2025-04-02 Nr. AB-5777-3-61-3-05946-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1502-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05946-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (A. M.) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 24S229177 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą atsisakyti jam pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu – asmuo nepagrindžia savo statuso kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi jam neatkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 1V-610 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuris įsigaliojo 2023 m. rugsėjo 26 d., buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjo 2021 m. rugpjūčio 18 d. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, todėl ir buvo priimtas Sprendimas.

2.2. Sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, pažeidžiantis Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodiką, patvirtintą Migracijos departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 (2021 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 3K-138 redakcija) (toliau – ir Metodika)), nes Migracijos departamentas visapusiškai ir objektyviai nevertino pateiktų dokumentų visumos. Nebuvo atsižvelgta į faktą apie pareiškėjo prosenelės turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir tai, kad Migracijos departamentas pripažino pareiškėją ir jo tėvą išsaugojusius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. vaikaitį gyvenantį kitoje valstybėje.

2.3. Pareiškėjas Migracijos departamentui su prašymu pateikė reikalingus dokumentus, be kita ko, 2009 m. gegužės 4 d. išduotą pažymėjimą Nr. LP421478 dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą (toliau – ir Pažymėjimas), kuriame nurodyta, kad asmuo, turintis pažymėjimą, pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą neribotą laiką išsaugo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, pažymėjimas galioja neterminuotai pateikus užsienio pasą ar jam prilygintą dokumentą, tačiau atsakovas nevertino dokumentų ir nepasisakė dėl jų. Atsakovui buvo žinoma apie Migracijos departamento priimtus sprendimus (2004 m. rugsėjo 29 d. protokolas Nr. 4K1 (toliau – ir Protokolas), Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus vyresniojo specialisto 2004 m. lapkričio 15 d. išvada Nr. 3P-893 (toliau – ir Išvada), Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus 2004 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 8P-2633 „Dėl A. M. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo“, kuriuo pripažinta pareiškėjo tėvą išsaugojus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. vaikaitį, gyvenantį kitoje valstybėje, (toliau – ir 2004 m. lapkričio 15 d. sprendimas)), bet atsakovas jų nepagrįstai nevertino priimant Sprendimą, todėl pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

2.4. Vadovaujantis rašytiniais įrodymais apie giminystės ryšį tarp pareiškėjo ir jo prosenelės, kuri turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., darytina išvada, kad pareiškėjas yra jos įstatyminis įpėdinis, kuris Įstatymo 40 straipsnio l dalies 1 punkto pagrindu turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl pareiškėjas nuo 2021 m. rugpjūčio 18 d. negali tinkamai sutvarkyti turimų dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo dėl Migracijos departamento kompetencijos. Migracijos departamento Sprendimo išvada, kad pareiškėjas nepagrindžia savo statuso kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir neatitinka sąlygų gauti leidimui laikinai gyventi kaip asmuo turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę yra neteisėta ir prieštarauja 2004 m. Migracijos departamento nustatytam faktui dėl pareiškėjo prosenelės Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo iki 1940 m. birželio 15 d. Migracijos departamentas vertindamas pareiškėjo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius netiksliai nurodė jo tėvo duomenis.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Sprendimu nėra vertinama, ar pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, ši aplinkybė buvo įvertinta Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 4 d. teikime Nr. 23TR215 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Teikimas) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, kuri Įsakymu netenkino pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kadangi jis neatitinka Pilietybės įstatyme nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygų. Pareiškėjas, kvestionuodamas Sprendimą, iš esmės ginčija jau įsiteisėjusį Vidaus reikalų ministerijos Įsakymą, kuris nėra šios nagrinėjamos bylos dalyku, todėl atmestini visi pareiškėjo skunde nurodomi argumentai dėl jo lietuvių kilmę įrodančių dokumentų. Sprendimu taip pat nebuvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, todėl šie argumentai teisiškai nereikšmingi nagrinėjamai bylai. Vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, todėl nėra pagrindo abejoti aplinkybių, nustatytų Įsakyme, vertinimu.

3.2. Sprendimas yra motyvuotas, o pareiškėjui išduotas Pažymėjimas neatleidžia jo nuo pareigos atitikti kitas Pilietybės įstatymo nuostatas, kadangi pagal Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 7 dalies 1 punktą Pažymėjimas yra vertinamas kartu su kitais Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje nurodytais dokumentais. Pažymėjimas buvo išduotas iki Įsakymo neatkurti pareiškėjui Lietuvos pilietybės priėmimo, todėl nepaneigia Įsakymu padarytų išvadų.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. M. skundą.

5. Teismas aptarė Sprendimo turinį, vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 32 straipsnio 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo išduotas Pažymėjimas, vidaus reikalų ministras 2023 m. rugsėjo 25 d. priėmė Įsakymą, kuriuo nusprendė pareiškėjui neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Įsakymas būtų buvęs nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu, Įsakymas buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Migracijos departamento Teikimu, kuriame konstatuota, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, jog pareiškėjo prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Teismas sprendė, kad klausimas dėl pilietybės pareiškėjui atkūrimo yra išspręstas galutinai Įsakymu, kuriuo nuspręsta pareiškėjui neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, nes jis neatitinka Pilietybės įstatyme nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygų, ir kurio pareiškėjas neginčijo.

6. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui nenuginčijus Įsakymo ir jame konstatuotų aplinkybių, pareiškėjas neteko asmens, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, statuso. Todėl jam leidimas laikinai gyventi šiuo pagrindu (kaip asmeniui turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę) negalėjo būti išduotas. Teismas vertino, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis vidaus reikalų ministro Įsakymu, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi.

7. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl jo ir giminaičių kilmės kaip teisiškai nereikšmingus, nes pareiškėjo pilietybės atkūrimo klausimai šioje byloje nėra nagrinėjami ir jie jau išspręsti vidaus reikalų ministro Įsakymu, sprendė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neprivalėjo vadovautis Metodikoje įtvirtintais principais, kurie yra aktualūs nagrinėjant prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Vien tai, jog pareiškėjui buvo išduotas Pažymėjimas, teismo vertinimu, savaime nereiškia, kad tokį statusą pareiškėjas išlaiko neribotą laiką ir vien šiuo pagrindu gali reikalauti išduoti leidimą laikinai gyventi. Vidaus reikalų ministrui priėmus Įsakymą neatkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės, pareiškėjo pilietybės klausimas buvo išspręstas ir jis neteko teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimą, kartu neteko ir su šiuo statusu siejamų išvestinių teisių. Dėl netiksliai nurodytų pareiškėjo tėvo duomenų, teismas pažymėjo, kad užtenka nustatyti bent vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje (kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju), o iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės vertino pareiškėjo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius, todėl šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą.

8. Teismas nusprendė, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas, jo motyvai yra iš esmės aiškūs, jame nustatytos aplinkybės nepaneigtos, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, nevertino kitų proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, pripažinęs juos neturinčiais teisinės reikšmės bylai išspręsti, o taip pat nepriteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų.

III. 9. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

10.1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, neobjektyvus bei neteisėtas. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, neatsižvelgė į įvykių chronologiją, įrodymų tarpusavio ryšį. Vienas iš reikalavimų teismo sprendimo turiniui – glausta forma nurodyti teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teismas sprendime nenurodė visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai nevertino pareiškėjo socialinių, ekonominių bei asmens šeiminių ryšių, pažymėjęs, jog jie nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, iš esmės neteisingai išsprendė byloje kilusį ginčą.

10.2. Bylos dalykas – Sprendimas, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu – asmuo nepagrindžia savo statuso kaip asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi teikė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės.

10.3. Teismo sprendimas priimtas, neatsižvelgus į skunde išdėstytas išskirtines aplinkybes, susijusias su Migracijos departamentui priskirtų funkcijų atlikimu dėl rinkimo ir pateikimo Pilietybės reikalų komisijai būtinus dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo prašymus dėl pilietybės suteikimo ir dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, veikė neapdairiai, nerūpestingai, nepatikrinęs visų turimų dokumentų bei būtinos oficialios informacijos padarė klaidą, nes 2021 m. rugpjūčio 8 d. dar kartą įpareigojo pareiškėją įrodyti juridinį faktą dėl jo prosenelės Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. turėjimo, kuris jau 2004 m. buvo oficialiai įrodytas, atsižvelgiant į Migracijos departamento 2004 m. lapkričio 15 d. sprendimą, Išvadą bei Protokolą, suklaidino pareiškėją ir, tikėtina, nepagrįstai apsunkino Pilietybės reikalų komisijos darbą, užvilkino pilietybės suteikimo procesą, dėl ko vidaus reikalų ministras 2023 m. rugsėjo 25 d. priėmė Įsakymą, kurio pareiškėjas neskundė, nes patikėjo valstybinėmis institucijomis dėl įrodymų trūkumo, ėmė archyvuose ieškoti papildomų įrodymų.

Migracijos departamentas dokumentuose akcentavo, kad pareiškėjui išduotas Pažymėjimas savaime nereiškia, kad tokį statusą pareiškėjas išlaiko neribotą laiką ir vien šiuo pagrindu gali reikalauti išduoti leidimą laikinai gyventi, bet dėl nežinomų priežasčių nutylėjo ir Pilietybės reikalų komisijai pateiktoje išvadoje nenurodė, kokiu pagrindu pareiškėjui Migracijos departamento 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu buvo išduotas Pažymėjimas, kuriame aiškiai nurodyta, jog rekomenduojama laikyti, kad pakanka įrodymų apie turėtą pareiškėjo prosenelės Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismas skundžiamame sprendime nepanaikino prieštaravimų nurodęs, kad vidaus reikalų ministro Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Migracijos departamento Teikimu, kuriame konstatuota, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatuose, patvirtinančių, jog pareiškėjo prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Teismas tik formaliai atkartojo atsakovo išvadas dėl tinkamai taikytų teisės aktų nuostatų, kad pareiškėjui nenuginčijus vidaus reikalų ministro Įsakymo ir jame konstatuotų aplinkybių, jis neteko asmens, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, statuso ir tuo pagrindu priėmė skundžiamą sprendimą, pažeidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgęs į atsakovo veiklos kokybę, padarytas klaidas, Migracijos departamento veiklos tikslą, tokiu būdu parodė išankstinį nusistatymą, vienašališkumą ir neobjektyvumą.

10.4. Teismo ir atsakovo pareiga ne formaliai panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o realiai ištirti ir įvertinti kiekvieną individualią situaciją, įrodymus ir, vadovaujantis teisės aktais, priimti pagrįstą ir įrodymais paremtą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ar pakeitimo / pratęsimo. Teismo sprendime nurodyta, kad klausimas dėl pilietybės atkūrimo pareiškėjui jau išspręstas galutinai Įsakymu, tačiau teismas neatsižvelgė į pareiškėjo pakankamai svarbius oficialius įrodymus, Migracijos departamento elgesį bei turimą prisiimti atsakomybę už veiksmus dėl pareiškėjo situacijos. Teismas turi ne formaliai išspręsti sudėtingą pareiškėjo situaciją, nes jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. Pagal teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus Migracijos departamentas galėjo protingam terminui pratęsti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, atsižvelgęs į tai, kad buvo nepagrįstai ir ilgam užvilkintas procesas dėl institucijos klaidos, nepaisant egzistuojančio fakto, susijusio su pareiškėjos prosenelės turėta Lietuvos Respublikos pilietybe, suteikiant pareiškėjui galimybę pakartotinai kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

10.5. Migracijos departamentas, atsisakęs pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, privalo panaikinti savo 2004 m. lapkričio 15 d. sprendimą bei kitus dokumentus, kurių pagrindu 2004 m. buvo nustatyta ir pripažinta, kad pareiškėjo prosenelė turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kad būtų panaikinti akivaizdūs prieštaravimai, kurie teisiškai bei logiškai nėra suprantami ir klaidina pareiškėją. Migracijos departamento dokumentai yra nenuginčyti ir teismo tvarka nepripažinti negaliojančiais ir neteisėtais, todėl prieštarauja atsakovo išvadai, kurios pagrindu priimtas vidaus reikalų ministro Įsakymas.

11. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimą nepakeistą.

12. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, atkreipia dėmesį, kad Sprendimu nėra vertinama, ar pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo. Ši aplinkybė įvertinta Migracijos departamento Teikime, vidaus reikalų ministro Įsakyme, o Įsakymas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Pareiškėjas, kvestionuodamas Sprendimą, iš esmės ginčija jau įsiteisėjusį Įsakymą, apeliacinio skundo argumentai nesavalaikiai. Vien tai, kad pareiškėjui išduotas Pažymėjimas, savaime nereiškia, kad tokį statusą pareiškėjas išlaiko neribotą laiką ir vien šiuo pagrindu gali reikalauti išduoti leidimą laikinai gyventi. Įsakymu pareiškėjo pilietybės klausimas buvo išspręstas ir jis neteko teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, kartu neteko ir su šiuo statusu siejamų išvestinių teisių. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės, o jų visetas, todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei teismų praktikos suformuotus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 24S229177, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui A. M. pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad pareiškėjui netekus asmens, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, statuso, leidimas laikinai gyventi šiuo pagrindu (kaip asmeniui turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę) negalėjo būti išduotas, todėl Migracijos departamento Sprendimas priimtas padarius teisingas bei pagrįstas išvadas.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisės aiškinimu ir aplinkybių, susijusių su jo kaip asmens, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, statuso vertinimu, laikosi pozicijos, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgęs į atsakovo padarytas klaidas, Migracijos departamento veiklos tikslą, tokiu būdu parodė išankstinį nusistatymą, vienašališkumą ir neobjektyvumą.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Dėl nagrinėjamos bylos ribų teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 24S229177. Regionų administracinio teismo teisėjos 2024 m. spalio 28 d. rezoliucija priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas dėl reikalavimo panaikinti Migracijos departamento Sprendimą.

18. Pirmiausia pažymėtina, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (Įstatymo 4 str. 3 d. (2024 m. gegužės 30 d. įstatymo Nr. XIV-2673 redakcija)). Migracijos departamentui, be kita ko, suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi, įskaitant atvejus, kai užsienietis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 40 str. 1 d. 1 p. (2013 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. XII-548 redakcija)), taip pat – atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, nustačius, kad užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p. (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija)). Migracijos departamentas, priimdamas tokio pobūdžio sprendimą, taiko Įstatymą ir kitus įstatymus (teisės aktus) tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja Įstatymas, išskyrus nustatytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nėra aktualios (Įstatymo 1 str. 4 d. (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3162 redakcija)).

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 35 straipsnyje išdėstė atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui Lietuvoje pagrindus; nustačius bent vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, turi būti užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2425-556/2023).

20. Pilietybės įstatymo 9 straipsnis 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras (Pilietybės įstatymo 32 str. 2 p.).

21. Byloje nustatyta ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra, jog pareiškėjui buvo išduotas 2009 m. gegužės 4 d. teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas. 2021 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas Migracijos departamentui buvo pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, kurį išnagrinėjus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugsėjo 25 d. Įsakymu nuspręsta prašymo netenkinti, be kita ko, konstatavus, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, jog pareiškėjo prosenelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Minėtas Įsakymas nėra nuginčytas ar pripažintas negaliojančiu, jis nėra ginčijamas ir šioje byloje.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento 2024 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 24S229177 turinį aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, daro išvadą, jog Sprendime nurodytos tiek faktinės aplinkybės, tiek atitinkami Įstatymo straipsniai, kuriais vadovaujantis buvo priimtas Sprendimas. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymą, kadangi atsakovo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas leidžia spręsti, kad tuo metu, kai pareiškėjas pateikė prašymą jam išduoti leidimą laikinai gyventi, jis neatitiko sąlygų, įtvirtintų Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kadangi pareiškėjo pilietybės atkūrimo klausimas 2023 m. rugsėjo 25 d. Įsakymu yra išspręstas konstatuojant, jog pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatyme nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjui nenuginčijus Įsakymo ir jame konstatuotų aplinkybių, pareiškėjas neteko asmens, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, statuso, kartu neteko ir su šiuo statusu siejamų išvestinių teisių, todėl leidimas laikinai gyventi šiuo pagrindu (kaip asmeniui turinčiam teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę) jam negalėjo būti išduotas.

23. Iš pareiškėjo šioje byloje teikiamų argumentų procesiniuose dokumentuose matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su 2023 m. rugsėjo 25 d. Įsakymu dėstydamas argumentus dėl jo ir jo giminaičių kilmės, tačiau šioje byloje nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo argumentų, susijusių su Įsakymo pagrįstumu ir teisėtumu, nes Įsakymo pagrįstumas ir teisėtumas nėra šios bylos dalykas.

24. Nors pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundą atmetė. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018). Atsižvelgusi į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo taisyklėmis, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, savaime nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių ir nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

25. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo šališkumo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad, siekdamas užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose įstatymų leidėjas įtvirtino teismo nušalinimo institutą. Manydama, kad administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, proceso šalis gali pasinaudoti ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatose numatytomis procesinėmis garantijomis bei pateikti teismui motyvuotą pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo. Reikšdama teisėjui nušalinimą, proceso šalis turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog, teismui pritaikius teisėjo nušalinimo institutą, administracinė byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai. Visais atvejais abejones dėl teismo (teisėjų) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi proceso šalis privalo pagrįsti konkrečiais įrodymais, o ne tik samprotavimais bei prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1401-968/2025).

26. Pareiškėjas teisėjų šališkumą iš esmės grindžia abstraktaus pobūdžio teiginiais, išimtinai susijusiais su teismo (teisėjų) jurisdikcijos įgyvendinimo veikla. Šiame kontekste akcentuotina, kad teisėjų veiklos išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas – savaime negali būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo įrodymas. Tai, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas įvertino pareiškėjo pozicijai nepalankiu būdu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti teismo nešališkumo reikalavimų pažeidimo.

27. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė