2015-12-15 Nr. AB-24401-3-61-3-02006-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1985-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02006-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) teismui pripažinus, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, jį atnaujinti; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2536 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti prašymus“; 3) priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 7 657,57 Lt; 4) priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 794,64 Lt.

Spręsdamas skundo priėmimo klausimą, teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi priėmė nagrinėti tik pareiškėjo reikalavimą dėl VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2536 panaikinimo, o kitus pareiškėjo reikalavimus atsisakė priimti (b. l. 16–17). Pareiškėjas šios nutarties neskundė.

Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu buvo mokama sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius. Jis kreipėsi dėl neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo, tačiau VSDFV atsisakė nagrinėti prašymą, motyvuodama tuo, kad jis praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėjas su tuo nesutiko. Pensijų mažinimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai apribojo asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias sumažintos pensijos dirbantiems, prieštarauja Konstitucijai. Todėl dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 26–29, 30–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), Valstybinio socialinio draudimo įstatymu (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškose bylose. Teigė, kad ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo yra neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, nuo šios datos skaičiuotinas skundo padavimo terminas. Todėl, į VSDFV kreipdamasis tik 2014 m. vasario 10 d., pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą. Nebuvo pagrindo atnaujinti pareiškėjui skundo padavimo terminą, todėl VSDFV, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nagrinėti pareiškėjo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Mažeikių skyrius) atsiliepimu į skundą (b. l. 20–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pirmoji sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio 26 d., vadinasi, jau nuo šios datos pareiškėjas sužinojo apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija. Pareiškėjas su prašymu dėl 2010–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo į VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyrių kreipėsi 2014 m. vasario 10 d., todėl VSDFV pagrįstai konstatavo, kad 3 metų apskundimo terminas yra praleistas. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių, objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti praleistą terminą. Priešingai, jis buvo darbingas, nesergantis asmuo, kuris turėjo visas galimybes kreiptis dėl sumažintos pensijos išmokėjimo anksčiau.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 58–63) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2536; įpareigojo VSDFV Mažeikių skyrių išmokėti pareiškėjui 2 217,79 Eur (7 657,57 Lt) senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; atmetė kitus reikalavimus.

Teismas nurodė, kad nors 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi priėmė nagrinėti tik pareiškėjo skundo reikalavimą dėl VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2536 panaikinimo, o kitus pareiškėjo reikalavimus atsisakė priimti, tačiau, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2015 m. sausio 16 d. prašymą, kuriame jis prašė skundą dėl neišmokėtos senatvės pensijos priteisimo patenkinti, nagrinėjo pareiškėjo skundą dėl visų reikalavimų. Teismo nuomone, šiuo atveju nebus pažeistas procesinių staigmenų negalimumo principas, nes, remiantis VSDFV įstaigų pozicija kitose analogiškose bylose, VSDFV palaiko savo nuomonę, kad pareiškėjų reikalavimai dėl pensijos išmokėjimo pareikšti praleidus įstatyme nustatytą terminą, todėl į teismą jie kreipėsi neišsprendus ginčo privaloma ikiteismine ginčo sprendimo tvarka. Iš VSDFV ir VSDFV Mažeikių skyriaus atsiliepimų akivaizdu, kad paminėta pozicija yra palaikoma ir šioje byloje.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilęs dėl VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2536 teisėtumo ir pagrįstumo ir senatvės pensijos mažinimo ginčo laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, jog byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme, todėl pirmiausia vertino, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą. Senatvės pensijų mokėjimo klausimus reguliuoja viešosios teisės normos, t. y. specialusis Pensijų įstatymas, kuriame ginčui aktualiu 2010–2011 m. laikotarpiu iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo aiškiai nustatyta ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais iškėlimo tvarka ir kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją procedūrinis terminas. Teismas vadovavosi iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1, 2 dalimis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi ir iki 2013 m. sausio 1 d., ir po 2013 m. sausio 1 d.) ir padarė išvadą, kad ginčams dėl VSDFV administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013). Įstatyme taip pat aiškiai nustatytas skundo padavimo VSDFV terminas – per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą (veiksmą, neveikimą). Pasinaudojęs įstatyme nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, asmuo skundą dėl viešojo administravimo priimto individualaus akto ar veiksmo (neveikimo) gali paduoti administraciniam teismui, laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22–24, 32–33 straipsniuose nustatytų procesinių normų per 20 dienų terminą, skaičiuojamą nuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo gavimo dienos.

Teismas nurodė, kad ginčui spręsti reikšmingi yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1296/2014 ir kt. Šiais išaiškinimais teismas privalėjo vadovautis (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.).

Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Šios faktinės aplinkybės pareiškėjas ir neginčijo. Pareiškėjas dėl neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo į VSDFV teritorinį skyrių kreipėsi 2014 m. vasario 10 d. prašymu. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo taikymo perskaičiuotą (sumažintą) senatvės pensiją. Todėl VSDFV iš esmės pagrįstai 2014 m. kovo 19 d. sprendime Nr. (6.5) I-2536 konstatavo, kad pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

Teismas, kita vertus, nustatė, jog paminėtame sprendime VSDFV taip pat paaiškino pareiškėjui, kad Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Toks paaiškinimas, teismo manymu, iš esmės reiškia ne ką kita, kad VSDFV neturi teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo taikymo ginčo laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Taigi nagrinėjamu atveju nurodytame sprendime VSDFV, nors ir konstatavo, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs terminą, nėra pagrindo jį atnaujinti, dėl to nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo, t. y. kad nėra teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Tai leido teismui konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, jog kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra, nes skundą teismui dėl VSDFV sprendimo pareiškėjas padavė nepraleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 18 straipsnio 3 dalimi, 35 straipsniu, nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus, t. y. Mažeikių skyriaus struktūrinio padalinio, sprendimų (veiksmų), todėl, remiantis administracinių bylų teismingumo taisyklėmis, ginčas turėtų būti sprendžiamas Šiaulių apygardos administraciniame teisme. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad byla iš esmės išnagrinėta Vilniaus apygardos administraciniame teisme, vadovaudamasis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, teismas padarė išvadą, kad byla neperduotina nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 70 str.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau nurodytu laikotarpiu pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 7 657,57 Lt nepriemoka. Teismui nebuvo pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai.

Teismas pažymėjo, jog nekvestionuoja įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau, Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama paminėtos normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, kad valstybė netinkamai vykdė įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri pareiškėjui iki šiol neišmokėta.

Neapgynus pažeistos pareiškėjo teisės, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę (kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis nėra galutinis, t. y.

įvykdytas). Neatkūrus pareiškėjo turtinio praradimo, jo teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas privalo deramai pašalinti šį pareiškėjo teisių pažeidimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika leido teismui spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Ta aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą. Todėl dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl paminėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-911/2013, konstatavo, kad pareiškėjui neišmokėta senatvės pensijos suma priteisiama iš VSDFV Mažeikių skyriaus.

Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo (nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas (toliau – ir Kompensavimo įstatymas) nustato senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus), todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintų pensijų dalies, nedaro įtakos bylos baigčiai.

Atkreipė dėmesį, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo pensiją neleistinai perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Būtent pastaroji aplinkybė ir leido teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, o jis, manydamas, kad jam taikomas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos.

Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma tam tikrų terminų. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Teismas, be to, nepatenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, nes nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojęs Kompensavimo įstatymas nustato senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Pareiškėjas nenurodė teismui, kad šis įstatymas nevykdomas ir dėl to yra pažeidžiama jo teisė. Todėl dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui bus grąžinta paminėtame įstatyme nustatyta tvarka ir terminais.

Teismas konstatavo, kad VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2536 naikintinas dėl pirmiau paminėtų šio sprendimo trūkumų, nulemiančių jo neaiškumą (dviprasmiškumą), kai, nepaisant to, jog suformuluojamas sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą, tačiau kartu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės. Nors, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, priimdama ginčijamą sprendimą VSDFV iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ir tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriaus 2014 m. vasario 14 d. pažymoje Nr. (10.18) I-3720 nurodyta, kad senatvės pensija dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo pareiškėjui buvo mažinama 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, kuriuo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo jam buvo neišmokėta 7 657,57 Lt senatvės pensijos dalis, todėl teismo sprendime neteisingai nurodytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjui laikotarpis „nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.“.

2. VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendime Nr. (6.5) I-2536 aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad atsisakoma atnaujinti terminą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją apskųsti ir atsisakoma nagrinėti jo 2014 m. vasario 10 d. prašymo ir 2014 m. kovo 3 d. prašymo dalį, kuria reikalauja išmokėti 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Šiame sprendime pateikta informacija nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo prašymas dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo VSDFV buvo išnagrinėtas iš esmės, VSDFV valia dėl ginčo esmės neišreikšta, o tik informuojama apie įstatymų leidėjo ketinimus. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo prašymus, ir nepagrįstai nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl negautos senatvės pensijos dalies priteisimo bei jį patenkino. Teismas netinkamai įvertino VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2536 turinį.

3. Pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi 2014 m. vasario 10 d. prašymu, t. y. praleidęs 3 metų terminą, todėl VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (6.5) I-2536, kuriuo nuspręsta termino neatnaujinti ir nenagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. ir 2014 m. kovo 3 d. prašymų išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 67–69) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas patvirtino, kad skundams pensijų klausimais nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.

2. Pareiškėjas, 2014 m. vasario 10 d. ir 2014 m. kovo 3 d. kreipdamasis į VSDFV, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2536, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymus iš esmės, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą.

3. VSDFV sprendime pateikta informacija, kokius klausimo (pensijų grąžinimo / kompensavimo) sprendimo būdus numato Lietuvos Respublikos Seimas, prilyginama bendro pobūdžio informacijai, kuri prieinama kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui ir aktuali kiekvienam, kam buvo taikytos Laikinojo įstatymo nuostatos, tai negali būti prilyginama, kaip konstatavo teismas, pasisakymui dėl ginčo esmės.

4. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-892/2014 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 bei 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013.

5. Teismas neteisingai pasisakė ir įvertino bendro pobūdžio informaciją apie įstatymų leidėjo ketinimus, prilygindamas ją valios išreiškimui dėl ginčo esmės.

Pareiškėjas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b. l. 73–75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su teismo sprendimu, kuris yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Teisinė situacija dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo yra visiškai aiški, todėl teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bendruoju teisės principu iura novit curia, išsprendęs šią bylą ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, paliks galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neišmokėtos paskirtos senatvės pensijos dalies 2 217,79 Eur (7 657,57 Lt), kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo.

Atsakovas atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b. l. 77–78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad sutinka su apeliaciniu skundu. Pažymi, jog teismo sprendimas naikintinas remiantis apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini.

Pareiškėjas siekia VSDFV Mažeikių skyriaus jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Mažeikių skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2014 m. vasario 10 d. pareiškėjas padavė VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriui prašymą išmokėti jam sumažintą senatvės pensijos dalį, kuris šio skyriaus 2014 m. vasario 14 d. buvo persiųstas nagrinėti iš esmės VSDFV; o 2014 m. kovo 3 d. - prašymą atsakovui (VSDFV), kuriame prašė atnaujinti praleistą terminą kreiptis dėl pensijos nepriemokos išieškojimo, be kita ko, nurodydamas, jog apie savo teisės gauti visą jam paskirtą pensiją pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų prieštaravimo Konstitucijai (b. 1. 35, 39-40);

2) šiuos pareiškėjo prašymus išnagrinėjo VSDFV, kuri (pareiškėjo skundžiamu šioje administracinėje byloje) 2014 m. kovo 19 d. sprendimu atsisakė nagrinėti juos iš esmės. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimus dėl jam paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, be to, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą. Šiame sprendime informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka“ (b. 1. 36-38).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė - pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Mažeikių skyriaus Plungės skyriui paduotas 2014 m. vasario 10 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo prašymas atnaujinti paminėtą trejų metų terminą atsakovo buvo atmestas pagrįstai ir teisingai.

Pasisakydama dėl VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymas. Todėl pirmosios instancijos teismo kitoks šios informacijos įvertinimas kolegijos nepripažintinas pagrįstu ir yra atmestinas. Taigi kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo informacinio teksto įvertinimu, t. y. nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija) išnagrinėjo paminėtą pareiškėjo 2014 m. vasario 10 d. prašymą iš esmės ir kad ikiteisminė šio ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybės ir dėl to neteisingai išsprendė šį administracinį ginčą. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos yra naikintinas, o pareiškėjos teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo V. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė