2022-04-27 Nr. AB-10104-3-62-3-03457-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2007-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03457-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. B. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. B. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. B. B. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21S40192 (toliau – ir Sprendimas, Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 6K-2230 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nusprendė, kad ginčijamame sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

2.2. Pareiškėjas prašė atsakovo Sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Atsakovas nenurodė nei vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

2.3. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – diskriminaciją ir grasinimus (duomenys neskelbtini) dėl to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) mažumoms pagrindu ir dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Taip pat Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas tuos faktus pranešė (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini), tačiau po paskutinio kreipimosi jį (duomenys neskelbtini). Sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, o pareiškėjo pasakojimas apie tariamai patirtą persekiojimą (grasinimai (duomenys neskelbtini)) ir persekiojimo priežastis ((duomenys neskelbtini)) buvo atmestas dėl patikimumo stokos. Pasakojimas nėra nei savaime detalus, nuoseklus ar patvirtintas patikimais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, jo pasakojimas yra laikomas esantis su trūkumais ir nelaikomas patikimu įrodymu. Taigi, pareiškėjas neįrodė, kad jo baimė yra pagrįsta ir, atsižvelgdamas į tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Departamentas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. informacija, Departamentas konstatavo, kad jo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.2. Žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

3.3. Vertinant pareiškėjo individualią situaciją, nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės šalyje jis buvo asmeniškai susidūręs su persekiojimo veiksmais. Jo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Pareiškėjo pasakojimas apie buvimą (duomenys neskelbtini), privertusiu jį išvykti iš kilmės valstybės, buvo abstraktus, grindžiamas plačiai žinoma informacija, o ne asmenine patirtimi. Kilmės valstybės informacija apie bendrą (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini), vien priklausymas (duomenys neskelbtini) etninei/religinei grupei kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Pasakojimo metu pareiškėjas nurodė, kad jam grasino žmonės, tačiau nurodė, kad ne tiek dėl to, jog jis buvo (duomenys neskelbtini), bet dėl to, kad jis dirbo (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) jo šalyje pardavinėti pagal religiją gali tik (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) to daryti negali). Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pasakojime nesugebėjo nurodyti logiško paaiškinimo, kodėl grįžus į kilmės valstybę jį tie asmenys turėtų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas, kad (duomenys neskelbtini) yra niekuo nepagrįsti, pareiškėjas nepateikė detalesnių paaiškinimų, pagrindžiančių jo teiginius.

3.4. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta paties pareiškėjo faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas vengdama grąžinimo gali pasislėpti. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1. Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką, neteisėtai perėjęs Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 24 d. žodžiu pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

5.2. Prieglobsčio prašytojas (pareiškėjas) apklausos, įvykusios 2021 m. spalio 7 d., metu nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

5.3. Departamentas sprendimu nusprendė nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos; išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento sprendimu, su skundu privaloma ikiteismine tvarka kreipėsi į Departamentą. Komisija sprendimu prieglobsčio prašytojo skundą dėl Departamento sprendimo panaikinimo atmetė.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies nuostatas, Įstatymo nuostatas (76 str. 2 d., 83 str. 2, 5 d., 86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d.), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (99 p.).

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, teisės aktus, teismų praktiką, priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (ne)suteikimo, turėjo atlikti griežtą, išsamų ir kruopštų pareiškėjo situacijos vertinimą. Teismas konstatavo, kad Departamentas pakankamai išsamiai įvertino pareiškėjo apklausų metu pateiktus argumentus, susijusius su jo padėtimi kilmės valstybėje, t. y. išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nuodytas aplinkybes, rėmėsi tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, vadovavosi prieglobsčio teisės doktrina ir atliko išsamią analizę, o šaltiniai, kuriais vadovavosi atsakovas, yra patikimi.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija (duomenys neskelbtini), o informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, nėra. Atsakovas, atlikęs tyrimą nustatė, jog pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini) (tam tikros grupės grasinimai (duomenys neskelbtini)) yra bendro pobūdžio, neišsamus; jis nežinojo tariamų persekiotojų vardų, pavardžių; bandant išsiaiškinti papildomas detales, atsakinėjo neplėsdamas pirminio pasakojimo ribų.

Pareiškėjo pasakojimas kelia abejonių ir dėl to, jog nors jis nurodo, jog išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes ten nesaugu, tačiau patvirtino, kad jo giminės vis dar gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pateikti paaiškinimai, susiję su jo išvykimu iš kilmės valstybės, nepatvirtina aplinkybės, jog jis susidūrė su padidinta persekiojimo grėsme, todėl nenustatyta, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl (duomenys neskelbtini) smurto. Teismo vertinimu, Departamento surinktos informacijos visuma bei pareiškėjo papasakota istorija tiek apklausų metu Departamente, tiek teismo posėdžio metu, nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjui gresia persekiojimas.

Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą nelaikytina visiškai pagrįsta ir visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta. Departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai neleidžia teismui suabejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

8. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, nurodė, kad teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių; pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas; pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausų Departamente metu, teismo posėdyje. Taigi pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

9. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (7 str. 4 d.). Teismas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes į Lietuvą (žinojo ir suprato, kad vyks į Europos Sąjungą (Lietuvą) nelegaliai, neteisėtai kertant (duomenys neskelbtini) sieną, atvyko be dokumentų ir t. t.), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, priėjo prie išvados, kad ši sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iki sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

10. Teismas pažymėjo, jog 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Teismas, įvertinęs Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Kriterijų tvarka) esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, priėjo prie išvados, kad būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas taip pat iš byloje esančių duomenų nenustatė, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Kadangi Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinta iki 3 metų, teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo keisti kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Netenkinęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo – įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo iš naujo.

III. 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė, jog priklauso religinei mažumai – (duomenys neskelbtini) bendruomenei, todėl yra persekiojamas ir jaučiasi nesaugus.

11.2. Remiantis EPPB 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme. Pareiškėjo duotus parodymus patvirtina ir Departamento tyrime užfiksuoti aspektai: “ (duomenys neskelbtini)” vykdomas pasaulinių religijų tyrimas, kuris įrodė, kad (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) buvo išplitęs religinis priešiškumas, įskaitant išpuolius prieš religines mažumas. Nors buvo dedamos pastangos apsaugoti (duomenys neskelbtini) mažumą, tačiau net Vyriausybės pajėgos po (duomenys neskelbtini) įvykdyto genocido nesugebėjo neapsaugoti (duomenys neskelbtini) nuo kitų grupuočių prievartos. Nepagrįsti argumentai, kad (duomenys neskelbtini) nebėra (duomenys neskelbtini) grėsmės, nes šiuo metu (duomenys neskelbtini) grėsmė nėra visiškai išnykusi, tik yra sumažėjęs (duomenys neskelbtini)aktyvumas ir strateginis pajėgumas, ką ne kartą savo sprendimuose yra pripažinęs ir atsakovas. Europos prieglobsčio paramos biuro pateiktais duomenimis, (duomenys neskelbtini) veikla (duomenys neskelbtini) suaktyvėjo. (duomenys neskelbtini) atakavo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) atakos taip pat buvo nukreiptos į (duomenys neskelbtini) valstybę ir jos institucijas. (duomenys neskelbtini) siekia įbauginti civilius, sukiršinti civilius ir valstybę. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) atakos vis dar vyksta. Ypatingai jos buvo suaktyvėjusios (duomenys neskelbtini) pietuose. Kadangi pareiškėjui kilmės valstybėje gresia (duomenys neskelbtini), jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

11.3. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl (duomenys neskelbtini) smurto. Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) darbininkų partijos) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Taigi pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjo saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė. Šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų. Vykstant pareiškėjo gyvenamojoje vietoje kariniams veiksmams ir iš principo (duomenys neskelbtini) valstybei nesugebant suvaldyti jos teritorijoje vykstančių karinių išpuolių, pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir pagrįstai bijo sugrįžti į savo kilmės šalį pagrįstai bijodamas tiek vykstančių karo veiksmų, tiek persekiojimo dėl (duomenys neskelbtini).

11.4. Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

12. Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

13. Departamentas nurodė, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, Sprendimo pagrįstumas patikrintas nagrinėjant klausimą Komisijoje – išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir jo atstovas advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas teikė paaiškinimus. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.

15. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini)piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė, jog priklauso religinei mažumai – (duomenys neskelbtini), todėl yra persekiojamas ir jaučiasi nesaugus.

18. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

19. Remiantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnio d punktu, pabėgėlis – visų pirma trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje „dėl pagrįstos persekiojimo“ dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei „baimės“ ir negali arba „dėl tokios baimės“ nepageidauja pasinaudoti tos šalies „globa [apsauga]“. Taigi atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių (žr. Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Shepherd, C‑472/13, EU:C:2015:117, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

20. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnyje nustatomi kriterijai, kuriais remiantis veiksmai gali būti laikomi persekiojimu, kaip jis suprantamas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį. Šiuo klausimu minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodoma, jog reikšmingi veiksmai turi būti pakankamai rimti pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma absoliučių teisių, kurių negalima varžyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 15 straipsnio 2 dalį. Be to, minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punkte pažymima, jog persekiojimo veiksmais taip pat turi būti laikoma įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta tos pačios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte. Iš šių nuostatų matyti, jog tam, kad pagrindinių teisių pažeidimas būtų persekiojimas, kaip jis suprantamas pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti tam tikro sunkumo laipsnio (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Shepherd, C‑472/13, EU:C:2015:117, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalies a–c punktus, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, sprendimo dėl prašymo priėmimo momentu, atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, taip pat į jo asmeninę padėtį ir aplinkybes (Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimas EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C‑238/19, ECLI:EU:C:2020:945, 23 p.).

22. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022).

23. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018, 2022 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.).

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad (duomenys neskelbtini).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos (taip pat Departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, sutinka su Departamento išvada, jog pareiškėjo istorija apie grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pareiškėjo pasakojimas apie priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės (duomenys neskelbtini), abstraktus, neišsamus, bendro pobūdžio, nėra paremtas objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam, tapti smurto auka. Pareiškėjas nežinojo tariamų persekiotojų vardų, pavardžių; bandant išsiaiškinti papildomas detales, atsakinėjo nepraplėsdamas pirminio pasakojimo ribų. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, jis pagrįstai nelaikytinas patikimu įrodymu.

27. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Departamentas Sprendime akcentavo, kad tariamas persekiotojas (nenustatyti (duomenys neskelbtini)) nėra valstybinis subjektas, duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais) prieglobsčio prašytojas nepateikė. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini), vien priklausymas (duomenys neskelbtini) etninei/religinei grupei kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Pareiškėjas nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios spręsti, kad jis atitinka pabėgėlio statusui taikytinas nuostatas.

28. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai). Priešingai, atsakovas surinko su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Departamentas atliko visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jo gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjo pasakojimui trūksta konkretumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę jo gyvybei grėstų pavojus.

29. Įvertinus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, atsakovo nustatytas aplinkybes apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, konstatuotina, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje numatytų prieglobsčio suteikimo sąlygų.

V. 30. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

31. Įstatymo, kuriame, be kita ko, yra įgyvendinta Direktyva 2011/95/ES, 87 straipsnio (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

32. Įstatymo 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

33. Iš Direktyvos 2011/95/ES 18 straipsnio, siejamo su šios direktyvos 2 straipsnio f punkte pateikta termino „papildomą apsaugą galintis gauti asmuo“ apibrėžtimi ir 2 straipsnio g punkte pateikta termino „papildomos apsaugos statusas“ apibrėžtimi, matyti, kad šioje direktyvoje nurodytas papildomos apsaugos statusas iš esmės turi būti suteikiamas bet kuriam trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuriam, jeigu jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba į šalį, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, kiltų realus pavojus patirti minėtos direktyvos 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Ahmedbekova, C‑652/16, EU:C:2018:801, 47 punktą).

34. Direktyvos 2011/95/ES 15 straipsnyje nustatyta, kad didelė žala yra: a) mirties bausmė ar egzekucija arba; b) prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminamas elgesys arba baudimas kilmės šalyje, arba c) rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

35. Dėl papildomos apsaugos Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Direktyvos 2004/83 (kuri išdėstyta nauja redakcija priimant Direktyvą 2011/95/ES) 15 straipsnyje apibrėžtos trys didelės žalos rūšys yra sąlygos, kurias tenkinančiam asmeniui gali būti suteikiama papildoma apsauga, jei, kaip numatyta šios direktyvos 2 straipsnio e punkte, galima pagrįstai manyti, jog prašytojui, jei būtų grąžintas į atitinkamą kilmės šalį, kiltų reali grėsmė patirti tokią žalą (sprendimų Elgafaji, C-465/07, EU:C:2009:94, 31 punktas ir Diakité, C-285/12, EU:C:2014:39, 18 punktas).

36. Vidaus ginkluoto konflikto buvimas galės lemti sprendimą suteikti papildomą apsaugą, tik jeigu tam tikros valstybės reguliariųjų pajėgų ir vienos ar kelių ginkluotų grupių arba dviejų ar daugiau ginkluotų grupių susidūrimai būtų išimtinai laikomi keliančiais rimtą ir asmeninę grėsmę papildomos apsaugos prašytojo gyvybei arba fiziniam neliečiamumui, kaip nurodyta direktyvos 15 straipsnio c punkte, nes jiems būdingas nesirenkamojo smurto laipsnis pasiekia tokį didelį mastą, kad galima pagrįstai manyti, jog, jei civilis būtų grąžintas į atitinkamą šalį arba tam tikrais atvejais į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo toje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti minėtą grėsmę (sprendimų Elgafaji, C-465/07, 43 punktas ir Diakité, C-285/12, 30 punktas).

37. Departamentas, kuris išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, nenustatė, kad grąžinimo į kilmės šalį arba į šalį, kurioje yra jo įprastinė gyvenamoji vieta, atveju buvo kilęs realus pavojus patirti šios direktyvos 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą.

38. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

39. Departamentas išvadą dėl užsieniečio neatitikimo papildomos apsaugos suteikimo kriterijų padarė atsižvelgdamas į informaciją dėl kilmės valstybės ir atskirose jos teritorijose vyraujančio smurto laipsnio. Departamentas, remdamasis Europos pabėgėlių prieglobsčio biuro (dabar Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) 2021 m. sausio mėnesio gairėmis „(duomenys neskelbtini)“ apie situaciją kilmės valstybėje, sprendime nurodė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei; prieglobsčio prašytojas yra kilęs iš (duomenys neskelbtini) provincijos; žvelgiant į saugumo incidentų rodiklius, galima daryti išvadą, kad vien buvimo (duomenys neskelbtini) neužtektų, kad būtų nustatyta reali didelės žalos rizika, beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad būtų galima pagrįstai manyti, kad į teritoriją grįžęs prieglobsčio prašytojas susidurs su realia rimtos žalos rizika. Remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

40. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Departamentas vadovavosi pasenusiais duomenimis apie pareiškėjo kilmės šalį, pažymėtina, jog pareiškėjo teiginiai dėl EPPB teikiamų duomenų yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais ir bylos faktais nepaneigė naujausių EPPB pateiktų duomenų apie padėtį (duomenys neskelbtini). Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi pagrįstai. Šiais duomenimis remiamasi ir kitose panašaus pobūdžio bylose dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021; taip pat 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1277-520/2022; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1348-629/2022 ir kt.).

41. Šiame kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas apklausos metu nenurodė konkrečių aplinkybių dėl ginkluoto konflikto buvimo jo gyvenamojoje vietoje, dėl jam kylančios asmeninės grėsmės. Šios aplinkybės buvo nurodytos tik apeliaciniame skunde.

42. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 1 dalį valstybės narės gali laikyti, kad prašytojas privalo kuo greičiau pateikti visą informaciją tarptautinės apsaugos prašymui pagrįsti. Valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją.

43. Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas „kuo greičiau“ pateikti visą informaciją, kurios reikia prašymui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti, sušvelninamas kompetentingoms valdžios institucijoms nustatytu reikalavimu – pagal Direktyvos 2005/85 13 straipsnio 3 dalies a punktą ir Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalį šios valdžios institucijos privalo vesti pokalbį atsižvelgdamos į asmenines ar bendrąsias su prieglobsčio prašymu susijusias aplinkybes, pirmiausia į prašytojo pažeidžiamumą, ir šį prašymą vertinti individualiai, atkreipdamos dėmesį į kiekvieno prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes (Teisingumo Teismo sprendimas A.B.C. sujungtose bylose C‑148/13–C‑150/13, ECLI:EU:C:2014:2406, 70 p.).

44. Taigi, Teisingumo Teismo praktikoje aiškinant Direktyvos 2004/83 (pakeistos Direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio 1 dalį pabrėžiamas reikalavimas tarptautinės apsaugos prašytojui „kuo greičiau“ pateikti visą informaciją, taigi kuo greičiau įgyvendinti savo pareigą pagrįsti prašymą.

45. Įstatymo, į kurį perkelta Direktyva 2011/95/ES, 83 straipsnis, pabrėžiantis pareigą kiek įmanoma anksčiau pateikti prašymą suteikti prieglobstį, turėtų būti aiškinamas taip pat ir atsižvelgiant į Direktyvoje 2011/95/ES įtvirtintą reikalavimą „kuo greičiau“ pateikti visą informaciją, kurios reikia prašymui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1825-602/2022).

46. Vienas iš valstybės pareigos – bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju, aspektų yra tinkamai atlikta apklausa, tai yra specifinė prieglobsčio procedūrai būdinga teisės būti išklausytam įgyvendinimo forma. Taigi, teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos prašymo turi leisti prašytojui išreikšti savo nuomonę dėl visų šių aplinkybių, kad jis galėtų pagrįsti savo prašymą ir kad būtų sudarytos sąlygos administracijai visiškai susipažinus su aplinkybėmis individualiai įvertinti Direktyvos 2004/83 4 straipsnyje nurodytus faktus ir aplinkybes ir nustatyti, ar esama realios rizikos, kad šis prašytojas, jeigu bus grąžintas į savo kilmės valstybę, patirs smurto veiksmus, kaip jie suprantami pagal šią direktyvą (Teisingumo Teismo sprendimo M. prieš Minister of Justice and Equality, Ireland, Attorney General byloje C-560/14, ECLI:EU:C:2017:101, 37 p.).

47. Taigi prieglobsčio procedūroje įtvirtinta prieglobsčio prašytojo galimybė atvykti asmeniniam pokalbiui, kuriam taikomi tam tikri reikalavimai – konfidencialumo, pokalbį vykdančio asmens kompetencija atsižvelgti į prašymo asmenines ir bendrąsias aplinkybes, įskaitant prašytojo kultūrinę kilmę, lytį, lytinę orientaciją, lytinę tapatybę ar pažeidžiamumą, vertimo žodžiu, užtikrinimo, kad būtų teikiama išsami informacija, jos tinkamo užfiksavimo, kaip tai yra įtvirtinta, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir bendros tvarkos 14–17 straipsniuose. Įstatymo, į kurį perkelta Direktyva 2013/32/ES, 82 straipsnis, reglamentuojantis prieglobsčio prašytojo apklausą, turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvoje 2013/32/ES įtvirtintus apklausos reikalavimus ir sąlygas.

48. Įvertinus šioje nutartyje išdėstytas nagrinėjamoje prieglobsčio byloje atliktos apklausos aplinkybes, nėra pagrindo tvirtinti, kad Departamento atlikta prieglobsčio prašytojo apklausa neatitiko minėtų teisės aktų reikalavimų arba teisės būti išklausytam principo. Taigi, nėra pagrindo tvirtinti, kad prieglobsčio prašytojas apklausos metu negalėjo išdėstyti visų aplinkybių. Nepaisant to, prieglobsčio prašytojas nesilaikė savo pareigos „kuo greičiau“ pateikti visą informaciją, o pateikta nauja informacija neatitiko patikimumo kriterijų.

VI. 49. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Departamento, tiek Komisijos ginčijami sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė