2022-01-13 Nr. AB-2274-3-61-3-00481-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2910-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00481-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 18.5.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. G. (toliau – ir pareiškėja) skunde prašė panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2020 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 49S-62-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“(toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria nuspręsta atkurti nuosavybės teises D. G. į 0,2786 ha, atlyginant pinigais už 0,2777 ha 803 Eur, ir įpareigoti NŽT iš naujo nagrinėti jos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nusprendžiant atlyginti už minėtą žemę natūra, o, nesant žemės, išmokant teisingą kompensaciją už ją – 13 887,33 Eur.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria nuosavybės teisės atkurtos pinigais, nes pareiškėja nebuvo teikusi prašymo ar sutikimo, kuriuo būtų pakeista jos valia atkurti nuosavybės teises natūra, o NŽT pareiškėjai nepasiūlė atkurti nuosavybės teisių į žemę natūra kitoje vietovėje. Piniginė kompensacija, kuri nurodyta Sprendime, yra neteisinga ir neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 dalies, taip pat rinkos kainos. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad žemės vidutinė rinkos vertė (duomenys neskelbtini) gatvėje yra 6,32 Eur / kv. m, indeksuota žemės sklypo vertė – 8,66 Eur / kv. m, mokestinė vertė – 58,70 Eur / kv. m, kurią nustato valstybės įmonė Registrų centras.

3. Pareiškėjos teigimu, atkūrus nuosavybės teises natūra, nekilnojamojo turto mokestis jai būtų skaičiuojamas nuo mokestinės vertės pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis. Piniginės kompensacijos dydis prieštarauja kitiems NŽT sprendimams, nes kompensacijos dydis už 1 kv. m yra tik 0,289 Eur. Sprendimo 1.2 punkte nurodyta, kad grąžinamos natūra 0,0009 ha žemės sklypo dalies vertė yra 49 Eur (5,4 Eur / kv. m), o 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 49S-115-(14.49.3) nuosavybės teise atkurtos 0,0112 ha žemės vertė – 578 Eur (5,16 Eur / kv. m), 0,0007 ha žemės vertė – 35 Eur (5 Eur / kv. m), 0,0010 ha žemės vertė – 53 Eur (5,30 Eur / kv. m), 2018 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 49s-3-(14.49.3.) nuosavybės teise atkurtos 0,0078 ha žemės vertė – 420,82 Eur (5,39 Eur / kv. m), 0,0068 ha žemės vertė – 367,28 Eur (5,40 Eur / kv. m), 0,0010 ha žemės vertė – 53,54 Eur (5,35 Eur / kv. m) ir t. t., t. y. vidutinė vertė yra 5,29 Eur.

4. Pareiškėja teigė, kad ji turi teisę reikalauti atlyginti pinigais už žemę bent pagal vidutinę sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje nurodytą žemės vertę, atkuriant natūra. Vidutinė vertė yra 5,29 Eur / kv. m x 2 777 kv. m = 14 690,33 Eur; 14 693,33 Eur–803 Eur = 13 887,33 Eur. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. 1243 „Dėl žemės sklypo mieste, už kurį kompensuojama pinigais, vidutinės vertės nustatymo ir kompensavimo mokėjimo tvarkos“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. vasario 7 d.) (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1243) 1 ir 2.1 punktais, pareiškėjai priklausytų 222,43 Eur už arą kompensacija, t. y. 223,43 Eur / a x 20 a x 1,6 koef., iš viso 7 117,76 Eur kompensacija, bet ne 803 Eur kompensacija.

5. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad, priimant Sprendimą pagal vėliausią pareiškėjai priimtą nuosavybės teisių atkūrimo sprendimą, t. y. 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 49S-115- (14.49.3), pareiškėjai likęs neatkurtas žemės plotas buvo 0, 2786 ha, Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje. Pagal galiojančias teisės aktų nuostatas nuosavybės teisės į žemę pareiškėjai gali būti atkuriamos tik šiais būdais – natūra (jei bus suprojektuoti papildomi žemės sklypai) arba pinigais. Valstybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Metodika) už valstybės išperkamą (negrąžintą) 0,2786 ha žemės plotą gali mokėti 806 Eur kompensaciją. Apie šias aplinkybės pareiškėja buvo informuota Vilniaus miesto skyriaus 2019 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 49SF-1129-(l4.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo (duomenys neskelbtini)“. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. A51-74145/19(2.14.2.12-MP8) „Dėl dokumentų perdavimo“ perdavė Vilniaus miesto skyriui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtinto atkurti natūra žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą. Remiantis šiuo įsakymu, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, o buvo priimtas Sprendimas, kuriuo pareiškėjai į žemės dalį buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra, už kitą dalį atlyginta pinigais.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2018 m. gruodžio 18 d. sprendime byloje Geglis prieš Lietuvą (peticijos Nr. 52815/15) konstatavo, jog Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) dėl per ilgai užtrukusio nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir priteisė 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT taip pat paragino Vyriausybę ir pareiškėją susitarti dėl teisingo atlyginimo. Šalims nepasiekus susitarimo dėl galimo žalos atlyginimo, EŽTT 2019 m. lapkričio 19 d. paskelbė sprendimą dėl teisingo atlyginimo byloje Geglis prieš Lietuvą (toliau – ir EŽTT sprendimas), kuriame pažymėjo, kad nuosavybės teisės pareiškėjai yra atkurtos tik iš dalies. Pareiškėjai buvo priteistas 1 500 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 500 Eur teisinių išlaidų atlyginimas. Vilniaus miesto skyriuje gautas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo EŽTT 2019 m. gruodžio 18 d. raštas Nr. (8.2.2.)26R-527 „Dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Geglis prieš Lietuvą“, kuriuo prašoma atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai bus atkurtos nuosavybės teisės natūra į 9 kv. m ploto žemės sklypą bei vykdant EŽTT sprendimą dėl teisingo atlyginimo, kuriame buvo nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimas atlyginant pinigais bus laikomas tinkamu nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimu ir, nesant galimybės atkurti pareiškėjai nuosavybės teises natūra, prašoma priimti sprendimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į likusį plotą Vilniaus mieste, sumokant jai piniginę kompensaciją, tokiu atveju EŽTT galutiniam įvykdymui priteista 1 500 Eur turtinės žalos dydis būtų mažinimas tokia suma, kokia bus nurodyta sprendime atkurti pareiškėjai nuosavybės teises pinigais. Atsižvelgiant į tai, kad EŽTT sprendimas turi būti įvykdytas kaip įmanoma greičiau t. y. piniginė kompensacija turi būti sumokėta iki 2020 m. vasario 19 d., NŽT, vykdydama EŽTT sprendimą, 2020 m. sausio 20 d. Sprendimu nuosavybės teises pareiškėjai atkūrė į 0,0009 ha natūra (duomenys neskelbtini), už 0,2777 ha atlygino pinigais.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja neginčija fakto, kad NŽT vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė, tačiau iš esmės kvestionuoja pačią skaičiavimo tvarką, kuri yra įtvirtinta Metodikoje. Atsakovas akcentavo, kad viešojo administravimo institucijos privalo veikti atsižvelgdamos į teisės aktų nuostatas. Vilniaus miesto skyrius, apskaičiuodamas valstybės išperkamos žemės vertę, vadovavosi Metodika, kurioje yra išdėstyta tvarka, kuria reikia remtis apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės atlyginimo už iki 1940 metų okupacijos turėtos žemės išpirkimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą yra pasisakęs dėl Metodikos atitikties Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) bei nurodęs, kad atlyginimo už negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina (1994 m. gegužės 27 d., 1988 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 3 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

9. Atsakovas nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius nustatė tokį atlyginimo už nuosavybės teisių atkūrimą dydį pinigais, koks yra nustatytas teisės aktuose, t. y. apskaičiuojant piniginės kompensacijos dydį buvo vertinama žemės kokybė, buvusi iki 1940 metų nacionalizacijos, o ne šiuo metu egzistuojanti valstybės, savivaldybių ir kitų asmenų pastangomis sukurta rinkos vertė. Atsakovo teigimu, NŽT Vilniaus miesto skyrius, apskaičiuodamas atlyginimą už valstybės išperkamą žemę, teisingai pritaikė Metodikoje įtvirtintas valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo taisykles, todėl nėra pagrindo naikinti Sprendimą. Priešingos kompensacijos priteisimas viršytų valstybės nustatytos kompensacijos dydį ir pareiškėjai tokiu būdu būtų priteisiama žymiai didesnė kompensacija nei ją gauna kiti piliečiai, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės pinigine išraiška.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad EŽTT sprendimo 20 punkte konstatuota, kad „iki šiol pareiškėjos nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste yra atkurtos tik iš dalies. Savo pastabose pareiškėja teigė, kad, kadangi Vilniuje nebėra laisvos žemės, ji norėtų, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos sumokant jai piniginę kompensaciją. Atsižvelgdamas į Vyriausybės pastabas šiuo klausimu, Teismas mano, kad pareiškėjai turėtų būti atlyginta turtinė žala. Jeigu nacionalinėms valdžios institucijoms vėliau būtų pateikti kokie nors susiję reikalavimai, pastarosios turėtų teisę atsižvelgti į kompensaciją, kurią šiuo sprendimu priteisė Teismas (žr. Gladysheva prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, § 104, 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas, ir Nekvedavičius prieš Lietuvą (dėl teisingo atlyginimo), peticijos Nr. 1471/05, § 23, 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimas)“.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo, remdamasis Konstitucinio Teismo ir EŽTT suformuota praktika, teigė, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų, o Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą. Atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Pareiškėjos skundo tenkinimas ir didesnės kompensacijos priteisimas prieštarautų ne tik Konstitucijai, EŽTT praktikai, bet ir paneigtų EŽTT sprendimu pareiškėjai priteistos kompensacijos dydį, kuris jai buvo priteistas, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjos D. G. skundą atmetė.

14. Remdamasis bylos rašytiniais duomenimis, teismas nustatė, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2019 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 49SF-3528-(14.49.104) „Dėl susipažinimo su sprendimo projektu“ pareiškėją informavo, kad yra parengtas NŽT sprendimo projektas atkurti pareiškėjai nuosavybės teises grąžinant natūra sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), bei už likusią neatkurtą 0,2777 ha žemės dalį atlyginti pinigais. NŽT 2020 m. sausio 20 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-62-(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei D. G.“, kuriuo nusprendė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2786 ha žemės, grąžinant natūra 0,0009 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,0552 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o už 0,2777 ha žemės atlyginti pinigais, išmokant 803 Eur. 2020 m. vasario 24 d. 803 Eur piniginė kompensacija buvo pervesta į pareiškėjos sąskaitą.

15. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka ir kiti juos įgyvendinantys teisės aktai.

16. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2019 m. lapkričio 19 d. sprendime dėl teisingo atlyginimo byloje Geglis prieš Lietuvą EŽTT pabrėžė, kad pareiškėja siekė, jog nuosavybės teisės Vilniaus mieste jai būtų atkurtos atlyginant pinigais, nes, kaip ji pati nurodė, Vilniaus mieste nebuvo laisvos žemės, į kurią būtų galima jai nuosavybės teises atkurti natūra turėtoje vietoje. Tačiau EŽTT nesutiko, kad pareiškėjai turi būti atlyginta visa jai negrąžintos žemės rinkos vertė. Atsakovas, vykdydamas minėtą EŽTT sprendimą, parengė sprendimo projektą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises atkuriant nuosavybės teises grąžinant žemę natūra sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), už likusią neatkurtą 0,2777 ha žemės dalį atlyginant pinigais, su kuriuo pareiškėja buvo pakviesta susipažinti ir su juo sutiko. Teismas konstatavo, kad iš esmės pareiškėja neginčija fakto, jog NŽT vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė.

17. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad Sprendime nurodyta kompensacija yra neteisinga, teismas pažymėjo, jog valstybė, atlygindama piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal Atkūrimo įstatymą negrąžinamas natūra, laikosi negrąžinamo turto ir vietoje jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Metodiką. Pareiškėjai piniginė kompensacija už jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,2777 ha žemės, apskaičiuota, remiantis minėta Metodika. Pareiškėja sutiko su Sprendimo projektu, dėl jo prieštaravimų nereiškė, todėl jai buvo pervesta 803 Eur kompensacija. Teismas nenustatė pažeidimų, kurie būtų padaryti atsakovui taikant Metodiką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kad atsakovas, vadovaudamasis Metodika, būtų neteisingai apskaičiavęs atlygintiną žemės vertę.

18. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimui taikomos kompensacijos sumą, tinkamai vadovavosi Metodikos nuostatomis, o ginčijama Sprendimo dalis neprieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai ir atitinka EŽTT formuojamą praktiką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą teismui kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybės. Todėl pareiškėjos skundą teismas atmetė.

III. 19. Pareiškėja D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

20. Pareiškėja nurodo, kad ji niekada nebuvo teikusi prašymo ar sutikimo, kuriuo būtų pakeista jos valia atkurti nuosavybės teises pinigais. Ji visada pageidavo, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos natūra. Tai, kad pareiškėja buvo pakviesta susipažinti su skundžiamu Sprendimu, nereiškia, kad ji su juo sutiko. EŽTT teisme pareiškėja nesiekė, kad nuosavybės teisės Vilniaus mieste būtų atkurtos atlyginant pinigais, ir tokio prašymo nereiškė. Pareiškėja EŽTT skirtuose dokumentuose dėstė savo tarpinę poziciją galimo taikaus susitarimo su Vyriausybe atveju, nekeitė savo valios dėl atkūrimo būdo. NŽT nebuvo teikti jokie teisiškai reikšmingi dokumentai, kuriais pareiškėja keistų valią dėl atkūrimo būdo. Teismas, teigdamas, kad EŽTT sprendime nurodyta, jog pareiškėja EŽTT siekė, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos pinigais, suteikia visai kitokią prasmę pareiškėjos pozicijai (ištraukia ją iš konteksto), nurodytai EŽTT sprendime originalo kalba.

21. Pareiškėja pažymi, kad EŽTT sprendimu buvo priteista 1 500 Eur turtinei žalai atlyginti ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, tačiau EŽTT sprendimą turėjo vykdyti ne NŽT, o Teisingumo ministerija. Minėtame EŽTT sprendime nėra nurodyta, kad turtinė žala pareiškėjai turi būti išmokėta neatkurtos nuosavybės sąskaita ar kad atitinkama teismo sprendimu priteista suma turi būti mažinama atkuriamos nuosavybės sąskaita, darant įskaitymą.

22. Pareiškėjos teigimu, teismas nepakankamai visapusiškai išnagrinėjo kompensacijos dydžio klausimą, nes kompensacija neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies, nustatančios, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant. Kompensacija neatitinka rinkos kainos (vidutinė rinkos vertė (duomenys neskelbtini) – 6,32 Eur/ kv. m), indeksuotos žemės sklypo vertės (8,66 Eur / kv. m) ir mokestinės vertės (58,70 Eur / kv. m). Nuosavybės teises atkūrus natūra, nekilnojamojo turto mokestis pareiškėjai būtų skaičiuojamas nuo mokestinės vertės pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis. Teismas nepakankamai išsamiai įvertino tai, kad piniginės kompensacijos dydis prieštarauja kitiems NŽT sprendimams, nes kompensacijos dydis už 1 kv. m yra tik 0,289 Eur.

23. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad ji turi teisę reikalauti atlyginti pinigais už grąžinamą žemę bent pagal vidutinę sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje nurodytą žemės vertę, nuosavybės teises atkuriant natūra. Pareiškėjos vertinimu, vidutinė vertė yra 5,29 Eur / kv. m x 2 777 kv. m = 14 690,33 Eur; 14 690,33 Eur–803 Eur = 13 887,33 Eur. Vadovaujantis Vyriausybės nutarimo Nr. 1243 1 ir 2.1 punktais, pareiškėjai priklausytų 222,43 Eur už arą kompensacija, t. y. 223,43 Eur / a x 20 a x 1,6 koeficientas, iš viso 7 117,76 Eur kompensacija, bet ne 803 Eur kompensacija.

24. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, ir laikosi pozicijos, kad Vilniaus miesto skyrius, apskaičiuodamas atlyginimą už neatkurtą žemės dalį, teisingai pritaikė Metodikoje įtvirtintas apskaičiavimo taisykles ir tinkamai apskaičiavo žemės vertę, todėl nėra pagrindo naikinti Sprendimą.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas EŽTT sprendimu, todėl skundo tenkinimas ir didesnės kompensacijos priteisimas prieštarautų ne tik EŽTT praktikai, bet ir paneigtų EŽTT sprendimu pareiškėjai priteistos kompensacijos dydį, kurį teismas priteisė, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Bylos dalykas – atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 49S-62-(14.49.3) dalies, kuria pareiškėjai D. G. už natūra neatkurtą nuosavybės teisę į 0,2777 ha žemės atlyginta pinigais (803 Eur), pagrįstumas ir teisėtumas.

29. Pareiškėja Sprendimo dalies nepagrįstumą ir neteisėtumą įrodinėja tuo, kad ji neteikė prašymo ar sutikimo, kuriuo būtų pakeista jos valia atkurti nuosavybės teises natūra, t. y. ji visada pageidavo, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, be to, nustatyta piniginė kompensacija yra per maža, t. y. neteisinga. Pareiškėja nurodo, kad nesant galimybės atkurti nuosavybės teisės natūra, jai turėtų būti išmokėta 13 887,33 Eur kompensacija.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo netenkino, nustatęs, kad pareiškėjos ginčijama Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, nes EŽTT sprendime pabrėžė, jog pareiškėja siekė, kad nuosavybės teisės Vilniaus mieste jai būtų atkurtos atlyginant pinigais, o valstybė, atlygindama piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal Atkūrimo įstatymą negrąžinamas natūra, laikosi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjai neatkurtos 0,2777 ha žemės vertę, teisingai pritaikė Metodikoje įtvirtintas valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo taisykles.

31. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymėtina, kad atsižvelgiant į pareiškėjos skundo pagrindą (aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas skundo reikalavimas), šioje byloje kilusio ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas bei jo normas įgyvendinanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, o pagal šį reguliavimą nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

32. Nuosavybės teisių atkūrimas pagal Atkūrimo įstatymą yra grindžiamas pretendentų valia ir jai teikiamas prioritetas, kiek tai atitinka nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslus, nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų, paisant imperatyvų, kylančių iš protingo asmens elgesio standarto (lotynų kalba – bonus pater falias) ir gero administravimo principo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2755-552/2021; kt.).

33. Atsižvelgiant į priimtą Sprendimo dalį, kurią šioje byloje ginčija pareiškėja, skundo argumentus, kad pareiškėja atsakovui buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik natūra ir neteikė atsakovui prašymų dėl atlyginimo pinigais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo detaliai ir išsamiai išnagrinėti bei įvertinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo tinkamu pareiškimu per nustatytus terminus, įvertinti Atkūrimo įstatymo nuostatas, įtvirtinančias pareiškėjos galimybes pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą.

34. Aptariamu aspektu yra aktualios Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Nuosavybės teisių atkūrimo būdai (Atkūrimo įstatymo 4–8 str.) ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.) yra tapatūs arba panašūs, tačiau asmens valios pareiškimas dėl jų pasirinkimo yra skirtingi teisiniai santykiai, reglamentuojami skirtingų teisės normų ir nulemti skirtingų faktinių aplinkybių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-509-492/2020; kt.).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra siejamas ne su asmens valios pareiškimu per šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, bet su faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis pretendento galimybes atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytais būdais (žr. 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-1095/2007; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-939-525/2017; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1894-415/2018; kt.).

36. Kai pretendento prašyme išreikšta valia buvo nuosavybės teisės atkūrimas į žemę natūra, Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais jo valia dėl būdo, kuriuo atkuriama nuosavybės teisė (taip pat ir dėl atlyginimo būdo), nebuvo pakeista, NŽT turi teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės šiam asmeniui atkūrimo atlyginant pinigais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2382-415/2021; kt.).

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas pagrįstai, priimdamas ginčijamą Sprendimo dalį, vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjos atsakovui NŽT išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, o apsiribojo tik tuo, jog EŽTT sprendime pabrėžė, kad pareiškėja siekė, jog nuosavybės teisės Vilniaus mieste jai būtų atkurtos atlyginant pinigais. Tačiau EŽTT sprendime nurodytos aplinkybės apie tai, kad pareiškėja pastabose teigė, jog ji norėtų, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos sumokant jai piniginę kompensaciją, negali būti vertinamos, kaip pareiškėjos valios pakeitimas.

38. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT sprendime nurodyta, jog savo pastabose pareiškėja teigė, kad kadangi Vilniuje nebėra laisvos žemės, ji norėtų, kad jos nuosavybės teisės būtų atkurtos sumokant piniginę kompensaciją (pareiškėja prašė 282 918 Eur kompensacijos), tačiau pareiškėjos pozicija dėl mokėtinos kompensacijos, atitinkančios rinkos vertę, nebuvo pripažinta kaip pagrįsta.

39. Šioje byloje pareiškėja taip pat ginčija atsakovo pagal Metodikos nuostatas apskaičiuotą kompensaciją, nurodo detalius skaičiavimus, kuriais remdamasi teigia, kad turėjo būti nustatyti kitokio dydžio įkainiai, kompensacijos dydis prieštarauja kitiems NŽT sprendimams.

40. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino šių pareiškėjos nurodytų argumentų, taip pat nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su kompensacijos dydžio apskaičiavimu, o apsiribojo konstatacija, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius teisingai pritaikė Metodikoje įtvirtintas valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo taisykles, apskaičiuodamas pareiškėjai neatkurtos 0,2777 ha žemės vertę ir nustatydamas, kad ji yra 803 Eur, pažeidimų, kurie būtų padaryti atsakovei taikant Metodiką, nenustatyta. Tokia konstatacija paremta apibendrinta nuostata, kad tai matyti iš bylos duomenų. Tačiau byloje nėra jokių konkrečių duomenų, kad būtų galima patikrinti, ar teisingai taikant Metodikos nuostatas buvo apskaičiuotas kompensacijos dydis.

41. Nagrinėjant pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijamas atsakovo pagal Metodikos nuostatas apskaičiuotas kompensacijos dydis, akcentuotina, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nėra nurodęs argumentų bei pateikęs juos patvirtinančių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad pagal Metodikos nuostatas kompensacijos dydis apskaičiuotas teisingai. Pažymėtina, kad esant ginčui dėl kompensacijos dydžio apskaičiavimo, byloje turi būt pateikti pakankami įrodymai, kuriuos įvertinus būtų galima spręsti dėl pareiškėjui apskaičiuotos kompensacijos pagrįstumo (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1690-789/2021).

42. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjos skundo aplinkybių, kurios sudaro skundo pagrindą, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos išreikšta valia dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, apskaičiuotu kompensacijos dydžiu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl panaikintinas.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017; kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

44. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes būtina rinkti papildomus įrodymus ir juos vertinti, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė