2016-03-23 Nr. AB-6691-3-61-3-03608-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-491-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03608-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulė Jums“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulė Jums“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Saulė Jums“ su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija), 58 914,42 Lt dydžio žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ) bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas plėsti) išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas gaminti) išdavimo dieną.

Pareiškėjas Leidimą plėsti gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y., kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Pakeitimo įstatymo pataisomis nuspręsta panaikinti mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytinus elektros energijos supirkimo tarifus.

Taip pat sutrumpintas elektrinės statybos terminas, pareikalauta, kad būtų pateiktos užtikrinimo priemonės – garantijos. Iki to galiojusios redakcijos Įstatyme elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su Leidimo plėsti išdavimo momentu. Tik žinodamas garantuojamą supirkimo tarifą, pareiškėjas galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Atitinkamai nuo Leidimo plėsti gavimo momento energetikos projektą įgyvendinantis pareiškėjas, žinodamas būsimą fiksuotą tarifą, investavo didžiąją lėšų dalį (įsigijo energetikos objekto įrangą, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.).

Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, kad fiksuoti tarifai taikomi tie, kurie galios Leidimo gaminti išdavimo momentu, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta. Dėl jo teises pabloginančio teisinio reglamentavimo, pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 31 d.

Dėl pakeisto ir jo teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, pareiškėjas patyrė žalą, o atsakovui kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėsti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjui išdavus Leidimą plėsti.

Įstatymas garantavo, kad, išdavus Leidimą plėsti iki 2012 m. gruodžio 31 d., elektros energija iš pareiškėjo bus superkama jo išdavimo metu galiojusiu tarifu. Priimant Pakeitimo įstatymą, buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, t. y. atsakovas atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), o panašaus pobūdžio ginčas, susijęs su teisės aktų galiojimu, buvo sprendžiamas 2012 m. sausio 25 d.

Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo byloje. Taip pat nurodė, kad Pakeitimo įstatymas pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes: valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikina Leidimu plėsti pareiškėjo turėtas teises, įgytas pagal Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.); Pakeitimo įstatymas iš esmės yra taikomas atgal; pareiškėjas, gavęs Leidimą plėsti iki 2013 m. sausio 31 d., pagrįstai galėjo tikėtis, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėsti išdavimo momentu ir dėl to patyrė žalą.

Pareiškėjas tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir grąža bus gerokai mažesnė, kadangi visi jo paskaičiavimai dėl projektų finansinės grąžos, atlikti galiojant Įstatymo redakcijai, galiojusiai iki 2013 m. sausio 31 d., po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualūs ir neteisingi, taigi buvo pažeisti jo teisės ir teisėti lūkesčiai. Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus.

Pažeistas ir proporcingumo principas, Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių energetikos išteklių energetikos politikos reguliavimo praktikos, taip pat pažeidžia teisėtus lūkesčius ir interesus, pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėjas nebūtų patyręs nuostolių, todėl yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų nuostolių. Dėl to, kad asmenims, Leidimus plėsti gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 1 ir 2 daliai, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek jo 6 straipsnyje įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, todėl prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Ministerijos, atsiliepimuose prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni, Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatytu tarifu, gerokai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams.

Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, naudojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Pažymėjo, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti, kurį jis gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai, t. y. lex retro non agit principas neanalizuotinas.

Pareiškėjas, atsižvelgęs į viešai išplatintą informaciją apie nepamatuotą saulės energetikos plėtrą, besitęsiantį perteklių saulės energetikos sektoriuje, turėjo galimybę numatyti būsimą reglamentavimo pakeitimą. Pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė buvo pripažinta kaip atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl jis Įstatymo galiojimo metu dar nebuvo įgijęs teisės į fiksuotą tarifą. Be to, Leidime gaminti buvo nurodyta, kad leidimu elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, tai leidžia teigti, jog pareiškėjas laisva valia atliko eilę veiksmų ir tik po to, apskaičiavęs neva kilsiančią žąlą, kreipėsi į teismą.

Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas, pagal savo kompetenciją pakeitęs Įstatymo nuostatas, atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų, negali kilti civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Saulė Jums“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog atsižvelgus į tai, kad dėl Leidimo gaminti pareiškėjas kreipėsi ir Leidimas gaminti jam buvo išduotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, atsakovas pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Remiantis teisiniu reglamentavimu, atsakovas neturėjo pagrindo Leidime gaminti įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijai supirkti turi būti taikomi tarifai pagal Leidimo plėsti išdavimo datą, t. y. atsakovas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu nebegaliojusiomis teisės normomis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo reikalavimus grindžia ne Ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtais veiksmais, bet Įstatymo nuostatų pakeitimu jam nepalankiu būdu. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 str. 2 d.). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Dėl skundo argumentų, susijusių su principo lex retro non agit taikymu, pažymėta, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti, kurį jis gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013). Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo lex retro non agit, nes su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. kovo 27 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie Leidimus plėsti gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimų atlyginti žalą teigiant, kad pažeisti jo teisėti lūkesčiai, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, kad, pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas, teismas citavo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 ir priėjo išvadą, kad joje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pripažino teisėta atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu (LVAT 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014).

Teismas vertino, jog kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių, nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Dėl prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 58 914,42 Lt dydžio turtinę žalą, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y. 0,19 Lt už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB LESTO parduotą elektros energijos kilovatvalandę, teismas nurodė, kad kadangi Leidimą gaminti Ministerija išdavė remdamasi jo išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija, veikė pagal savo kompetenciją, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Kitų galimai neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad neteisėti valdžios institucijos veiksmai nagrinėjamu atveju byloje nenustatyti, o tai reiškia, kad neįrodyta būtinoji civilinės atsakomybės, nustatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje, sąlyga, o nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, viešoji atsakomybė negalima. Taigi pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui nekilo abejonių dėl ginčui spręsti taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Atkreiptas dėmesys, kad LVAT tokio pobūdžio bylose (2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014) taip pat netenkina pareiškėjų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui. Tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655/2014 kreipimasis į Konstitucinį Teismą iš esmės yra grindžiamas panašiais argumentais. Pareiškėjas nenurodė naujų reikšmingų argumentų, į kuriuos nebūtų atsižvelgta minėtose LVAT nutartyse. Taigi prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra atmestinas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą tenkinti remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atmestas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, nes jis yra išvestinis iš reikalavimo atlyginti žalą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Kadangi pareiškėjo skundas netenkintinas, jam nepriteistos ir bylinėjimosi išlaidos.

III. Pareiškėjas UAB „Saulė Jums“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo:

1) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją;

3) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Saulė Jums“ skundą tenkinti: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 58 914,42 Lt (17 062,80 Eur) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, prisiėmė išimtinius Konstitucinio Teismo įgaliojimus, todėl priėmė nepagrįstą bei naikintiną sprendimą. Pažymi, jog valdžios institucija, kurios veiksmų teisėtumas ginčijamas šioje byloje – Seimas. Žalą pareiškėjas kildina iš Seimo priimtų Pakeitimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, nes minėtų nuostatų galiojimas pareiškėjo atžvilgiu galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, bylas dėl žalos, esant poreikiui taikyti CK 6.271 straipsnyje numatytą teisinį reguliavimą, nagrinėja administraciniai teismai. Taigi, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje pareikštus reikalavimus, privalo tinkamai įvertinti civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą, kitaip pareiškėjo teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą per se būtų paneigta. Reikalavimo priteisti žalą neįmanoma išnagrinėti neįvertinus skundžiamo subjekto veiksmų teisėtumo. Seimo veiksmų teisėtumą įvertinti šioje byloje privalo nebūtinai bylą nagrinėjantis teismas, pareiškėjas prašė perduoti šį klausimą nagrinėti kompetentingam Konstituciniam Teismui, tačiau teismas šio prašymo netenkino, nurodydamas, jog pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra. Darydamas tokią išvadą, teismas pats įvertino Seimo veiksmų teisėtumą priimant Pakeitimo įstatymą. Teismas taip pat neįvertino bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su Seimo veiksmų priimant Pakeitimo įstatymą teisėtumo vertinimu. Teismas nepasisakė dėl argumentų, susijusių su teisėkūros reikalavimų laikymusi priimant Pakeitimo įstatymą, taip atsisakė įvertinti aplinkybes, kurios yra esminės ir turi įtakos bylos baigčiai, nes įstatymų leidyba yra tie atsakovo veiksmai, kurie šioje byloje vertinami teisėtumo požiūriu.

2) Teismas netinkamai įgyvendino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą pareiškėjo teisę į teismą, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos. Nors bylą nagrinėjančio teismo nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, jis negali ginčo spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (jog tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes tokiu būdu teisingumo vykdymas tik imituojamas.

3) Dėl Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo netinkamo aiškinimo, nurodė, kad teismas netinkamai vertino pareiškėją ir valstybę siejančius teisinius santykius bei teisinio reguliavimo įtaką šių santykių turiniui. Teigia, kad pareiškėją ir valstybę sieja trijų rūšių teisiniai santykiai, susiję su: Leidimo plėtrai išdavimu; Fiksuoto tarifo nustatymu; Leidimo gaminti elektros energiją išdavimu. 2013 m. sausio 17 d. priėmus Pakeitimo įstatymą, ir jam įsigaliojus 2013 m., vasario 1 d., fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą Seimas susiejo ne su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o su Leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėją ir valstybę siejantį turtinio teisinio pobūdžio santykį, susiklosčiusį Leidimo plėtrai išdavimo dieną AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2096 redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) pagrindu pakeitė, t. y. vienašališkai pakeitė susiformavusių ir galiojančių turtinio pobūdžio teisinių santykių turinį, dėl ko įsiterpė į jau nustatytus ir galiojančius teisinius santykius. Tai įrodo, jog atsakovas, priėmęs Pakeitimo įstatymą taip, kad būtų įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius, pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Nežiūrint į tai, jog Leidimus gamybai pareiškėjas gavo įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Leidimo gamybai išdavimo juridinis faktas pakeitė su Fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėją siejančius Leidimų plėtrai išdavimo pagrindu. Pakeitimo įstatymas nustatė reguliavimą, kuris taikomas jau įvykusiems juridiniams faktams ir tų faktų pagrindu susiformavusiems teisiniams turtinio pobūdžio santykiams. Be to, teismas neįvertino, kaip Pakeitimo įstatymu pareiškėjo teisinė padėtis buvo palengvinta, nors Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams.

4) Pasisakydamas dėl byloje taikytų 2013 m. gruodžio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 motyvų, pažymi, kad atsakovas privalėjo įrodyti, kad kainų vartotojams padidėjimas yra pernelyg didelis, t. y. pažeidžiantis vartotojų interesus, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjo elektrinėje pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas Leidimo plėtrai išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje. Byloje nesant įrodymų apie elektros energijos kainos vartotojams nepagrįstumą, nėra pagrindo prieiti prie išvados, jog elektros energijos kaina vartotojams tapo per didelė, jog 2011 m. galiojančiu teisiniu reguliavimu nustatytas skatinimo mechanizmas paneigia tautos gerovės turinį, jog atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus papildomai.

5) Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančia bei vėliau panaikinančia direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“ (toliau – ir Skatinimo direktyva), teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, bylos aplinkybių kontekste kyla pareiga kreiptis į ESTT prašant priimti prejudicinį sprendimą.

Atsakovo atstovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Teismas pagrįstai konstatavo, kad sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Remiasi Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Informuoja, kad 2012 m. Ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatyme (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Akivaizdu, kad taip (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP), būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekdamas apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių – t. y. priimti įstatymo pakeitimus. Be to, fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Komisijos 2011 m liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika. Šios metodikos 9 punktas įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

2) Pareiškėjo argumentai byloje panašūs į tuos, dėl kurių pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, todėl šioje byloje taikytinas minėtoje nutartyje suformuotas precedentas. Nagrinėjamoje byloje, kaip ir minėtoje jau išnagrinėtoje byloje, nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Byloje taip pat nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas Leidimą plėsti, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos.

3) Dėl kreipimosi į ESTT, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad atsakovui nekyla klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo, apeliantas taip pat nenurodo jam, dėl turinio ar dėl galiojimo, nesuprantamų Direktyvos nuostatų. Atsakovui taip pat nėra įžiūrimas Pakeitimo įstatymo neatitikimas Direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Apeliaciniame skunde cituojama Skatinimo direktyva 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta. Atkreipia dėmesį į ESTT bylas, kuriose pasisakyta dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas pabrėžia, jog žalą kildina iš Lietuvos Respublikos Seimo priimtų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo, nes jų galiojimas galimai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs panašių bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimo, susijusio su leidimo gaminti elektros energiją teisėtumu nekelia, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose pateiktas teisės aiškinimas aktualus ir šioje byloje, nes pareiškėjo reikalavimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais – pakeistu teisiniu reguliavimu atsinaujinančių išteklių energetikos srityje.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (2006 m. kovo 28 d. nutarimas), į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), ABTĮ 13 straipsnio nuostatas, sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas, kuriuo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas remiasi ir kitose panašiose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1581/2014; 2014 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1629/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1713/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-143/2016 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, byloje analizuojamų ribojimų tikslą, analizuojamos valstybės srities specifiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog:

„Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Remiantis minėtuoju išaiškinimu bei įvertinus bylos medžiagą, vertintina, jog pareiškėjas šiuo konkrečiu atveju neįrodė, kad pasikeitusiu valstybės teisiniu reglamentavimu (fiksuotų supirkimo tarifų koregavimu į mažesnę pusę) buvo pažeista jo įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra. Net pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau buvo taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.), o pareiškėjas neįrodė, jog tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti interesų, kurių jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Vertintina, jog pareiškėjas vykdo veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas (žr. PVM sąskaitas faktūras (I t., b. l. 115-122).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, esą teisinio reguliavimo pokyčiai pradėti taikyti retrospektyviai, tokiu būdu įsiterpiant į susiformavusius teisinius santykius ir pažeidžiant konstitucinį lex retro non agit principą. Supirkimo tarifų pakeitimą įtvirtinęs Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėtas taikyti tik gavus leidimus gaminti elektros energiją. Šis leidimas, pareiškėjui išduotas 2013 m. kovo 27 d., taigi jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliaciniame skunde pareiškėjo pateiktu kitokiu Pakeitimo įstatymo retrospektyvaus veikimo ir pareiškėją bei valstybę siejančių santykių aiškinimu, jis laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Teigti, jog pasikeitusiu teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius, t. y. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimo metu nustatytus fiksuotus supirkimo tarifus, nepagrįsta dar ir dėl to, jog tame pačiame leidime buvo įtvirtinta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo nustatyta, kad konkrečiu atveju teisinio reguliavimo pakeitimais buvo pažeista pareiškėjo įgytų teisių esmė, t. y. nenustatyta neteisėtų valstybės veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti turtinę žalą pareiškėjui, nes pagal viešąją atsakomybę reglamentuojančias normas tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.). Nesant kurios nors iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų, ji kilti negali.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog atsakovas neįrodė, kad pareiškėjo elektrinėje pagamintos elektros energijos gamybos skatinimas leidimų plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo sąlygomis lemtų tokį elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą, jog jis būtų laikomas ženkliu ir pažeidžiančiu vartotojų ilgalaikius interesus, numatytus ilgalaikės valstybės raidos strategijoje. Pareiškėjo manymu, byloje nesant įrodymų apie elektros energijos kainos vartotojams nepagrįstumą, nebuvo pagrindo prieiti prie išvados, jog elektros energijos kaina jiems tapo per didelė ir atsirado poreikis ginti elektros energijos vartotojus papildomai keičiant teisinį reguliavimą.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog, pirma, atsakovas teikė pakankamai duomenų apie teisinio reguliavimo pakeitimus lėmusius veiksnius, t. y. kertinį siekį užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui, pateikdamas atitinkamus duomenis (įskaitant ir duomenis apie tai, kiek papildomų VIAP lėšų reikėtų minėtųjų pataisų nepriėmus) tiek procesiniuose dokumentuose, tiek darydamas nuorodas į Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo parengiamąją medžiagą, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog tokių duomenų byloje nebuvo pateikta. Antra, pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau tiria, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą. Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 542-877). Nagrinėjamoje byloje įstatymų leidėjas, turėdamas itin plačią diskreciją reguliuoti skatinimo priemonių energetikos sektoriuje skyrimą ir priimdamas teisinio reguliavimo pakeitimus, atliepiančius viešųjų interesų pokyčius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013), minėtos diskrecijos išorinių ribų nepažeidė.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas viršijo administracinių teismų kompetenciją, nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamai bylai aktualių teisinio reguliavimo pakeitimų teisėtumo tyrimo, taip prisiimdamas Konstitucinio Teismo įgaliojimus. Pareiškėjo nuomone, nors bylą nagrinėjančio teismo ir nesaisto įstatyminė pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas negali ginčo spręsti netirdamas ir nesikreipdamas į kompetentingą teismą dėl civilinės atsakomybės taikymui reikšmingos aplinkybės įvertinimo vadovaujantis vien formaliais pagrindais (jog tokia teismo pareiga tiesiogiai nenustatyta įstatymu), nes tokiu atveju priimdamas sprendimą teismas tik imituotų teisingumo vykdymą.

Pastaruoju aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino įstatymo atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje – Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas (teismo manymas, kad byloje taikytinas įstatymas galbūt prieštarauja Konstitucijai) nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje.

Paminėtos teisės normos suponuoja, jog klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai). Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju – pareiškėjas) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjo) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai. Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytus argumentus. Pateikdamas tokius argumentus, bylą nagrinėjantis teismas paprastai pasisako dėl tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų supratimo ir aiškinimo (dažniausiai remdamasis Konstitucinio Teismo jau suformuotomis Konstitucijos aiškinimo taisyklėmis). Tačiau tai negali būti laikoma bylą nagrinėjančio teismo įsiterpimu į išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl konkrečios teisės normos atitikimo Konstitucijai jau vien dėl to, kad individualią bylą nagrinėjančio teismo teikiama (pirmiau aptarta) argumentacija neturi jokios prejudicinės reikšmės kitiems teismams sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kodėl jam nekilo abejonių dėl ginčui aktualaus teisinio reguliavimo teisėtumo, t. y. kodėl konkrečiu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija tokio pagrindo taip pat nenustatė. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti pareiškėjo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ar konstituciniam principui.

Taigi pareiškėjo argumentai dėl to, jog teismas, vertindamas jo prašymą, įstatymo normas taikė formaliai ir bylos be kreipimosi dėl kilusiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo konstitucingumo tyrimo pradėjimo išnagrinėti negalėjo, atmestini. Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, suformuotas ir apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo ir prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Remiantis pastaruoju Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, todėl nebegalioja), apeliaciniame skunde teigiama, kad ginčui aktualus Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Tačiau nagrinėjamoje byloje Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų nekyla, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima Direktyva), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (AIEĮ) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą.

Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į ESTT nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo AIEĮ, Pakeitimo įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų direktyvų nuostatoms, nepateikia motyvų apie tai, kad priimant minėtą AIEĮ nuostatą buvo netinkamai įgyvendintos kokios nors direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į ESTT.

Nors pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, jis prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių išteklių plėtra, Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, juo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis aiškiai įtvirtintas Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas, šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Pažymėtina, kad Direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus Direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje nekilo pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Atitinkamai pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Saulė Jums“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė