2022-03-02 Nr. AB-4942-3-61-3-04823-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1344-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04823-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21S35187 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas); 2) Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. 6K-2021 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjo teigimu, jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Atsakovas išsamiai neištyrė individualių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jam grėsmė kyla dėl jo giminaičių, neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir jo padėties kilmės valstybėje, taip pat neatskyrė ekonominio migranto nuo prieglobsčio prašytojo.

2.2. Savo elgesiu pareiškėjas neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl nužudymo. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis. Be to, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Taip pat atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos.

2.3. Pareiškėjo skundas nepagrįstai buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

2.4. Pareiškėjas buvo nurodęs faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigia Migracijos departamento išvadas. Pareiškėjas nesutiko su sprendimu jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės šalyje jis nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Vadinasi, jei pareiškėjas bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam galbūt gresia mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjo skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas teigė, kad jo šeimai buvo nuolat grasinama, jo brolis buvo nunuodytas motinos giminių, vėliau buvo nužudytas ir pareiškėjo tėvas. Tačiau, atsakovo manymu, pareiškėjo pasakojimas nesąlygoja prieglobsčio suteikimo. Tyrimo metu nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžiančios prielaidos, kad tariamas persekiotojas (motinos ir tėvo giminaičiai) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes (pvz., tėvo ir jauniausiojo brolio mirties liudijimai, dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas studijavo universitete). Jo pasakojimą apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš kilmės šalies (tėvo ir jauniausiojo brolio nužudymas) atsakovas vertino kaip bendro pobūdžio, neišsamiu, nepasižymėjusiu nuoseklumu. Atsakovas taip pat pagrįstai suabejojo pareiškėjo nenoru kreiptis dėl tėvo nužudymo į policiją, nes pats jo tėvas buvo policininkas, o jo mirtis buvo akivaizdžiai smurtinė, todėl labai tikėtina, kad policija neliktų abejinga ir tyrimas turėjo būti atliekamas. Pareiškėjo pasakojimas, atsakovo manymu, yra abstraktus, nedetalus, tam tikros pasakojimo aplinkybės keitėsi pasakojimo eigoje. Bandant išsiaiškinti daugiau detalių, užduodant patikslinančius klausimus, pareiškėjas teikė abstrakčius paaiškinimus, vengė detalumo, nuolat kalbėjo bendromis frazėmis. Be to, pareiškėjo istorija nepaaiškina jo motyvų vykti į (duomenys neskelbtini), o iš ten – neteisėtai į Lietuvą. Tikėtina, kad tam, jog išvengtų kontaktų su grasintojais, jam užtektų ir persikėlimo į bet kokį kitą kilmės šalies miestą.

3.2. Taip pat buvo įvertinta ir kilmės valstybės informacija apie saugumo situaciją, ginkluotus konfliktus mieste, iš kurio teigė atvykęs pareiškėjas. Tokių reiškinių nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjui nesuteikta ir papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

3.3. Vien deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo atliktas ekonominio migranto atskyrimo nuo prieglobsčio prašytojo vertinimas, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu. Taip pat byloje nėra duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjui grėstų mirties bausmė ar egzekucija, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė.

3.4. Migracijos departamento sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leido pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio ir yra pagrįstas.

3.5. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento sprendimą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat dalį dėl perspėjimo įvedimo dėl draudimo atvykti, taip pat atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

5. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:

5.1. 2021 m. spalio 19 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa. Pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Jis yra vyriausias sūnus šeimoje. Teigė, kad jo šeimai buvo nuolat grasinama. Jo tėvas buvo turtingas žmogus, dirbo policijoje ir visus pinigus skirdavo tik savo šeimai. Jiems grasino mamos ir tėvo giminaičiai, kurie pavydėjo jų šeimos turto. Grasinimai vyko nuolat ir buvo atviri. Tėvo giminaičiai atvirai grasino, kad jo vaikai turto nepaveldės, jie neleis tam įvykti. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. dėl įvykių, kurie sukrėtė jo tėvų šeimą, jis turėjo palikti šeimą. 2018 m. (duomenys neskelbtini) jo jauniausias brolis buvo nužudytas namuose, kai sugrįžo iš mokyklos. Pareiškėjas tuo metu buvo universitete, jo jaunesnis brolis buvo kolegijoje, o jauniausias brolis grįžo iš mokyklos pavalgyti. Pavalgęs po kokių 15 minučių pasijuto blogai. Namų darbuotoja paskambino tėvui ir mamai. Kai motina sugrįžo, iškart nuvežė brolį į ligoninę, ten jam padarė tyrimus, nustatė, kad jis nunuodytas. Brolis mirė ligoninėje po 45 minučių. Pareiškėjo teigimu, jo brolį nužudė mamos giminaičiai, norėdami užvaldyti jų šeimos turtą. Teigė, kad tėvas pats pradėjo tyrimą, apklausė visus, kurie galėtų kažką žinoti. Kadangi nebuvo rastas kaltininkas, tėvo giminaičiai išvarė motiną iš namų, nes nusprendė, kad tai įvyko dėl jos kaltės. Tėvo artimieji uždraudė bendrauti su mama, tėvas atėmė iš savo vaikų telefonus, kad jie negalėtų su ja susisiekti. 2019 metais, kai pareiškėjas buvo universitete, atvyko tėvo draugas, kuris pasakė jam, kad jo tėvas buvo nužudytas. Pareiškėjo teigimu, tėvą nužudė jo giminaičiai, norėdami užvaldyti šeimos turtą. Į policiją pareiškėjas nesikreipė, nes policija gerai atlieka savo darbą tik tada, kai jiems sumokami pinigai. Tėvo draugas pareigūnas išvežė visą pareiškėjo šeimą į (duomenys neskelbtini) priemiestį, nupirko lėktuvo bilietus į (duomenys neskelbtini). 2019 m. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas su viduriniu broliu paliko (duomenys neskelbtini) ir atvyko į (duomenys neskelbtini), su mokslo viza. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) po kažkurio laiko prasidėjo finansiniai sunkumai, jis nežinojo ką daryti, todėl nusprendė prašyti prieglobsčio Lietuvoje.

5.2. Migracijos departamentas 2021 m. spalio 27 d. nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas taip pat nustatė 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, taip pat įvedė perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento sprendimu, jį apskundė Komisijai, kuri pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir Migracijos surinktą informaciją ir padarytas išvadas, pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos persekiojimo priežastys yra išskirtinai santykių tarp pareiškėjo ir jo giminės pobūdžio ir nėra susijusios nei su viena Įstatymo 86 straipsnyje nurodyta sąlyga. Todėl atsakovas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas jo galimas persekiojimo priežastis, turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pabėgėlio statuso. Migracijos departamentas teisingai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo persekiojimą, grasinimus pagrindžiančių įrodymų (pvz. kreipimosi į policiją ar pan.). Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjas būtų įrodęs išsakytus grasinimus ar pan., minėtų argumentų kontekste, pareiškėjo galbūt patirti grasinimai negalėtų būti vertinami kaip įvykę dėl Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų asmens persekiojimo priežasčių. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas persekiojimo jo kilmės valstybėje priežasčių nesusiejo su Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytomis priežastimis (dėl asmens rasės, religijos, pilietybės, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai), todėl pareiškėjo argumentai pagrįstai nelaikyti pagrindu pabėgėlio statusui gauti.

7. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

8. Vertindamas Migracijos sprendimo dalį, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį nesuteikiant laikotarpio savanoriškai išvykti, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai; jis neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Migracijos departamentas priėjo prie išvados, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

9. Teismo vertinimu, nustatytas maksimalus 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminas nelaikytinas proporcingu, todėl pirmosios instancijos teismas pakeitė šią Migracijos departamento sprendimo dalį, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas taip pat atitinkamai pakeitė kitą sprendimo dalį dėl perspėjimo įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį – 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

11. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

11.2. Pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

11.3. Atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Situacija kilmės valstybėje yra itin bloga, tai patvirtina viešai prieinami duomenys.

11.4. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Būtent (duomenys neskelbtini) kaip visuomenės grupė susidūrė su persekiojimu, smurtu, diskriminacija, dėl ko pareiškėjui gali kilti pagrįsta baimė susidurti su smurtu. Be to, pareiškėjo šeimoje ir artimoje aplinkoje buvo konkretūs atvejai, kai žmonės buvo užpulti ir nužudyti, o valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikia. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjo prašymą.

11.5. Atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjo skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Migracijos departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti prieglobsčio prašymą ir byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo.

11.6. Skundžiamu sprendimu atsakovas nutarė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką, nusprendė įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti. Šie sprendimai yra išvestiniai iš sprendimo nesuteikti prieglobsčio, tad panaikinus sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis, naikintini ir pastarieji sprendimai. Be to, sankcijos pareiškėjui nustatytos pagal įstatyme numatytas maksimalias ribas, tačiau byloje visiškai nėra faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tokią būtinybę. Byloje negali būti pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Nėra duomenų, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Todėl nustatytas penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Tuo pačiu aspektu būtina įvertinti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį. Atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais, aukščiau aptartais sprendimais ir atitinkamai juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.

11.7. Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjui turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas teisme. Byloje kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su paties pareiškėjo paaiškinimais, todėl esant kardinaliai skirtingiems jo pasisakymo vertinimams būtina teisme išklausyti pareiškėją, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą. Taip pat turi būti užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta, todėl atsakovas, atsižvelgdamas į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu taip pat nenustatyta papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

12.2. Deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, t. y. iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

12.3. Migracijos departamento vertinimu, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti nagrinėjamoje situacijoje padarytomis išvadomis, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21S35187 ir Komisijos 2021 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 6K-2021 teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

15. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodo, kad atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, nenustatė esminių aplinkybių, be to, pareiškėjo kilmės valstybėje yra nesaugu.

17. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:

1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

19. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

20. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

21. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

22. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

23. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

24. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

25. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad kilmės šalyje 2018 m. buvo nunuodytas jo brolis, vėliau nužudytas jo tėvas, be to, tėvo giminaičiai atvirai grasino, kad jo vaikai turto nepaveldės, jie neleis tam įvykti.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, ko pasėkoje jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, kuriais jis grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, apklausų metu duotus paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems bei nepatvirtina, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas iš valstybės institucijų.

28. Pareiškėjas nurodė, kad kilmės valstybėje pareiškėjo tėvo giminės grasino, nurodė, kad vaikai (tarp jų – ir pareiškėjas) nepaveldės tėvo turtų; pareiškėjas teigė, kad jo jauniausias brolis buvo nunuodytas, dėl to tėvas uždraudė pareiškėjui ir broliams bendrauti su jų motina, atėmė telefonus; vėliau pareiškėjas sužinojo, kad ir jo tėvas buvo nužudytas, pareiškėjo įsitikinimu, jo giminių. Įvertinusi pastaruosius pareiškėjo teiginius teisėjų kolegija Migracijos departamento padarytai išvadai, kad toks pareiškėjo pasakojimas nesuteikia pagrindo manyti, kad asmuo patirtų persekiojimą (kaip jis suprantamas pabėgėlių teisės kontekste) grįžęs į kilmės šalį.

Pareiškėjo nurodytos priežastys yra išimtinai susijusios su jo giminaičiais, dėl to, kad jie pavydėjo pareiškėjo tėvo turtų – taigi, tariami grasintojai nėra valstybinis subjektas. Duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, pareiškėjas nepateikė, į valstybines institucijas nesikreipė, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė.

Be to, šiuo konkrečiu atveju sutiktina su atsakovo vertinimu, kad atsižvelgus į tai, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, jo tėvas buvo policijos pareigūnas, nėra tikėtina, kad pareiškėjui nebūtų užtikrinta tinkama apsauga ir nebūtų atliktas tyrimas, siekiant nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Savo ruožtu teiginiai dėl to, kad giminaičiai nori nužudyti pareiškėją, yra paremti išimtinai subjektyvaus, hipotetinio pobūdžio teiginiais, neparemtais jokiais konkrečiais įrodymais ar duomenimis. Taip pat pareiškėjo pasakojimas, kaip teisingai nustatė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, turi trūkumų – dėl tėvo ryšių ir požiūrio į jo giminaičius (kadangi iš pareiškėjo pasakojimo galima buvo suprasti, kad jis jais pasitikėjo po sūnaus mirties ir išvarė savo žmoną (pareiškėjo motiną), kadangi manė, kad už sūnaus mirtį buvo atsakinga ji, tačiau vėliau pareiškėjas teigė, kad jo tėvui buvo svarbiausia jo paties šeima, tarp jų – ir jo žmona).

Be to, atsakovo darbuotojui atkreipus dėmesį, kad pareiškėjas anksčiau teigė, kad gyveno ramiai, lankė universitetą, tačiau vėliau teigė slapstęsis, pareiškėjas šio teiginio nepaneigė, tik nurodė, kad „taip, mano šeima turėjo pinigų, dėl to, dėl to aš galėjau lankyti universitetą“. Taigi, pareiškėjo pasakojimas nepasižymėjo nuoseklumu ir tikslumu.

29. Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjas persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl jau vien dėl šios priežasties ji neatitinka pabėgėlio statuso įgijimo kriterijų. Pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog asmens, siekiančio įgyti pabėgėlio statusą nurodomas persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių, t. y. rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pareiškėjas nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei pirmosios instancijos teismui skunde nenurodė aiškiai nei vienos minėtos priežasties, dėl ko jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas. Priešingi apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjui suteiktinas pabėgėlio statusas vien dėl hipotetinio pobūdžio teiginių, kad jis galbūt kilmės valstybėje patirs neigiamas pasekmes iš privačių asmenų, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nepagrįsti ir atmetami, įvertinus šioje konkrečioje byloje susiklosčiusias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies motyvai nelaikytini „bėgimu“ nuo persekiojimo, nenoras grįžti tokiomis aplinkybėmis nelaikytinas „visiškai pagrįsta baime“ patirti persekiojimą, o jo individuali situacija nelemia tarptautinės apsaugos poreikio. Šios išvados nekeičia ir argumentai, kad „pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas“, kadangi atsakovas atliko tinkamą pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimą.

30. Pareiškėjas be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktą medžiagą ir padarytas išvadas, sutinka su pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento vertinimu, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta realios grėsmės pareiškėjui grįžimo į kilmės valstybę atveju, todėl nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai ar mirties bausmė, t. y. neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas taip pat įvertino, kad mieste, kuriame gyveno pareiškėjas iki išvykimo, nevyksta karinis konfliktas, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų. Be to, pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad kilmės valstybėje jam gresia pavojai, kaip jie suprantami papildomos apsaugos suteikimo kontekste.

31. Dėl argumentų, kad buvo nustatytas neproporcingas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas jį sutrumpino iki 2 metų, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjui buvo nustatytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais aptariamu klausimu, papildomai jų nekartoja.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

33. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos sprendimai (be kita ko, apeliacinio skundo argumentų kontekste) priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė