2021-05-26 Nr. AB-11329-3-61-3-04016-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-418-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04016-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizacijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (A. L.) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2018 m. spalio 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo nuomone, nežmoniškos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K iš esmės pasireiškė tuo, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Didelį kameros plotą sudarė sanitarinis mazgas ir baldai. Taip pat nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai ir nesandariai: neturi atskiros vėdinimo sistemos, nėra tinkamos izoliacijos, slopinančios garsus, praustuvė įrengta už sanitarinio mazgo skiriamosios sienelės. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad buvo atlikti asbestcemenčio šalinimo ir keitimo darbai, kadangi pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbų priėmimo-perdavimo aktai nebuvo pildomi. Todėl pareiškėjas teigė, kad atsakovas neturi galimybės patvirtinti atitinkančių saugumą taisyklių laikymąsi šalinant asbestą ir sudarytą saugią aplinkiniams aplinką, kas iš esmės yra konstatuotinas kaip grubus aplinkiniams keliantis pavojų pažeidimas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis bausmę atliko asbesto šalinimo darbų metu ir nepraėjus pakankamam laikui po atliktų pavojingos medžiagos šalinimo darbų, kurie iš jo paties ir liudininkų žodžių, buvo atliekami be jokių papildomų apsaugos priemonių. Dėl asbesto šalinimo darbų visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, o pareiškėjas, vaikščiodamas tuose pačiuose kiemeliuose, kur buvo atliekami minėti darbai, mankštinosi ir jomis kvėpavo. Tokiais savo veiksmais, atsakovas sukėlė didelį pavojų pareiškėjo gyvybei.

3. Pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nors, jo nuomone, jis nepraleidimo termino kreiptis į teismą, nes jam nebuvo suteikta visa informacija apie kalinimo sąlygas, o pats pareiškėjas neturi kompetencijos nuspręsti dėl kalinimo sąlygų tinkamumo.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN (toliau – ir Vilniaus PN) (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių ir pareigų perėmėja) atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo skundas teismui parašytas 2019 m. lapkričio 22 d., todėl prašė taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

6. Taip pat atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2018 m. birželio 27 d. skirtingose kamerose. Kameros, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, visiškai atitiko nustatytus reikalavimus – gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, yra įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis, atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos, kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m), tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos reikalavimus.

7. Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką neišsiskirsdavo ir sveikatai nebuvo pavojingi.

8. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą tenkino iš dalies ir priteisė 20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą dėl žalos, patirtos nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2018 m. birželio 27 d., teismui pateikė 2019 m. lapkričio 22 d., todėl atsakovo atstovo prašymu, pritaikęs sutrumpintą ieškinio senaties terminą, nagrinėjo laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. birželio 27 d.

11. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl minimalaus ploto neužtikrinimo teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 3,34 kv. m iki 7,38 kv. m (mažiausia riba), neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,62 kv. m iki 7,94 kv. m. Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu iš esmės buvo laikomas nepažeidžiant nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, išskyrus 2017 m. kovo 24 d., kuomet jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m (3 asmenys) ir pareiškėjui teko nuo 2,29 kv. m iki 2,48 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo 2017 m. kovo 24 d. (1 dieną) kalinimo sąlygų pažeidimą.

12. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu įrenginiu teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN atsiliepime nurodė, jog kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atitverti 1,5 m sienele (pertvara) ir pakabinta užuolaida, kurią užsitraukti turi patys nuteistieji. Užuolaidos buvo visose kamerose pakabintos nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn., t. y. iš esmės iki šioje byloje aptariamo ginčo laikotarpio. Pareiškėjas nuo 2017 m. gruodžio 27 iki 2018 m. vasario 22 d. buvo kameroje Nr. 256, šioje kameroje sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Taip pat teismas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus ir tai atitinka higienos reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, kad patikrinimų metu nebuvo nustatyta sanitarinio mazgo įrengimo pažeidimų, pareiškėjas skundų dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ar išdėstymo neteikė, pirmosios instancijos teismas pažeidimo šiuo aspektu nenustatė.

13. Teismas pažymėjo, kad nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto keliamos žalos jis būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto keliamą pavojų sveikatai. Be to, neįrodyta, kad buvimas Lukiškių TI-K, kurio pasivaikščiojimo kiemelio siena dengta šiferio lakštais ir kur pasivaikščiojimas trunka apie 1 val. kasdien, būtų turėjęs įtakos pareiškėjo sveikatai ir apskritai kokios nors neturtinės žalos sukėlęs. Teismas nenustatė aplinkybių, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis apie asbesto šalinimo aplinkybių. Teismo vertinimu, bendro pobūdžio teiginiai apie keliamą šios medžiagos pavojų sveikatai nesudaro pagrindo konstatuoti neturtinės žalos konkrečiu atveju buvimo.

14. Įvertinęs pažeidimo (vienam asmeniui turinčio tekti ploto neužtikrinimo) mastą ir trukmę (1 diena), teismas darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina 20 Eur suma atitinka protingumo ir teisingumo principus.

III. 15. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai tenkino atsakovo atstovo prašymą taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, o pareiškėjo paaiškinimus atmetė jų neargumentuodamas. Taip pat teismas netinkamai įvertino jo pateiktus įrodymus apie sanitarinio mazgo įrengimą. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pateikti duomenys apie kalinamų asmenų skaičių yra netikslūs, o sanitarinių įrenginių nevisiškas atskyrimas (uždengiant užuolaida) nelaikytinas tinkamu.

17. Pareiškėjas pažymėjo, jog nuo 2016 m. lapkričio 7 d. iki 2017 m. gegužės – rugpjūčio mėn. buvo remontuojami I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai, remonto metu buvo atlikti ir stogo dangos šalinimo ir keitimo darbai. Dėl asbesto šalinimo darbų visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto dulkės.

18. Atsakovas atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovo atstovas nurodo, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vilniaus PN teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pareiškėjui nuo 2016 m. lapkričio 22 d. d. iki 2018 m. birželio 27 d. neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatė, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K buvo pažeista (2017 m. kovo 24 d. nebuvo užtikrina minimali ploto norma) ir priteisė 20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai įvertino aplinkybes, nepagristai pritaikė sutrumpintą ieškinio senatį, netinkamai išnagrinėjo aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo, asbestinio stogo, neįvertino visų aplinkybių dėl vienam asmeniui turinčio tekti ploto pažeidimo.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, o vertina tik tuos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas.

25. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes visų pirma, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

26. Šiuo atveju tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

27. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

28. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).

29. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (2 d.).

30. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1507-520/2018; 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018, 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2202-756/2018). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios (žr. 2018 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2202-756/2018).

31. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys kreiptis teisinės pagalbos ar gauti pageidaujamą informaciją, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas visą laikotarpį iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Dėl nurodytų priežasčių teisinio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, be kita ko, esant atsakovo atstovo prašymui, teisingai ir pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 21 d.

33. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad beveik visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,62 kv. m, o atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 3,34 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose nebuvo pažeista, išskyrus 2017 m. kovo 24 d. kuomet jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 111, kurios plotas 7,45 kv. m (3 asmenys) ir pareiškėjui teko nuo 2,29 kv. m iki 2,48 kv. m gyvenamojo ploto.

34. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1515-525/2019). Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis (atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis), sprendžia, kad visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. lapkričio 22 d. d. iki 2018 m. birželio 27 d.) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), kuris nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (t. y. buvo atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m pertvara ir užuolaidomis). Toks sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal šio teismo praktika grindžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020). Kadangi Lukiškių TI-K, pareiškėjui neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis tualetu, nebuvo pažeista. Šiuo atveju privatumo, naudojantis tualetu, pažeidimas turėjo būti konstatuotas visą ginčui aktualų laikotarpį (nuo 2016 m. lapkričio 22 d. d. iki 2018 m. birželio 27 d.), kai kameroje pareiškėjas buvo laikomas tiek vienas, tiek kartu su kitu asmeniu, t. y. 583 dienas.

36. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neįrengtos atskiros oro šalinimo sistemos Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose esančiuose sanitariniuose įrenginiuose, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamam ginčo laikotarpiui (nuo 2016 m. lapkričio 22 d. d. iki 2018 m. birželio 27 d.) Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra nustatyti reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams. Pareiškėjas neneigia, kad kameras galėjo išvėdinti natūraliu būdu per langus. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

37. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl asbesto buvimo Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamo pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; kt.). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; kt.).

38. Vadovaujantis nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, vien asbesto buvimo faktas ginčo statinių stogo dangoje nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo sveikatai buvo kilusi reali grėsmė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pabrėžia didelio asbesto pavojaus jo sveikatai ir gyvybei mastą, tačiau pareiškėjo nusiskundimai yra hipotetinio pobūdžio. Byloje nenustatyta Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo) ir kilusios žalos pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai.

39. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pripažintina, kad atsakovo atstovas (buvęs Lukiškių TI-K) šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

40. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka.

41. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (20 Eur) nėra adekvatus atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtai žalai.

42. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 500 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

43. Pareiškėjas prašo priteisti jam 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

44. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 20 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 1500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti – pareiškėjui A. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė