2021-01-13 Nr. AB-1116-3-64-3-00858-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-156-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00858-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2019 m. vasario 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-3049 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos neskyrimo” (toliau – ir Skyriaus Raštas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. kovo 28 d. raštą Nr. (11.1)I-2133 (toliau – ir VSDFV Raštas); 3) įpareigoti atsakovą spręsti klausimą iš naujo, priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjui; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas nurodė, jog, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir, kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Skyrius konstatavo, jog pareiškėjas iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleistas pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl pareiškėjas nepatenka į Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2019 m. vasario 14 d. padavė skundą dėl Skyriaus Rašto VSDFV. VSDFV Raštu nuspręsta pareiškėjo skundo netenkinti.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad su skundžiamais sprendimais nesutinka ir teigė, kad DK 57 straipsnio l dalies 5 punkte numatyta, jog darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, kai teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys. Pareiškėjas minėtas DK 57 straipsnio l dalies 5 punktas sąlygas atitinka, kadangi 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarta bendrovę likviduoti. Iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėjas atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Pareiškėjas pabrėžė, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.).

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys (UAB „Banga Electronics“). Darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo jo darbo funkcijai tapus pertekline. Iš pareiškėjo darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Įstatymo 14 straipsnio l dalies l punktas ir 14 straipsnio 3 dalis). Be to, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėjas išskiriamas iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjo konstitucines teises. Pareiškėjas teigė, kad tokiu būdu DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad, aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjo diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą.

6. Atsakovas Skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Skyrius paaiškino, kad ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymas ir Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 „Dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai). Ilgalaikio darbo išmokas, remdamasis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras), kitų duomenų bazių informacija, buvusių darbdavių pateiktais dokumentais, skiria ir moka Skyrius. Skyrius nurodė, kad Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

8. Skyrius pabrėžė, kad Registro duomenimis, pareiškėjo darbo santykiai su darbdaviu UAB „Banga Electronics“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo nutraukti pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), t. y. ne tuo pagrindu, kurį imperatyviai numato Įstatymas, reglamentuojantis sąlygas, būtinas atitikti ilgalaikio darbo išmokai gauti. Pareiškėjas neatitiko Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygų, būtinų teisei į ilgalaikio darbo išmoką, kadangi atleidimo iš darbo pagrindas yra ne DK 57 straipsnis, todėl Skyrius neturėjo jokio teisinio pagrindo skirti pareiškėjui ilgalaikio darbo išmoką.

9. Skyrius akcentavo, kad tik pasikeitus Registro duomenims apie pareiškėjo atleidimo iš UAB „Banga Electronics“ pagrindą taip, kad būtų įgyvendintos visos Įstatyme numatytos sąlygos teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, Skyrius galėtų peržiūrėti pareiškėjo prašymą ilgalaikio darbo išmokai skirti. Tai buvo akcentuota ir VSDFV Rašte, kuriame pažymėta, kad atleidimo pagrįstumą vertina darbo ginčų komisija ir teismas, ir Skyrius pagrįstai atsisakė skirti ilgalaikio darbo išmoką pareiškėjui.

10. Skyrius teigė, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad Skyrius ir VSDFV neteisingai interpretuoja Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir pareiškėjas be jokio pagrindo yra išskiriamas iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant konstitucines jo teises, yra nepagrįsti, nes Įstatymas reglamentuoja skirtingas garantijas darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su darbdaviu dėl skirtingų pagrindų, ir tapatinti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (DK 57 str.) su darbo sutarties nutraukimu dėl darbdavio bankroto (DK 62 str.) negalima. Skyrius teigė, jog, kadangi pareiškėjo darbo santykiai nutrūko dėl darbdavio nemokumo, pareiškėjas įgijo teisę į išmoką iš Garantinio fondo lėšų. Remdamasis UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus paraiška, Skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 pareiškėjui paskyrė ir išmokėjo 3086,82 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

12. VSDFV pažymėjo, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu, o remiantis Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, ilgalaikio darbo išmokai skirti reikalingi duomenys tikrinami naudojantis Registru, kitomis duomenų bazėmis bei kita informacija. VSDFV akcentavo, kad Registro duomenimis, pareiškėjas iš darbo UAB „Banga Electronics“ buvo atleistas 2018 m. rugpjūčio 10 d. pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbdavio bankroto.

13. VSDFV paaiškino, jog, kadangi pareiškėjas neatitiko vienos iš dviejų sąlygų teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, t. y. buvo atleistas iš darbo ne pagal DK 57 straipsnį, Skyrius 2019 m. Raštu pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV Raštu pareiškėjo skundas dėl Skyriaus Rašto netenkintas, tačiau pareiškėjas informuotas, kad, jeigu darbo ginčių komisija ar teismas pakeistų pareiškėjo atleidimo iš darbo pagrindą į DK 57 straipsnį, pareiškėjo 2019 m. sausio 9 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką būtų peržiūrėtas. VSDFV nurodė, kad kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėjas nepateikė teisiškai svarių argumentų, leidžiančių abejoti ginčijamos nuostatos teisėtumu.

II. 14. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo I. Š. skundą atmetė.

15. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl Skyriaus Rašto, kuriuo nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėjas nebuvo atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, todėl vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką. Teismas pažymėjo, kad, panaikinus minėtą Skyriaus Raštą, pareiškėjas prašo spręsti klausimą iš naujo priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjui.

16. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, teismas nustatė, kad:

16.1. Skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SPIE-1101, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalims, 8 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdamas į UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraišką Nr. GF_PRIE-4711, nusprendė skirti pareiškėjui išmokas iš Garantinio fondo lėšų pareiškėjui – 3086,82 Eur.

16.2. 2019 m. vasario 7 d. pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Skyrių, prašydamas skirti ilgalaikio darbo išmoką. Skyriaus Raštu nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėjas nebuvo atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, todėl, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką.

16.3. Skyriaus Rašte taip pat nurodyta, kad, Registro duomenimis, pareiškėjas iš UAB „Banga Electronics” 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleistas pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju).

16.4. VSDFV Rašte informuojama, kad atleidimo iš darbo pagrindus reglamentuoja DK, o atleidimo pagrįstumą vertina kompetentingos įstaigos – darbo ginčų komisija ir teismas, todėl, pasikeitus atleidimo iš darbo pagrindui į DK 57 straipsnį, pareiškėjo 2019 m. vasario 7 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką gali būti peržiūrėtas.

16.5. Skundžiamų aktų priėmimo dieną atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neturėjo duomenų, galinčių paneigti pareiškėjo atleidimo iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės “Banga Electronics” DK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu teisėtumą, abejoti Registro duomenų teisingumu.

17. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek DK 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.), teismas, vadovaudamasis DK komentaru, nurodė, kad DK 57 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės” reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. Kituose DK straipsniuose (pavyzdžiui, DK 59 straipsnis ar DK 62 straipsnis) ar kituose įstatymuose (pvz. Akcinių bendrovių įstatyme) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl pastarųjų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis). Teismas taip pat pažymėjo, kad išeitinė išmoka, į kurią turi teisę komentuojamojo straipsnio pagrindu atleidžiamas darbuotojas, nėra vienintelė, o pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnį, jei po darbo sutarties nutraukimo darbdavys nebesudaro darbo sutarties su tuo pačiu darbuotoju, pastarasis turi teisę gauti vieno mėnesio išmoką / dviejų–trijų mėnesių išmokas iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo (išmokant kas mėnesį). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad komentaro išaiškinimuose dėl DK 62 straipsnio „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju“ nurodoma, kad nutraukiant darbo sutartis dėl bankroto, atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Išeitinės išmokos skaičiavimui taikomas vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojas, atleistas komentuojamuoju pagrindu, neįgyja teisės į ilgalaikio darbo išmoką, numatytą DK 57 straipsnio 9 dalyje.

18. Teismas taip pat akcentavo, kad Įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis“ nurodoma, kad šio įstatymo paskirtis yra šio įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, taip pat nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus, o Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje sąvoka „ilgalaikio darbo išmoka“ paaiškinama kaip ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui. Teismas konstatavo, kad įstatymo leidėjo valia išreikšta eksplicitiškai ne tik Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, numatančioje ilgalaikio darbo išmokos skyrimo pagrindus, bet ir 1 straipsnyje, 2 straipsnio 3 dalyje, išskiriančiuose minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam ir papildomą finansinę garantiją atleistam darbuotojui ilgalaikio darbo pasibaigimo atvejais, nesietinais su darbdavio tapimu nemokiu.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą teismas netenkino.

20. Teismas, konstatavęs, kad tiek Skyriaus Raštas, tiek VSDFV Raštas yra teisėti ir pagrįsti, netenkino ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 21. Pareiškėjas I. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kituose DK straipsniuose (pvz., DK 59 straipsnis ar DK 62 straipsnis) ar kituose įstatymuose (pvz. Akcinių bendrovių įstatyme) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl pastarųjų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis), nes pirmosios instancijos teismas nesivadovavo DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais principais.

23. Pareiškėjas pažymi, kad iš pareiškėjo darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai, būtent darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo darbdaviui nebevykdant veiklos.

24. Pareiškėjas teigia, kad, nors, teismui priėmus sprendimą iškelti bankroto bylą, įmonė (darbdavys) nepasibaigia teismo nutarties priėmimo momentu, tačiau bankroto procedūrų vienas iš tikslų yra įmonės likvidavimas, kai nėra galimybės atkurti įmonės mokumo, todėl, pareiškėjo nuomone, pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai. Taigi, pareiškėjo nuomone, jis atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, nes teismo nutartimi buvo nutarta likviduoti UAB „Banga electronics“. Pareiškėjas akcentuoja, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.).

25. Pareiškėjas teigia, kad teismo pateiktas Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies aiškinimas yra diskriminacinis jo atžvilgiu, nes jis tokiu būdu išskiriamas iš kitais pagrindais atleidžiamų darbuotojų ir, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, pažeidžiamos pareiškėjo konstitucinės teisės.

26. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė motyvų dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjas pakartoja savo argumentus dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Apelianto manymu, teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

27. Atsakovas Skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Skyrius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes ir pateikė visapusišką teisinį vertinimą dėl pareiškėjo skundžiamų sprendimų, su kuriuo nesutikti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad VSDFV ir jos teritoriniai skyriai yra viešojo administravimo institucijos, kurios, atlikdamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių teisės aktų pavestas funkcijas, turi vadovautis galiojančiais jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir juos vykdyti. Nei VSDFV, nei VSDFV teritoriniams skyriams įstatymų nėra suteikta teisė nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ar taikyti jas savo nuožiūra. Kadangi Įstatyme nustatytas vienintelis DK straipsnis, pagal kurį atleisti iš darbo asmenys turi teisę į ilgalaikio darbo išmoką, nei VSDFV teritoriniai skyriai, nei VSDFV neturi teisės skirti šias išmokas kitais pagrindais atleistiems asmenims.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Alytaus skyriaus Rašto, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui ilgalaikio darbo išmokos ir VSDFV Rašto, kuriuo Skyriaus Raštas paliktas galioti, pagrįstumo ir teisėtumo. Minėtais raštais buvo atsisakyta skirti išmoką pareiškėjui vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi.

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pagrįstai neskyrė pareiškėjui ilgalaikio darbo išmokos, kuri gali būti skiriama tuo atveju, kai asmuo atleidžiamas iš darbo pagal DK 57 straipsnį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės), o pareiškėjas buvo atleistas iš darbo pagal DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalį.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai, todėl, pareiškėjo nuomone, jis atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, o iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, jis atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjas akcentuoja, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek DK 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia.

34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjui gali būti skiriama išmoka vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi. Tuo tarpu pareiškėjo atleidimo iš darbo pagrindas įstatymo nustatytąja tvarka gali būti ginčijamas bendrosios kompetencijos teisme, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo atleidimu iš darbo pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, atskirai nevertinami ir dėl jų nepasisakoma. Šiame kontekste pažymėtina, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, nustatyta, jog pareiškėjas nėra inicijavęs bylos dėl, jo manymu, neteisėto atleidimo, taigi, pareiškėjo atleidimas DK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu nėra nuginčytas.

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Akcentuotina, kad ši Įstatymo viešosios teisės norma yra aiški ir imperatyvi. Asmeniui, kuris nėra atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, negali būti skiriama ilgalaikio darbo išmoka pagal šį Įstatymą.

36. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo atleistas iš darbo DK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, ir nėra duomenų, kad buvo atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį. DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalis nustato, kad per tris darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos darbuotojai raštu įspėjami apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir ne anksčiau kaip po penkiolikos darbo dienų nuo tokio įspėjimo su jais nutraukiamos darbo sutartys. Jeigu tenkinamos šio kodekso 63 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, turi būti taikomos šio kodekso 63 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal DK 62 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje numatytu atveju atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, t. y. numatytas kompensacijos mechanizmas, skirtas tiems atvejams, kai įmonė bankrutuoja. Pažymėtina, kad Skyrius, vadovaudamasis UAB „Banga Electronics“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraiška Nr. GF_PR1E-4711, 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 pareiškėjui paskyrė ir išmokėjo 3 086,82 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų (b. l. 26).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad tiek Skyrius, priimdamas 2019 m. vasario 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-3049 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos neskyrimo”, tiek VSDFV, priimdama 2019 m. kovo 28 d. raštą Nr. (11.1)I-2133, pagrįstai netaikė Įstatymo 9 straipsnio nuostatų, nes pareiškėjo atvejis nepateko į šio straipsnio taikymo sritį.

38. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė ir motyvų dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ištirti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

39. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimai).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011, 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013).

41. Vertinant pareiškėjo prašymą spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną prašant tirti teisės normos prieštaravimą konkrečiam Konstitucijos straipsniui būtina pagrįsti savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas jokių teisinių argumentų kodėl jo prašoma tirti Įstatymo nuostata prieštarauja jo nurodytiems Konstitucijos straipsniams ir principams nepateikė, išskyrus tai, kad jo nuomone, iš esmės vienodais požymiais apibūdinamų darbuotojų darbo teisių apimtis tampa priklausoma nuo vienasmenio darbdavio sprendimo, kas yra, pasak apelianto, nesuderinama su teisinės valstybės ir lygybės principais.

42. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas pripažįsta, kad nurodytos grupės nėra tapačios, tik nurodo, kad tarp jų nėra esminių skirtumų, akcentuodamas, kad darbdavys gali pasirinkti norimą atleidimo pagrindą (b. l. 88). Taigi iš tikrųjų pareiškėjas siekia, kad tais atvejais, kai įmonei iškeliama bankroto byla, asmuo būtų atleidžiamas ne pagal DK 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalį, o pagal DK 57 straipsnį (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės). Kitaip tariant, pareiškėjas iš tikrųjų įžvelgia konstitucingumo problemą ne Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, o DK 57, 62 straipsniuose. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Taigi iš pacituotos konstitucinės normos matyti, kad teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą bylą nagrinėjantis teismas turi tik dėl tokio įstatymo ar kito teisinio akto (jo dalies), kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje. Šios Nutarties 34 punkte akcentuota, kad pareiškėjo atleidimo iš darbo pagrindas įstatymo nustatytąja tvarka gali būti ginčijamas bendrosios kompetencijos teisme, o ne administraciniame teisme. Todėl nagrinėjamoje byloje administracinis teismas netaiko pareiškėjui DK nuostatų, nevertina jau pritaikyto atleidimo pagrindo teisėtumo. Kartu apeliacinės instancijos teismas neturi ir pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl minėtų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

43. Daroma prielaida, kad pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tirti Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje nenumatyta, kad atleidžiamiems bankrutavusios įmonės darbuotojams, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokama ilgalaikio darbo išmoka. Kitaip tariant, pareiškėjas siekia, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje būtų nustatyta, jog į ilgalaikio darbo išmoką teisę turi ne tik asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu, bet ir bankrutavusios įmonės darbuotojams.

44. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

45. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepagrindė kodėl poreikis jo prašomus visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra būtent Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, šios Nutarties 38 punkte, pareiškėjui, vadovaujantis kitu įstatymu buvo išmokėta kompensacija (3 086,82 Eur išmoka iš Garantinio fondo lėšų (b. l. 26)).

46. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir net ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais (žr. inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, yra akcentavęs, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (žr. pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą).

47. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad Įstatymas, kuris turi būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, todėl nėra pagrindo ir šiuo aspektu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas atitinka Konstituciją.

48. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė