektros paskirstymo dėžė ir dujų paskirstymo dėžė jau buvo pastatytos atitinkamai AB „Lietuvos energija“ ir AB „Lietuvos dujos“ ir jos turėjo stovėti ant sklypo ribos. Tvora buvo statoma nuo jų į sklypo pusę. Šias aplinkybes patvirtina 2002 m. sausio 17 d. aktas Nr. 64 „Dėl dujotiekio įvado į pastatą pripažinimo tinkamu naudoti“, 2001 m. spalio 31 d. Elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartis su buitiniu vartotoju Nr. 3882002 ir Suvestinis inžinerinių tinklų planas bei nuotraukos. Taip pat buvo atsižvelgta į kaimyniniame sklype ((duomenys neskelbtini)) stovinčią tvorą, kuri tuo metu taip pat jau buvo pastatyta. R. J. nurodo, kad priešais esančio sklypo tvora ((duomenys neskelbtini)) buvo ir yra keliais metrais daugiau išsikišusi už jo tvorą į šiaurinę pusę. Pareiškėjas mano, kad, esant šioms aplinkybėms, laikytina, jog šioje byloje nėra neginčijamai įrodytas administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 45 straipsnio 1 dalyje, sudėties subjektyvusis elementas – tyčia, t. y. nėra įrodyta, kad R. J. tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir naudojo minėtą žemės sklypo dalį. Bylos duomenys patvirtina tai, kad R. J. tvora pastatyta ne gatvių „raudonose linijose“ ir nepažeidžia valstybės interesų. Tvora buvo pastatyta už sklypo ribos netyčia, dėl suklydimo, atsižvelgiant į tuo metu jau stovėjusius dujininkų ir elektrikų statinius, kurie turėjo stovėti ant sklypo ribos. Tokią teismų praktiką analogiškoje byloje formuoja Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi byloje Nr. N-62-925/2010.

R. J. nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiasis specialistas Svajūnas Poškus atsisakė tvirtinti jo teikiamų dokumentų kopijas (pagal turimus originalus), taip pat atsisakė juos tirti, neleido teikti papildomų įrodymų, išsamiai susipažinti su byla ir daryti joje esančių dokumentų kopijų, atsisakė leisti parašyti išsamius paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu šis pareigūnas paaiškino, kad 2011 m. gegužės 4 d. protokolo surašymo metu jis R. J. pateiktų paaiškinimų negalėjo ištirti fiziškai, o po šio protokolo surašymo aplinkybės nebetiriamos. Pareiškėjas mano, kad pareigūnas pirma turėjo išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, ištirti įrodymus, o tik po to surašyti protokolą. Tokiais veiksmais pareigūnas pažeidė ATPK 256 straipsnio 3 dalį, 257 ir 272 straipsnius – protokolas buvo surašytas neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų nustatytus įrodymų rinkimo, įvertinimo, visapusiško ir objektyvaus visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimo principus, o teismai to nevertino.

Pareiškime nurodoma, kad vienintelis dokumentas, lėmęs pareigūno sprendimą surašyti protokolus, o vėliau ir neteisėtas teismų nutartis, buvo 2011 m. kovo 1 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktas, į jokius kitus dokumentus atsižvelgta nebuvo. Tačiau, pasak, R. J., šis aktas neatitinka tokiems aktams nustatytų reikalavimų, nes jame nėra nurodyta, kokiais prietaisais buvo nustatytas administracinio teisės pažeidimo faktas, t. y., papildomai aptvertos žemės plotas, nėra duomenų apie matavimo prietaisų metrologines charakteristikas ir metrologinį statusą bei patikimumą (patikrinimus arba kalibravimus), nors tokį reikalavimą nustato Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas. Sklypo ribos ir posūkio taškai nustatomi geodeziniais prietaisais atliekant geodezinius matavimus, fiksuojant tokių taškų koordinates. Nagrinėjamu atveju tokie matavimai neatlikti, koordinatės nenurodytos, nenurodyti ir prietaisai, kuriais buvo užfiksuotas pažeidimas. Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus įsakymu „Dėl teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių grupių sąrašo ir laiko intervalų tarp patikrų patvirtinimo“ nustatyta, kad ilgio matai yra priskirti teisinei metrologijai priskirtų matavimo priemonių grupei ir turi būti tikrinami ne rečiau kaip kas du metai. Teismai šio dokumento nevertino ir dėl jo nepasisakė.

Pareiškime pažymima, kad protokole yra nurodytos žinomai melagingos aplinkybės, jog nuo 2011 m. kovo 1 d. 10.05 val. R. J. savavališkai užėmė ir naudojosi valstybine žeme, t. y. aptvėrė ir užėmė dalį valstybinės žemės sklypo. R. J. nurodo, kad gyvenamąjį namą su tvora baigė statyti 2002 metais. Namas valstybinės komisijos aktu buvo pripažintas tinkamu naudoti, t. y. statiniai atitiko projekto ir teisės aktu reikalavimus. Po to R. J. tvoros neperkėlinėjo – tai įrodo Gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti 2002 m. gruodžio 5 d. aktas Nr.1478, statinio nuotraukos iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 23690 (fotografuota 2002 m. lapkričio 6 d.). Tai, kad tvora pastatyta ne 2011 m. kovo 1 d., įrodo ir pareigūno S. Poškaus 2011 m. sausio 26 d. darytos nuotraukos.

Be to, pareiškėjo teigimu, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos, kad terminas nuobaudai skirti skaičiuojamas nebūtinai nuo žemės patikrinimo akto surašymo dienos, o nuo tada, kai institucijai tampa žinoma apie esama pažeidimą (LVAT 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutartis byloje Nr. N-62-1106/2010). Todėl teismai, pasak R. J., neteisingai vertino pažeidimo paaiškėjimo momentą ir neįvertino, kad administracinio nurodymo surašymo metu (2011 m. gegužės 4 d.) ir tuo labiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (2011 m. rugpjūčio 31 d.) 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminas, nurodytas ATPK 35 straipsnio 1 dalyje, jau buvo praleistas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija apie tai, kad tvora yra sklypui nepriskirtoje valstybinėje žemėje, žinojo jau 2007 metais. Tai įrodė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2007 m. kovo 5 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“ Nr.A63-1918-(4175) - (4.4-PD-4) bei administracinės bylos Nr. 1-3710-14/2006 (Nr.1-952-14/2007), nagrinėtos Vilniaus apygardos administraciniame teisme, medžiaga. Šioje byloje atsakovu buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Bylos nagrinėjimo metu buvo teikiami įrodymai apie R. J. tvoros buvimą sklypui nepriskirtoje valstybės žemėje (advokato Lino Vilio 2007 m. kovo 23 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“). Prieš keletą metų, skaitmenizavus ir susisteminus Vilniaus miesto sklypų kadastro duomenis, paaiškėjo, kad R. J. (ir visų kaimynų) tvoros yra už sklypų ribos. Paaiškėjus šiai aplinkybei, pareiškėjas nurodo kreipęsis į Vilniaus miesto savivaldybę, norėdamas išsiaiškinti, kaip turėtų elgtis. Valstybei priėmus atitinkamus teisės aktus, 2010 m. gegužės 25 d., R. J. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu leisti rengti žemės sklypo planą, įgalinantį išspręsti kilusią problemą. Prie prašymo buvo pridėtas planas, iš kurio matėsi, kur yra tvora. Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašymą tenkino ir pradėjo R. J. žemės sklypo padidinimo procedūrą. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2010 m. gegužės 25 d. jau buvo žinoma apie tai, jog R. J. tvora stovi valstybinėje žemėje už sklypo ribos, paliudijo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento vyr. specialistė D. T. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Nacionalinė žemės tarnyba, 2010 m. rugsėjo 14 d. raštu „Dėl plano rengimo“ Nr. SS16-70 duodama sutikimą rengti R. J. sklypo padidinimo planą, iš Vilniaus miesto savivaldybės pateiktos topografinės medžiagos matė, kad jo tvora pastatyta už sklypo ribų, tačiau jokių veiksmų nubausti pareiškėją nesiėmė, nes neįžvelgė jo veiksmuose valstybės interesų pažeidimo.

Pareiškime nurodoma, kad, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus įrodymus, ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nurodytas nuobaudos skyrimo terminas skaičiuotinas nuo 2007 m. kovo 5 d. (Savivaldybės pateikto rašto priede matyti, kad tvora yra už sklypo ribos), arba nuo 2007 m. kovo 23 d. (teismui pateiktas advokato Lino Vilio raštas, kuriame nurodomas pažeidimas), arba nuo 2010 m. gegužės 25 d., kai R. J. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl žemės pirkimo, aiškiai nurodydamas papildomai aptvertą sklypo dalį, arba nuo 2010 m. birželio 3 d., kai Vilniaus miesto savivaldybės administracija raštu kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl sutikimo leisti padidinti R. J. sklypą ir pateikė topografinę medžiagą, iš kurios matyti pažeidimas. Tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba apie pareiškėjo pažeidimą žinojo jau 2010 m. birželio 3 d., įrodo ir ta aplinkybė, jog 2011 m. kovo 1 d. žemės naudojimo patikrinimo akto priedas – papildomai aptverto žemės sklypo planas – yra R. J. 2010 m. gegužės 25 d. Vilniaus miesto savivaldybei pateikto prašymo dėl papildomos žemės įsigijimo priedas – žemės sklypo planas su pažymėta papildomai aptverta žemės sklypo dalimi. Pareiškime nurodoma, kad 2011 m. kovo 1 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą pasirašė Nacionalinės žemės tarnybos vyr. specialistė S. U., kuri tvarkė R. J. dokumentus dėl papildomo žemės sklypo įsigijimo ir apie papildomai aptverta žemės sklypą jai žinoma nuo 2010 metų, o ne nuo 2011 m. kovo 1 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nematė reikalo išsiaiškinti, kada Nacionalinei žemės tarnybai tapo žinoma apie pažeidimą, todėl šios specialistės į teismo posėdį nekvietė ir neapklausė, taip pat teismas nevertino Nacionalinės žemės tarnybos turimų dokumentų ir jų datų. R. J. teigimu, teismas nesiekė išsiaiškinti ir neišsiaiškino datos, nuo kada Nacionalinei žemės tarnybai ir Vilniaus miesto savivaldybei buvo žinoma apie jo padarytą trunkamąjį pažeidimą. Tai, pasak pareiškėjo, sąlygojo neteisėtų nutarties ir nutarimo priėmimą.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad terminas skundui paduoti ar nuobaudai skirti yra skaičiuotinas nuo momento, kai įgaliota valstybės institucija (šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija arba Nacionalinė žemės tarnyba) sužino ar gauna duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad yra padarytas pažeidimas ar pažeidžiami valstybės arba viešasis interesai (LVAT nutartis Nr. A-146-150-08). Institucijų neveiklumas nėra pagrindas pripažinti, kad jos apie teisės pažeidimą sužinojo tik tada, kai, praleidus visus protingus terminus, 2011 m. kovo 1 d. buvo surašytas žemės naudojimo patikrinimo aktas. Pasak R. J., tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba iki 2011 m. sausio 3 d. UAB „S“ skundo gavimo ignoravo visą gaunamą informaciją ir duomenis apie jo padarytą trunkamąjį administracinės teisės pažeidimą, yra objektyviai nepateisinama.

Pareiškėjo teigimu, jo pateikti duomenys įrodo, kad jo veiksmuose nėra priešingos teisei veikos, jis nuoširdžiai gailisi dėl to, kad tvora netyčia pateko į tuo metu nepriskirtą jo sklypui valstybinę žemę. R. J. pats, niekieno neverčiamas, pradėjo susidariusios problemos sprendimo paieškas. Iki bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymu „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo“ Nr. 30-1317, R. J. sklypui priskyrė žymiai didesnį žemės sklypą, nei teigiama, kad jis savavališkai užėmė, ir suteikė teise jį įsigyti. Pareiškėjo nuomone, šis įsakymas dar kartą patvirtino, kad jo veiksmuose nėra priešingos teisei veikos, todėl bauda neskirtina, o byla nutrauktina. Šį įsakymą R. J. pateikė apeliacinės instancijos teismui, tačiau teismas dėl šio įrodymo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartyje nepasisakė.

R. J. pareiškime nurodo, kad 2011 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto Svajūno Poškaus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. A10-1148 (1.1.47-T1) neatitiko ATPK 260 straipsnyje nurodytų reikalavimų protokolo turiniui, t. y. jame nebuvo nurodyta inkriminuojama ATPK 45 straipsnio dalis, nekonkretizuotas trunkamojo pažeidimo laikotarpis, taip pat nekonkretizuota faktinė aplinkybė, dėl to kaltinimas laikytinas abstrakčiu. Matydamas akivaizdžius procesinių teisės aktų pažeidimus, pareiškėjas R. J. nesumokėjo baudos iki šiame protokole nurodyto termino (2011 m. balandžio 13 d.). 2011 m. balandžio 22 d. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.2.-2504-865/2011 nurodė, kad 2011 m. kovo 29 d. protokolas neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl nutarė grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento Viešosios tvarkos skyriui nutartyje nurodytų administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumams pašalinti.

2011 m. gegužės 4 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausias specialistas Svajūnas Poškus surašė naują administracinio teisės pažeidimo protokolą tuo pačiu numeriu, kaip ir pradinis (2011 m. kovo 29 d.) protokolas, su administraciniu nurodymu, kuriuo pasiūlė R. J. sumokėti 500 Lt baudą iki 2011 m. balandžio 13 d., t. y. atgaline data. Pareiškėjas mano, kad naujasis – 2011 m. gegužės 4 d. – protokolas taip pat buvo surašytas pažeidžiant ATPK 260 straipsnyje nurodytus protokolo turinio reikalavimus, t. y. į protokolą įrašytas administracinis nurodymas sumokėti 500 Lt baudą atgaline data pažeidė ATPK 260¹ straipsnio nuostatas, kurios apibrėžia, kad „administracinis nurodymas yra į administracinio teisės pažeidimo protokolą įrašomas pasiūlymas asmeniui per dešimt darbo dienų nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo įteikimo dienos, savo noru sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, numatytos šio kodekso II skyriaus ypatingosios dalies straipsnyje, kuriame nustatyta atsakomybė už asmens padarytą administracinį teisės pažeidimą“. Surašant naująjį protokolą, šios įstatymo nuostatos buvo pažeistos ir pareiškėjui nesuteikta įstatymo nustatyta galimybė sumokėti pusę minimalios baudos, nes šiame protokole suformuluotas administracinis nurodymas buvo neįgyvendinamas – jo įvykdymo terminas protokolo surašymo metu jau buvo suėjęs. 2011 m. gegužės 4 d. protokolas teisine prasme iš esmės skyrėsi nuo 2011 m. kovo 29 d. protokolo ir buvo naujas dokumentas, todėl po jo surašymo R. J. buvo supažindintas su jo turiniu, surašė paaiškinimus, buvo supažindintas su administraciniu nurodymu ir pasirašė, kad su juo susipažino, bylai grįžus į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą, jai buvo suteiktas naujas bylos numeris. Pareiškėjo nuomone, to paties registracijos numerio suteikimas dviem skirtingiems dokumentams, kurių surašymo laiką skiria daugiau kaip mėnuo, yra šiurkštus raštvedybos taisyklių ir procesinių teisės normų pažeidimas, galintis sudaryti galimybę pareigūnams netgi klastoti oficialius dokumentus.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal 2011 m. gegužės 4 d. protokolą, 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarime administracinėje byloje Nr.A2.2.-2894-111/2011 visiškai nevertino aplinkybės, kad R. J. nebuvo sudaryta galimybė savo noru sumokėti baudą po naujojo protokolo surašymo. O apeliacinės instancijos teismas 2011 m. lapkričio 5 d. nutartyje padarė esminę klaidą, nurodydamas, jog tai, kad 2011 m. gegužės 4 d. buvo priimtas patikslintas administracinio teisės pažeidimo protokolas, neduoda pagrindo daryti išvadą, jog 2011 m. kovo 29 d. administracinis nurodymas galėjo būti nevykdomas. Pareiškėjo nuomone, abiejų instancijų teismai pažeidė ATPK 280 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y., ruošdamiesi nagrinėti bylą, neišsiaiškino, ar teisingai surašytas protokolas. R. J. nurodo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui 2011 m. balandžio 22 d. nutarimu pripažinus pradinį protokolą neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, jis neteko galios, o tuo pačiu metu neteko galios ir jo sudedamoji dalis – administracinis nurodymas sumokėti baudą savo noru iki 2011 m. balandžio 13 d. Pareigūnas, surašydamas 2011 m. gegužės 4 d. protokolą, turėjo jam suteikti naują registracijos numerį ir skirti ATPK 260¹ straipsnyje numatytą terminą, t. y. dešimt darbo dienų nuo administracinio teisės pažeidimo protokolo įteikimo dienos, savo noru sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, tačiau tai nebuvo padaryta. Priešingu atveju, visiškai nesuprantama, kaip galėjo teismai laikyti teisingu ir pagrįstu 2011 m. gegužės 4 d. protokole suformuluotą nurodymą savanoriškai sumokėti baudą iki 2011 m. balandžio 13 d. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad 2011 m. gegužės 4 d. protokolu nebuvo pažeista R. J. teisė savanoriškai sumokėti pusę minimalios baudos, t. y., kad jis tai galėjo padaryti iki 2011 m. balandžio 13 d., savo veiksmais pripažino, kad naujasis protokolas įsigaliojo atgaline data, t. y. 2011 m. kovo 29 d. Pareiškime nurodoma, kad toks vertinimas prieštarauja teisės aktų nuostatoms, teisingumo ir protingumo principams.

Atsiliepimu į R. J. pareiškimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus įgaliotas asmuo Aivaras Rūkštelis prašo pareiškimo netenkinti.

Atsiliepime teigiama, kad R. J. veika pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Tai, kad asmuo kreipėsi dėl užimtos žemės įsigijimo, nešalina jo veikos neteisėtumo, nes iki 2011 m. kovo 1 d. patikrinimo užimta žemė nebuvo atlaisvinta ar įsigyta. Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas remiantis žemės sklypo patikrinimo aktu, kuriame nurodoma, kiek buvo savavališkai užimtos valstybinės žemės, t. y. konstatuotas pats užėmimo faktas. Teiginiai, kad Vilniaus miesto savivaldybei užėmimo faktas buvo žinomas jau 2010 m., kai R. J. kreipėsi dėl šios žemės įsigijimo, ar net 2007 m., įtakos jo atsakomybei neturi. Atsiliepime pažymima, kad savivaldybės administracija nesiima priemonių nustatyti galimus pažeidimus, nes tokia pareiga numatyta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos žemėtvarkos skyriams, vadovaujantis 1994 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų 4 punktu. Vadovaujantis šių nuostatų 6.2 punktu, žemėtvarkos skyriaus atstovai informuoja apie pastebėtus pažeidimus kitas institucijas, šiuo konkrečiu atveju – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padalinį.

Atsiliepime nurodoma, kad žemės užėmimas – trunkamasis pažeidimas. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinė nuobauda esant trunkamajam teisės pažeidimui gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Įvertinus tai, kad atsakomybė už ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą kyla tada, kai nustatomas savavališkas valstybinės žemės užėmimas, atsiliepime daroma išvada, kad nuobaudos skyrimo už šį pažeidimą termino pradžia sietina su 2011 m. kovo 1 d., t. y. momentu, kai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atliko žemės sklypo, priklausančio R. J., patikrinimą. Todėl nuobauda paskirta nepraleidus šešių mėnesių termino.

Atsiliepime nurodoma, kad R. J. argumentai, jog jam buvo užkirsta galimybė įvykdyti administracinį nurodymą, atmestini kaip nepagrįsti. Pirminis administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas 2011 m. kovo 29 d. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neįvykdė nurodymo iki 2011 m. balandžio 13 d. sumokėti 500 Lt baudą. Atsiliepime pažymima, kad pirminio protokolo patikslinimas nėra naujas administracinis aktas, t. y. naujo administracinio teisės pažeidimo konstatavimas, o tik netikslumų pašalinimas ar aplinkybių patikslinimas ankstesniame administraciniame akte. Tai, kad 2011 m. gegužės 4 d. teisme nagrinėti buvo priimtas patikslintas administracinio teisės pažeidimo protokolas, neduoda pagrindo išvadai, jog kvalifikuojama nauja veika, o 2011 m. kovo 29 d. pasiūlytas administracinis nurodymas galėjo būti nevykdomas.

Prašymas tenkintinas

ATPK 35 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamajam teisės pažeidimui, – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju minėtas 6 mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas. Jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris dar daromas paaiškėjimo metu, tai 6 mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos, tačiau jei gaunama informacija apie jau baigtą daryti trunkamąjį teisės pažeidimą – 6 mėnesių termino eiga prasideda nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos (2010 m. sausio 15 d. nutarimas byloje Nr. N–756–2996/2010).

ATPK 45 straipsnyje numatytas pažeidimas, už kurį nubaustas R. J., yra trunkamasis, todėl nagrinėjamu atveju būtina tiksliai nustatyti, kada valstybės institucijoms tapo apie jį žinoma. Pareiškime nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos apie tai, kad R. J. tvora pastatyta už jam priklausančio sklypo ribų, t. y. ant valstybinės žemės, buvo žinoma gerokai anksčiau (2007 – 2010 m.), negu oficialiai atliktas patikrinimas ir surašytas žemės naudojimo patikrinimo aktas (2011 m. kovo 1 d.). Šias aplinkybes pareiškėjas taip pat nurodė nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Pažymėtina, kad šių R. J. argumentų teismai nepaneigė, tačiau konstatavo, kad tai nesuteikia pagrindo manyti, jog nuobaudos skyrimo terminas praleistas. Pareiškėjo argumentai buvo atmesti nurodant, kad Savivaldybės administracija nesiima priemonių nustatinėti galimų pažeidėjų, tai Nacionalinės žemės tarnybos pareiga ir pažeidimas konstatuojamas tik Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkos skyriaus patikrinimo akto pagrindu.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės naudojimo valstybinę kontrolę pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus organizuoja ir vykdo Nacionalinė žemės tarnyba, o koordinuoja Vyriausybės įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų (toliau – Nuostatai) 3 punkte nurodyta, kad žemės naudojimo valstybinę kontrolę organizuoja ir vykdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Šių Nuostatų 4, 5 punktuose detalizuoti kontrolės įgyvendinimo būdai (Nacionalinės žemės tarnybos tarnautojai turi teisę tikrinti, ar žemės savininkai ir kiti naudotojai laikosi teisės aktų reikalavimų, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, racionaliai naudoja bei tausoja žemę, turi teisę susipažinti su tam tikrais dokumentais ir kt.). Pažymėtina, kad nei Žemės įstatyme, nei Nuostatuose nėra reglamentuota, kada, kokiais pagrindais tokie tikrinimai gali ar turi būti atliekami. Taigi teisės aktai neapibrėžia, į kokius konkrečius faktus turi reaguoti Nacionalinės žemės tarnybos tarnautojai ir kokios informacijos pagrindu privalo imtis Nuostatuose nurodytų veiksmų – atlikti patikrinimus, surašyti žemės naudojimo patikrinimo aktus ir, nustačius pažeidimą, imtis atitinkamų priemonių, numatytų 6 punkte (surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą arba informuoti kitas institucijas pagal jų kompetenciją). Atsižvelgiant į tai ir į Nuostatų 1 punkte įtvirtintą žemės naudojimo valstybinės kontrolės tikslą (užtikrinti žemės naudojimą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų vykdymą), darytina išvada, kad vykdyti kontrolę Nacionalinė žemės tarnyba turėtų kiekvienu atveju, kai iš bet kokio šaltinio (fizinių ar juridinių asmenų, kitų valstybės institucijų pranešimų, pačios Nacionalinės žemės tarnybos nustatytų faktų ir kt.) gaunama pakankamai patikima informaciją apie galimai padarytą pažeidimą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2010 m. gegužės 25 d. R. J. savivaldybės administracijai pateikė prašymą prie jam nuosavybės teise priklausančio sklypo (Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) priskirti papildomą (įsiterpusį) laisvos valstybinės žemės plotą (ant kurio pastatyta ir minėta tvora). Prie šio prašymo pridėtas jam priklausančio žemės sklypo planas, kuriame atsispindi sklype esančių statinių padėtis. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta Vilniaus savivaldybės administracijos tarnautoja D. T. patvirtino, kad jai dar 2010 m. gegužės 25 d. buvo žinoma, jog tvora stovi už įregistruoto sklypo ribos. 2010 m. rugsėjo 14 d. raštu Nacionalinė žemės tarnyba leido rengti žemės sklypo planą, padidinant jo plotą. Šie duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba dar iki oficialaus patikrinimo turėjo pakankamai informacijos apie padarytą ATPK 45 straipsnyje numatytą pažeidimą, tačiau šių duomenų pagrindu nė viena iš nurodytų institucijų nesiėmė jokių veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad savivaldybės administracija neįpareigota nustatinėti pažeidėjų. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatyta, kad valstybės tarnyba, be kitų principų, grindžiama ir bendradarbiavimu. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punktas įtvirtina tarnybinės pagalbos principą. Šių principų esmė yra užtikrinti, kad valstybės institucijos keistųsi informacija ir kitokiais būdais bendradarbiautų, nes tik tokiu atveju – teikiant ir gaunant pagalbą – užtikrinamas tinkamas joms priskirtų funkcijų įgyvendinimas.

Taigi, nors savivaldybės administracija tiesiogiai teisės aktais nėra įpareigota tikrinti, ar asmenys teisėtai naudojasi žeme, tačiau, vykdydama savo funkcijas, nustačiusi galimą pažeidimo faktą, privalo apie tai informuoti Nacionalinę žemės tarnybą, kuri įgaliota vykdyti valstybinę žemės naudojimo kontrolę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. J. žemės sklypo patikrinimas buvo pradėtas būtent po to, kai Vilniaus miesto savivaldybės administracija, gavusi UAB „S“ skundą, 2011 m. sausio 18 d. raštu apie tai informavo Nacionalinę žemės tarnybą, pažymėdama, kad patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 45 straipsnį yra savivaldybės administracijos kompetencija.

Atlikusi patikrinimą ir nustačiusi, jog asmuo neteisėtai užėmė valstybinę žemę, Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi ATPK 259¹ straipsniu ir Nuostatų 6.2 punktu, informavo apie tai Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad ši dėl nustatyto pažeidimo surašytų administracinio teisės pažeidimo protokolą (2011 m. kovo 10 d. raštas dėl žemės užėmimo). Taigi akivaizdu, kad savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos funkcijos, kontroliuojant asmenų naudojimąsi žeme, imantis priemonių dėl nustatytų pažeidimų ir pan., tarpusavyje yra labai susijusios, todėl jos privalo nuolat bendradarbiauti, keistis informacija, siekdamos, kad laiku būtų nustatyti teisės aktų pažeidimai ir juos padarę asmenys būtų patraukti atsakomybėn. Nagrinėjamu atveju savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės tarnyba atitinkamai sureagavo tik gavusi UAB „S“ skundą, tačiau ignoravo anksčiau turėtą informaciją apie tą patį faktą.

Pažymėtina, kad tokiais veiksmais (imantis priemonių dėl vienų faktų, o į kitus nekreipiant dėmesio) pažeidžiami teisės aktuose įtvirtinti bendradarbiavimo, tarnybinės pagalbos, skaidrumo ir objektyvumo principai. Asmuo negali atsidurti blogesnėje padėtyje (būti baudžiamas už nusižengimus praleidus tam skirtą terminą) dėl valstybės institucijų neveiklumo, nereagavimo į gaunamą informaciją.

Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad teismai nepagrįstai administracinio teisės pažeidimo paaiškėjimo momentą siejo su oficialaus patikrinimo ir Žemės naudojimo patikrinimo akto surašymo data (tą patvirtina ir LVAT praktika, nutarimas Nr. N62–1106/2010). Bylos duomenimis nustatyta, kad apie tai, jog R. J. pastatė tvorą už jam priklausančio sklypo ribų – ant valstybinės žemės, t. y. galbūt padarė administracinį teisės pažeidimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai tapo žinoma ne vėliau kaip 2010 m. gegužės 25 d., o Nacionalinei žemės tarnybai – ne vėliau kaip 2010 m. rugsėjo 14 d., todėl laikytina, kad nagrinėjamoje byloje ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių nuobaudos paskyrimo terminas pasibaigė atitinkamai 2010 m. lapkričio 25 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad 2010 m. gegužės 25 d. R. J. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą prie jam nuosavybės teisė priklausančio sklypo (Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) priskirti papildomą (įsiterpusį) laisvos valstybinės žemės plotą (ant kurio pastatyta ir minėta tvora). Bylos duomenys patvirtina, kad R. J. gavo leidimą nupirkti šį laisvos valstybinės žemės plotą (2010 m. rugsėjo 14 d. raštu Nacionalinė žemės tarnyba R. J. leido rengti žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), planą, padidinant šio sklypo plotą; 2011 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė prašymui parduoti ne didesnį kaip 400 kv. m., laisvos valstybinės žemės plotą, įsiterpusį tarp sklypo (duomenys neskelbtini), valstybinės reikšmės miško, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių; Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. rugsėjo 14 d. įsakymu patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano prilyginimą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui ir kt.) ir 2012 m. gegužės 7 d. jis šį žemės sklypą įsigijo savo nuosavybėn (2012 m. gegužės 7 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, 2012 m. gegužės 7 d. Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktas; 2012 m. gegužės 14 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, patvirtinantis R. J. nuosavybės teisę į sklypą).

ATPK 250 straipsnio 7 punkte nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl R. J. padaryto pažeidimo administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas praleidus ATPK 35 straipsnyje nustatytą 6 mėnesių terminą, todėl administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų R. J. pareiškime išdėstytų argumentų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Patenkinti R. J. prašymą: panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį bei administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Teisėjai

Vladislovas Ranonis Aldona Rakauskienė Albinas Sirvydis