2016-01-14 Nr. AB-1158-3-63-3-00048-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1-492/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00048-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. 2015 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2015 m. rugsėjo 22 d. patikslino, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti piniginę kompensaciją už 2001 metų nepanaudotas 40 dienų kasmetines atostogas – 1 420,92 Eur; 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką po 16,25 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki kol atsakovas sumokės priklausančią kompensaciją.

Pareiškėjas patikslintame skunde (II t., b. l. 44-46) nurodė, kad nuo 2001 m. sausio 2 d. buvo paskirtas „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato komisaru, o vėliau ir viršininku. 2001-2002 metais buvo kuriamos komisariato tarnybos, ieškoma patalpų, o jas suradus pareiškėjas rūpinosi patalpų pritaikymu policijos komisariato reikmėms. Tuo metu vadovybė pareiškėjo neišleido kasmetinių atostogų, nes reikėjo rūpintis, kad įsteigtas komisariatas galėtų tinkamai funkcionuoti. Nurodė, jog pareiškėjo tarnybos stažas atostogoms apskaičiuoti buvo 19 metų ir pagal tarnybos stažą už vienerius metus pareiškėjui priklausė 40 kalendorinių dienų atostogų.

Teigia, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą pareigūnui, kuriam kalendoriniais metais nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, jos turėjo būti suteikiamos ne vėliau kaip kitų metų I ketvirtį. Vėliau atostogos nebesuteikiamos ir dirbančiam pareigūnui kompensacija nemokama. Pažymėjo, jog pareiškėjas iš policijos sistemos nebuvo atleistas, o tik perkeltas į kitus komisariatus, tęsiant tarnybą policijoje, todėl mano, kad kompensaciją už nepanaudotas atostogas privalo sumokėti įstaiga, kurioje pasibaigia darbo ar tarnybiniai santykiai.

Pareiškėjas pabrėžė, kad pagal teisinį reglamentavimą teisę į kompensaciją už 2001 metų nepanaudotas atostogas įgijo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, todėl iki šio momento ieškinio senaties termino eiga reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už atostogas negalėjo prasidėti. Nurodė, jog remiantis 2001 ir 2002 metų asmens kortelių įrašais, atostogos pareiškėjui už 2001 metus nebuvo suteiktos nei 2001 metais, nei 2002 metų pirmąjį ketvirtį. Pareiga (rinkti duomenis apie atostogas) darbuotojui teisės aktais nėra numatyta.

Pareiškėjas pažymėjo, kad elgėsi sąžiningai, be to, iškart kreipėsi į Klaipėdos AVPK viršininką dėl 2014 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 30-TE-1515, kuriuo pareiškėją atleidus iš tarnybos nebuvo atsiskaityta už 2001 metų nepanaudotas atostogas. Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnį ir Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Statutas), 58 straipsnio 1 dalį darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, o aplinkybė, kad darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, yra teisiškai reikšminga aplinkybė, kurios buvimas sudaro pagrindą taikyti Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y.

įtvirtinta darbdavio pareiga sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką. Teismo sprendimu pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos 2014 m. kovo 27 d., todėl nuo šios dienos Klaipėdos AVPK turi sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką. Pagal Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, apskaičiuojamas dienos (valandos) vidutinis darbo užmokestis negali būti mažesnis už skaičiuojamąjį mėnesį teisės aktų nustatyta tvarka patvirtino minimaliosios mėnesinės algos pagrindu apskaičiuotą to mėnesio dienos užmokestį pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nedirbo visą skaičiuojamąjį laikotarpį (2014 metų I-ąjį ketvirtį), todėl vidutinis darbo užmokestis negali būti mažesnis negu skaičiuojamojo mėnesinio MMA pagrindu apskaičiuotas dienos vidurkis 16,25 Eur (325/20=16,25) Eur. Šiuo atveju būtų – 18 mėnesių x 20 darbo dienų x 16,25 = 5850 Eur.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimuose (II t., b. l. 36-37, 50-52) nurodė, jog nuo 2001 m. sausio 2 d. iki 2008 m. spalio 1 d. pareiškėjas dirbo „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato – savarankiškos policijos įstaigos vadovu. Pagal galiojančią tvarką, įsakymai dėl atostogų suteikimo savarankiškų teritorinių policijos įstaigų vadovams buvo rengiami policijos departamente atsižvelgiantį į pačių vadovų pateiktus prašymus. Remiantis Policijos departamento prie vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2001-2008 metais teisės aktų nustatyta tvarka prašymo suteikti atostogas už 2001 metus nebuvo pateikęs. 2008 m. balandžio 3 d.

Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko, Plungės rajono policijos komisariato viršininko, „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato viršininko ir Telšių rajono policijos komisariato viršininko įsakyme Nr. 73-V-37/78-V-31/44-V-13/86-V-23 „Dėl Mažeikių, Plungės rajonų ir Rietavo policijos komisariato reorganizavimo prijungimo būdu prie Telšių rajono policijos komisariato sąlygų paskelbimo“ (toliau – ir Reorganizavimo sąlygos) yra nurodytos Mažeikių, Plungės rajonų ir Rietavo policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo prie Telšių rajono policijos komisariato būdu sąlygos.

Reorganizavimo 32 punktas nustato, kad pagal 2008 m. spalio 1 d. buhalterinės apskaitos duomenis reorganizuojamų įstaigų turtas, teisės bei prievolės perduodamos reorganizavime dalyvaujančiai įstaigai. Reorganizavimo sąlygų 35 punkte numatyta, kad reorganizuojant reorganizuojamas įstaigas užtikrinamas šių policijos įstaigų veiklos tęstinumas, įsipareigojimų vykdymas, valstybės tarnautojų ir kitų darbuotojų socialinė apsauga. Vadovaujantis minėta nuostata, pareiškėjas, būdamas savarankiškos įstaigos vadovas, tikslu užtikrinti sklandų ir tinkamą reorganizuojamų įstaigų veiklos tęstinumą ir perimtų įsipareigojimų įgyvendinimą, turėjo pareigą perduoti visą informaciją – tame tarpe ir duomenis apie savo, kaip „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato viršininko, turėtas nepanaudotas atostogas, reorganizavime dalyvaujančiai įstaigai.

Teigė, jog pareiškėjas tyčia ir sąmoningai nutylėjo faktą, kad turi nepanaudotų kasmetinių atostogų, jis nesiėmė jokių veiksmų, kad galėtų pasinaudoti jam tuo metu priklausančiomis atostogomis. Pabrėžė, kad 2008 metais įvykus reorganizacijai, pareiškėjas, būdamas reorganizuojamos įstaigos vadovu, pažeisdamas Reorganizavimo sąlygų nuostatas, neperdavė informacijos apie jo turėtas nepanaudotas atostogas. Tokiu būdu nuo 2008 metų Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, o nuo 2012 metų ir Klaipėdos AVPK nebuvo perduota prievolė atsiskaityti pareiškėjui už jo 2001 metų nepanaudotas atostogas.

Pažymėjo, jog Klaipėdos AVPK apie pareiškėjo turėtas nepanaudotas atostogas už 2001 metus sužinojo pačiam pareiškėjui parašius prašymą atsiskaityti su juo už nepanaudotas atostogas po jo atleidimo iš Klaipėdos AVPK. Esant šioms aplinkybėms pareiškėjas negali reikalauti Klaipėdos AVPK atsiskaityti už nepanaudotas atostogas, apie kurių buvimą Klaipėdos AVPK sužinojo tik nutrūkus darbo santykiams, nes duomenys apie nepanaudotas atostogas ir prievolė už jas atsiskaityti nebuvo perduota dėl paties pareiškėjo sąmoningų ir tyčinių veiksmų.

Nurodė, kad vadovaujantis Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. buvo laikinai nušalintas nuo pareigų, todėl remiantis Tvarkos aprašo 6.5, 7.1, 7.2, 8 punktų nuostatomis, pareiškėjui piniginė kompensacija už 2001 metų nepanaudotas kasmetines atostogas turi būti lygi 0, kadangi nušalinimo nuo darbo laikas prilyginamas dirbtam laikui, bet darbo užmokestis nebuvo mokamas. Prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl kompensacijos už 2001 metais nepanaudotas 40 dienų kasmetines atostogas priteisimo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą tenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovą Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pareiškėjui A. V. išmokėti piniginę kompensaciją už 2001 metų nepanaudotas kasmetines atostogas – 1420,92 Eur (tūkstantį keturis šimtus dvidešimt eurų ir 92 centus). Kitą dalį pareiškėjo skundo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2001 m. sausio 2 d. buvo paskirtas „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato komisaru, o nuo 2003 m. gruodžio 8 d. „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato viršininku (I t., b. l. 32). Po įvykusio komisariatų reorganizavimo, pareiškėjas 2008 m. spalio 1 d. buvo pakirtas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK) „(duomenys neskelbtini)“ policijos skyriaus viršininku, o nuo 2012 m. balandžio 1 d. paskirtas Klaipėdos AVPK „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato viršininku (I t., b. l. 32). 2001 ir 2002 metų asmens kortelių duomenimis nustatyta, kad 2001 m. spalio 1 d. pareiškėjo stažas vidaus tarnyboje buvo 19 metų 2 mėnesiai ir 27 d. (I t., 65-74). Kasmetinės atostogos pareiškėjui buvo suteiktos nuo 2002 m. liepos 10 d. iki 2002 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2003 m. liepos 15 d. iki rugpjūčio 29 d., nuo 2004 m. liepos 5 d. iki rugpjūčio 9 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymai patvirtina, jog pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos už 2002, 2003, 2004, 2005 metus (I t., b. l. 77-79). Pareiškėjas tarnybiniais pranešimais taip pat prašė suteikti kasmetines atostogas už 2005, 2006, 2007, 2008 metus (I t., b. l. 80-83). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjui buvo suteiktos atostogos ir už 2008, 2009, 2010, 2011, 2012 ir 2013 metus (I t., b. l. 88-102). Duomenų, kad pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos už 2001 metus, nėra. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos personalo valdybos 2015 m. kovo 14 d. pateiktoje informacijoje nurodyta, kad atostogų prašymai ir grafikai už 1997-2005 metus sunaikinti remiantis su Lietuvos valstybės naujuoju archyvu suderintu Policijos departamento 2011 m. gruodžio 19 d. dokumentų sunaikinimo aktu Nr. 5-IL-1738 (I t., b. l. 77). Teismas sprendė, kad atsakovui tenka pareiga įrodyti, jog pareiškėjui buvo suteiktos jam priklausančios kasmetinės atostogos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015). Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, daryta išvada, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos už 2001 metus.

Teismas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos laikinąjį vidaus tarnybos įstatymą (1995 m. spalio 31 d. įstatymo Nr. I-1080 redakcija, galiojusi nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 1 d.) vidaus tarnybos pareigūnams, ištarnavusiems vidaus reikalų sistemoje nuo 15 metų iki 20 metų, priklausė 40 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų (27 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, kad 2001 m. spalio 1 d. pareiškėjo darbo stažas vidaus tarnyboje buvo 19 metų 2 mėnesiai ir 27 d., remdamasis Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo 27 straipsniu, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui už 2001 metus priklausė 40 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų, už kurias su pareiškėju jo atleidimo iš darbo dieną nebuvo atsiskaityta. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje iš esmės neginčija fakto, jog pareiškėjas turėjo nepanaudotų atostogų už 2001 metus, tačiau teigia apie tai sužinojęs tik po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos kai pareiškėjas pateikė prašymą atsiskaityti su juo už 2001 metų nepanaudotas kasmetines atostogas. Dėl šios priežasties atsakovas mano, kad pareiškėjo reikalavimui dėl kompensacijos už jo nepanaudotas atostogas yra suėjęs ieškinio senaties terminas ir jį prašo taikyti.

Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Laikinasis vidaus tarnybos įstatymas kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos nereglamentavo. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo (įstatymas galiojęs iki 2003 m. sausio 1 d.) 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad atostogos suteikiamos kiekvienais darbo metais nustatytu laiku (1 dalis); atostogų laikas gali būti perkeltas šalims susitarus (2 dalis). Pagal Atostogų įstatymo 16 straipsnio (1996 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. I-1288 redakcija, galiojusi nuo 1996 m. gegužės 8 d. iki 2003 m. sausio 1 d.) 1 dalį darbuotojams pakeisti atostogas pinigine kompensacija neleidžiama. Kai dėl darbo santykių pasibaigimo darbuotojui negali būti suteiktos atostogos arba kai darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusiame Darbo įstatymų kodekso 81 straipsnyje taip pat buvo nustatytas draudimas atostogas pakeisti pinigine kompensacija. Darbo kodekso 177 straipsnio 2 dalis numatė, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą, <...> kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas.

Remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu teismas sprendė, kad pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu galiojusių įstatymų nuostatos darbuotojo (pareigūno) teisė reikalauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo siejama tik su darbo (tarnybos) santykių pasibaigimu. Kadangi iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjas iš viso neturėjo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, iki šio momento ieškininės senaties termino eiga reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už atostogas net ir negalėjo prasidėti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-156/2012). Teisę į kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas pareiškėjas įgijo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, ir tą dieną jo teisė galimai buvo pažeista, nes Statuto 58 straipsnio 1 dalis įpareigoja su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną. Tad senaties termino kreiptis į teismą su skundu eiga prasidėjo nuo pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos. Kadangi pareiškėjo atleidimo data Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimu pakeista nustatant, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas 2014 m. kovo 27 d., o su skundu į teismą jis kreipėsi 2015 m. sausio 21 d., teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepraleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.

Teismas, remdamasis Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko, Plungės rajono policijos komisariato viršininko, Rietavo policijos komisariato viršininko ir Telšių rajono policijos komisariato viršininko 2008 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 73-V-37/78-V-31/44-V-13/86-V-23 „Dėl Mažeikių, Plungės rajonų ir Rietavo policijos komisariato reorganizavimo prijungimo būdu prie Telšių rajono policijos komisariato sąlygų paskelbimo“ (minėta, toliau – ir Reorganizavimo sąlygos) 5 punktu, kuriame numatytas reorganizavimo būdas – prijungimo, prijungiant Mažeikių, Plungės rajonų ir Rietavo policijos komisariatus prie Telšių rajono policijos komisariato, Reorganizavimo sąlygų 32 punktu, pagal kurį pagal 2008 m. spalio 1 d. buhalterinės apskaitos duomenis reorganizuojamų įstaigų turtas, teisės bei prievolės perduodamos reorganizavime dalyvaujančiai įstaigai, Reorganizavimo sąlygų 35 punktu, kuris numato, kad reorganizuojant reorganizuojamas įstaigas užtikrinamas šių policijos įstaigų veiklos tęstinumas, įsipareigojimų vykdymas, valstybės tarnautojų ir kitų darbuotojų socialinė apsauga, remdamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. vasario 20 d.

įsakymu Nr. 5-V-136 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-300 „Dėl žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato sprendimo priėmimo, reorganizavimo sąlygų, apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų nuostatų, struktūros schemų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2 punktu, kuriame buvo nustatyta, jog Klaipėdos AVPK yra teritorinė policijos įstaiga, įgyvendinanti policijos uždavinius ir vykdanti jai pavestas funkcijas Klaipėdos apskrities Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Kretingos rajono, Neringos, Palangos miesto, Skuodo rajono savivaldybių ir Telšių apskrities Plungės rajono bei Rietavo savivaldybių teritorijose pažymėjo, kad „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariatas reorganizacijos metu nuo 2008 m. priklausė Telšių AVPK, o nuo 2012 m.

Klaipėdos AVPK. Minėtame reglamentavime expressis verbis išdėstyta, jog užtikrinamas policijos įstaigų (tame tarpe ir „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato) veiklos tęstinumas, įsipareigojimų vykdymas, valstybės tarnautojų ir kitų darbuotojų socialinė apsauga, todėl atsakovo argumentas, kad Telšių AVPK, o nuo 2012 m. ir Klaipėdos AVPK neperdavus duomenų apie nepanaudotas pareiškėjo atostogas, nebuvo perduota ir prievolė atsiskaityti už 2001 metų atostogas, laikytas nepagrįstu. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose, kuriose ginčai kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių, būtent atsakovas paprastai privalo įrodyti visiško atsiskaitymo su atleidžiamu pareigūnu faktą, o kasmetinių atostogų suteikimo darbuotojams (pareigūnams) apskaitą (darbuotojų prašymų, darbdavio įsakymų registraciją ir pan.) turi vesti darbdavys, o ne darbuotojas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-156/2012).

Todėl atsakovo argumentas, kad reorganizacijos metu pareiškėjui netinkamai vykdžius savo pareigas ir neperdavus duomenų apie nepanaudotas atostogas, pareiškėjas negali reikalauti Klaipėdos AVPK atsiskaityti už nepanaudotas atostogas, laikytas nepagrįstu.

Atsakovas atsikirtimus į pareiškėjo skundą taip pat grindė argumentu, kad remiantis Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (minėta, toliau – ir Tvarkos aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, 6.5, 7.1, 7.2, 8 punktų nuostatomis, pareiškėjui piniginė kompensacija už 2001 m. nepanaudotas atostogas turi būti lygi 0, kadangi nušalinimo nuo darbo laikas prilyginamas dirbtam laikui, bet darbo užmokestis nebuvo mokamas.

Teismas nurodė, jog Tvarkos aprašas nustato darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno, išskyrus nurodytus Tvarkos aprašo 2 punkte, vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos (1 punktas). Tvarkos aprašo 7.1 punkte įtvirtinta, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Tvarkos aprašo 4.1–4.4 papunkčiuose, ir mėnesines premijas. Apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, laikas, kurio darbuotojas nedirbo pažeisdamas įstatymus ar darbo tvarkos taisykles, taip pat įstatymų numatytais atvejais buvo nušalintas nuo darbo nemokant darbo užmokesčio, prilyginamas dirbtam laikui.

Šiuo aspektu teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad dirbančiojo teisė į kasmetines mokamas atostogas – jo konstitucinė teisė (Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalis); asmeniui negalint realiai pasinaudoti šia savo teise turi būti užtikrinta teisinga kompensacija už kasmetines mokamas atostogas. Teismas sprendė, kad susidariusioje situacijoje (apskaičiuojant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas) būtina taikyti Tvarkos aprašo 7.1 punkto nuostatas, taip pat vadovautis bendraisiais teisės principais (teisingumo ir protingumo) ir skaičiuojamąjį laikotarpį Tvarkos aprašo 7.1 punkto prasme laikyti 3 mėnesius iki nušalinimo nuo pareigų, t. y. 2013 m. lapkričio, spalio ir rugsėjo mėnesius.

Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 8 punktu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. A1-581 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2013 metams patvirtinimo“ 1.1 punktu, kuriuo patvirtintas 2013 metų metinis darbo dienų koeficientas esant penkių darbo dienų savaitei lygus 0,7, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytą vienos dienos vidutinį darbo užmokestį – 50,75 Eur bei jo pateiktą piniginės kompensacijos apskaičiavimą už kasmetines atostogas teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo išmokėti 1 420,92 Eur kompensaciją (50,75 Eur x 28 darbo dienos) už nepanaudotas kasmetines atostogas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkintinas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, taip pat prašė priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką po 16,25 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki kol atsakovas sumokės priklausančią kompensaciją.

Teismas nurodė, jog Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Rėmėsi teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant minėtą Darbo kodekso nuostatą, taip pat remdamasi bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais, kuriais nustatyta, kad pareiškėjui jo atleidimo iš vidaus tarnybos metu buvo išmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo (tarnybos) teisiniais santykiais susijusios išmokos. Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta tik kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 2001 metus, apie kurią atsakovas sužinojo tik po pareiškėjo atleidimo iš tarnybos ir pačiam pareiškėjui pateikus prašymą Klaipėdos AVPK atsiskaityti su juo už nepanaudotas atostogas. Teismas pažymėjo, kad įsakymuose dėl kasmetinių atostogų suteikimo pareiškėjui buvo konkrečiai nurodoma, už kuriuos metus yra suteikiamos kasmetinės atostogos. Vykstant policijos komisariatų reorganizavimui pareiškėjas buvo „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato viršininku, t. y. iš esmės atsakingas už įstaigos veiklą bei prievolių ir kitų dokumentų perdavimą (Reorganizavimo sąlygų 32 punktas) Telšių AVPK, o vėliau ir Klaipėdos AVPK. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei į tai, kad vykdant atsiskaitymą su pareiškėju jo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną buvo neišmokėta tik kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 2001 metus, apie kurias pareiškėjas atsakovo neinformavo iki darbo santykių nutraukimo bei vadovaudamasis proporcingumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėjui priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

III. Atsakovas Klaipėdos AVPK pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą ir pripažinti pareiškėjo patikslintą skundą nepagrįstu.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nuslėpė faktą apie savo 2002 metais nepanaudotas atostogas. Pažymi, kad pareiškėjas užėmė vadovo pareigas ir pagal jam pavestas vykdyti funkcijas jis pats buvo atsakingas už socialinių garantijų suteikimą pavaldiems pareigūnams. Nurodo, kad pareiškėjas neišreiškė valios dėl kito atostogų laiko suteikimo už nepanaudotas atostogas. Atostogų laiko pakeitimas yra darbuotojo teisė derintina su darbdaviu, todėl darbuotojas, siekdamas šia teise pasinaudoti turi išreikšti valią per protingą laiko tarpą, bet ne kai nutrūksta darbo santykiai. Tokiu būdu būtų laikoma, kad pareiškėjas išreiškė savo valią dėl kito atostogų laiko suteikimo, t. y. atliko konkliudentinius veiksmus. Apeliantas nesutinka su teismo atliktu senaties termino skaičiavimu. Mano, kad senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo pareiškėjo sužinojimo apie pažeistą teisę momento. Pareiškėjas neneigia, kad apie pažeistą teisę sužinojo iš karto po jos atsiradimo, t. y. 2003 m. sausio 1 d., todėl mano, kad pareiškėjas praleido senaties terminą kreiptis į teismą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas pritiesimo.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, nurodydamas, kad su apeliaciniu skundu nesutinka.

Pareiškėjas mano, kad Klaipėdos AVPK personalo pareigūnai, ruošdami įsakymo projektą dėl pareiškėjo atleidimo privalėjo sutikrinti informaciją ir pateikti vadovui. Pažymi, kad nuo 2008 metų spalio 1 dienos „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariatas buvo apjungimo būdu prijungtas prie Telšių rajono policijos komisariato, jam buvo perduotos visos „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato prievolės ir įsipareigojimai, archyvai, buhalterijos ir personalo duomenys. Nuo 2012 metų Telšių AVPK struktūrinis padalinys – „(duomenys neskelbtini)“ PK buvo prijungtas prie Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir tapo jo struktūriniu padaliniu. Tad visą reikiamą dokumentaciją Klaipėdos komisariatui turėjo perduoti, o ir perdavė Telšių AVPK. Klaipėdos AVPK priėmė įsakymą apie jo atleidimą iš tarnybos. Pareiškėjas tvirtina, kad atleidimo iš vidaus tarnybos dieną atsakovas turėjo visas galimybes ir privalėjo patikrinti dokumentus, kurie pagrįstų pareiškėjo nurodytą faktą, kad jam nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos. Pareiškėjas teigia teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas įgijęs atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, nes iki atleidimo iš vidaus tarnybos neturėjo teisės gauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas, todėl iki šio momento ieškinio senaties termino eiga reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už atostogas negalėjo prasidėti. Pareiškėjas pažymi, kad kompensacijai paskaičiuoti Klaipėdos AVPK teismui duomenų neteikė, tačiau pareiškėjas buvo pateikęs 2001 metų duomenis, o ne 2013 metų, todėl teismas suklydo priteisdamas sumą, todėl klaida turėtų būti ištaisyta pagal 2013 metų duomenis ir suma ištaisyta į 2099,46 Eurus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą sumokėti kompensaciją laiką priteisimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 30-TE-1515 „Dėl vyresniojo komisaro A. V. atleidimo“ atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gruodžio 29 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015 pareiškėjo atleidimo iš tarnybos data pakeista, nustatant, kad A. V. iš vidaus tarnybos atleistas 2014 m. kovo 27 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos už 2001 metus ir atsakovas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną nesumokėjo pareiškėjui kompensacijos už nepanaudotas 40 dienų kasmetinių atostogų, todėl priteisė pareiškėjui 1 420,92 Eur kompensaciją. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo pareiškėjui priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovas, apeliaciniu skundu ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės teigia, kad pareiškėjas nuslėpė nuo atsakovo faktą apie savo nepanaudotas atostogas, pareiškėjas, būdamas „(duomenys neskelbtini)“ policijos komisariato vadovu, privalėjo spręsti klausimą dėl nepanaudotų atostogų suteikimo, o nelaukti darbo santykių nutrūkimo. Atsakovas taip pat mano, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas. Laikosi pozicijos, kad senaties termino eigos pradžia laikytinas pareiškėjo sužinojimo apie jo teisės pažeidimą momentas, t. y. 2003 m. sausio 1 d., todėl mano, kad pareiškėjas praleido DK 27 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų tarnybos santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai (Statuto 5 straipsnio 2 dalis). Statuto 58 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Vidaus tarnybos statuto nuostatos nenumato, kaip turi būti atsiskaitoma su pareigūnu už jo nepanaudotas kasmetines atostogas, kai pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiu atveju yra taikomos DK nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 19 d. nutartį Nr. A261-1403/2011).

Ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. 2001 metais) galiojo Lietuvos Respublikos laikinasis vidaus tarnybos įstatymas, kurio 27 straipsnio (1995 m. spalio 31 d. įstatymo Nr. I-1080 redakcija) 2 dalyje buvo nustatyta kasmetinių atostogų trukmė vidaus tarnybos pareigūnams, priklausomai nuo ištarnautų vidaus reikalų sistemoje metų. Kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos šis įstatymas nereglamentavo. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad atostogos suteikiamos kiekvienais darbo metais nustatytu laiku (1 d.); Atostogų laikas gali būti perkeltas šalims susitarus (2 d.). Pagal Atostogų įstatymo 16 straipsnio (1996 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. I-1288 redakcija) 1 dalį darbuotojams pakeisti atostogas pinigine kompensacija neleidžiama. Kai dėl darbo santykių pasibaigimo darbuotojui negali būti suteiktos atostogos arba kai darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. Šio įstatymo 2 dalyje buvo nustatyta, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Iki 1992 m. sausio 1 d. galiojusiame Darbo įstatymų kodekso 18 straipsnyje taip pat buvo nustatytas draudimas atostogas pakeisti pinigine kompensacija.

Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną galiojusi DK 177 straipsnio 2 dalis numatė, kad piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą, o kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Taip pat numatė, kad jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip.

Taigi, pagal visu ginčui reikšmingu laikotarpiu galiojusių minėtų įstatymų nuostatas darbuotojo (pareigūno) teisė reikalauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo siejama tik su darbo (tarnybos) santykių pasibaigimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-3128/2012 taip pat yra nurodęs, jog atsakovas privalo atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo iš tarnybos dieną, pareiškėjas teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas įgyja atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, nes pareiškėjas iki atleidimo iš vidaus tarnybos neturi teisės gauti piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Kadangi iki atleidimo iš vidaus tarnybos pareiškėjas iš viso neturėjo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, iki šio momento ieškininės senaties termino eiga reikalavimui priteisti piniginę kompensaciją už atostogas net ir negalėjo prasidėti. Teisę į kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas pareiškėjas įgijo atleidimo iš vidaus tarnybos dieną, ir tą dieną jo teisė galimai buvo pažeista, nes Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalis įpareigoja su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną.

Remiantis paminėtu teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija darytina išvada, kad senaties termino kreiptis į teismą su skundu eiga prasidėjo nuo pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos. Pareiškėjas su skundu į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2015 m. sausio 21 d., vadinasi įstatymo nustatyto senaties termino galimai pažeistai teisei ginti jis nepraleido.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2668-662/2015, priimtoje išnagrinėjus pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą, nurodė, kad pagal LVAT jurisprudenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3128/2012) kasmetinių atostogų suteikimo darbuotojams (pareigūnams) atitinkamą apskaitą (darbuotojų prašymų, darbdavio įsakymų registraciją ir pan.) turi vesti darbdavys, nagrinėjamu atveju atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad pareiškėjui buvo suteiktos jam priklausančios kasmetinės atostogos.

Įvertinusi byloje esančius duomenis teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos už 2001 m. ar sumokėta kompensacija. Šiuo atveju aplinkybė, kad su atleidžiamu darbuotoju nebuvo visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną yra pakankamas pagrindas priteisti pareiškėjo nesumokėta sumą, t. y. kompensaciją už 2001 m. nepanaudotas kasmetines atostogas.

Remiantis pirmiau nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, įvertinus byloje proceso šalių pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo byloje konstatuoti, kad pareiškėjui buvo suteiktos kasmetinės atostogos už 2001 metus ar buvo sumokėta kompensacija, kad pareiškėjas praleido senaties terminą kreiptis į teismą su skundu. Dėl to nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu teigiama, kad apeliantas neturėjo mokėti pareiškėjui kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai priteisė pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už 2001 metus.

Nesant pareiškėjo apeliacinio skundo teisėjų kolegija, vadovaudamasi non reformatio in peius principu, nesvarsto pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų dėl priteistos kompensacijos dydžio.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, pagrįstai ir teisėtai priėjo prie išvados, kad atsakovas pažeidė Statuto 58 straipsnio 1 dalį įpareigojančią su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė