2013-07-11 Nr. AB-3521-3-61-3-00790-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1431/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00790-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su prašymu (1 t., b. l. 1-4), kurį patikslino (2 t., b. l. 1-2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, ir Savivaldybės administracija) direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio vykdymo“ (2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo redakcija) 7 punktą ir 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostatą „visais atvejais didinama 20 proc.“

Pareiškėjas nurodė, kad Savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. rugsėjo 19 d. priėmė įsakymą Nr. 30-1335 „Dėl administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio vykdymo“ pakeitimo ir papildymo“ (toliau – ir 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymas), kurio 2 punktu papildė 2011 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio vykdymo“ (toliau – ir 2011 m. gegužės 11 d.

įsakymas) 7 punktu, kuris, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams, todėl yra neteisėtas. Nurodė, jog minėto Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo 7 punkte (2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo redakcija) nustatyta, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį privatizuojamų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina visais atvejais padidinama 20 procentų (8 procentais – dėl padėties miesto centro atžvilgiu bei transporto ryšio, 10 procentų – dėl neviršijančio leistino aplinkos triukšmo lygio, 2 procentais – dėl želdynų ir žaliųjų masyvų), atsižvelgiant į tai, jog visos Vilniaus mieste esančios gyvenamosios patalpos atitinka Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 1013 „Dėl Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 7.10 punkte numatytus kainos didinimo kriterijus.

Pareiškėjas nesutinka su šiuo atsakovo priimtu 7 punktu argumentuodamas, kad Aprašo 7.10 papunktis įpareigoja savivaldybės vykdomąją instituciją nustatyti vietas, kuriose esančių gyvenamųjų patalpų kaina, įvertinus šiame punkte nurodytas aplinkybes, gali būti arba padidinta, arba sumažinta. Minėta norma negali būti aiškinama kaip bendra taisyklė, suteikianti teisę keisti visas, pagal nustatytą tvarką apskaičiuotas, Vilniaus mieste esančių gyvenamųjų patalpų kainas. Vietų nustatymas privalo būti pagrįstas konkrečiais faktiniais duomenimis.

Minėta norma nesuteikia teisės automatiškai, neatlikus jokių skaičiavimų, tyrimų, analizės, nustatyti, kad visų, Vilniaus mieste esančių, gyvenamųjų patalpų kaina didinama maksimaliai – 20 procentų. Pareiškėjo nuomone, priimant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymą ir nustatant, kad gyvenamųjų patalpų kaina visais atvejais padidinama 20 procentų, nebuvo vertinamos Aprašo 7.10.1-7.10.3 papunkčių nurodytos aplinkybės. Be to, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje yra vietovių, kuriose triukšmas viršija ribinius dydžius, ir kuriose esančių savivaldybės gyvenamųjų patalpų kaina turi būti ne didinama, o mažinama.

Tai, kad konkrečiose Vilniaus miesto vietovėse yra skirtingos sąlygos ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų kaina negali būti automatiškai didinama visoms gyvenamosioms patalpoms, įrodo ir iki 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo priėmimo galiojęs Vilniaus miesto valdybos 1991 m. rugsėjo 26 d. potvarkis Nr. 1603V, kuriuo skirtinguose mikrorajonuose esančioms gyvenamosioms patalpoms teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuota kaina buvo didinama arba mažinama, atsižvelgiant į Aprašo 7.10 papunktyje nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo įsakymo 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostata „visais atvejais didinama 20 proc.“ yra neatsiejamai susijusi su 7 punktu ir argumentai dėl minėtos Įkainojimo akto nuostatos prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams yra analogiški kaip ir dėl ginčijamo įsakymo 7 punkto, tai ginčijamo įsakymo 7 punktas ir 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostata „visais atvejais didinama 20 proc.“, pasak pareiškėjo, yra neteisėti ir turi būti panaikinti.

Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (1 t., b. l. 41-45, 2 t., b. l. 5-7) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjo teiginiai, jog pagal Aprašo 7.10 punktą savivaldos vykdomoji institucija gali nustatyti tik atskirus savivaldybės teritorijos mikrorajonus ar miesto dalis, kuriose privatizuojamų savivaldybės gyvenamųjų patalpų kaina gali būti mažinama ar atitinkamai didinama, teisiškai nepagrįsti, nes tokia Vyriausybės atstovo pateikiama interpretacija paneigia šiame punkte įtvirtintų nuostatų tikslą – suteikti savivaldos vykdomajai institucijai diskrecijos teisę, atsižvelgiant į Aprašo 7.10 1-3 papunkčiuose nustatytus kriterijus, spręsti dėl visų savivaldybei priklausančių gyvenamųjų patalpų, esančių savivaldybės teritorijoje, privatizavimo kainos nustatymo.

Aplinkybė, kad Savivaldybės administracijos direktorius nustatė, jog visų Vilniaus mieste esančių Savivaldybės gyvenamųjų patalpų privatizavimo kaina gali būti didinama, atsižvelgiant į Aprašo 7.10 punkto 1-3 papunkčiuose nustatytus kainos didinimo kriterijus, savaime nelemia ginčijamo akto neteisėtumo. Pažymi, kad nei lingvistinis, nei teleologinis minėto Aprašo 7.10 punktų nuostatų aiškinimas nesuponuoja draudimo savivaldos vykdomajai institucijai nustatyti, kad visoje savivaldybės teritorijoje esančių savivaldybės gyvenamųjų patalpų privatizavimo kaina gali būti didinama, atsižvelgiant į toje savivaldybėje egzistuojančias infrastruktūros, gamtines, kitas gyvenimo sąlygas.

Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teigimu, kad kaina gali būti didinama tik tuo atveju, kai triukšmo lygis yra mažesnis nei nustatyti ribiniai dydžiai. Pasak pareiškėjo, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 1-341 buvo patvirtintos triukšmo prevencijos zonos ribos, kurios patvirtina, jog Vilniaus mieste yra gyvenamųjų vietų, kuriose triukšmas viršija leistinus dydžius. Atsakovas nesutikdamas su šiuo teiginiu, nurodo, jog Tarybos sprendimu patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tyliųjų ir triukšmo prevencijos zonų ribų nustatymo metodinėse rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad triukšmo prevencijos zona – tai strateginio triukšmo kartografavimo metodu nustatyta miesto teritorija, kurioje triukšmo lygis artimas ribinėms reikšmėms arba jas viršija ir kurioje būtina vykdyti triukšmo lygių stebėseną, įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 1-341 buvo patvirtintas ir Vilniaus miesto savivaldybės triukšmo prevencijos zonų reglamentas (toliau – ir Reglamentas). Vienas iš šio Reglamento tikslų – užtikrinti, kad esama triukšmo emisija ir sklaida būtų planingai stebima ir mažinama. Šio Reglamento 16-18 punktuose yra numatytos prevencijos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad triukšmas neviršytų ribinių dydžių. Todėl atsakovo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 1-341 tik patvirtina aplinkybę, kad Vilniaus mieste triukšmo lygis negali viršyti triukšmo ribinių dydžių, todėl ginčijamame įsakyme buvo pagrindas nustatyti, jog gyvenamųjų patalpų kaina dėl triukšmo lygio gali būti didinama.

Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiu, kad priimant ginčijamo įsakymo 7 punktą, nebuvo vertinamos Aprašo 7.10.1 bei 7.10.3 punktuose nurodytos aplinkybės. Atsakovas pažymėjo, kad Aprašas nenumato konkrečių objektyvių kriterijų želdynams vertinti bei nenustato, kaip įvertinti padėtį miesto centro atžvilgiu, transporto ryšį su kitomis miesto gyvenvietės dalimis. Atsakovo nuomone, Aprašo 7.10 punkte yra numatyti ne konkretūs objektyvūs, o subjektyvūs kriterijai, kurie suteikia institucijai teisę spręsti kaip vienas ar kitas kriterijus gali lemti kainos padidinimą ar sumažinimą.

Atsakovo teigimu, Vilniaus miesto infrastruktūra yra išvystyta ir Vilniaus miesto savivaldybė nuolat skiria lėšų miesto ją gerint. Gyventojų pervežimą iš miegamųjų rajonų, kur nėra troleibusų kontaktinio tinklo, užtikrina atitinkami autobusų maršrutai. Taigi tarp visų Vilniaus miesto gyvenamųjų rajonų yra užtikrintas patogus susisiekimas, todėl yra pagrindas teigti, kad privatizuojamų gyvenamųjų patalpų kaina dėl šio kriterijaus gali būti didinama maksimaliai. Želdynų kiekviename Vilniaus miesto mikrorajone taip pat yra pakankamai, todėl buvo pagrindas didinti kainą ir dėl šio Apraše numatyto kriterijaus.

Nesutikdamas su pareiškėjo teiginiu, kad iki 2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo priėmimo, galiojęs Vilniaus miesto valdybos 1991 m. rugsėjo 26 d. potvarkis Nr.1603V ir numatęs skirtinguose mikrorajonuose esančioms gyvenamosioms patalpoms skirtingas kainas, atsižvelgiant į Aprašo 7.10 punkte nurodytas aplinkybes, nurodo, jog Aprašas įsigaliojo tik 2011 m. rugpjūčio 25 d., todėl Vilniaus miesto valdybos 1991 m. rugsėjo 26 d. potvarkis Nr. 1603V negalėjo būti laikomas įgyvendinusiu Aprašo 7.10 punkto nuostatas. Taip pat akcentavo, kad nuo 1991 m. situacija Vilniaus mieste yra ženkliai pasikeitusi: susisiekimas nuolat gerinamas, rengiamos ir įgyvendinamos triukšmo prevencijos priemonės mieste.

Todėl ta aplinkybė, kad anksčiau kainos didinimo ar mažinimo kriterijais buvo nustatytos atskiros seniūnijos, nereiškia, jog šiuo metu vienodas kainos didinimo kriterijus negali būti nustatytas visam Vilniaus miestui. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, jis tinkamai realizavo diskrecijos teisę nustatyti privatizuojamų savivaldybės gyvenamųjų patalpų kainos apskaičiavimo tvarką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 20 d. sprendimu (2 t., b. l. 17-24) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą patenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namas atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio vykdymo“ (2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr. 30-1335 „Dėl administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 1 d. įsakymo Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio vykdymo“ pakeitimo ir papildymo“ redakcija) 7 punktą ir 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostatą „visais atvejais didinama 20 proc.“.

Teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas 2012 m. vasario 20 d. teikimu Nr. 1T-5 informavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių apie nustatytus teisės aktų pažeidimus, siūlydamas jam svarstyti 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo 7 punkto panaikinimo klausimą. Minėtame teikime nurodoma, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo (2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo redakcija) 7 punktas yra neteisėtas, nes nebuvo analizuojamos Aprašo 7.10.1-7.10.3 papunkčiuose nurodytos aplinkybės. Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja 2012 m. kovo 12 d. raštu Nr. A51-14722(3.3.2.3-EM4) informavo Vyriausybės atstovą, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d.

įsakymo (2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo redakcija) 7 punktas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams. Bylos teisminio nagrinėjimo metu Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymas (2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo redakcija) buvo pakeistas Administracijos direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu, tačiau šio įsakymo 7 punkto nuostatos nebuvo keičiamos. Taigi ginčijamos įsakymo nuostatos, o taip pat ir ginčo dalykas, nepakito. Ginčijamu 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo 7 punktu (2011 m. rugsėjo 19 d.

įsakymo Nr. 30-1335 redakcija) Savivaldybės administracijos direktorius įgyvendino Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo bei Aprašo nuostatas. Aprašo II dalyje reglamentuotas savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas (pardavimas) pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad nurodytoje įstatyminėje nuostatoje yra įtvirtina privatizavimo bendroji sąlyga, kad privatizuojamų patalpų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją.

Aprašo 7 punktas reglamentuoja privatizuojamos (parduodamos) gyvenamosios patalpos įkainojimą: kainų nustatymą, kainų indeksavimą ir kitas sąlygas. Aprašo 7.10 punkte nustatyta, kad savivaldybių vykdomosios institucijos nustato mikrorajonus, kvartalus, rajono gyvenvietes, vietoves arba gatves, kuriose esančių gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina padidinama arba sumažinama iki 20 procentų priklausoma nuo: jų padėties miesto, rajono centro atžvilgiu, transporto ryšio su kitomis miesto ar gyvenvietės dalimis – iki 8 procentų (7.10.7 p.); aplinkos triukšmo (didesnis nei leistinas maksimalus ir mažesnis nei minimalus) iki 10 procentų (7.10.2 p.);

želdynų ir žaliųjų masyvų – iki 2 procentų (7.10.3 p.) Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilęs dėl Savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 7 punkto (2011 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-1335 redakcija) teisėtumo, t. y. jo atitikties Įstatymo 12 straipsnio ir Aprašo 7.10 punkto nuostatoms. Ginčijamo įsakymo 7 punkte nustatyta, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį privatizuojamų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina visais atvejais padidinama 20 procentų (8 procentais – dėl padėties miesto centro atžvilgiu bei transporto ryšio, 10 procentų – dėl neviršijančio leistino aplinkos triukšmo lygio, 2 procentais – dėl želdynų ir žaliųjų masyvų), atsižvelgiant į tai, jog visos Vilniaus mieste esančios gyvenamosios patalpos atitinka Aprašo 7.10 punkte numatytus kainos didinimo kriterijus.

Be to, atsakovas remiasi Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 5 punkto nuostata, kad administracijos direktorius savivaldybės tarybos nustatyta tvarka administruoja savivaldybės biudžeto asignavimus ir kitus piniginius išteklius, organizuoja savivaldybės biudžeto vykdymą ir atsako už savivaldybės ūkinę ir finansinę veiklą, administruoja savivaldybės turtą. Atsakovas nurodo, kad Savivaldybės administracijos direktoriui įvertinus savivaldybės skiriamas lėšas ir veiksmus užtikrinant triukšmo lygio mažinimą, infrastruktūros plėtrą ir želdynų įrengimą bei priežiūrą Vilniaus mieste, buvo pagrindas priimti Įsakymo nuostatą, numatančią maksimalų lengvatine tvarka privatizuojamų patalpų kainos didinimą.

Tuo labiau, kad, skirdama lėšų triukšmo lygiui mažinti, infrastruktūrai plėsti ir želdynams prižiūrėti, savivaldybė neskirsto miesto į rajonus, kuriems nėra ir nebus skiriama lėšų šioms sritims. Teismas vertindamas šiuos atsakovo argumentus atkreipė dėmesį, kad administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, kad administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.).

Be to, lėšų, gautų privatizavus savivaldybės gyvenamąsias patalpas ir kitas patalpas, taip pat pagalbinio ūkio paskirties pastatus, panaudojimą reglamentuoja Įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad tokios lėšos pervedamos į savivaldybės biudžetą ir naudojamos savivaldybės socialinio būsto fondo plėtrai Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytais socialinio būsto fondo plėtros būdais. O Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybių socialinio būsto fondo plėtra finansuojama iš savivaldybių lėšų, statant naujus arba rekonstruojant ir pritaikant būsto paskirčiai esamus pastatus, taip pat perkant ar kitokiu būdu teisėtai įgyjant gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos.

Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

Konstitucija – įstatymų hierarchijos sistemoje aukščiausią teisinę galią turintis teisės aktas, kurioje įtvirtintos esminės teisinio reguliavimo nuostatos realizuojamos žemesnės galios norminiuose aktuose (visų pirma įstatymuose), kurie, kaip pirminiai, Konstitucijos ir Seimo nustatyta tvarka priimti teisės aktai, turi atitikti konstitucines normas ir principus, t. y. šių aktų teisėtumo matas yra Konstitucija. Visi kiti teisės aktai (poįstatyminiai aktai) turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti.

Poįstatyminis teisės aktas priimamas kompetentingo organo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, realizuojant įstatymo normas, ir tai yra įstatymo normų taikymo aktas. Taigi poįstatyminių teisės aktų teisėtumą lemia jų atitiktis įstatymams, kurių normas jie detalizuoja. Tiriant poįstatyminių teisės aktų teisėtumą, reikėtų laikytis minėto hierarchinio principo, t. y. tirti šių aktų atitiktį įstatymų normoms. Įstatymų atitiktį Konstitucijai tiria Konstitucinis Teismas (Konstitucijos 102 str.). Teismas vertindamas ginčijamo įsakymo teisėtumą pabrėžė, kad Įstatymas, kurį įgyvendinant ir buvo priimtas ginčijamas įsakymas, nustato valstybės paramos, teikiamos fiziniams asmenims ir šeimoms, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, būstui pirkti, statyti (rekonstruoti) ar išsinuomoti sąlygas ir tvarką, savivaldybės socialinio būsto nuomos sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 str.).

Taigi, vertinant šią įstatyminę nuostatą kartu su Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostata, kad savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, darytina išvada, kad privatizuojamų patalpų pardavimo kainos reglamentavimu siekiama užtikrinti paramą fiziniams asmenims ir šeimoms, o ne siekiant padidinti savivaldybių biudžetų lėšas.

Taigi atsakovo argumentai, kad ginčijamu įsakymu nustačius, jog privatizuojamų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina visais atvejais didinama 20 procentų, tokiu būdu užtikrinamas triukšmo lygio mažinimas, infrastruktūros plėtra ir želdinių įrengimas bei priežiūra Vilniaus mieste, vertintini, kaip prieštaraujantys teisės aktams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama Aprašą, kuriuo įgyvendinamos Įstatymo 12 straipsnio nuostatos, užtikrindama asmenų teisę pasirinkti pageidaujamų privatizuoti (pirkti) gyvenamųjų patalpų adresą (Aprašo 5 p.), numatė ir teisę savivaldybių vykdomosioms institucijoms nustatyti mikrorajonus, kvartalus, rajono gyvenvietes, vietoves arba gatves, kuriose esančių gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina padidinama arba sumažinama iki 20 procentų priklausomai nuo: jų padėties miesto, rajono centro atžvilgiu, transporto ryšio su kitomis miesto ar gyvenvietės dalimis – iki 8 procentų (7.10.1 p.); aplinkos triukšmo (didesnis nei leistinas maksimalus ir mažesnis nei minimalus) – iki 10 procentų (7.10.2 p.) ir želdynų ir žaliųjų masyvų – iki 2 procentų (7.10.3 p.).

Toks reglamentavimas reiškia išimtis iš bendrųjų patalpų įkainojimo taisyklių, nustatytų Aprašo 7.1-7.5 punktuose. Bet koks išimčių taikymas turi būti tinkamai pagrįstas. Aprašo 7.10 punkto nuostata dėl savivaldybių vykdomosios institucijos teisės nustatyti mikrorajonus, kvartalus, rajono gyvenvietes, vietoves arba gatves, kuriose esančių gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina padidinama arba sumažinama iki 20 procentų, įpareigoja viešojo administravimo subjektą diferencijuoti išimčių taikymą pagal Apraše nurodytus kriterijus – padėtį miesto, rajono centro atžvilgiu, transporto ryšį su kitomis miesto ar gyvenvietės dalimis, aplinkos triukšmo ir želdynų, tokiu būdu užtikrinant Įstatymo keliamo uždavinio - valstybės paramos fiziniams asmenims ir šeimoms būstui pirkti, statyti ar išsinuomoti - įgyvendinimą.

Atsakovo sprendimas gyvenamųjų patalpų kainą visais atvejais didinti maksimaliu 20 procentų dydžiu prieštarauja Įstatymo tikslams. Atsižvelgiant į Vilniaus miesto dydį (402 km2) abejotina atsakovo išvada, kad visais atvejais, t. y. diferencijuotai nevertinant patalpų padėties miesto centro atžvilgiu bei transporto paslaugų tinklo išsidėstymo, kaina didintina vienodai 8 procentais. Taip pat objektyviai nepagrįsta laikytina ir atsakovo išvada, kad, privatizuojant patalpas Vilniaus mieste, jų kaina visais atvejais didintina vienodai 10 procentų.

Ginčijamo įsakymo 7 punkte nurodyta, kad Vilniaus mieste aplinkos triukšmo lygis neviršija leistino. Tačiau iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 1-341 akivaizdu, kad Vilniaus mieste yra triukšmo prevencijos zonų, t. y. strateginio triukšmo kartografavimo metodu nustatytų miesto teritorijų, kuriose triukšmo lygis artimas ribinėms reikšmėms arba jas viršija ir kuriose būtina vykdyti triukšmo lygių stebėseną ir įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones. Nors viešoje erdvėje skelbiama, kad 43,9 procentai Vilniaus miesto sudaro želdiniai, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie jų tolygų pasiskirstymą, kas leistų spręsti, kad yra pagrindas privatizuojamų patalpų kainą visais atvejais didinti vienodai 2 procentais.

Atsakovo į bylą pateikta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 1-612 patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo 2011 metų specialiosios programos priemonių vykdymo ataskaita neįrodo, kad savivaldybė tinkamai įvertino želdynus ir žaliuosius masyvus Aprašo 7.10.3 punkto taikymo prasme. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais, priėjo išvadą, kad atsakovo sprendimas pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį privatizuojamų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų apskaičiuotą kainą visais atvejais padidinti 20 procentų (8 procentais – dėl padėties miesto centro atžvilgiu bei transporto ryšio, 10 procentų – dėl neviršijančio leistino aplinkos triukšmo lygio, 2 procentais – dėl želdynų ir žaliųjų masyvų), atsižvelgiant į tai, jog visos Vilniaus mieste esančios gyvenamosios patalpos atitinka Aprašo 7.10 punkte numatytus kainos didinimo kriterijus, laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu, prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams - Įstatymui ir Aprašui (Įstatymo 1 str., 12 str., Aprašo 7 p., Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.).

Be to, teismas nusprendė, kad ginčijamo įsakymo dalis, kuria nuspręsta visais atvejais vienodai didinti privatizuojamų patalpų kainą, prieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių atsakovas gavo atitinkamus įgaliojimus (Aprašo 7.10 p., Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.), todėl 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 (2011 m. rugsėjo 19 d. įsakymo redakcija) 7 punktas ir 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostata „visais atvejais didinama 20 proc.“ naikintina.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 27-32) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Aprašo 7.10 punkto nuostatose nėra numatyta jokių objektyvių kriterijų, kuriais remiantis savivaldybės vykdomoji institucija galėtų nustatyti, kada gyvenamųjų patalpų kaina turi būti didinama ar mažinama, t. y. Aprašas nenumato jokių konkrečių rodiklių želdynams (pvz. kiek turėtų būti žaliųjų masyvų ar želdynų, kad kaina galėtų būti didinama ar mažinama) bei nenustato, kaip įvertinti padėtį miesto centro atžvilgiu, transporto ryšį su kitomis miesto gyvenvietės dalimis. Taigi teisės aktai nenumato, kad institucija privalo atlikti tyrimą, jog galėtų priimti sprendimą didinti ar mažinti gyvenamųjų patalpų kainą atsižvelgiant į Apraše nustatytus kriterijus. Atsakovas laikosi pozicijos, kad jis gali nuspręsti įgyvendinti Aprašo 7.10 punkte suteiktą teisę ir padidinti kainą 20 procentų, atsižvelgdamas į tai, jog Aprašo 7.10 punkte yra numatyti ne konkretūs objektyvūs, o subjektyvūs kriterijai, o tai reiškia, kad būtent institucija, priimdama sprendimą, turi teisę spręsti, kaip vienas ar kitas kriterijus gali lemti kainos padidinimą ar sumažinimą.

2. Administracijos direktoriui, pagal kompetenciją įvertinus investicijas į miesto infrastruktūrą, želdynus ir triukšmo prevenciją, pagrįstai buvo nuspręsta didinti lengvatine tvarka privatizuojamų savivaldybės patalpų kainą 20 procentų, nes tokią teisę numato Aprašo 7.10 punkto nuostatos. Atsakovas nesutinka su sprendime išdėstyta teismo Aprašo nuostatų interpretacija ir prielaidomis, kurios negali būti vertinamos kaip teisiniai pagrindai, suponuojantys ginčo įsakymo nuostatų neteisėtumą.

3. Atsakovui yra gerai žinomas Įstatymo tikslas, paskirtis ir taikymas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas būsto privatizavimo bylas šio įstatymo pagrindu, ne kartą pažymėjo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė. Ši teisė gali atsirasti ir būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-548/2009; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2011). Atsižvelgiant į tai, kaip griežtai yra reglamentuojamas Įstatymo įgyvendinimas, kokia yra gausi teismų praktika būsto privatizavimo klausimais, ir tai, kad įstatymų leidėjas Apraše nenurodė įpareigojimo savivaldybėms daryti tyrimus ir numatė ne konkrečius objektyvius, o subjektyvius kriterijus, pagrįstai galima teigti, kad būtent institucija, priimdama sprendimą, turi teisę spręsti, kaip vienas ar kitas kriterijus gali lemti kainos padidinimą ar sumažinimą. Šiuo atveju Įstatymo tikslas nėra paneigiamas - ginčijamo įsakymo nuostata neuždraudžia ar nepanaikina teisės fiziniams asmenims ir jų šeimoms, turintiems tokią teisę pagal Įstatymą, pirkti ar statyti būstą. Todėl teismo argumentas, kad įsakymo nuostata prieštarauja Įstatymo tikslui, yra teisiškai nepagrįsta.

4. Atsakovas niekada neteigė, kad ginčijamu įsakymu yra siekiama pasipelnyti padidinant savivaldybės biudžeto lėšas, neva taip padengiamos investicijos į infrastruktūros plėtrą, triukšmo mažinimą ar želdynų puoselėjimą. Nors ir teismas sprendime teigia, kad administraciniai teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, vertinant sprendimo turinį ir motyvus, galima daryti išvadą, jog teismas būtent tai ir padarė. Atsakovas procesiniuose dokumentuose dėstydamas argumentus apie tai, kiek ir kokių investicijų buvo padaryta siekiant užtikrinti miesto gerovę, norėjo pagrįsti poziciją, kodėl privatizuojamų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina visais atvejais didinama 20 procentų. Tokie teismo sprendime argumentai apie galimą/negalimą savivaldybės biudžeto lėšų padidinimą ir konstatavimas, kad būtent atsakovo argumentai (o ne ginčijamas teisės aktas) buvo įvertinti kaip prieštaraujantys teisės aktams, leidžia daryti išvadą, jog teismas nukrypo nuo pareigos vertinti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas. Teismas šiuo atveju peržengė kompetencijos ribas ir vertino ginčijamą įsakymą politiniu ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

5. Teismas sprendime konstatavo, kad atsižvelgiant į Vilniaus miesto dydį (402 kv.m.) yra abejotina atsakovo išvada, jog visais atvejais, t. y. diferencijuotai nevertinant patalpų padėties miesto centro atžvilgiu bei transporto paslaugų tinklo išdėstymo, kaina didintina vienodai 8 procentais. Tačiau teismas nepagrindė šios išvados jokiais į bylą pateiktas įrodymais, todėl tokios išvados padarytos remiantis tik prielaidomis.

6. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 1-341 tik patvirtina aplinkybę, kad Vilniaus mieste triukšmo lygis negali viršyti triukšmo ribinių dydžių, todėl ginčijamame įsakyme buvo pagrindas nustatyti, jog gyvenamųjų patalpų kaina dėl triukšmo lygio gali būti didinama.

7. Vilniaus miesto savivaldybės taryba kiekvienais metais tvirtina Vilniaus miesto savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių vykdymo ataskaitas, pagal kurias matyti, kiek lėšų buvo skiriama aplinkosaugos priemonėms Vilniaus mieste. Tai, jog atsakovas kiekvienais metais puoselėja želdynus ir žaliuosius masyvus Vilniaus mieste ir skiria jiems tokį finansavimą neskirstydamas miesto į rajonus ar gyvenvietes, neišdėstydamas prioritetais, o visiems vienodai, parodo, kad negalimas ir joks kainų diferencijavimas privatizavimo procese. Teismas nepagrįstai neįvertino to, kad pareiškėjas, teigdamas, jog privatizuojamų patalpų kaina visame mieste negali būti didinama 20 procentų, nepateikė įrodymų, kurioje Vilniaus miesto dalyje, pareiškėjo nuomone, kaina turėtų būti mažinama, arba didinama ne 20 procentų, o mažiau. Į bylą nėra pateikta jokių konkrečių įrodymų, paneigiančių privatizuojamų patalpų kainos didinimą 20 procentų, t. y. nurodytos konkrečios Vilniaus miesto vietos, kuriose savivaldybei priklausančios patalpos neatitinka Aprašo 7.10 punkte nustatytų kriterijų - yra neužtikrinamas triukšmo lygio mažinimas, neinvestuojama į želdynus ar infrastruktūrą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 36-39) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymi, kad savivaldybių institucijos, įgyvendindamos joms priskirtus įgaliojimus ir vykdydamos joms priskirtas funkcijas, visais atvejais privalo vadovautis teisėtumo, proporcingumo principais ir nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, paisyti Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 10 punkte įtvirtinto veiklos skaidrumo principo, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla turi būti aiški ir suprantama gyventojams, kurie tuo domisi, jiems sudaromos sąlygos gauti paaiškinimus, kas ir kodėl daroma.

Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintas objektyvumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų priimami sprendimai/veiksmai būtų nešališki ir objektyvūs, o tai suponuoja pareigą priimant sprendimus išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias įtakos sprendimo priėmimui. Tam tikro reguliavimo nustatymas, nevertinant objektyvių duomenų, yra nesuderinamas su konstituciniu atsakingo valdymo principu, kuris, be kita ko, reikalauja elgtis atsakingai ir racionaliai. Minėti veiklos skaidrumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, objektyvumo bei gero administravimo principai įpareigoja viešojo administravimo subjektus pagrįsti savo sprendimus įrodymais, duomenimis, kuriuos būtų galima įvertinti, patikrinti.

Taigi, nors Aprašas ir tiesiogiai nenumato, kokiu būdu, kokiomis priemonėmis turi būti nustatytos Aprašo 7.10.1-7.10.3 punktuose nurodytos aplinkybės, tai neatleidžia savivaldybės administracijos direktoriaus nuo pareigos vadovautis bendraisiais teisės principais ir įrodyti, kad egzistuoja Aprašo 7.10.1-7.10.3 punktuose nurodytos aplinkybės. Šioje byloje teismas nevertino ginčijamų įsakymo nuostatų nei politiniu, nei ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik sprendė, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pateikti įrodymai yra pakankami konstatuoti, kad ginčijamos nuostatos priimtos teisėtai ir pagrįstai, todėl atmestinas apelianto teiginys, jog teismas peržengė kompetencijos ribas ir vertino ginčijamą įsakymą politiniu ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad atsakovo teiginiai, jog yra pagrindas maksimaliai didinti visų privatizuojamų patalpų kainas, yra abejotini, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Šioje byloje teismas nevertino ginčijamų įsakymo nuostatų nei politiniu, nei ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik sprendė, ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pateikti įrodymai yra pakankami konstatuoti, kad ginčijamos nuostatos priimtos teisėtai ir pagrįstai, todėl atmestinas apelianto teiginys, jog teismas peržengė kompetencijos ribas ir vertino ginčijamą įsakymą politiniu ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. 30-700 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio vykdymo“ prašomi panaikinti 7 punktas ir 8 punktu patvirtinto Įkainojimo akto 5 punkto nuostata „visais atvejais didinama 20 proc.“ priimti vadovaujantis Įstatymo 12 straipsniu bei Aprašu, nenurodant konkrečiai būtent kokių Aprašo nuostatų pagrindu priimami ginčijami punktai (1 T, b.l. 9).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, toks teisės akto teisinis pagrindimas negali būti pripažintas pakankamai išsamiu ir suderinamu su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu bei valdžios įstaigų pareiga tarnauti žmonėms, tačiau šiuo konkrečiu atveju nesudaro savarankiško pagrindo naikinti skundžiamus teisės akto punktus.

Iš 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo 7 punkto turinio galima spręsti, jog disputą sukėlusios nuostatos buvo nulemtos Aprašo 7.10 punkte įtvirtinta taisykle.

Aprašo 7.10 punkte nurodyta, jog privatizuojamos (parduodamos) gyvenamosios patalpos įkainojamos taip:

savivaldybių vykdomosios institucijos nustato mikrorajonus, kvartalus, rajono gyvenvietes, vietoves arba gatves, kuriose esančių gyvenamųjų patalpų apskaičiuota kaina padidinama arba sumažinama iki 20 procentų priklausomai nuo:

jų padėties miesto, rajono centro atžvilgiu, transporto ryšio su kitomis miesto ar gyvenvietės dalimis - iki 8 procentų (7.10.1.);

aplinkos triukšmo (didesnis nei leistinas maksimalus ir mažesnis nei minimalus) - iki 10 procentų (7.10.2.);

želdynų ir žaliųjų masyvų - iki 2 procentų (7.10.3.).

Minėtos nuostatos suponuoja išvadą, kad savivaldybių vykdomosios institucijos turi diskreciją nustatyti mikrorajonus, kvartalus, rajono gyvenvietes, vietoves arba gatves, kuriose esančių gyvenamųjų patalpų apskaičiuota pardavimo kaina padidinama arba sumažinama iki 20 procentų. Šiuos nuostatos turinys taip pat leidžia teigti, jog iš principo tokia situacija, kai parduodamos gyvenamosios patalpos kaina tik didinama, nėra galima, ką patvirtina ir 7.10 punkto papunkčiai, nustatantys pakankamai objektyvius kriterijus, galinčius nulemti parduodamos gyvenamosios patalpos kainos padidinimą arba sumažinimą.

Visuotinai žinoma ir neįrodinėta aplinkybė, jog parduodamos gyvenamosios patalpos kainai didelę įtaką daro jos lokalizacija mieste, transporto ryšiai su kitomis miesto dalimis, šalia esantys žalieji plotai bei supanti garsinė aplinka, kelianti atitinkamo lygio triukšmą (pramoninė zona, pagrindinės miesto gatvės ir pan.). Teisėkūros subjektas tvirtindamas Aprašą tai ir numatė, dėl ko ir suteikė teisinę galimybę atlikti privatizuojamos (parduodamos) gyvenamosios patalpos kainos korektūrą 20 procentų ribose, t.y. maksimaliai ją didinti iki 20 procentų bei maksimaliai ją mažinti iki 20 procentų nuo pagal Įstatymą apskaičiuotos kainos. Bendras visų privatizuotinų (parduodamų) gyvenamųjų patalpų kainos padidinimas 20 procentų prieštarauja Aprašo 7.10 punkte esančioms taisyklėms. Kaip turėtų būti atliekama parduodamų gyvenamųjų patalpų kainų diferenciacija 20 procentų ribose, teisėjų kolegijos nuomone, yra vietos savivaldos institucijų veiklos dalis. Bet bendras 20 procentų kainos didinimas visiems be išimties parduodamoms gyvenamosioms patalpoms ne tik kad nesuderinamas su Aprašo 7.10 punktu bei jo papunkčiais, bet ir prieštarauja teisingumo bei protingumo kriterijams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti.

Dėl išdėstytų aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius