P-552-47-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-47/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00384-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyriaus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2110/2012 pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. Č. ir uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių hidroprojektas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 54-17828 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui K. Č.“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl 1,07 ha žemės sklypo, esančio Čiotiškių k., perdavimo neatlygintinai ir įpareigoti atsakovą suformuoti po pareiškėjui priklausančiais pastatais (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) sklypą, reikalingą šių pastatų eksploatavimui.

Pareiškėjas nurodė, kad 1991 m. liepos mėnesį iš E. J. pirko sodybą, kuri yra (duomenys neskelbtini). Pirko tik statinius, žemė jiems priskirta nebuvo. Nurodė, kad 1991 metais girininkijai pateikė prašymą dėl žemės gavimo, jam žodžiu buvo atsakyta, kad žemės sklypo suformuoti apie statinius negalima. Pažymėjo, kad šiuo metu tame sklype jokių statinių nebėra išlikę, tik elektros stulpai, krūmais apaugęs buvęs vandens tvenkinys, vaismedžiai, pagal tai ir galima nustatyti, kad toje vietoje buvo sodyba. Nurodė, kad 2011 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyrių (toliau – ir atsakovas, Tarnybos Kelmės skyrius) su prašymu suformuoti po jam nuosavybės teise priklausančiais pastatais žemės sklypą, reikalingą šių pastatų eksploatavimui. 2011 m. birželio 22 d. atsakovas atsakė, kad suformuoti žemės sklypą po pareiškėjui priklausančiais pastatais galimybės nėra, nes šis žemės sklypas pagal Sprendimą Nr. 54-17828 nuosavybės teise priklauso K. Č. Šiaulių apskrities viršininko administracija, priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui K. Č., pažeidė 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 24 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 2 punkto reikalavimus ir pareiškėjo, kaip suinteresuoto asmens, interesus, nes po jam priklausančiais pastatais esanti užstatyta teritorija turėjo būti priskirta valstybės išperkamajai žemei, kuri nepatenka į laisvos žemės fondą ir negalėjo būti perduota neatlygintinai nuosavybėn.

Atsakovas Tarnybos Kelmės skyrius atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo prašymu išskirti namų valdą apie esamus statinius, nes vykdant žemės reformos žemėtvarkos projektą jokių statinių ten nebuvo. Pažymėjo, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai vykdomi įstatymų nustatyta tvarka, jie buvo skelbiami viešai, esant aplinkybėms, jog yra išlikę statiniai, buvo numatytos įstatyme tokios galimybės ieškoti jų savininkų ir palikti žemės sklypą aplink tuos statinius neprivatizuojamu, jei iškiltų poreikis suformuoti apie šituos statinius žemės sklypą atsiradus savininkui. Pabrėžė, kad pareiškėjas pripažino, kad jis niekur nesikreipė, statinių neprižiūrėjo, jokių prašymų dėl žemės sklypo suformavimo nerašė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo K. Č. atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad byloje nėra dokumentų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, ar pareiškėjo nurodyti pastatai stovi ant jam nuosavybės teise priklausančios žemės. Nurodė, kad nuo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nuosavybės teise valdo ir tvarko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau jo sklype nėra jokių pastatų ar jų liekanų ir tai matosi iš žemės sklypo kadastro duomenų. Pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija Ušnėnų kadastrinės vietovės patvirtinto kompleksinio žemėtvarkos plano, kuriuo privalėjo vadovautis Šiaulių apskrities viršininko administracija, suteikdama K. Č. lygiavertį sklypą iš laisvos žemės fondo. Teigė, kad pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių įrodymų apie tai, kad jis naudojo kokį nors žemės kiekį savo pastatų eksploatacijai ir mokėjo valstybei reikalingus žemės mokesčius, buvo įregistravęs šią žemę viešame registre ar bent po 1991 m. būtų atlikęs kokius nors veiksmus dėl žemės, kurios reikėjo tuo metu dar galimai egzistavusiems pastatams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių hidroprojektas“ atsiliepime prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad 2005 metais AB „Šiaulių hidroprojektas“ projekto autorė A. D. parengė Kelmės rajono Ušnėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Šiame projekte, formuojant sklypą K. Č., nebuvo pateikta jokia informacija apie sklype esančius statinius. Projekto autorė, apžiūrėjusi sklypą vietoje, statinių buvimo nenustatė, todėl sklype ir nebuvo išskirta namų valda.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso statiniai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančios medžiagos, šalių bei liudytojų parodymų matyti, jog tie pastatai yra sunykę ir fiziškai nebeegzistuoja. Teismas pažymėjo, kad remiantis byloje esančiais VĮ Registrų centro duomenimis, nėra galimybės nustatyti, jog pareiškėjui priklausantys statiniai pastatyti K. Č. priklausančiame žemės sklype. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostata, jog prie nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių žemės sklypai parduodami nustatyto dydžio, kuris būtinas esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, padarė išvadą, jog nesant išlikusių jokių statinių, nėra galimybės suformuoti pareiškėjo prašomo žemės sklypo.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog vykdant žemės reformą ir tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektus dėl ginčo sklypo, jame buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys statiniai ar jų liekanos, todėl nėra pagrindo teigti, kad žemės sklypas, sprendimu neatlygintinai perduotas K. Č., turėjo būti priskirtas valstybės išperkamai žemei.

III. Nesutikdamas su priimtu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimu, pareiškėjas apeliaciniu skundu jį apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino. Pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 16 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkino. Panaikino Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. 54-17828 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui K. Č.“ dalį dėl 1,07 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), perdavimo neatlygintinai ir įpareigojo atsakovą suformuoti pastatams, nurodytiems registro Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatuoti reikalingą žemės sklypą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro žemės sklypo, kuris buvo perduotas neatlygintinai atkuriant nuosavybės teises, priskyrimas valstybės išperkamai žemei. Nurodė, kad byloje pateikiami 1995 m. ir 2005 m. ortofotografiniai žemėlapiai patvirtina, kad žemės sklype buvo išlikusių sodybos pastatų, sodo, kūdros, liekanos. Todėl nustatyti faktiniai duomenys yra pagrindas suformuoti žemės sklypą, reikalingą pastatams eksploatuoti, ir šiems poreikiams tenkinti reikalingas žemės sklypas turi būti priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisė į pastatams reikalingą eksploatuoti žemės sklypą žemėtvarkos projekto rengimo metu turėjo būti įstatymų nustatyta tvarka ginama formuojant valstybės išperkamos žemės sklypą net ir nesant jo prašymo parduoti valstybinės žemės sklypą, reikalingą namų valdai (sodybai), nes tiek viešo registro duomenys, tiek ortofotografiniai žemėlapiai buvo pagrindas žemės ploto, kuriame buvo pareiškėjui priklausantys pastatai – gyvenamasis ir ūkio pastatai, neįtraukti į laisvos valstybinės žemės fondą.

Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad sodybos statiniais kaimo vietovėje užimta žemė negali būti pripažinta laisva, todėl Sprendimo dalis, kuria K. Č. buvo atkuriant nuosavybės teises perduotas neatlygintinai 1,07 ha žemės sklypas yra naikintina, nes priimta pažeidžiant imperatyvius Atkūrimo įstatymo reikalavimus, t. y. 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kuris nustato, kad prie laisvos žemės fondo nepriskiriama valstybės išperkama žemė; 4 straipsnio 3 dalį, kuri numato, kad už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį; 16 straipsnio 5 dalį, kuri numato, kad už žemę, kurios natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti atlyginama perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą iš laisvos žemės fondo.

Teismas vertino, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie reikšmingi sprendžiant dėl ginčo žemės sklypo priskirtinumo valstybės išperkamai žemei. Tiek viešo registro duomenys, tiek ortofoto medžiaga, tiek liudytojų parodymai byloje patvirtina, kad žemėtvarkos projekto rengimo metu šiame žemės sklype buvo sodybos liekanos. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus įrodymus byloje ir netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, apeliacinės instancijos teismas jį panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo įpareigojo atsakovą suformuoti pastatams, nurodytiems registro Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatuoti reikalingą žemės sklypą.

IV. Atsakovas Tarnybos Kelmės skyrius 2012 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492- 2110/2012 (II t., b. l. 2-6).

Atsakovas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, kadangi pirmosios instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypų formavimo ir suteikimo asmenims naudotis, taikymo pažeidimą, dėl ko buvo priimtas neteisėtas, neteisingas ir realiai neįvykdomas sprendimas. Be to, priimtas teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikoje nustatytiems principams dėl žemės sklypų formavimo ir suteikimo asmenims naudotis lengvatinėmis sąlygomis.

Pažymi, jog teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą suformuoti pareiškėjo nuosavybės teise registruotiems pastatams (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) reikalingą jų eksploatacijai žemės sklypą. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas bei 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad valstybinė žemė išnuomojama arba parduodama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais. Valstybiniai žemės sklypai išnuomojami, parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį. Žemės sklypai, užimti asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, turi būti naudojami, todėl svarbu ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7- 658/2002). Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjui priklausantys pastatai yra visiškai sunykę, todėl jie negali būti naudojami ir negali būti pripažinti tinkamais naudoti pagal paskirtį. Sunykus statiniui, buvusio statinio savybės tampa nebepanaudojamos naudotojo poreikiams tenkinti, t. y. statinys nenaudojamas pagal jo paskirtį, o tai reiškia, jog ir žemės sklypas negali būti naudojamas statinio eksploatacijai, todėl valstybinės žemės sklypas, kuriame net nėra sunykusio statinio pamatų, negali būti parduotas ar išnuomotas asmenims be aukciono pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto bei Taisyklių 2.2 punkto nuostatas, kadangi pagal Taisyklių nuostatas, piliečiams ne aukciono tvarka prie jų nuosavybės teise valdomų statinių ar įrenginių parduodami ar išnuomojami žemės sklypai, reikalingi naudojamų statinių ar įrenginių eksploatavimui. Tuo tarpu žemės sklypai, kuriuose nėra piliečiams priklausančių statinių, yra parduodami ar išnuomojami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau - ir Nutarimas Nr. 692).

Pabrėžia, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, sprendžiant, ar žemės sklypas yra naujas ar naudojamas, lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas (LAT 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011). Tačiau šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. tai, kad pareiškėjo pastatų teisinė registracija yra galiojanti, o patys pastatai šiai dienai neišliko, negali patvirtinti pareiškėjo subjektinių nuosavybės teisių turėjimo. Pažymi, jog šios aplinkybės (kad šiuo metu tų statinių apskritai nebėra)yra patvirtintos byloje surinktais įrodymais.

Atsakovui siekiant įvykdyti įsiteisėjusį 2012 m. rugsėjo 13 d. teismo sprendimą, nėra aišku, kurių realiai statinių eksploatavimui turi būti formuojamas žemės sklypas, kokios paskirties ir kokio dydžio, nes šiuo metu jokių statinių toje vietoje nebėra ir jau nuo 2002 metų jų, kaip civilinės teisės santykių objektų, realiai nebebuvo. Taip pat nėra neaišku, kokiu teisiniu pagrindu suformuotas žemės sklypas turi būti perduotas naudojimui pareiškėjui S. Ž., nes jam perduoti žemės sklypą naudojimui, vadovaujantis Taisyklėmis, nėra teisinio pagrindo, kadangi, neišlikus pastatams, jie negali atitikti Taisyklėse nurodytos privalomos sąvokos kaip „naudojami“, juo labiau, kad šiuo žemės sklypu žemės ūkio paskirčiai nuo 2005 metų naudojasi ne pareiškėjas, o trečiasis suinteresuotas asmuo K. Č. Pažymi, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos apibendrinimo („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 18) 5.1 ir 5.2 punktuose pateiktu statinio statybos ir statinio rekonstravimo sąvokos pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 ir 18 dalis išaiškinimu, šiuo atveju, tai būtų ne gyvenamojo namo atkūrimas (rekonstrukcija), o visiškai nauja statyba. Tokiu atveju žemės sklypas toje vietoje galėtų būti formuojamas kaip naujas žemės sklypas ir suteikiamas naudoti tik vadovaujantis Nutarimo Nr. 692 nuostatomis, t. y., aukciono tvarka. Pabrėžia, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-553-162/2011 yra pasisakęs, jog būtina sąlyga valstybinės žemės pardavimui ar nuomai be aukciono yra žemės užstatymas asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ir įrenginiais. Tuo pačiu įstatymas numato išlygą - jei valstybinės žemės sklypas užstatytas laikinais statiniais, inžineriniais tinklais bei neturinčiais aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniais, toks valstybinės žemės sklypas negali būti išnuomojamas arba parduodamas be aukciono. Remiantis Taisyklių 2.1-2.4, 3-6 punktais darytina išvada, kad norint pasinaudoti Taisyklėse nustatytomis asmens teisėmis įsigyti ar išsinuomoti valstybinės žemės sklypą turi būti nustatoma, kad: 1) žemės sklypas, kurį siekiama įsigyti, yra naudojamas; 2) jis yra reikalingas jame esantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal registre įrašytąją tiesioginę paskirtį.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004 išaiškino, kad, kai iškyla klausimas, ar sklypu dar naudojamasi, tai šios aplinkybės nustatomos pagal faktus, ar naudojamasi žemės sklypo naudingomis savybėmis ir ar pagal paskirtį, taip pat pagal tai, ar asmuo, kuris naudojasi žemės sklypu, nenustojo naudotis žemės sklypu. Šiuo atveju pareiškėjas patvirtino, jog nusipirktais pastatais nesinaudojo 20 metų, todėl mano, kad teismas, darydamas išvadą, jog 2002 metais toje vietoje buvo statiniai, visiškai nepagrįstai remiasi viešo registro duomenimis, kurie pagal savo atliekamą funkciją realios statinių būklės negali įrodyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punkte (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) numatytais pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-86/2012; 2007 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas taip pat paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jos atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo turėjimo susipažinti su sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-2110/2012, priimtu 2012 m. rugsėjo 13 d. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2012 m. gruodžio 13 d. (pagal pašto spaudą ant voko, II t., b. l. 18), konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju yra nepraleistas.

Nagrinėjamu atveju atsakovas prašymą atnaujinti procesą visų pirma grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu – procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atnaujinamas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; t. y. toks, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Šį proceso atnaujinimo pagrindą atsakovas motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą suformuoti pareiškėjo nuosavybės teise registruotiems pastatams (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) reikalingą jų eksploatacijai žemės sklypą, kadangi remiantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis, žemės sklypai, užimti asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, turi būti realiai naudojami, todėl svarbu ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai. Kadangi pareiškėjui priklausantys pastatai (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra visiškai sunykę, todėl jie negali būti naudojami ir negali būti pripažinti tinkamais naudoti pagal paskirtį.

ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio1 dalis).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, atsakovas prašyme nenurodo, kokias esmines ir kokių įstatymų nuostatas pažeidė apeliacinės instancijos teismas prašomoje atnaujinti byloje ir kaip matyti iš jo prašymo turinio, atsakovas ginčija ne konkrečios apeliacinės instancijos teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis. Jo nuomone, esminę reikšmę turi ne statinių registravimo faktas, o tai, ar statiniai realiai egzistuoja. Be to, atsakovas kelia su sprendimo vykdymo tvarka susijusius klausimus, nurodydamas, kad nėra aišku, kokių statinių eksploatavimui turi būti formuojamas žemės sklypas, t. y. kokios paskirties ir kokio dydžio, nes šiuo metu jokių statinių nėra.

Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. Pažymėtina, kad savo išvadą, jog žemėtvarkos projekto rengimo metu šiame žemės sklype buvo sodybos liekanos teismas grindė viešo registro duomenimis, ortofoto medžiaga, liudytojų A. G., E. J., K. J. parodymais, todėl atsakovo argumentai laikytini nepagrįstais. Tuo tarpu dėl atsakovo argumentų, susijusių su šio sprendimo vykdymu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas gali pasinaudoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje numatytu teismo sprendimo išaiškinimo institutu.

Įvertinusi nagrinėjamą prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį atsakovo nurodytos materialinės teisės normos pažeidimą. Be kita ko, prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog atsakovas iš esmės siekia, kad būtų naujai patikrintos faktinės bylos aplinkybės, t. y. jog būtų įvertinta, ar tinkamai buvo ištirtos bylos aplinkybės ir įvertinti įrodymai, įvertinta šiuo metu egzistuojanti žemės sklypo situacija. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.

Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas taip pat grindžia tuo, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikoje įtvirtintų žemės sklypų formavimo ir suteikimo asmenims naudotis lengvatinėmis sąlygomis principų. Pabrėžia, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011), sprendžiant, ar žemės sklypas yra naujas ar naudojamas, lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas.

Pažymėtina, kad procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010). Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011, yra iš esmės priešinga nagrinėjamai situacija, kadangi civilinėje byloje ginčo sklype faktiškai egzistavo savivaldybės automobilių stovėjimo aikštelė ir sklypas buvo suformuotas jame esančių statinių ir gretimame sklype esančio prekybos centro eksploatavimui, bylos nagrinėjimo metu jis buvo faktiškai naudojamas būtent tokiai paskirčiai, tačiau sklypas nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

Todėl atsakovo nurodytos civilinės bylos Nr. 3K-3-237/2011 ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės skirtingos, todėl ta byla negali būti precedentu nagrinėjamai bylai. Pirmiau nurodytoje civilinėje byloje teismas pasisakė dėl to, kad tai, jog statinys neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nagrinėjamo ginčo kontekste nepaneigia savivaldybės nuosavybės teisės į jį, statinio, kaip tokio, buvimo fakto, jo tikslinės paskirties ir šių aplinkybių įtakos žemės perleidimo sandorio teisėtumo vertinimui.

Atitinkamai, nagrinėjamu atveju byloje esantys 1995 m. ir 2005 m. ortofotografiniai žemėlapiai patvirtina, kad tuo metu žemės sklype buvo išlikusių sodybos pastatų, sodo, kūdros, liekanos, todėl vien ta aplinkybė, kad bylinėjimosi metu statinių faktiškai nesimatė, nepaneigia pareiškėjo subjektinės nuosavybės teisės. Be to, kaip matyti iš 2012 m. rugsėjo 13 d. nutarties, apeliacinės instancijos teismas nuosekliai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl pastatų savininko teisių suformuoti namų valdos (sodybos) žemės sklypą, reikalingą šiems pastatams eksploatuoti, t. y. vadovavosi administracinėmis bylomis (2011 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-764/2011, 2012 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1478/2012, 2012 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1770/2012), kuriose nustatyta situacija buvo tapati, t. y. ginčo žemės sklypas buvo užstatytas statiniais, kurie buvo atitinkamai registruoti Nekilnojamojo turto registre (administracinėje byloje Nr. A525-764/2011 nuspręsta suformuoti žemės sklypą statinio, t. y. sudegusio gyvenamojo namo likučiams eksploatuoti, o administracinėje byloje Nr. A261-1770/2012 buvo apginta pareiškėjos teisė suformuoti namų valdos žemės sklypą ne naujai statybai, bet jau esantiems nuo 1938–1980 metų gyvenamosios paskirtiems statiniams eksploatuoti).

Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A492-2110/2012 atsisakytina atnaujinti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyriaus prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A492-2110/2012 pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kelmės žemėtvarkos skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. Č. ir uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių hidroprojektas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius