2017-11-22 Nr. AB-21638-3-61-3-00799-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2655-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00799-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos Lietuvos įkalinimo įstaigose neatitinka Europos Sąjungos standartų, tačiau Lietuvoje iki šiol nėra pastatyta nė viena nauja įkalinimo įstaiga. Įkalinimo sistemai reikia kardinalių pokyčių, tačiau Teisingumo ministerija dėl to nesiima jokių priemonių, todėl pareiškėjas negali tikėtis jokių jo kalinimo sąlygų pagerėjimo. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, kadangi jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, be to, neužteko išduodamo tualetinio popieriaus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 7–16) prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose. Paaiškino, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus, kuriuose nėra nustatyta, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K nurodė, kad higienos priemonės įstaigoje laikomiems asmenims yra išduodamos pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatytas normas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, tačiau būtina nustatyti, kad toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 175–177) prašė jį atmesti.

6. Nurodė, kad Teisingumo ministerijos kompetencijai nėra priskirtos funkcijos, susijusios su kalinimo sąlygų nustatymu, Teisingumo ministerija neįgyvendina laisvės atėmimo vietų modernizavimo plano. Šias funkcijas atlieka Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad yra pažeisti Europos Sąjungos standartai, tačiau nenurodo, kokie tai standartai. Nepateikus įrodymų dėl neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų, dėl to negali kilti ir civilinė atsakomybė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu (t. I, b. l. 184–199) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – administracinės bylos dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, vertinant aplinkybes nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2014 m. liepos 14 d. (imtinai), nutraukė; priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. bei nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2016 m. vasario 22 d. (su pertraukomis netinkamai laikytas 137 paras), likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl Lukiškių TI-K laikymo sąlygų, susijusių su sanitariniu mazgu, jo stebėjimu, bei tualetinio popieriaus neišdavimu, tačiau teismas privalo ex officio (pagal pareigas) įvertinti ir kitas laikymo sąlygas.

9. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą išdėstyta pozicija, jog ministerijos kompetencijai nepriskirtos funkcijos, susijusios su kalinimo sąlygų nustatymu, ministerija neįgyvendina laisvės atėmimo vietų modernizavimo plano – šias funkcijas atlieka Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, todėl pareiškėjo nurodyti deklaratyvūs samprotavimai apie laikymo sąlygas ir jų neatitikimą Europos Sąjungos standartams neleidžia teigti, kad Teisingumo ministerija padarė neturtinę žalą pareiškėjui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, neturtinės žalos atlyginimą atmestas kaip nepagrįstas.

10. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo, įvertinęs aplinkybės nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2014 m. liepos 14 d. (imtinai), 2015 m. vasario 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4427-815/2015 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 7 dienas, praleistas netinkamomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K. Šis sprendimas nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka. Galiojant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, priimtam dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, šios administracinės bylos dalis dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, vertinant aplinkybes nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2014 m. liepos 14 d. (imtinai), nutrauktina.

11. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą žalos atlyginimui nuo 2013 m. vasario 8 d. iki 2013 m. vasario 21 d., todėl jo skundo šia apimtimi tenkinti nėra teisinio pagrindo.

12. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo ir vėliau, t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. ir nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2016 m. vasario 22 d. Įvertinęs kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, teismas sprendė, jog tuo laikotarpiu (iš viso 137 paras) kamerose trūko ploto laikomiems asmenims. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas. Teismas taip pat nustatė, kad kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo durelių, todėl pareiškėjas turėjo nepatogumų dėl sanitariniame mazge nesančio privatumo. Tuo tarpu aplinkybės, jog pareiškėjui buvo išduodama nepakankamai tualetinio popieriaus, nepasitvirtino.

III. 13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1–5), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

14. Nurodo, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kaita kamerose labai didelė. Dėl šių priežasčių negalima nustatyti, koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko atitinkamą dieną. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Be to, žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija palaikė Lukiškių TI-K pateiktame apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundo netenkinti (t. II, b. l. 11).

16. Pareiškėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

18. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. bei nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2016 m. vasario 22 d.) 137 paras nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, taip pat visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, priteisė jam 1 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

19. Lukiškių TI-K nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, tačiau apeliacinį skundą iš esmės grindžia tik aplinkybe, kad asmenų kaita kamerose labai didelė, todėl negalima tiksliai nustatyti, koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko atitinkamą dieną, t. y. duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai. Atsakovo atstovas taip pat teigia, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovo atstovas nereiškia. Pareiškėjas apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimo nepateikė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas 137 paras Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalią gyvenamojo ploto normą ir už tai priteisė 1 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

21. Įvertinusi byloje Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie pareiškėjo laikymą konkrečiose Lukiškių TI-K kamerose ir šiose kamerose buvusių asmenų skaičių ginčo laikotarpiu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 137 dienas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą, todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, esą asmenų kaita kamerose yra labai didelė, todėl negalima tiksliai nustatyti, koks konkretus kameros plotas pareiškėjui teko atitinkamą dieną, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka būtent tai institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu yra skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir kt.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi paties Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, kurie nepaneigė, kad pareiškėjas nustatytu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus.

22. Nagrinėjamu atveju byloje nustačius, kad 137 dienas pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, taip pat pažymėtina, jog šiuo pažeidimo laikotarpiu kamerų gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kamerose įrengti sanitariniai mazgai, todėl pareiškėjui tekęs plotas, kuriame jis galėjo laisvai judėti, buvo pakankamai mažas. Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

24. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

25. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 400 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, įskaitant anksčiau minėtas aplinkybes dėl kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ploto, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys