2022-03-23 Nr. AB-6895-3-61-3-04820-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1548-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04820-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. A. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. A. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) H. A. A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37566 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2076 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas išvyko dėl (duomenys neskelbtini) ligos, dėl kurios pamažu (duomenys neskelbtini). Jau dabar jis nevaldąs (duomenys neskelbtini). Gydytojai prognozuoja, kad (duomenys neskelbtini). Ligos progresavimą paskatino tai, jog (duomenys neskelbtini), įvykusio teroristinio akto metu jis su dvyniu broliu pateko į sprogimo plotą ir buvo sužeisti. Nuo 2014 m. lankėsi pas gydytojus, atliko įvairius tyrimus dėl savo (duomenys neskelbtini) ligos. Paskutinius tyrimus jis atlikęs (duomenys neskelbtini). Buvo įtarta galbūt (duomenys neskelbtini), nėra tinkamo gydymo. (duomenys neskelbtini) nėra nei gerų gydytojų, nei tinkamo gydymo, nei tinkamos medicinos įrangos. Jis pasakojo, kad (duomenys neskelbtini) kreipęsis į privačias klinikas, bet jam pasakę, jog gydyti tokią ligą reikia ne (duomenys neskelbtini), o Europos Sąjungoje (toliau – ir ES), (duomenys neskelbtini) nesą galimybių. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Komisija nusprendė, kad ginčijamame Sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

2.2. Pareiškėjas prašė atsakovo Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Atsakovas nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

2.3. Atsakovas nenagrinėjo pareiškėjo ligos ir gydymosi motyvų, dėl ko prašoma prieglobsčio. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – sveikatos priežastis bei nesaugumą dėl sveikatos ir to kilusį jam pavojų. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė savo sveikatos būkle, nurodydamas tai, jog dėl savo (duomenys neskelbtini) ligos (duomenys neskelbtini) jis (ir jo brolis dvynys) negalėjo gauti reikalingo gydymo. Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog jo sveikatos būklė buvo pagrindinė ir iš esmės vienintelė priežastis, paskatinusi išvykti iš kilmės valstybės. Pareiškėjo teigimu, jokie gydymo būdai jam nebuvo taikomi „dėl tinkamo gydymo, kvalifikuotų specialistų ir aparatūros (duomenys neskelbtini) nebuvimo“. Pareiškėjas be kvalifikuoto gydymo galimybės trūkumo kitų kliūčių, apsunkinančių medicininės priežiūros galimybes (duomenys neskelbtini), kurios sudarytų pagrindą konstatuoti Konvencijoje numatytus prieglobsčio suteikimo pagrindus (rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei arba politiniai įsitikinimai), nenurodė, o prasta sveikatos apsaugos sistemos padėtis per se (pati savaime) nesąlygoja persekiojimo Konvencijos kontekste. Įvertinus pareiškėjo situaciją, nustatyta, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti diskriminacinio pobūdžio valstybės sveikatos sistemos politiką, todėl Departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. informacija, Departamentas konstatavo, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

3.2. Remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu, skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pareiškėjas.

3.3. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: Uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. 2021 m. rugpjūčio 25 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pasienio užkardos pareigūnai sulaikė neteisėtai kirtusį (duomenys neskelbtini) sieną – (duomenys neskelbtini) (pareiškėją), kuris neturėjo asmens pilietybę, tapatybę ar teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų. 2021 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas Departamente apklausos metu papasakojo apie savo ligą. Jis teigė, kad (duomenys neskelbtini).

5.2. Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkis metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. 2021 m. lapkričio 25 d. (registracijos data Departamente 2021 m. lapkričio 26 d.) pareiškėjas su skundu kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti Sprendimą, įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, užtikrinti pareiškėjui galimybę asmeniškai dalyvauti nagrinėjant jo skundą. Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Komisija vertino, kad ginčijamame Sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies nuostatas, Įstatymo nuostatas (86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d.), Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) nuostatas (99, 222 p.), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje. Teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies tikrosios priežastys yra asmeninio pobūdžio. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma aplinkybė dėl sveikatos būklės, kad (duomenys neskelbtini) nėra užtikrintas tinkamas gydymas, yra jo paties situacijos vertinimas.

Nors apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad dėl savo ligos patiria diskriminaciją, tačiau neįvardijo, kaip jis konkrečiai yra diskriminuojamas. Teismo posėdžio metu nurodė, kad jis kartais kavinėse susilaukia pašaipų iš jaunimo. Apklausų metu pareiškėjas patvirtino, kad jis aštuonis kartus yra kreipęsis į gydytojus, pastarieji jam diagnozavo nurodytą (duomenys neskelbtini) ligą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjas būtų diskriminuojamas dėl turimos ligos. Taip pat jis gyveno toje teritorijoje, kur medicininės paslaugos prieinamos, jam buvo atliekami medicininiai tyrimai.

Be to, atsakovas, rinkdamas kilmės valstybėje esančią informaciją, nustatė, jog (duomenys neskelbtini) valstybinėse ligoninėse suteikiamas nemokamas gydymas, taip pat veikia ir ne pelno organizacijų įsteigti gydymo centrai, kuriuose gydymas nemokamas. Pareiškėjas konkrečių faktų nenurodė, o tik abstrakčiai teigė, kad gydymas (duomenys neskelbtini) yra negalimas. Aplinkybių, dėl kurių kilmės valstybė tyčia neteiktų gydymo, nenustatyta. Nustatyta priešingai – pareiškėjui atliekami tyrimai, nustatyta jo liga. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė fakto, jog jam kilmės valstybėje nebuvo suteiktos medicininės paslaugos.

Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią asmeninę grėsmę jo kilmės valstybėje. Pareiškėjas nei prašymo dėl prieglobsčio pateikimo, nei nagrinėjimo Departamente metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė aplinkybių, kad kilmės valstybėje jis bus persekiojamas ar diskriminuojamas. Taigi nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas dėl susiklosčiusios situacijos galėjo jaustis nesaugiai, baimintis dėl savo sveikatos ar gyvybės. Pareiškėjas nenurodė duomenų, jog kilmės valstybėje asmeniškai patyrė veiksmus, kuriuos būtų galima prilyginti fiziniam ar psichologiniam smurtui, pakankamai rimtam savo pobūdžiu ar dažnumu.

Minėtos aplinkybės taip pat suponuoja išvadą, jog pareiškėjui apsauga kilmės šalyje yra prieinama.

8. Teismo vertinimu, atsakovas surinko pakankamai aktualių duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Departamentas vadovavosi EPPB 2021 m. gairėmis, kurias teismas pripažino aktualiomis nagrinėjamai bylai. EPPB 2021 m. gairėse nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) sveikatos sutrikimų turintys asmenys yra įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą ir (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, tačiau, anot EPPB, ne visi šio profilio asmenys susiduria su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą galėtų būtų laikoma visiškai pagrįsta.

Pareiškėjas nurodė, kad jis kreipėsi į gydymo įstaigas, jam buvo atliekami tyrimai, nepateikė konkrečių duomenų dėl jo patiriamos diskriminacijos. Sprendime išskirtos grupės asmenų, į kurias patenka pareiškėjas (vaikai, moterys, sunkiai sergantys, neįgalūs), tačiau pareiškėjo individualus pasakojimas patvirtina, kad jam asmeniškai niekas negrėsė, jam buvo atliekami tyrimai medicinos įstaigose. Nei remiantis pareiškėjo pasakojimu, nei įvertinus atsakovo surinktą informaciją nenustatyta priežasčių, dėl kurių būtų galima konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog (duomenys neskelbtini)esančios sveikatos įstaigos nesuteiks gydymo tyčia.

Pareiškėjas be kvalifikuoto gydymo galimybės trūkumo, kitų kliūčių, apsunkinančių medicininės priežiūros galimybes (duomenys neskelbtini), kurios sudarytų pagrindą konstatuoti Konvencijoje numatytus prieglobsčio suteikimo pagrindus (rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei arba politiniai įsitikinimai), nenurodė, o prasta sveikatos apsaugos sistemos padėtis per se nesąlygoja persekiojimo Konvencijos kontekste. Teismas sutiko su Departamentu, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios leistų konstatuoti diskriminacinio pobūdžio valstybės sveikatos sistemos politiką, todėl Departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Departamento sprendime buvo atsižvelgta ir į EŽTT praktiką prieglobsčio prašymo dėl sveikatos būklės bylose ir vertinama, kad asmens išsiuntimas į kilmės valstybę, kur jam galbūt bus suteikiamos prastesnės kokybės medicininės paslaugos, reikštų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnio pažeidimą tik esant išskirtinėms aplinkybėms, pavyzdžiui, situacijai, kai asmuo yra itin sunkiai sergantis, jo būklė artima mirčiai, kilmės valstybėje nebus garantuojama slauga ar medicininė priežiūra, o jo šeimos nariai nenori arba negali asmeniu pasirūpinti ar užtikrinti pagrindinių poreikių (maistas, būstas ir pan.).

Papildoma apsauga suteikiama tik jeigu yra realus pavojus, kad asmeniui tyčia nebus teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, skirtos gydyti fizinius ar psichinius sutrikimus. Ginčo atveju nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjas susidurtų su visuomenės diskriminacija ir izoliacija, prilygstančia EŽTK 3 straipsnio pažeidimui.

9. Teismas taip pat pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomos apsaugos. Nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms (duomenys neskelbtini) kils pavojus. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikiama papildoma apsauga.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta Komisijai nesurengus žodinio skundo nagrinėjimo. Teismas įvertino, kad teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių; pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas; pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas pirminės apklausos metu, apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje. Pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos teikti paaiškinimus, pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

11. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (7 str. 4 d.). Teismas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo tikslą į Lietuvą (ieškojimas geresnių gyvenimo sąlygų Europoje), taip pat pareiškėjo atvykimo aplinkybes į Lietuvą (neteisėtai kertant (duomenys neskelbtini) sieną), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, priėjo prie išvados, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

12. Teismas, įvertinęs Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų tvarka) nuostatas, konstatavo, kad penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Teismas pareiškėjo situacijai taikė Kriterijų tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklę: pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinta iki dvejų metų, teismas pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14) (toliau – ir SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

13.2. Pareiškėjas nurodė išsamias aplinkybes, kodėl negali grįžti į savo kilmės šalį. Dėl smarkiai progresuojančios retos ligos pareiškėjui (duomenys neskelbtini) negali būti suteiktas tinkamas gydymas. Nei atsakovas, nei teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo šalyje susiklosčiusios situacijos dėl beatodairiško smurto lygio ir vykstančių ginkluotų karinių susirėmimų visoje šalyje, kaip tai turi įtakos gydymo paslaugoms ir jų kokybei. Žinoma, jog pareiškėjo šalyje kai kuriuose regionuose žmonės neturi tinkamo elektros, vandens ir kitų būtinų priemonių prieigos, ką jau kalbėti apie medicinos paslaugas. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjas pakliuvo į teroristinį išpuolį, kurio metu buvo sužalotas ir tai tik dar labiau pakenkė jo sveikatos būklei. Šiuo atveju teismas nesigilino, ar šiuo metu pareiškėjui dėl vykstančių išpuolių būtų saugu grįžti į savo kilmės šalį, kurioje vėl gali būti sunkiai sužeistas ar net žūti.

13.3. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

14. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Departamentas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad Departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Departamento sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais. Tyrimo metu buvo įvertinta pareiškėjo individuali situacija kilmės valstybės kontekste. Nors pareiškėjas buvo nurodęs, kad 2009 m. (duomenys neskelbtini) jis pateko į sprogimą ir po to suprastėjo jo sveikata, tačiau šis praeities įvykis savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos poreikio. Jokių vėlesnių incidentų pareiškėjas nepatyrė, o surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste negalima spręsti, kad (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno pareiškėjas, yra beatodairiškas smurtas, todėl jo atveju nėra pagrindų suteikti papildomos apsaugos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Departamentas rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei skundžiamame sprendime, išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovė advokatė dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovė teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

17. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini)) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas; nei atsakovas, nei teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo šalyje susiklosčiusios situacijos dėl beatodairiško smurto lygio ir vykstančių ginkluotų karinių susirėmimų visoje šalyje, kaip tai turi įtakos gydymo paslaugoms ir jų kokybei; be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog Bagdade pareiškėjas pakliuvo į teroristinį išpuolį, kurio metu buvo sužalotas ir tai tik dar labiau pakenkė jo sveikatos būklei. Teismas nesigilino, ar šiuo metu pareiškėjui dėl vykstančių išpuolių būtų saugu grįžti į savo kilmės šalį, kurioje vėl gali būti sunkiai sužeistas ar net žūti; Departamentas nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes.

20. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Ženevos konvencija). Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.).

22. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktą prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad yra (duomenys neskelbtini).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos (taip pat Departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą. Departamentas apklausose siekė išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Departamento sprendime akcentuota, kad apklausos metu prieglobsčio prašytojas, be kvalifikuoto gydymo galimybės trūkumo, kitų kliūčių, apsunkinančių medicininės priežiūros galimybes (duomenys neskelbtini), kurios sudarytų pagrindą konstatuoti Konvencijoje numatytus prieglobsčio suteikimo pagrindus (rasė, religija, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei arba politiniai įsitikinimai), nenurodė, o prasta sveikatos apsaugos sistemos padėtis per se nesąlygoja persekiojimo Konvencijos kontekste. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo paaiškinimus, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

V. 26. Užsienietis apeliaciniame skunde pagrindiniu ginčytinu klausimu nurodo tai, kad jam būtina suteikti papildomą apsaugą dėl to, kad jis yra nukentėjęs kilmės valstybėje nuo valdžios institucijų, serga (duomenys neskelbtini) liga, negauna reikalingo gydymo kilmės valstybėje.

27. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnyje nustatyta: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

28. Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (pasirašytos 1984 m. gruodžio 10 d. Niujorke) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jokia valstybė, šios Konvencijos Šalis, neišsiunčia, negrąžina (refouler) ir neišduoda asmens kitai valstybei tais atvejais, kai yra pagrįstų priežasčių manyti, kad jam iškiltų pavojus būti kankinamam. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad siekdamos nustatyti, ar yra tokių priežasčių, kompetentingos valdžios institucijos atsižvelgia į visus susijusius motyvus, įskaitant, jei tikslinga, toje valstybėje esamų didelių, akivaizdžių ar masinių žmogaus teisių pažeidimų nuolatinį pobūdį.

29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

30. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti perkeltas, išsiųstas ar išduotas į valstybę, kurioje jam gresia mirties bausmė arba kurioje jis gali patirti kankinimų ar kitokį nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.

31. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnyje yra pateiktos šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys: a) tarptautinė apsauga – pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas, kaip apibrėžta e ir g punktuose; <...> d) pabėgėlis – trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis; e) pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis; f) papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga; g) papildomos apsaugos statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra papildomą apsaugą galintis gauti asmuo <...>.

32. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

33. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

35. Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Direktyvos 2004/83 2 straipsnio e punkto ir 15 straipsnio b punkto, akcentavo, kad minėtos direktyvos 26 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad pavojai, kurie bendrai gresia šalies gyventojams ar jų daliai, paprastai savaime nesukelia atskiros grėsmės, kuri galėtų būti kvalifikuojama kaip didelė žala. Remiantis tuo darytina išvada, kad pavojaus, jog pablogės sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio sveikatos būklė, nes jo kilmės šalyje neegzistuoja tinkamas gydymas, jeigu tai nėra atvejis, kai šiam trečiosios šalies piliečiui tyčia neteikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, nepakanka, kad tas asmuo galėtų gauti papildomą apsaugą (žr., Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo M’Bodj, C-542/13 ECLI:EU:C:2014:2452, 36 punktą).

36. Šiuo atžvilgiu, žinoma, reikia pažymėti, kad iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos matyti, jog nors kitos valstybės piliečiai, dėl kurių priimtas sprendimas išsiųsti, iš principo negali remtis teise likti valstybės teritorijoje tam, kad galėtų toliau naudotis šios valstybės teikiama socialine, medicinine ar kita parama ir paslaugomis, sprendimas išsiųsti sunkia fizine ar psichine liga sergantį užsienietį į šalį, kurioje yra mažiau šios ligos gydymo galimybių nei minėtoje valstybėje, gali kelti klausimą, ar nepažeistas EŽTK 3 straipsnis, tik ypač išskirtiniais atvejais, kai egzistuoja privalomosios humanitarinės priežastys neišsiųsti asmens (žr., be kita ko, 2008 m. gegužės 27 d. EŽTT sprendimo N. / Jungtinė Karalystė, 42 punktą) (žr., Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo M’Bodj, C-542/13 ECLI:EU:C:2014:2452, 39 p.).

37. Teisingumo Teismas 2018 m. balandžio 24 d. sprendime pažymėjo, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tokiais išskirtiniais atvejais sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio išsiuntimas į šalį, kurioje neteikiamos tinkamos gydymo paslaugos, gali būti pažeistas negrąžinimo principas, vadinasi, ir Direktyvos 2008/115 5 straipsnis, siejamas su Chartijos 19 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 48 punktą) (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16 ECLI:EU:C:2018:276, 44 p.).

38. Vis dėlto reikia pažymėti, kad, priešingai nei byla, kurioje priimtas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas M’Bodj (C‑542/13, EU:C:2014:2452) ir kuri buvo susijusi su trečiosios šalies piliečiu, patyrusiu smurtą buvimo valstybėje narėje, ši byla susijusi su trečiosios šalies piliečiu, kuris patyrė savo kilmės valstybės valdžios institucijų kankinimus ir kuris, remiantis tinkamai atliktais medicininiais vertinimais, dėl šių veiksmų ir toliau kenčia nuo potrauminių pasekmių, galinčių gerokai ir nepataisomai pasunkėti taip, kad jo gyvybei, jį grąžinus į šią šalį, grėstų pavojus (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16, 47 p.).

39. Kaip matyti iš Konvencijos prieš kankinimą šeštos konstatuojamosios dalies ir jos 2 straipsnio, jos pagrindinis tikslas yra kovą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą visame pasaulyje padaryti dar veiksmingesnę ir užkirsti kelią kankinimo veiksmams. O Direktyvos 2004/83, kaip nustatyta jos 6 konstatuojamojoje dalyje, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus ir tokiems asmenims visose valstybėse narėse suteiktų būtiniausias lengvatas. Kiek tai konkrečiai susiję su papildomos apsaugos gavėjais, šia direktyva siekiama suteikti apsaugą valstybių narių teritorijoje, kuri analogiškai atitinka teritoriją, pripažįstamą pabėgėliams pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytą Konvenciją dėl pabėgėlių statuso [Recueil des traités des Nations unies, Nr. 2545, 189t., p. 150 (1954)], ir asmenims, kuriems, nors jie negali būti laikomi pabėgėliais, kyla pavojus patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, jeigu jie būtų sugrąžinti į jų kilmės šalį (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16, 55 p.).

40. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju, atsižvelgiant į visą jo šiuo metu turimą svarbią informaciją, konkrečiai tarptautinių ir nevyriausybinių žmogaus teisių apsaugos organizacijų ataskaitas, MP gali kilti pavojus, kad jam tyčia nebus leista pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, pritaikytomis gydyti fizinius ar psichinius sutrikimus, patirtus dėl tos šalies valdžios institucijų įvykdytų kankinimų. Taip ypač būtų tuo atveju, jei tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos šioje pagrindinėje byloje, kiltų pavojus, kad trečiosios šalies pilietis dėl traumos, kurią patyrė dėl kilmės valstybės valdžios institucijų įvykdytų kankinimų, bandys nusižudyti, ir akivaizdu, kad šios valdžios institucijos, nepaisydamos pareigos, kylančios iš Konvencijos prieš kankinimą 14 straipsnio, negalėtų užtikrinti jo reabilitacijos. Toks pavojus galėtų atsirasti ir tuomet, jei paaiškėtų, kad šios šalies institucijos, kiek tai susiję su galimybe naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, elgiasi diskriminuojamai ir todėl kai kurioms etninėms grupėms arba tam tikrų kategorijų asmenims, kuriems priklauso ir MP, yra sunkiau pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, pritaikytomis gydyti dėl šių institucijų įvykdytų kankinimo veiksmų atsiradusius fizinius ar psichinius sutrikimus (žr., Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo MP, C-353/16, 57 p.).

41. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad užsienietis yra pažeidžiamas asmuo (su (duomenys neskelbtini)), jis kartu su į Lietuvą atvykusiu broliu dvyniu įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Priėmimo sąlygų organizavimo skyriaus 2021 m. spalio 7 d. tarnybiniame pranešime pažymima, kad užsieniečio (kaip ir jo brolio) sveikata blogėja, liga (duomenys neskelbtini).

42. Minėta, kad užsienietis apklausos metu paaiškino, jog serga įgimta (duomenys neskelbtini) liga (tyrimų išvadoje rašoma, kad įtariama (duomenys neskelbtini)), dėl kurios jis (duomenys neskelbtini) negavo tinkamo gydymo, jis patyrė patyčias dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, ligos progresavimą paskatino tai, jog (duomenys neskelbtini).

43. Sprendime dėl kilmės valstybės informacijos Departamentas, be kita ko, nurodė, kad turintys (duomenys neskelbtini) dažnai susiduria su diskriminacija. Visuomenė juos suvokia kaip tuos, kuriems reikalinga labdara. Dažnai tokie žmonės dėl požiūrio, su kuriuo susiduria, lieka izoliuoti nuo visuomenės.

44. Departamentas pažymėjo, kad nenustatyta individualių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojas būtų susidūręs su diskriminacija, prilygstančia EŽTK 3 straipsnio pažeidimui. Prieglobsčio prašytojas neįvardijo dėl kokių ligos požymių patyrė patyčias. Užsienietis turėjo galimybę kilmės šalyje kreiptis pas gydytojus, nenustatytos aplinkybės, kad tokios galimybės neturės ateityje.

45. Remdamasis minėtais motyvais, dėl papildomos apsaugos suteikimo Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė, kad užsienietis negali grįžti į kilmės valstybę dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

46. Užsienietis (pažeidžiamas asmuo, su (duomenys neskelbtini)) apklausos metu tvirtino, kad patyrė traumą dėl kilmės valstybės valdžios institucijų įvykdytų kankinimų (teroristinio išpuolio), jo sveikata pablogėjo po nurodytų įvykių. Užsienietis tvirtino, kad kreipdamasis dėl gydymo paslaugų patirdavo patyčias. Departamentas, vertindamas kilmės šalies informaciją, nustatė, kad tokiems asmenims, kaip pareiškėjas, kilmės valstybėje yra ribojama galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, su jais elgiamasi diskriminuojamai. Nustatęs šias aplinkybes, Departamentas privalėjo vertinti, ar konkrečiu atveju gali kilti pavojus, kad užsieniečiui tyčia nebus leista pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, pritaikytomis gydyti jo fizinius sutrikimus, patirtus dėl tos šalies valdžios institucijų įvykdytų kankinimų. Departamentas minėto vertinimo neatliko, apsiribojęs tvirtinimu, kad pareiškėjas nebuvo susidūręs su diskriminacija sveikatos apsaugos srityje. Pažymėtina, kad apklausos metu užsieniečiui ir nebuvo užduodami klausimai, į kuriuos atsakius būtų galima spręsti, ar su juo buvo elgiamasi vienodai kaip ir su kitais asmenimis, neturinčiais (duomenys neskelbtini). Užsieniečiui nebuvo užduodami ir kitokie klausimai, į kuriuos atsakius ir apibendrinus informaciją galima būtų daryti pagrįstą teisinę išvadą dėl diskriminacijos buvimo ar nebuvimo. Departamentas negali daryti tam tikrų teisinių išvadų vien tuo pagrindu, kad prieglobsčio prašytojas neįvardina konkrečios teisinės sąvokos, nes to negalima reikalauti iš prieglobsčio prašytojo, iš kurio galima tikėtis pasakojimo apie faktines bylos aplinkybes ir atsakymų į klausimus, iš kurių galima būtų daryti teisines išvadas.

47. Nagrinėjamoje byloje, spręsdamas dėl papildomos apsaugos taikymo būtinumo, Departamentas neišnagrinėjo tinkamai taikytų bendrų asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijų, kurie yra suformuluoti Teisingumo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. sprendime MP, C-353/16, į kuriuos buvo būtina atsižvelgti taikant Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Departamento išvada, kad prasta sveikatos apsaugos sistemos padėtis kilmės valstybėje per se nesąlygoja papildomos apsaugos suteikimo būtinumo, nagrinėjamu atveju nesudarė pagrindo priimti užsieniečiui nepalankaus sprendimo, tuo labiau, kad Departamentas neneigė užsieniečio paaiškinimų, kad prieš jį praeityje šalies valdžios institucijos vykdė kankinimus.

VI. 48. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

49. Ši skundžiamo Sprendimo dalis priimta remiantis Įstatymo 126 straipsnio (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 straipsnio redakcija) 1 dalies 1 punktu (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 punkto redakcija), kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

50. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų.“

51. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo.“

52. Reikia priminti, kad, remiantis Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąja dalimi, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (Teisingumo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.).

53. <...> taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.).

54. Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, į Direktyvos 2008/115 aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.

55. Minėta, kad užsienietis yra pažeidžiamas asmuo (su (duomenys neskelbtini), serga (duomenys neskelbtini) liga, tyrimų išvadoje rašoma, kad įtariama (duomenys neskelbtini)), jis kartu su į Lietuvą atvykusiu broliu dvyniu įtrauktas į pažeidžiamų asmenų sąrašą. Departamentas nevertino to, kas buvo nurodyta 2021 m. spalio 7 d. tarnybiniame pranešime (pažymima, kad užsieniečio (kaip ir jo brolio) sveikata blogėja, liga (duomenys neskelbtini).

56. Skundžiamo Sprendimo, kiek jis susijęs su pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos, turinys nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į užsieniečio sveikatos būklę ir, ar buvo paisoma šiuo požiūriu negrąžinimo principo. Nagrinėjamoje byloje nevertinta, ar pareiškėjo išsiuntimas, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, būtų laikomas atitinkančiu bendruosius standartus, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas.

57. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta vien į užsieniečio neteisėto buvimo faktą Lietuvos Respublikoje, kas neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kur akcentuojama, kad sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

58. Apibendrinant spręstina, kad Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo H. A. A. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo H. A. A. A. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37566, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2076 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo H. A. A. A. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius