2023-06-07 Nr. AB-11924-3-64-3-02250-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-493-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02250-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolantos Malijauskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) atsakovas), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2020 m. gegužės 28 d. kalint Šiaulių TI kamerose Nr. 29, 105, 26, 12 ir 22, buvo pažeidžiamos teisės aktais garantuojamos kalinimo sąlygos. Visose kamerose įrengtos mažiausiai 8 gulimos vietos, t. y. kameros paruoštos laikyti po 8 asmenis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad dėl perteklinių baldų kalintiems asmenims tenkantis plotas yra itin mažas, beveik nėra vietos nekliudomai judėti, vienam asmeniui vaikštant, kiti tuo metu priversti gulėti arba sėdėti. Taip pat įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kameroje, užstatytoje suimtųjų lovomis, esant įrengtam tualetui, kriauklei, stalui, spintelei daiktams susidėti, suimtiesiems tenka itin mažas kameros plotas.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl nepakankamo kameros ploto bei kitų higienos normos pažeidimų pastoviai jautė stresą, sutriko miegas, tai dar labiau blogino ir taip prastą situaciją bei psichologinę sveikatos būklę. Kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko, dėl to, kamerose besikeičiant kalinamiems asmenims, tarp kurių pasitaikydavo ir nestabilios psichikos, jautė realų pavojų sveikatai bei gyvybei, nebuvo galima prisikviesti pareigūnų, tekdavo ilgai ir garsiai belsti į duris. Taip pat teko patirti smurtą ir iš pareigūnų pusės, šiuo metu skundas dėl tokio incidento nagrinėjamas teisme.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nebuvo įrengtas priešgaisrinės signalizacijos daviklis. Dėl gaisro Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime daug asmenų apsinuodijo smalkėmis, nes nebuvo įrengti priešgaisriniai davikliai, kurie būtų leidę imtis priemonių, leidžiančių užkirsti kelią incidentui.

5. Pareiškėjas teigė, kad kalint kameroje Nr. 29 nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi sanitariniame mazge buvusi užuolaida buvo suplyšusi, todėl privatumas nebuvo užtikrintas nei nuo kartu kalinčių asmenų, nei nuo pareigūnų. Kitose kamerose privatumas užtikrinamas tik dalinai, nes tualetas nėra atskirtas nuo bendros kameros erdvės, naudodamasis tualetu pastoviai jautė privatumo stoką bei stresą dėl skleidžiamų kvapų bei garsų. Kameroje visiškai nėra ventiliacijos, vėdinama tik per langą, tad pasinaudojus tualetu, gana ilgą laiko laikydavosi fekalijų, šlapimo smarvė, kuri versdavo jausti stresą, orumo pažeidimus, pažeminimą. Privatumas nebuvo užtikrintas ir kalinimo įstaigos duše, be to, sukeliamas realus pavojus susirgti peršalimo ligomis, nes nusirengiama ir apsirengiama šaltoje patalpoje, esančioje prieš dušą, kur privatumas visiškai neužtikrinamas. Nusiprausus tenka grįžti į šaltą persirengimo patalpą, o apsirengus laukti lauke, kol kiti asmenys pasikeis patalynę. Pasinaudojęs dušu pastoviai peršaldavo, sloguodavo ir kosėdavo, tai nebuvo rimti sveikatos sutrikimai, dėl kurių kreipiamasi į gydymo įstaigą, bet net trumpalaikis peršalimas nepagerindavo sveikatos.

6. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2020 m. gegužės 28 d. iki 2020 m. birželio 10 d. ir nuo 2022 m. sausio 31 d. iki 2022 m. spalio 17 d., kamerose Nr. 29, 105, 26, 12, 22 ir 11, vienas arba su dar 1–5 asmenimis, vienam asmeniui teko nuo 3,66 iki 18,3 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m) atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pareiškėjui tekęs kameros plotas visas dienas buvo didesnis nei 3,6 kv. m, taigi kameros plotas vienam asmeniui atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, kad nei vienoje gyvenamojoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, aštuonių gultų nėra, todėl pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės.

8. Atsakovas paaiškino, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sienelių aukščiai yra nuo 1,84 iki 2,32 m, taigi pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas. Pažymėjo, kad kamerose Nr. 29, 105, 26, 11 ir 12 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis, o kameroje Nr. 22 – tvarkingomis nepermatomomis užuolaidomis.

9. Atsakovas nurodė, kad Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimai taikomi tik naujai projektuojamiems, naujai statomiems, kapitaliai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostata, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki šių Taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

10. Atsakovas pažymėjo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe įrengti ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso – įtraukimo į Nekilnojamųjų vertybių sąrašą, negalimas. Galimybė vėdinti kameras per langus sudaryta, šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas. Iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, o 2020 m. rugsėjo 25 d. Šiaulių TI užbaigti darbai, susiję su ventiliacijos pagerinimu.

11. Atsakovas teigė, kad Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato, kaip turi būti įrengtos dušų patalpos. Šiaulių TI dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, skiriančios suimtuosius (nuteistuosius), esančius dušo patalpoje, jos yra pakankamai aukštos, todėl šalia esančioje dušo patalpoje nematyti kitų suimtųjų. Užuolaidų ar durų įrengimo dušo patalpose teisės aktai nenumato. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punktą, prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas, tikrinantis Šiaulių TI patalpų atitikimą higienos normos reikalavimams, minėtose patalpose nėra nustatęs oro temperatūros neatitikimų nustatytai normai.

12. Atsakovas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o ir pats pareiškėjas konkrečių atvejų nenurodo. Pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Be to, Šiaulių TI pareigūnai atlieka nuolatinę kalinčių asmenų priežiūrą, todėl nėra pagrindo teigti, kad esant poreikiui asmenims nebūtų laiku ir tinkamai suteikta pagalba ir pan. Visų kamerų duryse įrengtos stebėjimo akutės, o išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje įrengta prižiūrėtojo pakyla, kuria vaikšto prižiūrėtojas, stebėdamas suimtuosius.

13. Paaiškino, kad reikalavimas įrengti dūmų detektorius Šiaulių TI patalpose nėra taikomas, kadangi Šiaulių TI pastatas priskiriamas ne gyvenamųjų namų, o specialiųjų pastatų kategorijai. Pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1-360 patvirtintas Gesintuvų techninės priežiūros taisykles bei Bendras priešgaisrinės saugos taisykles, Šiaulių TI ne rečiau kaip kartą per metus atliekama gesintuvų, priešgaisrinių čiaupų ir rankovių techninė priežiūra, o esant poreikiui įsigyjamas ir atnaujinamas trūkstamas inventorius, taip pat parengti ir iškabinti evakavimo planai, kas tris metus organizuojami darbuotojų gaisrinės saugos mokymai.

14. Pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pareigūnų kaltę pagrindžiančių dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2023 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas G. P. ginčijamu laikotarpiu Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 28 d. iki 2020 m. birželio 10 d. ir nuo 2022 m. sausio 31 d. iki 2022 m. spalio 17 d., iš viso 201 dieną. Laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 28 d. iki 2020 m. birželio 10 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 29 vienas arba su dar 2–4 asmenimis ir jam teko nuo 4,29 kv. m iki 21,48 kv. m. Laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 31 d. iki 2022 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 105, 26, 12, 22 ir 11, su 1–5 asmenimis ir jam teko nuo 4,03 kv. m iki 12,11 kv. m kameros ploto, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktuose nustatytus minimalius reikalavimus.

17. Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį, sanitarinių mazgų užimamą plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis bei pateiktas kamerų fotonuotraukas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl higienos normų Šiaulių TI kamerose Nr. 29, 105, 26, 12 ir 22 pažeidimų teismas nurodė, kad Šiaulių TI į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių TI atliktų patikrinimų aktus, iš kurių matyti, kad 2020 m. liepos 23 d. vykdant operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę siekiant įvertinti Šiaulių departamente gautame prašyme minimus faktus dėl galimų pažeidimų Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, atlikti bendrosios dirbtinės apšvietos, oro temperatūros ir oro santykinės drėgmės matavimai kamerose, taip pat ir kameroje Nr. 26, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2022 m. vasario mėn. Operatyviosios kontrolės metu nustatyta bendra dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė šioje kameroje atitiko higienos normos reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tikrintos nebuvo, nes kameros tikrinamos tik tuomet, kai gaunami skundai. Pareiškėjas dėl kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams skundžiasi abstrakčiai, nenurodo, kurioje kameroje ir konkrečiai kada oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta, oro judėjimo greitis ar kiti parametrai buvo pažeisti, todėl nėra pagrindo spręsti, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normos reikalavimų.

19. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad kameroje Nr. 29 nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes įėjimą dengė tik užuolaida, kitose kamerose privatumas užtikrintas dalinai, nes tualetas nėra atskirtas nuo bendros kameros erdvės, naudodamasis tualetu pastoviai jautė privatumo stoką bei stresą dėl skleidžiamų kvapų bei garsų, kameroje nėra ventiliacijos, vėdinama tik per langą, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas teigė, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, o kamerose Nr. 29, 105, 26, 11 ir 12 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas durimis, kameros Nr. 22 – užlaida. Sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje nurodyta, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 11, 12, 26, 29 ir 105 yra mūrinės, o kameroje Nr. 22 – pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,84 iki 2,32 m.

20. Teismas iš byloje esančių fotonuotraukų nustatė, kad sanitariniai mazgai kamerose atitverti ne iki lubų, o įėjimai į sanitarinių mazgų zonas kamerose Nr. 11, 12, 26, 29 ir 105 atskirti durimis, kameroje Nr. 22 – užuolaida.

21. Teismas pažymėjo, kad nors sanitariniai mazgai pareiškėjo laikymo kamerose nebuvo įrengti kaip kabina ir atitverti pertvara iki kameros lubų, tačiau pareiškėjas privatumo pažeidimo nesieja su sanitarinio mazgo atitvėrimu iki lubų, nurodo, jog įėjimą į sanitarinio mazgo zoną kameroje Nr. 29 dengė tik užuolaida, o kitose kamerose tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas durimis arba užuolaidomis pakankamai užtikrina kamerose laikomų asmenų privatumą, todėl pareiškėjo teiginius dėl privatumo pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus.

22. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių susijusių su vėdinimu, teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė, jog sanitariniame mazge turi būti įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema arba mechaninis vėdinimas. Atsakovas nurodė, kad kameros Šiaulių TI vėdinamos per langus, toks vėdinimo būdas numatytas ir teisės aktuose. Pareiškėjas neginčija Šiaulių TI atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės, kad būtent tokiu būdu (per langus) buvo vėdinamos Šiaulių TI kameros, toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų reikalavimus, kad galimybė išvėdinti patalpas per langus kamerose sudaryta, nurodė ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento specialistai, atlikę operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Šiaulių TI 2020 m. liepos 23 d., todėl nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų nurodytu aspektu.

23. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko, dėl to jautė realų pavojų sveikatai bei gyvybei, tekdavo ilgai ir garsiai belsti į duris norint prisikviesti pareigūnus, nurodė, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (pareigūno iškvietimo) sistemos įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas, dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, jog jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl nesudarytų sąlygų susisiekti su pareigūnais skundžiasi abstrakčiai, nenurodo, kad buvo susidariusi tokia konkreti situacija, jog reikėjo skubiai iškviesti pareigūnus, bet nepavyko, kada tai buvo, kokias neigiamas pasekmes jis dėl to patyrė, todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl neturtinės žalos nesant iškvietimo mygtuko atmetė.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog kamerose neįrengtas ir priešgaisrinės signalizacijos daviklis, dėl gaisro Lukiškių TI-K daug asmenų apsinuodijo smalkėmis, nes nebuvo įrengti priešgaisriniai davikliai, kurie būtų leidę imtis priemonių, leidžiančių užkirsti kelią incidentui.

25. Vertindamas šiuos argumentus teismas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, jog pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių gyvenamosiose kamerose turi būti įrengti autonominiai dūmų signalizatoriai, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokią neturtinę žalą jis patyrė dėl tokio signalizatoriaus nebuvimo, todėl jo pretenzijas dėl priešgaisrinės signalizacijos daviklio nebuvimo atmetė kaip nepagrįstas.

26. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad įstaigos duše bei persirengimo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, persirengimo patalpos šaltos, apsirengus tekdavo laukti lauke, pasinaudojęs dušu pastoviai peršaldavo, sloguodavo ir kosėdavo, nurodė, jog iki 2020 m. gruodžio 21 d. galioję ir naujai priimti teisės aktai detalaus dušo patalpų įrengimo pataisos įstaigose nereglamentuoja. Atsakovas pateikė Šiaulių TI esančių dušo patalpų fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad dušinėse įrengtos pertvaros, taip pat tose pačiose patalpose pastatyti suoliukai persirengimui. Šiaulių TI esančios prausimosi (dušų) ir prie jų esančios persirengimo patalpos buvo tikrintos operatyviosios kontrolės metu 2019 m. spalio 17 d., 2020 m. vasario 4 d., 2020 m. liepos 23 d. ir 2022 m. gegužės 2 d. bei surašyti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento atliktų patikrinimų aktai, pažeidimų nebuvo nustatyta.

27. Įvertinęs nurodytas aplinkybes bei aktualų teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog Šiaulių TI administracija, įrengdama dušo patalpas, pažeidė teisės aktus, t. y. atliko neteisėtus veiksmus ar neveikė taip, kaip privalėjo elgtis, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti neturtinę žalą. Teismas taip pat nustatė, kad dušinėse įrengtos pertvaros, tai minimaliai užtikrina jose besimaudančių asmenų privatumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

28. Nors iš atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, kad Šiaulių TI dušų persirengimo patalpose nėra nei kabinų, nei pertvarų, tačiau teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nėra pagrindo laikyti, kad galimas privatumo neužtikrinimas dušo persirengimo patalpose galėtų būti vertinamas kaip neturtinę žalą sukeliantis faktorius.

29. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginius dėl žemos temperatūros persirengimo patalpose paneigia Visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų rezultatai. Nors pareiškėjas nurodo, kad pasinaudojęs dušu pastoviai peršaldavo, tačiau jo asmens sveikatos istorijoje per visą laikymo Šiaulių TI laikotarpį yra tik vienas įrašas apie slogą, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių medicininių dokumentų, kurie pagrįstų jo teiginius dėl peršalimo ligų ar kitokio sveikatos pablogėjimo.

30. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant visom trims civilinės atsakomybės sąlygoms, nenustačius nei Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, nei pareiškėjo patirtos žalos, t. y. nesant civilinės atsakomybės sąlygų, neturtinės žalos atlyginimas negalimas. Teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 31. Pareiškėjas G. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

32. Pareiškėjas nurodo, kad įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka atsakovams. Kai nepakanka įrodymų patvirtinti atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

33. Pareiškėjas akcentuoja, kad dauguma jo nurodytų aplinkybių, privatumo pažeidimai, priešgaisrinės signalizacijos ir signalinio mygtuko neįrengimas, saugumo kalint kameroje neužtikrinimas, kameros vienam asmeniui ploto neužtikrinimas yra įrodytos. Teigia, kad net du kartus kreipėsi į įstaigos administraciją su prašymu jį perkelti į kitą kamerą, nes baiminosi dėl savo saugumo, todėl nesant kameroje signalinio mygtuko, pareiškėjas teigia, kad nebuvo pilnai užtikrintas jo saugumas. Tai patvirtina Šiaulių TI neveikimą.

34. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pripažįsta privatumo pažeidimo faktą, tačiau nepripažįsta, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

35. Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovas pripažįsta, jog pertekliniai baldai kameroje užima vietą ir trukdo laisvai judėti, tačiau teismas dėl neaiškių priežasčių to nepripažįsta teisių pažeidimu.

36. Akcentuoja, kad jeigu pataisos įstaiga ir nepažeidė teisės aktų reikalavimų, tačiau tai savaime nereiškia, kad Šiaulių TI veiksmai yra teisėti ir užtikrina kalinamo asmens įstatymų ginamas teises.

37. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

38. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais. Pažymi, kad teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį, sanitarinių mazgų užimamą plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatė, jog net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. kameros ploto, ir, įvertinęs pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis, pateiktų gyvenamųjų kamerų fotonuotraukas, priėjo prie pagrįstos išvados, jog pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta.

39. Atsakovas dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų nurodo, kad apeliaciniame skunde kartojami kai kurie skundo pirmosios instancijos teismui teikti argumentai, tačiau jie abstraktūs, nekonkretizuoti. Pareiškėjas nei skunde pirmos instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nedetalizuoja, nenurodo konkrečių situacijų, kada, kokiais atvejais jam prireikė pasinaudoti iškvietimo mygtuku ir, kad dėl to G. P. patyrė tam tikrų neigiamų pasekmių, o tai leidžia teigti, kad pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikviesti pareigūnus yra deklaratyvūs. Nėra duomenų, kad dėl minėtų nepatogumų jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją, taip pat nėra duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

40. Dėl pareiškėjo argumento dėl priešgaisrinės signalizacijos įrengimo, atsakovas pažymi, kad pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017, patvirtinto aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, 7.16. punktą, kalėjimų, tardymo izoliatorių pastatai priskiriami negyvenamųjų pastatų specialiosios paskirties pastatų pogrupiui, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas negyvenamosios paskirties patalpose buvo kalinamas nepagrįstai ir jau vien dėl to yra pagrindas turtinei žalai atlyginti, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

41. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui. Be to, vadovaujantis EŽTT praktika, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius skundą. Be to, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių jam buvo kilę problemų, jog jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai teismo pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti.

42. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo teiginiai apie tariamus pažeidimus yra abstraktūs, niekuo nepagrįsti ir paneigti atsakovo pateiktais įrodymais, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus. Pareiškėjui suteikta teisė ginčyti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau pareiškėjas kartu turi pareigą pateikti įrodymus, kuriais jis grindžia jo nurodomas aplinkybes. Kadangi pareiškėjas jokių konkrečių duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nepateikė, atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nurodomi abstraktūs teiginiai, nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, tiesiog iš esmės nesutinkama su teismo sprendimu dėl įrodymų įvertinimo.

43. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, pagrindo abejoti jo teisingumu nėra, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

45. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, netenkino reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

46. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

47. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

48. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-190-552/2021 ir kt.).

49. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018; 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-584-789/2021 ir kt.).

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimui, kiek tai susiję su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais pažeidimais.

51. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Šiaulių TI neteisėtų veiksmų dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos kameroje, privatumo neužtikrinimo, priešgaisrinės signalizacijos nebuvimo, nurodytus pareiškėjo pažeidimus detaliai įvertino. Nors pirmosios instancijos teismas ir nustatė, kad Šiaulių TI, neįrengdama pareigūno iškvietimo mygtuko, neveikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose, tačiau nenustatė pareiškėjui padarytos žalos fakto, kadangi pareiškėjas nepagrindė, jog dėl mygtuko nebuvimo patyrė žalą.

52. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas pripažįsta, jog pertekliniai baldai kameroje užima vietą ir trukdo laisvai judėti, o teismas šio fakto nepripažįsta pareiškėjo teisių pažeidimu.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai nustatė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi EŽTT praktika, kurioje konstatuota, jog nacionaliniuose teisės aktuose nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui kameroje teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, taigi Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu, todėl plačiau dėl to nepasisako.

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino privatumo pažeidimo faktą, tačiau nepripažino, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

55. Pasisakydama dėl šio pareiškėjo apeliacinio skundo argumento teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pareiškėjo privatumo pažeidimo nei naudojantis sanitariniu mazgu nei dušo patalpose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nors iš atsakovo pateiktų nuotraukų matyti, jog Šiaulių TI dušų persirengimo patalpose nėra nei kabinų, nei pertvarų, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencija 3 straipsnio pažeidimą. Šiuo atveju nenustačius kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad galimas privatumo neužtikrinimas dušo persirengimo patalpose galėtų būti vertinamas kaip neturtinę žalą sukeliantis faktorius.

56. Pareiškėjas kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimų argumentų apeliaciniame skunde nenurodė.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl ko netenkintas pareiškėjo skundas. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis.

58. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

59. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas iš esmės abstrakčiais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti pripažintos neteisingomis.

60. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

61. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl to pirmosios instancijos teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

62. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos sprendžiant panašaus pobūdžio bylas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2023 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Jolanta Malijauskienė

Skirgailė Žalimienė