2016-07-01 Nr. AB-14192-3-61-3-05336-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3655-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05336-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2015 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (15/5-9)17U-1651 „Dėl duomenų apie (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį J. M. išbraukimo iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, įspėjimo dėl jo neįsileidimo pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį atšaukimo ir dėl draudimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad skundžiamu sprendimu buvo iš dalies tenkintas ankstesniame teismo procese nagrinėtas pareiškėjo skundas, t. y. buvo panaikintas Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. (15/5-9)4U-53 nustatytas draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir nacionalinis sąrašas) išbraukti pagal minėtą sprendimą į jį įrašyti duomenys apie pareiškėją, taip pat atšauktas įspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS) pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau – ir Reglamentas) 24 straipsnio 1 dalį.

Vadovaudamasis Reglamento 24 straipsnio, reglamentuojančio perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygas, nuostatomis, pareiškėjas teigė esant nesuprantama, kaip jam gali būti leidžiama atvykti į Šengeną, tačiau draudžiama atvykti į vieną iš jo šalių – Lietuvą, būtent per kurią yra vykdoma pareiškėjo ekonominė veikla. Nesutiko su Migracijos departamento Sprendimo argumentu, jog užsienietis tik formaliai siekė atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, t. y. pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvoje registruotą įmonę ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, todėl jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. liepos 19 d. Teigė, jog toks vertinimas nėra susijęs su bylos duomenimis. Paaiškino, jog pareiškėjas yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Larta“ bendraturtis bei direktorius, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas UAB „Larta“ nedirba ar kad ši įmonė įsteigta fiktyviai. Migracijos departamentas, kilus neaiškumams dėl įmonės veiklos, galėjo paprašyti patikslinti duomenis ar pateikti papildomus įrodymus, tačiau to nepadarė. Mano, kad įmonės įstatinio kapitalo dydis (72 405 Eur) patvirtina pareiškėjo ketinimų dirbti Lietuvoje rimtumą. Pažymėjo, jog nėra draudimo (nei Lietuvos Respublikos piliečiams, nei užsieniečiams) įsigyti jau įregistruotą įmonę Lietuvoje, taip pat, kad toks kelias yra paprastesnis užsieniečiui.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog atsakovas pareiškėjo veiksmus vertina kaip kokią nusikalstamą veiką, nors užsienietis tiesiog siekia atitikti visus esamus formalius reikalavimus, kad galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir galėtų be trikdžių čia vykdyti ekonominę veiklą, mokėti mokesčius ir vykdyti tarptautinę prekybą. Pažymėjo, jog iš atsakovo pusės yra neetiška teigti, kad asmuo, siekiantis atitikti formalius reikalavimus, veikia apsimestinai. Taip pat pažymėjo, kad teismas nevertine ekonominės ar politinės naudos, o žiūri būtent į atitikimą formaliems reikalavimams. Pareiškėjui juos atitinkant, teigė, kad nėra pagrindo uždrausti jam atvykti į Lietuvą iki 2018 m. liepos 19 d. Papildomai akcentuoja, jog yra įkurta įmonė, nuomojamos patalpos, todėl neleidžiant pareiškėjui atvykti yra naikinamas užsieniečių verslas Lietuvoje.

Taip pat pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Migracijos departamento Sprendime tik nurodyta, kad užsieniečio pateikti dokumentai neatitinka tikrovės, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių argumentų, motyvų ir įrodymų, todėl ši Sprendimo dalis yra naikintina. Atkreipė dėmesį, jog tikrovę atitinkančių duomenų pakako tam, kad būtų panaikintas draudimas pareiškėjui atvykti į Šengeną, tačiau tų pačių duomenų nepakako leidimui atvykti į Lietuvą. Šias aplinkybes vertina kaip dvigubų standartų taikymą.

Apibendrindamas nurodė, jog skundžiamas sprendimas neatitinka formalių reikalavimų, keliamų tokio sprendimo motyvavimui ir sankcijos argumentavimui, be to, nepagrįstai neigiamai vertinami pareiškėjo veiksmai, siekiant atitikti formalius reikalavimus prašomam leidimui gauti.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis,Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 4, 5, 6, 171, 172.2 ir 173.2 punktais, Migracijos departamento direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 3K-106 patvirtintų Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų 7.13, 7.14, 7.15, 11.7 ir 12 punktais, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Vertinimo tvarka) 12 punktu ir atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1699(00276) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui J. M.“. Sprendimas priimtas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3258-624/2015, kuriame, atsakovo teigimu, teismas nekonstatavo, jog nėra pagrindo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, o nurodė, kad Migracijos departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendime Nr. (15/5-9)4U-53 nebuvo nurodytos jo priėmimo priežastys. Tai buvo ištaisyta skundžiamu sprendimu, jame detaliai nurodant priimamo sprendimo priežastis ir motyvus, taip pat teisinį pagrindą.

Migracijos departamentas nurodė, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi. Kaip nurodyta Sprendime, šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1699(00276), taigi bylos faktinės aplinkybės – pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi – patvirtina esant Įstatyme įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą. Teigė, jog Sprendimas, įvertinus jo pagrindą ir tikslą, individualias faktines aplinkybes, yra proporcinga priemonė. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus – pareiškėjo šeiminių ar kitokių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrindas, nenustatyta jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar nenustatyti tokio draudimo. Pažymėjo, jog nors pareiškėjas yra UAB „Larta“ akcininkas ir direktorius, tačiau ši įmonė Lietuvoje realios ūkinės komercinės veiklos nevykdo.

Atkreipė dėmesį, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą situaciją, kuomet užsieniečiui leidžiama atvykti į Šengeną, tačiau draudžiama atvykti į vieną iš jo šalių – Lietuvą – yra galima (pvz., Įstatymo 26 str. 7 d.). Taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjas teigia, jog būtent per Lietuvą vykdo savo ekonominę veiklą, tačiau jis nepateikė jokių UAB „Larta“ Lietuvos Respublikoje vykdomą veiklą patvirtinančių įrodymų, o pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) duomenis, 2015 m. gruodžio 18 d. UAB „Larta“ nebuvo nei vieno apdraustojo asmens, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. nebuvo įdarbintas. Nesutiko, kad vien įmonės įsigijimas savaime sudaro pagrindą išduoti leidimą laikinai gyventi ir rodo užsieniečio ketinimų dirbti Lietuvoje rimtumą ir tokią savo poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies ir 45 straipsnio nuostatų taikymo. Pažymėjo, jog Migracijos departamento vertinimu pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, nes, nors įgijo juridinio asmens akcijas, tačiau nepateikė duomenų, kokią konkrečią veiklą ir kokiu būdu įmonė vykdys, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo siekiant gauti leidimą laikinai gyventi pateikti duomenys neatitinka pareiškėjo deklaruojamų tikslų, taigi yra pagrindas taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindą. Šios aplinkybės yra konstatuotos Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1)31-1699(00276), kuris yra galiojantis ir nėra ginčijamas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką, pagal kurią vien asmens buvimas įmonės akcininku ir direktoriumi, esant tam tikrų aplinkybių visumai, nesudaro pagrindo suteikti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas konstatuoja, kad Įstatymo 26, 35 straipsnių nuostatos ir teismų praktika akivaizdžiai paneigia pareiškėjo poziciją, jog vien tik formalus reikalavimų atitikimas, nesant duomenų, patvirtinančių ketinamos vykdyti veiklos realumą, patvirtiną, kad užsienietis turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje.

Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nevertino pareiškėjo veiksmų kaip nusikalstamos veikos, tačiau vykdydamas Įstatymo nuostatas, atsižvelgdamas į tai, kad Migracijos departamentas yra kompetentinga institucija priimti sprendimus uždrausti užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą ir priėmė atitinkamą sprendimą – uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3258-624/2015 pažymėjo, jog Migracijos departamentas neturi pareigos reikalauti iš užsieniečio papildomų duomenų Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje numatyto sprendimo priėmimui, todėl atsakovas neprivalėjo prašyti pareiškėjo pateikti papildomus duomenis. Be to, žinodamas, kad klausimas dėl draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką nagrinėjamas iš naujo, pareiškėjas galėjo savo nuožiūra pateikti jo manymu reikšmingus dokumentus, tačiau to nepadarė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu (b. l. 140–144) pareiškėjo J. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad skundžiamas Migracijos departamento 2015 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. (15/5-9)17U-1651 buvo priimtas įvykdžius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį, kuria Migracijos departamentas buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti klausimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai perdavimo. Atsakovas, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, skundžiamu sprendimu nusprendė panaikinti Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. sausio 8 d, sprendimu Nr. (15/5-9)4U-53 nustatytą draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti iš nacionalinio sąrašo duomenis apie jį, į šį sąrašą įrašytus pagal sprendimą Nr. (15/5-9)4U-53, taip pat nusprendė atšaukti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos SIS pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalį bei uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d. Šį Sprendimą atsakovas priėmė Migracijos departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. (15/4-1)-3I-1699, kuriuo pareiškėjui buvo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teismas rėmėsi Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalimis, Vertinimo tvarkos 1–5 punktų bei antrojo skirsnio nuostatomis (11, 11.1, 11.2, 11.3.1, 11.3.2 p.). Įvertinęs Sprendimo ir atsakovo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1699 turinį, teismas nustatė, jog sprendimas atsisakyti išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėjus pareiškėjo su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi pateiktus dokumentus, Migracijos departamentas priėmė išvadą, kad pareiškėjas neketino gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje (atkreipė dėmesį, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tokio prašymo išdavimo pagrindu pareiškėjas nurodė ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje), nes jis neturi konkretaus verslo plano, nėra pateikęs jokių ūkinės komercinės veiklos sutarčių.

Pažymėjo, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nors ir nurodė ketinąs užsiimti tekstilės prekyba Lietuvoje, nenurodė potencialių pirkėjų, taip pat nepateikė jokių komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių, todėl nebuvo galima atskleisti, kokiais etapais ir kur užsienietis vykdys teisėtą veiklą. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktame UAB „Larta“ veiklos aprašyme buvo nurodyta, kad Lietuvoje yra steigiama bendrovės „M. Industries“ atstovybė Lietuvoje, kuri užsiima tekstilės gaminių gamyba ir eksportu.

Departamentas nustatęs, kad pareiškėjas tik abstrakčiai apibūdino ketinimą vykdyti veiklą, nepateikęs jokių su UAB „Larta“ sudarytų sutarčių ar kitų dokumentų, leidžiančių daryti išvadas dėl šios įmonės būsimos veiklos realumo, nusprendė pareiškėjui neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, jame nustatyta sankcija yra proporcinga siekiamam tikslui, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai įvertino sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrindą ir kuris atitinkamai vėliau tapo pagrindu skundžiamam sprendimui Nr. (15/5-9)17U-1651 priimti.

Pareiškėjui prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, kaip leidimo išdavimo pagrindą nurodžius ketinimą Lietuvoje vykdyti ekonominę veiklą, su prašymu turėjo būti pateikti Migracijos departamentui abejonių nesukeliantys objektyvūs įrodymai, patvirtinantys numatytos vykdyti ekonominės veiklos realumą. Teismo vertinimu, atsakovas prašymo nagrinėjimo metu pagrįstai sprendė, kad vien tik UAB „Larta“ išduotas tarpininkavimo raštas (pasirašytas paties pareiškėjo), valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro išrašas apie UAB „Larta“ įregistravimą, UAB „Larta“ steigimo aktas, įstatai bei akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nepatvirtina, kad UAB „Larta“, kurios direktoriumi yra pareiškėjas, realiai vykdo, ar ketina vykdyti ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje.

Sprendė, kad byloje pateikta Sodros informacija apie draudėjo viešus duomenis bei informacija apie asmens darbinę veiklą taip pat tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą nėra. Be to, atsakovas papildomai nustatė ir tai, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja jokie šeimyniniai ryšiai.

Įvertinęs atsakovo nustatytų ir bylos medžiaga pagrįstų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, nuspręsti taikyti pareiškėjui 3 metų draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas Migracijos departamentui įstatymu suteikė diskrecijos teisę, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, priimti sprendimą taikyti arba netaikyti draudimą dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką. Todėl Migracijos departamentas, teisės aktų nustatyta tvarka įvertinęs ginčo faktines aplinkybes (atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindą), skyrė pareiškėjui proporcingą draudimo atvykti į Lietuvą laiką. Nurodė, kad pareiškėjo nesutikimo su priimtu draudimu argumentai iš esmės grindžiami tik formaliais UAB „Larta“ įsteigimą patvirtinančiais dokumentais, nepateikiant kitų įrodymų, t. y. tokių, kurie paneigtų Sodros išduotų dokumentų turinį. Teismas sutiko su atsakovo pastebėjimu, kad pareiškėjas, iš esmės žinodamas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindą, kuris, kaip nustatyta, buvo pagrindu skundžiamam sprendimui priimti, jo prašymo pakartotino nagrinėjimo metu, objektyvių įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento išvadą dėl ekonominės veiklos nevykdymo, taip pat nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas skunde išdėstytais argumentais ir pateiktais rašytiniais įrodymais nepaneigė ir Migracijos departamento išvados dėl draudimo atvykti į Lietuvą taikymo teisėtumo. Pažymėjo, jog nors pareiškėjas skunde nurodė, kad nėra įrodymų apie jo nedarbą UAB „Larta“, tačiau bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių duomenis apie tai, kad duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. nėra.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 6 ir 8 punktų nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjo duomenų įtraukimas į nacionalinį sąrašą yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis (t. y. Įstatymo 133 str. 1 d.).

Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl dvigubų standartų, teismas pažymėjo, jog teisė skirti draudimą atvykti į Lietuvą yra numatyta Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje, todėl šiuos pareiškėjo argumentus (draudžiama atvykti tik į vieną iš Šengeno šalių) laikė nepagrįstais. Taip pat nesutiko, kad Migracijos departamentas pareiškėjo veiklą vertino kaip nusikalstamą. Pažymėjo, jog vienas iš atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindų yra tikrovę neatitinkančių duomenų pateikimas ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, spręsdamas pareiškėjo prašymą, ginčo Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas realiai ekonominės veiklos Lietuvoje nevykdo, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. atsakovas Sprendimą priėmė savo kompetencijos ribose, tuo tarpu pareiškėjo veiklos vertinimas kaip nusikalstamos, būtų ne jo kompetencijoje.

Dėl skundžiamo sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsnio nuostatų reikalavimams, teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas išsamiai ir visapusiškai įvertino visas su keliamu ginču susijusias aplinkybes, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo, kaip neatitinkančio VAĮ 8 straipsnio.

Pripažinęs, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad skundžiamas Migracijos departamento 2015 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. (15/5-9)17U-1651 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas siekiant užkirsti kelią nesąžiningai migracijai, neleidžiant užsieniečiams piktnaudžiauti procedūromis, todėl naikinti šio sprendimo pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas J. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, o nustačius absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus – grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad:

1. Pareiškėjo nuomone, skundžiamame sprendime Migracijos departamentas nenurodė jokių papildomų argumentų, kurie leistų jam priimti neigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu, t. y. neištaisė klaidų, kurias 2015 m. spalio 5 d. sprendime nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl toks sprendimas laikytinas nemotyvuotu. Pažymi, kad motyvų nenurodymas vieną kartą gali būti pateisinamas, tačiau jų nenurodžius ir šįkart, laikytinas visišku jų nebuvimu.

2. Pareiškėjas nurodo, jog vienintelis motyvas, kodėl jam nebuvo leista atvykti į Lietuvą yra tai, kad jam nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau šis faktas ir draudimas atvykti, pareiškėjo manymu, yra skirtingi dalykai, kurių vertinimas taip pat skiriasi. Pažymi, kad leidimo gyventi negavimas nesuponuoja automatinio draudimo atvykti ir šis draudimas turi būti motyvuotas, t. y. turi būti konkrečiai nurodoma kokią grėsmę valstybei kelia pareiškėjas (pagal Reglamento 24 straipsnio nuostatas).

3. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo ketinimus dirbti Lietuvoje bei tai patvirtinančią aplinkybę, jog jis yra UAB „Larta“ akcininkas ir direktorius.

4. Migracijos departamentas tik nurodo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka tikrovės, todėl uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, nepateikdamas jokių motyvų ir įrodymų, kaip pareiškėjo teikti duomenys neatitiko tikrovės. Mano, kad ši sprendimo dalis yra naikintina.

5. Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d. vertintinas kritiškai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui ir jo šeimos nariams buvo uždrausta atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir į Šengeno erdvę, tuo panaikinant ir galimybę pradėti veiklą ar įsidarbinti. Šį teismo teiginį laiko patvirtinančiu tai, kad teismas nesuprato bylos esmės, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, o taikomas draudimas nėra proporcinga priemonė.

6. Pareiškėjui apskundus pirmąjį Migracijos departamento sprendimą (2015 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. (15/5-9)17U-1651) Vilniaus apygardos administraciniame teisme bylą nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų I. Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), M. Bajoro ir J. Rasiukevičienės, o nagrinėjant bylą dėl skundžiamo sprendimo – teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų I. Kirkutienės, V. Petkevičienės ir B. Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas). Pažymi, jog nors šios dvi bylos yra dėl skirtingų Migracijos departamento sprendimų, joms suteikti atskiri numeriai, tačiau jos iš esmės yra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl laikytina, kad teisėja I. Kirkutienė šią bylą nagrinėjo pakartotinai, o tai vertintina kaip absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, visapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nurodo argumentus, iš esmės tapačius nurodytiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas, kad:

1. Migracijos departamento Sprendime yra nurodytas tiek jo priėmimo pagrindas, tiek motyvai. Be kita ko, Migracijos departamento sprendimuose konstatuotos aplinkybės, jog pareiškėjas siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, nėra paneigtos byloje esančiais įrodymais.

2. Pareiškėjui Reglamento nuostatos netaikytinos, nes Sprendimu jam nebuvo uždrausta atvykti į Šengeno erdvę. Šiuo atveju vadovautasi nacionalinių teisės aktų nuostatomis. Sprendimas nebuvo automatinis – jį Migracijos departamentas priėmė įvertinęs visų pateiktų ir surinktų duomenų visumą – aplinkybę, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, tai pat tai, kad jis nepateikė jokių realią veiklą ar realius ketinimus vykdyti veiklą patvirtinančių dokumentų. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog sprendimas dėl draudimo atvykti gali būti priimamas tik tuo atveju, jei kyla grėsmė viešajai tvarkai ar valstybės saugumui, savo poziciją grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

3. Apeliaciniame skunde teismo argumentai dėl pareiškėjo įdarbinimo pateikiami atskirai nuo konteksto ir neatspindi tikrosios pirmosios instancijos teismo nuomonės.

4. Tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką galima situaciją, kuomet asmeniui uždraudžiama įvažiuoti į vieną iš Šengeno erdvės šalių, tačiau nedraudžiama atvykti į pačią erdvę. Sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais.

5. Užsienietis turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą Migracijos departamentui, prašydamas išbraukti jo duomenis iš nacionalinio sąrašo ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes, tačiau Migracijos departamente toks pareiškėjo prašymas gautas nebuvo.

6. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog egzistuoja absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas – tai, jog teisėja I. Kirkutienė dalyvavo tiek nagrinėjant administracinę bylą dėl Migracijos departamento 2015 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. (15/5-9)17U-1651, tiek administracinę bylą dėl skundžiamo sprendimo yra nepagrįstas, nes tai yra dvi skirtingos teismo nagrinėtos bylos dėl skirtingų Migracijos departamento sprendimų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aplinkybės, kad tas pats teisėjas yra dalyvavęs nagrinėjant kitas panašaus pobūdžio bylas arba jau yra nagrinėjęs bylas pagal to paties pareiškėjo skundus, nėra pagrindas pripažinti tokią situaciją keliančia abejonių dėl teismo sudėties teisėtumo ir savaime nesudaro pagrindo nusišalinimui. Pareiškėjas duomenų, patvirtinančių, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, nepateikė, taip pat nereiškė nušalinimų teisėjams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. (15/5-9)17U-1651 „Dėl duomenų apie (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietį J. M. išbraukimo iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, įspėjimo dėl jo neįsileidimo pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį atšaukimo ir dėl draudimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui J. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu atsakovas, be kita ko, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d. ir įrašė į Užsieniečių registrą pareiškėjo duomenis.

Iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui motyvų matyti, kad jis nesutinka su Sprendimo 3 ir 4 punktais, nors skundu prašo panaikinti visą ginčijamą Sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą iš esmės konstatavęs, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas pagrįstai rėmėsi faktine aplinkybe, jog pareiškėjas faktiškai Lietuvos Respublikoje neketino vykdyti ir nevykdė ekonominės veiklos.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės trimis argumentais: neteisėta pirmosios instancijos teismo sudėtimi, skirtingų standartų taikymu draudžiant atvykti į Šengeno erdvę ir Lietuvos Respublikos teritoriją, netinkamu teisės aktų aiškinimu ir taikymu, kiek tai susiję su uždraudimu pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Dėl pareiškėjo argumento apie neteisėtą pirmosios instancijos teismo sudėtį nagrinėjant šią bylą teisėjų kolegija pažymi, kad šios administracinės bylos dalykas - Migracijos departamento 2015 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. (15/5-9)17U-1651 teisėtumas ir pagrįstumas. Kaip matyti iš LITEKO sistemoje esančių duomenų ir teismų priimtų procesinių sprendimų, pareiškėjo nurodomos administracinės bylos Nr. I-7484-484/2015 dalykas – Migracijos departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. (15/5-9)4U-53 teisėtumas ir pagrįstumas. Taigi skiriasi šios ir pareiškėjo nurodytos administracinės bylos vertinimo objektai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos (b.l. 134), pareiškėjo atstovas buvo informuotas apie pirmosios instancijos teismo posėdį, taigi, kilus abejonių dėl bylą nagrinėjusių teisėjų nešališkumo, turėjo teisę reikšti nušalinimus, tačiau šia teise nepasinaudojo. Atsižvelgus į pirmiau minėtas aplinkybes šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl dvigubų standartų taikymo, kuomet jam skundžiamu Sprendimu nedraudžiama atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes, o tik į Lietuvos Respubliką. Vis dėlto pareiškėjas nepateikia teisinių motyvų, pagrindžiančių tokį teiginį.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Šio Reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais perspėjimas yra įvedamas: perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 d.); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 d.). Taigi iš paties Reglamento 24 straipsnio turinio matyti, kad perspėjimas į SIS II sistemą įvedamas ne visais, o tik 24 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais. Šių Reglamento nuostatų turinys leidžia daryti išvadą, jog gali būti situaciją kai, kaip ir šioje byloje vertinamu atveju, asmens duomenys įvedami tik į nacionalinę duomenų bazę, bet ne į SIS II sistemą. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pateikia argumentus, susijusius su aplinkybių, kurių pagrindu buvo nuspręsta priimti ginčijamą Sprendimą, teisiniu įvertinimu.

Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo (b.l. 4-6) turinio, draudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką iš esmės grindžiamas nelegalios migracijos prevencijos tikslu – nurodyta, kad leidimą laikinai gyventi pareiškėjui atsisakyta išduoti dėl to, kad duomenys, kuriuos jis pateikė, neatitiko tikrovės (t. y. pareiškėjas neketino vykdyti realios ekonominės veiklos, o tik siekė įteisinti savo buvimą), atsakovas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar šeiminių ryšių. Pareiškėjas pastarojo aspekto neginčija, pagrindiniai argumentai susiję su išvada dėl realios ekonominės veiklos nevykdymo.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu konstatuoja, kad ginčo santykiams, be kita ko, taikytinos Įstatymo ir Vertinimo tvarkos nuostatos. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. redakcija) numatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas (Įstatymo 133 straipsnio 5 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog joje nėra įtvirtintas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Vertinimo tvarka, 2015-08-11 redakcija) apibrėžia kriterijus, kurie turi būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį <...>, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio (Vertinimo tvarkos 1 p.). Vertinimo tvarkos 2 punkte nustatyta, kad ši tvarka taikoma priimant sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1, 2, 21 ar 3 dalyje nustatytu pagrindu. Priimant Vertinimo tvarkos 2 punkte nurodytus sprendimus vadovaujamasi Įstatymo 133 straipsniu (Vertinimo tvarkos 3 p.). Vertinimo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad priimant Vertinimo tvarkos 2 punkte nurodytus sprendimus vertinami duomenys, nurodyti Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktuose arba Migracijos departamento gautuose dokumentuose atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas, taip pat Migracijos departamento funkcijoms vykdyti naudojamų registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenys. Atskirais atvejais, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Vertinimo tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai (Vertinimo tvarkos 5 p.).

Vertinimo tvarkos antrasis skirsnis nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas (11 p.). Sprendžiant klausimą dėl uždraudimo užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, atvykti į Lietuvos Respubliką, Departamentas privalo atsižvelgti į pagrindą, dėl kurio pareiškėjui buvo atsisakytas išduoti leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, ar jis buvo panaikintas (11.1. p.), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2. p.), tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1. p.); užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2. p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki tam tikro laiko Departamentas turėtų priimti įvertinęs aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą, kartu įvertinęs, ar uždraudimas užsieniečiui iki tam tikro laiko atvykti į Lietuvą yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.

Šiuo aspektu vertindama ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. gruodžio 15 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1699, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b.l. 93-96). Šiame sprendime, be kita ko, konstatuota, kad pateikdamas informaciją dėl prašymo leidimui gauti pareiškėjas tik siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, t. y. de facto pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėtina, kad šis sprendimas nėra nuginčytas, jo teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos vertinimo objektas. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teikia argumentus, susijusius su aptariamos įmonės įsigijimu ir jo ekonomine veikla Lietuvoje, šie argumentai iš esmės sietini su pirmiau minėtu 2014 m. gruodžio 15 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus sprendimo pagrįstumu, tačiau, kaip minėta, šis sprendimas šioje byloje nėra ginčijamas.

Įvertinusi ginčijamo Sprendimo motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas Sprendimą atsakovas atsižvelgė į Vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, priimtą sprendimą tinkamai motyvavo. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo daryti išvados, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas būtų akivaizdžiai peržengęs jam suteiktos diskrecijos ribas. Todėl tenkinti apeliacinį skundą įvertinus jame išdėstytus argumentus pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylos teisiniams santykiams taikytinas teisės normas, taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. M. (J. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas