2019-09-18 Nr. AB-17759-3-61-3-00922-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5282-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00922-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. H. (S. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. H. (S. H.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo arba sprendimo dalies pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. H. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (15-01) 3I-00176/171-168(15/5-5)4U-183 (toliau – ir Sprendimas). Tuo atveju, jei teismas nenustatytų pagrindų panaikinti Sprendimą, prašė teismo sumažinti iki 1 metų terminus draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei jo duomenų įvedimui į SIS II.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. spalio 15 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė ir vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Migracijos departamentas Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas dėl gero administravimo principo pažeidimų (pareiškėjui nebuvo suteikta teisė būti išklausytam priimant ginčo sprendimą). Pareiškėjas pažymėjo, jog teikdamas prašymą Migracijos departamentui jis sąžiningai nurodė, kad 2009 m. liepos 26 d. Azerbaidžane buvo nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme už kitam asmeniui padarytus sužalojimus, nuo kurių pastarasis mirė. Vėliau pareiškėjas buvo pripažintas pasitaisiusiu, nekeliančiu pavojaus visuomenėje, todėl buvo perkeltas į pataisos koloniją gyvenvietę bei jam buvo sutrumpinta laisvės atėmimo bausmė 2 metais. Pareiškėjas 2017 m. liepos 31 d. buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos (teistumas nėra išnykęs). Pareiškėjo padarytas nusikaltimas pagal Azerbaidžano baudžiamąjį kodeksą pripažintinas sunkiu nusikaltimu, tačiau Migracijos departamentas pareiškėjo padarytą nusikaltimą – netyčinį nužudymą, neteisingai kvalifikavo kaip du atskirus, t. y. sunkų (sveikatos sutrikdymas) ir labai sunkų (nužudymas) ir tuo argumentavo pareiškėjo pavojingumą visuomenei. Sprendimo neteisėtumą pareiškėjas taip pat grindė ir tuo, kad toks sprendimas neproporcingas tariamai pareiškėjo grėsmei viešajai tvarkai ir visuomenei dėl prieš 10 metų kitoje šalyje padaryto pažeidimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo ir šeimos ryšys labai gilus. Kai pareiškėjas atlikinėjo bausmę, sutuoktinė ir vaikai jį lankė, o sūnus 2015 m. dėl to buvo Azerbaidžane. Šeima Lietuvoje turi nedidelį daržovių auginimo verslą ir pareiškėjas turi norą ir realią galimybę socialiai adaptuotis ir dirbti Lietuvoje, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir siekiant nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kreipėsi su paklausimu į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) dėl išvados, ar pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, pateikimo. Policijos departamentas pateikė 2019 m. sausio 17 d. išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas išnagrinėjęs surinktos medžiagos visumą nusprendė, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai yra reali, nes pareiškėjas nuteistas už sunkų ir labai sunkų nusikaltimą, taip pat laikomas turinčiu teistumą aštuonerius metus po bausmės atlikimo, todėl atsisakymas išduoti leidimą gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad neturėjo pagrindo nesivadovauti Policijos departamento priimta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai. Nurodė, kad į pareiškėjo šeiminius santykius buvo atsižvelgta nustatant pareiškėjui draudimo laikotarpį atvykti į Lietuvos Respubliką. Kitos pareiškėjui kilusios neigiamos pasekmės, kaip nacionalinės vizos panaikinimas, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, informacijos apie pareiškėją įtraukimas į (SIS II) yra išvestinės iš sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Policijos departamentas nurodė, kad prieš parengiant išvadą įvertino pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos Azerbaidžane kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) teisės normas. Nustatė, kad Azerbaidžano Baudžiamojo kodekso 126.3 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytos veikos požymiai atitinka BK 135 straipsnio ir 129 straipsnio 1 dalies dispozicijose nurodytų veikų požymius. Pažymėjo, kad pagal Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 (toliau – ir Aprašas), nurodytus kriterijus pareiškėjas buvo pripažintas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 15 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, vadovaudamasis Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo patvirtinimo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 771 punktu, išsiuntė Policijos departamentui prašymą pateikti išvadą, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.

Policijos departamentas pateikė 2019 m. sausio 17 d. išvadą Nr. 5-S-497, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas gavo duomenis apie tai, kad 2009 m. lapkričio 26 d. Azerbaidžano Respublikos Sunkių nusikaltimų teismas pareiškėją pripažino kaltu ir nuteisė pagal Azerbaidžano Respublikos baudžiamojo kodekso 126.3 straipsnį „Tyčia padarė rimtą žalą sveikatai“. Iš gautų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas tyčia padarė rimtą žalą sveikatai, dėl kurios auka mirė.

Pareiškėjui buvo skirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri buvo pakeista į 9 metų laisvės atėmimo bausmę. Pareiškėjas į laisvę paleistas 2018 m. liepos 31 d. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir įvertinęs visus surinktus duomenis, 2019 m. vasario 25 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, panaikino išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. 003829160, pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą perdavė spręsti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nusprendė į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies pirmąją pastraipą trejus metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą savanoriško išvykimo terminą, o jeigu toks sprendimas dėl grąžinimo nebus priimtas iki 2019 m. kovo 12 d., nuo – 2019 m. kovo 13 d.

9. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 133 straipsnio 1, 2, 5, 7, 8 dalių, 4 straipsnio 2 ir 3 dalių, Aprašo 12.1, 12.2 punktų nuostatomis.

10. Teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad Migracijos departamentas vadovavosi Policijos departamento pateiktomis išvadomis, t. y. buvo įvertinta informacija gauta iš institucijos, kurios kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje galėtų kelti grėsmę viešajai tvarkai.

11. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjas buvo nuteistas pagal Azerbaidžano Respublikos baudžiamojo kodekso 126.3 straipsnį „Tyčia padarė rimtą žalą sveikatai“. Dėl padaryto nusikaltimo pareiškėjui buvo paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri vėliau sumažinta iki 9 metų. Departamentas, prieš priimant išvadą, pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą analizavimo BK 135 straipsnio 1 dalies („Sunkus sveikatos sutrikdymas“) ir 129 straipsnio 1 dalies nuostatų („Nužudymas“) kontekste. Kaip teisingai nurodė Policijos departamentas BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas kvalifikuojamas kaip sunkus nusikaltimas, BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas kvalifikuojamas kaip labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnis). Šiuo aspektu pažymėta, kad Sprendime yra tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, kurios tinkamai įvertintos Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 21 punkto ir Aprašo 12 punkto nuostatų kontekste, todėl teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad Sprendimo dalies, ta apimtimi, kuria nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, naikinti nėra teisinio pagrindo. Nors pareiškėjas prieštaravo, kad jo padarytas nusikaltimas nepagrįstai įvertintas kaip du nusikaltimai, tačiau net ir tuo atveju, jei pareiškėjo padarytas nusikaltimas būtų vertinamas vien tik BK 135 straipsnio 1 dalies nuostatos kontekste, pareiškėjo teisinė padėtis nesikeistų, nes pagal Aprašo 12.1 papunktį, užsienietis pripažįstamas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas ir vien tik už sunkų nusikaltimą. Be to, pareiškėjui skirta laisvės atėmimo bausmė viršija 1 metus, o tai taip pat atitinka Aprašo 12.2 papunktį. Teismas iš esmės neturėjo pagrindo nesutikti su Migracijos departamento priimta išvada, kad pareiškėjas pripažintinas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (Aprašo 12.1, 12.2 papunkčiai). Migracijos departamentui priėmus išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei ir teismui su šia išvada sutinkant, atitinkamai pripažinta, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

12. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į gautus faktinius duomenis apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, Įstatymo 133 straipsnio ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatas, neturėjo pagrindo nepriimti sprendimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti, o nustatytas tokios priemonės terminas (5 metai) atitinka įstatymo nuostatas ir yra proporcingas veikai, dėl kurios tokia priemonė taikyta. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra teisėta ir jos naikinti ar pakeisti taip pat nėra pagrindo. Kaip nurodė Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą atsižvelgė į pareiškėjo ryšius su Lietuvoje gyvenančia šeima, todėl pareiškėjui pagrįstai skyrė mažiausią terminą draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis).

13. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 7 dalį, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi įstatyme numatyta Migracijos departamento teisė atlikti tokius veiksmus. Pagal užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Sąrašo taisyklės), 111 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas dėl draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą perspėjimas įvedamas, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Teismas konstatavo, kad dėl perspėjimo įvedimo į SIS II Migracijos departamento veiksmai taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus.

14. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad įvertinus tai, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei bei yra pagrindas ne tik neišduoti leidimo laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, bet ir išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tačiau įvertinus tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo šeima, buvo tikslinga suteikti pareiškėjui terminą pačiam savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Iš paminėtos aplinkybės ir iš to, kad pareiškėjui, kaip pripažintam keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, buvo skirtas mažiausias terminas draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką, matyti, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė įvertinęs pareiškėjo teisę bendrauti su šeima.

15. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Netenkinus pagrindinių reikalavimų bylinėjimosi išlaidos nepriteistos (ABTĮ 40 straipsnis).

III. 16. Pareiškėjas S. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, įpareigojant Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; tuo atveju, jei teismas nenustatytų pagrindo panaikinti Sprendimą, sumažinti iki 1 metų terminus draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei jo duomenų įvedimui į SIS II. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė ir nevertino pareiškėjo skundo esminių argumentų ir motyvų: dėl Migracijos departamento sprendimo procesinio neteisėtumo (nesuteikiant pareiškėjui teisės būti išklausytam); kad Azerbaidžano teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendyje nustatytą pareiškėjo vieną sunkų nusikaltimą Migracijos departamentas traktavo kaip du; kad Migracijos departamentas formaliai nustatė pareiškėjo grėsmę viešajai tvarkai neindividualizuojant, neanalizuojant jos realumo; dėl Migracijos departamento sprendimo neproporcingumo.

18. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, jo teigimu, vertinant asmens grėsmę viešajai tvarkai jo elgesys turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę; sprendimas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi šalyje, kurioje gyvena jo šeima, gali būti laikomas teisėtu tik tais atvejais, kai teisės į šeimos gyvenimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui; asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio pažeidimas; išskirti vaiką su tėvais galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014; 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3987-415/2018; 2019 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4115-438/2019).

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas pažymi, kad pagal Tvarkos aprašo 84.2 papunktį Migracijos departamentas prireikus organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus. Taigi Migracijos departamentas neturi imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti užsieniečių pateikti papildomus dokumentus. Atsakovo teigimu, Sprendimas priimtas atlikus patikrinimo veiksmus ir įvertinus duomenų visumą.

21. Atsakovas nurodo, jog pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas. Migracijos departamentas, gavęs Policijos departamento 2019 m. sausio 17 d. išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi pagrindo abejoti Policijos departamento pateikta išvada ir pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK.

22. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai, kad jo keliama grėsmė buvo formaliai nustatyta, yra nepagrįsti, o jo pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atveju yra neaktuali, kadangi pareiškėjo minimose bylose užsieniečiai buvo kaltinami kitomis veikomis, o pareiškėjo atveju atimta svarbiausia ir aukščiausia vertybė – žmogaus gyvybė.

23. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ir nustatė, kad tai yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – nesuteikti leidimo gyventi užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai.

24. Atsakovas pažymi, kad 2002 m. lapkričio 6 d. ir 2005 m. gegužės 17 d. pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai joje buvo, todėl buvo priimti sprendimai dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taigi šios aplinkybės pareiškėją apibūdina kaip asmenį, kuris nėra linkęs laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų dėl teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje.

25. Atsakovas taip pat pažymi, jog pareiškėjo šeima lankė jį Azerbaidžane, todėl nėra jokių kliūčių šeimai susijungti kitoje valstybėje. Į pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis buvo atsižvelgta nustatant pareiškėjui draudimo laikotarpį atvykti į Lietuvos Respubliką, o be to, įvertinus šeimyninius ryšius, buvo priimtas ne išsiuntimo, bet grąžinimo sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikino daugkartinę vizą bei išsiuntė iš Lietuvos Respublikos ir uždraudė atvykti, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovą per vieną mėnesį išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

27. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nepakankamumu, nevisapusišku bylos faktinių aplinkybių išnagrinėjimu, netinkamu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 15 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kadangi Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė. Policijos departamentas, vadovaudamasis Aprašo 12.1, 12.2 papunkčiais (pagal 12.1 papunktį, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad jis buvo nuteistas už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; pagal 12.2 papunktį – kai jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme) pateikė 2019 m. sausio 17 d. išvadą Nr. 5-S-497, kurioje konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tokia išvada padaryta nustačius, kad 2009 m. lapkričio 26 d. Azerbaidžano Respublikos Sunkių nusikaltimų teismas pareiškėją pripažino kaltu ir nuteisė pagal Azerbaidžano Respublikos baudžiamojo kodekso 126.3 straipsnį, jam tyčia padarius rimtą žalą sveikatai, dėl kurios auka mirė. Pareiškėjui buvo skirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri buvo pakeista į 9 metų laisvės atėmimo bausmę.

30. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, skundžiamame Sprendime, be kita ko, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

32. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija) užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

34. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo nuteistas pagal Azerbaidžano Respublikos baudžiamojo kodekso 126.3 straipsnį „Tyčia padarė rimtą žalą sveikatai“, o dėl padaryto nusikaltimo pareiškėjui buvo paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri vėliau sumažinta iki 9 metų. Apie tai pareiškėjas nurodė teikdamas prašymą Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, jog nei skundžiamame Sprendime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nepaaiškinama, kokiu pagrindu viena nusikalstama veika yra kvalifikuojama pagal du BK straipsnius ir pripažįstama dvejomis baigtinėmis veikomis, tačiau pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką ir už ją buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, iš esmės pagrįstai buvo vertinama jo nenaudai, vertinant pareiškėjo galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai, tačiau nagrinėjamu atveju itin svarbu argumentuotai pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

36. Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018).

37. Atsakovas skundžiamame sprendime vadovavosi Policijos departamento 2019 m. sausio 17 d. rašte Nr. 5-S-497 pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, nes 2009 m. lapkričio 26 d. Azerbaidžano Respublikos Sunkių nusikaltimų teismas pareiškėją pripažino kaltu ir nuteisė pagal Azerbaidžano Respublikos baudžiamojo kodekso 126.3 straipsnį, jam tyčia padarius rimtą žalą asmens sveikatai, dėl kurios auka mirė, ir, iš esmės nevertinęs pareiškėjo šeiminių ryšių Lietuvoje, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes nustatyta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta aplinkybė.

38. Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju paviršutiniškas ir nepakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo galimai keliama grėsmė viešajai tvarkai yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi neišdavimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje nesuteikimu, kai jis prašo išduoti leidimą šeimos susijungimo pagrindu.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę remtis Policijos departamento 2019 m. sausio 17 d. rašte Nr. 5-S-497 pateikta išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas, be kita ko, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2528-575/2019). Todėl atmestinas atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šiuo atveju negalėjo būti išduodamas atsižvelgiant vien tik į Policijos departamento išvadą dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

40. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo vertinimas nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reikšmingesnė negu jo šeiminiai santykiai Lietuvoje, ir nagrinėjamu atveju leidimo laikinai gyventi neišdavimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su užsieniečio teisės į šeimos gerbimą ribojimu.

41. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas santuoką su J. H. (P.) sudarė 2005 m. gruodžio 19 d., jie turi du vaikus, kurių vienas yra nepilnametis: sūnų V. H., gimusį (duomenys neskelbtini) (šiuo metu atliekantį privalomąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje) ir dukterį A. P., gimusią (duomenys neskelbtini) (mokosi mokykloje Vilniuje). Vaikai, kaip ir sutuoktinė, turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta J. H. (P.) nurodė, kad visa šeima rodo iniciatyvą dėl bendravimo su pareiškėju. Paaiškino, kad pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu Azerbaidžane, ji ir vaikai jį lankė. Važiuodavo bent vieną kartą per metus. Su vyru telefonu bendrauja kiekvieną dieną, tą patį daro ir vaikai. Liudytoju apklaustas V. H. (V. H.) teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad pareiškėjui atliekant bausmę Azerbaidžane jis važiavo jo lankyti, palaiko nuolatinį kasdieninį bendravimą su juo telefonu. Pažymėjo, kad ir seseriai, ir mamai būtų lengviau, jeigu tėvas gyventų kartu.

42. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kurie paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą, tačiau atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, iš esmės jokių su pareiškėjo šeimine padėtimi susijusių aplinkybių nevertino. Sprendime jos iš viso netirtos, o tik apsiribota nurodymu, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje nelaikytini ilgalaikiais, nes pareiškėjui nuo 2002 m. lapkričio 8 d. iki 2008 m. liepos 24 d. buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, o 2009 m. lapkričio 26 d. jis buvo nuteistas už nusikalstamąją veiką, už kurią kalėjo iki 2018 m. liepos 31 d. Iš Sprendimo turinio nematyti, kad atsakovas būtų vertinęs faktinę santuokos būklę, tėvo ir nepilnametės dukters ryšį bei kitas šeimines aplinkybes, leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo aspektu, tačiau vertindamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos būtinybę, pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, pripažįsta proporcingai reikšmingesne aplinkybe, nei jo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei. Pabrėžtina ir tai, kad Sprendime nepateikta ir jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo realiai keliamą grėsmę visuomenės saugumui. Taigi šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, iš esmės neįvertino pusiausvyros tarp šeimos interesų bei visuomenės saugumo.

43. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo padarytų nusižengimų pobūdį, nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Panaikinus Migracijos departamento sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl laikino leidimo gyventi išdavimo nagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p.), nes administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų, tai lemia „valdžių padalijimo“ principas (žr. administracinę bylą Nr. A858-1810/2010).

44. Kitos aplinkybės, susijusios su daugkartine viza, pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti laikytinos išvestinėmis, todėl pripažinus skundžiamą Sprendimą ydingu iš esmės, atskirai nevertintinos.

45. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nors pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tačiau konstatuojama, kad galutinis sprendimas šioje byloje yra priimamas iš esmės pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3663-556/2019; 2019 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3440-602/2019.)

46. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

47. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, įrodymus, kad advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme patyrė 900 Eur išlaidų už skundo surašymą, 200 Eur už atstovavimą 2019 m. birželio 19 d. teismo posėdyje. Pareiškėjo prašoma priteisti suma už skundo parengimą (900 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos, redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.2 punkte nustatytos maksimalios sumos. Atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdis 2019 m. birželio 19 d. truko 30 min., pagal Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktus maksimali priteistina suma už atstovavimą teismo posėdyje šiuo atveju yra 97,03 Eur.

48. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė 11 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas taip pat pateikė įrodymus, kad advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą patyrė 700 Eur, ši suma, atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.10 punktą, neviršija nustatytos priteistinos maksimalios sumos.

49. Susumavus visas pareiškėjui atlygintinas išlaidas šioje byloje, konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento iš viso priteistina 1 730,53 Eur suma (22,5 Eur + 900 Eur + 97,03 Eur + 11 Eur + 700 Eur) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

50. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Migracijos departamento Sprendimas panaikinamas, o pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Migracijos departamentas įpareigojamas išnagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo S. H. (S. H.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. (15-01)3I-00176/171-168/(15/5-5)4U-183 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, daugkartinės nacionalinės vizos Nr. 003829160 panaikinimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Azerbaidžano Respublikos piliečiui S. H.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo S. H. (S. H.) prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Priteisti pareiškėjui S. H. (S. H.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 730,53 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus trisdešimt eurų, penkiasdešimt tris centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė