2016-03-15 Nr. AB-5673-3-61-3-04412-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-563-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04412-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui antstolei N. B. dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 „Dėl antstolio R. V. įgaliojimų sustabdymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 7P-83) 4 punktą bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad priimant Įsakymą Nr. 7P-83 buvo neteisingai pritaikytos teisės normos, pažeistos pagrindinės procedūros bei taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamą aktą taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio nuostatas. Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu nustatyta, kad antstolei N. B. tenka pavadavimo laikotarpiu vykdant antstolio R. V. vykdomąsias bylas gautos pajamos.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (toliau – ir Teisingumo ministras) įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu nustatydama tokią piniginę prievolę ir atimdama pareiškėjo pajamas, viršijo savo kompetenciją, pažeidė pareiškėjo turtinius interesus ir daro jam žalą. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – ir Antstolių įstatymas) 36 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata „jei pavaduojantysis antstolis skiriamas teisingumo ministro iniciatyva, pavadavimo sąlygos ir pavaduojančiojo antstolio atlyginimas už pavadavimą nustatomas teisingumo ministro nustatyta tvarka“, yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į įstatymą įgyvendinantį teisės aktą, kuris turėtų reguliuoti pavadavimo sąlygų bei pavaduojančiojo antstolio atlyginimo nustatymo tvarką.

Teisingumo ministras šia nuostata nesivadovavo, o savo iniciatyva pareiškėjo (antstolio) pajamas administraciniu aktu paskyrė pavaduojančiajai antstolei N. B. Mokesčiai, rinkliavos ir kiti mokėjimai turi būti aiškūs, pagrįsti, įtvirtinti teisės aktuose ir paskelbti. Nesant tai nustatančio teisės akto, valstybės tarnautojas ir / ar pareigūnas savo išgalvotais kriterijais negali nustatyti pinigines prievoles asmenims ar (kaip šiuo atveju) atimti jų uždirbtas pajamas ir jas perduoti pasirinktam asmeniui. Pareiškėjas akcentavo, kad analogišką byla tarp tų pačių šalių dėl atlyginimo nustatymo administraciniai teismai nagrinėjo 2013 metais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) šioje administracinėje byloje Nr. A525-1916/2013 konstatavo, kad teisingumo ministras turi nustatyti tvarką, kuri reguliuotų pavadavimo sąlygų ir pavaduojančiojo antstolio atlyginimo nustatymą. Tokia tvarka minima Antstolių įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje, tačiau Teisingumo ministras neįvykdo jam priskirtos pareigos ją nustatyti. LVAT minėtoje byloje taip pat konstatavo, kad atlyginimo nustatymas neturi pažeisti nei pavaduojančio, nei pavaduojamojo antstolio teisėtų interesų.

Šiuo atveju Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktas buvo priimtas nesant teisės akto, reguliuojančio atlyginimo nustatymo metodiką, tarifus ir tvarką. Tokiu būdu buvo pažeisti pareiškėjo turtiniai interesai, nusavintos pareiškėjo (antstolio) nuo 2003 metų sausio iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. atliktais darbais vykdomosiose bylose uždirbtos pajamos (vykdomosiose bylose susidariusios vykdymo išlaidos) ir jos perduotos kitam asmeniui.

Pareiškėjas teigė, kad jo nurodyti atsakovo, viešojo administravimo subjekto, veiksmai nesuderinami su gero administravimo principu, užtikrinančiu tinkamą viešojo administravimo procedūrų vykdymą, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinto imperatyvą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Be to, teisingumo ministras pažeidė Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą, kad nuosavybė neliečiama.

Antstolis veikia kaip fizinis asmuo, įregistravęs individualią veiklą. Individualia veikla besiverčiantys asmenys turi pareigą privalomai draustis pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, mokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį, apskaičiuoti ir sumokėti atitinkamas pensijų socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas. Pareiškėjas teigė, kad teisingumo ministras, atimdamas visas pareiškėjo pajamas, apribojo pareiškėjo pareigą mokėti mokesčius ir teisę būti apdraustam pensijų bei sveikatos draudimu, kadangi nepaliko pajamų šiems mokesčiams mokėti. Nors teisingumo ministras nevykdo jokio išieškojimo, jis, atimdamas iš pareiškėjo visas pajamas, apriboja jo bei šeimos teises gauti pajamas, iš kurių galėtų gyventi, maitintis, mokėti komunalinius mokesčius už būstą, banko paskolas, lavintis ir t. t. Teisingumo ministras pažeidė pagrindinius teisinės valstybės principus, be įstatymo ar teismo sprendimo administraciniu aktu nusavindamas pareiškėjo per 11 darbo metų įdėtu darbu vykdant vykdomąsias bylas uždirbtas pajamas ir jas perduodamas kitam asmeniui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 46–48) atsakovas paaiškino, kad pagal Antstolių įstatymo 36 straipsnio 2 dalį jei antstolio įgaliojimai yra sustabdyti ar šio Įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka nėra paskirtas antstolio atstovas, pavaduojantysis antstolis gali būti skiriamas teisingumo ministro iniciatyva. Šioje dalyje nurodytu atveju pavaduojantysis antstolis skiriamas iki antstolio įgaliojimų atnaujinimo arba kol bus paskirtas antstolio atstovas. Antstolių įstatymo 36 straipsnio 4 dalis nustato, kad jei pavaduojantysis antstolis skiriamas teisingumo ministro iniciatyva, pavadavimo sąlygos ir pavaduojančiojo antstolio atlyginimas už pavadavimą nustatomas teisingumo ministro nustatyta tvarka. Teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 7P-83 pareiškėjo įgaliojimai buvo sustabdyti. Atsižvelgdamas į tai, kad įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu atlyginimo tvarka už pavadavimą nėra nustatyta, teisingumo ministras administraciniu aktu (Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu) nustatė, kad antstolei N. B. tenka pavadavimo laikotarpiu vykdant antstolio R. V. vykdomąsias bylas gautos pajamos, likusios sumokėjus būtinus mokėjimus, susijusius su antstolio funkcijų vykdymu ir antstolio R. V. kontoros administravimu.

Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A525-1916/2013 buvo nagrinėjamas ginčas dėl teisingumo ministro 2012 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr.8P-42, kuriuo pavaduojančiam antstoliui buvo nustatytas fiksuotas atlygis. Šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Minėtoje byloje teismas nurodė, kad įstatymo įgyvendinamojo teisės akto, kuriuo būtų sureglamentuotas atlyginimas pavaduojančiam antstoliui, ir jo nustatytos tvarkos nebuvimas nepaneigia, kad pavaduojantis antstolis turi gauti atlyginimą už pavadavimą, tačiau toks atlygis neturi pažeisti nei pavaduojančio, nei pavaduojamo antstolio teisėtų interesų. Teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija (toliau – ir Instrukcija) apibrėžia vykdymo išlaidas, jų sandarą, nustatymo principus bei dydžius. Pavaduojančioji antstolė galės gauti tokį pajamų dydį, kuris nustatytas Instrukcijoje, be to, iš gautų pajamų jai reikės padengti ir su pareiškėjo kontoros administravimu susijusias išlaidas. Toks pajamų dydžio nustatymas nepažeidžia nei pavaduojančio, nei pavaduojamo antstolio teisėtų interesų bei atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių esą jam daromos turtinės žalos dydį. Antstolis R. V. buvo atleistas Teisingumo ministro 2014 m. spalio 14 d. įsakymu, o jo vykdomosios bylos išdalintos kitiems antstoliams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė N. B. (toliau – ir pavaduojančioji antstolė) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 51–52) paaiškino, kad antstolio įgaliojimų sustabdymo, pavaduojančiojo antstolio skyrimo ir pavaduojančiojo antstolio atlyginimo už pavadavimą klausimai priskirti išimtinei teisingumo ministro kompetencijai. Jei antstolio įgaliojimai yra sustabdyti, vadovaujantis Antstolių įstatymo 36 straipsnio 2 dalimi, pavaduojantysis antstolis skiriamas teisingumo ministro iniciatyva. Pavadavimo sąlygos ir pavaduojančiojo antstolio atlyginimas nustatomas teisingumo ministro nustatyta tvarka. Pareiškėjas jo pavadavimo metu su ja (teisingumo ministro paskirta pavaduojančiąja antstole) nebuvo susisiekęs, kad aptartų pavadavimo sąlygas, atlyginimo už pavadavimą klausimus ir kitus antstolio R. V. kontoros administravimo klausimus, neinformavo, kaip tinkamai įgyvendinti darbdavio funkcijas. Dėl pavadavimo turėjo papildomų išlaidų. Pradėjus vykdyti Įsakymą Nr. 7P-83, po dviejų dienų antstolio R. V. dvi padėjėjos pateikė jai (pavaduojančiajai antstolei) prašymus skubiai sumokėti darbo užmokesčius už rugpjūčio mėnesį. Iš pareiškėjo ji (pavaduojančioji antstolė) negavo jokių žinių, iš kokių pajamų atsiskaityti su darbuotojomis už rugpjūčio mėnesį. Įsakymo Nr. 7P-83 4 punkto panaikinimas ne tik neišspręstų pareiškėjo pajamų klausimo, bet ir atimtų galimybę užtikrinti jo antstolio kontoros administravimo klausimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu (b. l. 100–105) pareiškėjo R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 4 punkto, kuriame nustatyta, kad antstolei N. B. pavadavimo laikotarpiu vykdant antstolio R. V. vykdomąsias bylas tenka gautos pajamos, likusios sumokėjus būtinus mokėjimus, susijusius su antstolio funkcijų vykdymu ir antstolio R. V. kontoros administravimu, teisėtumo bei pagrįstumo.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad Teisingumo ministras 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 7P-83 „Dėl antstolio R. V. įgaliojimų sustabdymo“, vadovaudamasis Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 36 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamas į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2014 m. rugpjūčio 22 d. pranešimą Nr. 10-12-S-27484 apie priimtą nutarimą pripažinti antstolį R. V. įtariamuoju pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 246 straipsnio 2 dalį, į tai, kad nusikalstamos veikos padarymas susijęs su antstolio veikla, taip pat į tai, kad antstolio pripažinimas įtariamuoju kelia abejonių dėl gebėjimo tinkamai ir sąžiningai vykdyti valstybės suteiktus įgaliojimus ir įstatymų nustatytas funkcijas, sustabdė pareiškėjo įgaliojimus iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo ir pavaduojančia antstole paskyrė N. B. Šio įsakymo 4 punktu atsakovas įpareigojo minėtą antstolę administruoti Antstolio R. V. kontorą ir nustatė, kad antstolei N. B. tenka pavadavimo laikotarpiu vykdant antstolio R. V. vykdomąsias bylas gautos pajamos, likusios sumokėjus būtinus mokėjimus, susijusius su antstolio funkcijų vykdymu ir Antstolio R. V. kontoros administravimu (kontoros darbuotojų darbo užmokestis ir su juo susiję mokesčiai, kontoros išlaikymas ir kt.) (b. l. 50).

Iš pareiškėjo skundo turinio teismas nustatė, kad jis neginčija paties 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 „Dėl antstolio R. V. įgaliojimų sustabdymo“, tačiau nesutinka su šio įsakymo 4 punktu, kuriame nustatyta, kad antstolei N. B. tenka pavadavimo laikotarpiu vykdant antstolio R. V. vykdomąsias bylas gautos pajamos. Teismas pažymėjo, kad realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą asmuo turi teisę pasirinkti pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, pareiškėjas nustatė administracinės bylos nagrinėjimo ribas. Pažymėjęs, kad teismui nesuteikta kompetencija pačiam išplėsti ar susiaurinti pareiškėjo iškelto administracinio ginčo ribų, teismas nagrinėjo tik tos Įsakymo Nr. 7P-83 dalies, su kuria pareiškėjas nesutinka, teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktą, viršijo savo įgaliojimus ir kompetenciją, kadangi administraciniu aktu negalėjo nustatyti, kad pavaduojančioji antstolė gaus pajamas, vykdydama pareiškėjo vykdomąsias bylas. Remdamasis teismų sprendimais administracinėje byloje, pareiškėjas teigė, kad teisingumo ministras privalėjo nustatyti tvarką, reglamentuojančią pavadavimo sąlygų ir pavaduojančio antstolio atlyginimo nustatymą, o nesant tokios tvarkos, negalėjo pareiškėjo pajamų paskirti pavaduojančiajai antstolei. Pareiškėjo teigimu, ginčijama Įsakymo Nr. 7P-83 dalimi jam daroma turtinė žala, o atlygį pavaduojančiajai antstolei už jo bylų administravimą turėtų mokėti Teisingumo ministerija.

Nagrinėdamas ginčą, teismas vadovavosi Antstolių įstatymu, reglamentuojančiu antstolio įgaliojimų įgijimo, sustabdymo ir pasibaigimo tvarką, antstolio profesines teises ir pareigas, antstolių savivaldos sistemą bei kitus su antstolių veikla susijusius santykius. Šio įstatymo 36 straipsnio, reglamentuojančio antstolio pavadavimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei antstolio įgaliojimai yra sustabdyti ar šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka nėra paskirtas antstolio atstovas, pavaduojantysis antstolis gali būti skiriamas teisingumo ministro iniciatyva. Šioje dalyje nurodytu atveju pavaduojantysis antstolis skiriamas iki antstolio įgaliojimų atnaujinimo arba kol bus paskirtas antstolio atstovas. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, jei pavaduojantysis antstolis skiriamas teisingumo ministro iniciatyva, pavadavimo sąlygos ir pavaduojančiojo antstolio atlyginimas už pavadavimą nustatomas teisingumo ministro nustatyta tvarka. Išanalizavęs aptartą teisinį reglamentavimą, teismas priėjo prie išvadų, kad teisingumo ministras turėtų priimti įstatymo įgyvendinamąjį teisės aktą, reglamentuojantį, kaip nustatomos pavadavimo sąlygos ir pavaduojančiojo antstolio atlyginimas už pavadavimą tais atvejais, kai pavaduojantysis antstolis skiriamas teisingumo ministro iniciatyva. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokios tvarkos nustatymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1916/2013 konstatavo, kad tinkamo reglamentavimo nebuvimas neeliminuoja pavaduojančiojo antstolio teisės gauti atlyginimą už pavadavimą, toks atlyginimo nustatymas neturi pažeisti nei pavaduojančio, nei pavaduojamo antstolio teisėtų interesų. Sprendžiant, ar nustatytas atlyginimas teisingas, turi būti remiamasi Antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 ir 5 dalimis, Instrukcija, kurioje apibrėžiamos vykdymo išlaidos, jų sandara, nustatymo principai bei dydžiai, atsižvelgtina, kad už pavadavimą nustatomas atlyginimas turi būti labiau individualizuojamas, atsižvelgiama į pavaduojamo ir pavaduojančiojo antstolių pelną.

Šiuo atveju teismas atkreipė dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. A525-1916/2013 pavaduojančiajam antstoliui buvo nustatytas fiksuotas atlygis, o nagrinėjamu atveju teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 4 punkte nustatyta, kad pavaduojančiajam antstoliui tenka pajamos, kurios liks sumokėjus visus būtinus mokėjimus, susijusius su antstolio funkcijų vykdymu ir pareiškėjo kontoros administravimu. Pažymėjęs, kad nors minėtos administracinės bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas į LVAT administracinėje byloje Nr. A525-1916/2013 pateiktus išaiškinimus, kad tinkamo reglamentavimo nebuvimas neeliminuoja pavaduojančio antstolio teisės gauti atlyginimą už pavadavimą, bei aptartus kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama nustatant atlyginimą už antstolio pavadavimą, pripažino aktualiais nagrinėjamai administracinei bylai, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, į juos atsižvelgė.

Antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vykdymo išlaidas sudaro: 1) vykdomosios bylos administravimo išlaidos – jas sudaro kiekvienoje vykdomojoje byloje privalomiems veiksmams atlikti būtinos išlaidos ir papildomos išlaidos, kurios patiriamos atliekant atskirus veiksmus konkrečioje vykdomojoje byloje; 2) atlygis antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 5 dalį, vykdymo išlaidos grindžiamos ekonominiais skaičiavimais, kuriais užtikrinamas antstolio ekonominis nepriklausomumas, skatinamas efektyvus išieškojimas ir atsižvelgiama į veiklos, reikalingos antstolio funkcijoms atlikti, pobūdį ir vertę, vykdymo išlaidų perskirstymą (kryžminį subsidijavimą) tarp skirtingų vykdomo proceso dalyvių, antstolio profesinės veiklos ir civilinės atsakomybės riziką, sąnaudas. Vykdomosios bylos administravimo išlaidos turi atitikti antstolio ir jo darbuotojų patiriamas sąnaudas (materialines ir laiko) vykdymo veiksmams atlikti. Atlygis antstoliui turi užtikrinti pagrįstą investicijų grąžą, galimybę sukurti tinkamas klientų aptarnavimo sąlygas ir įdarbinti reikalingos kvalifikacijos darbuotojus. Vykdymo išlaidos ir dydžiai yra detaliai reglamentuoti Instrukcijoje.

Teismas pažymėjo, kad nustatant pavaduojančiojo antstolio atlyginimą, nėra jokio panašius teisinius santykius reguliuojančio teisės akto. Antstolio atstovo atveju, kai antstolio atstovas skiriamas teisingumo ministro iniciatyva, sutartį dėl atstovavimo sąlygų ir atlyginimo už atstovavimą su paskirtu antstolio atstovu sudaro Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas (Antstolių įstatymo 35 straipsnio 3 dalis). Panašius santykius reguliuojančio Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 22 straipsnyje taip pat nustatyta, kad notaro atstovo, kai notaro atstovas skiriamas teisingumo ministro iniciatyva, su paskirtu notaro atstovu iki jo pareigų atlikimo šioje straipsnio dalyje numatytą sutartį sudaro Notarų rūmai. Nei Antstolių rūmai, nei Notarų rūmai pavyzdinės tokios sutarties formos ar sutarties sudarymo taisyklių nėra patvirtinę. Nesant panašius santykius reglamentuojančio teisės akto, turi būti vadovaujamasi bendraisiais įstatymų pradmenimis, teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis).

Teismo konstatavo, kad klausimas dėl atlyginimo pavaduojančiajai antstolei nustatymo turi būti išspręstas, kadangi jai pavedamos papildomos funkcijos. Šios problemos sprendimas negali būti atidėtas kol teisingumo ministras nustatys pavaduojančiojo antstolio atlyginimo tvarką kaip tai nurodyta Antstolių įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą ir aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas priėjo prie išvadų, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėją pavaduojančioji antstolė galės gauti tokį pajamų dydį, kuris nustatytas Instrukcijoje, tačiau iš gautų pajamų turės padengti su Antstolio R.

V. kontoros administravimu susijusias išlaidas. Įsakymo Nr. 7P-83 4 punkte nurodyta, kad pavaduojančiajai antstolei N. B. teks pajamos, kurios bus gautos vykdant antstolio R. V. bylas, t. y. tos pajamos, kurios bus gautos už antstoliui R. V. priskirtose vykdomosiose bylose antstolės N. B. atliktus veiksmus. Tai reiškia, kad pavaduojančioji antstolė gaus atlyginimą už jos atliktą darbą. Teismo vertinimu, Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktas negali būti aiškinamas kaip suteikiantis teisę antstolei N. B. į visas Antstolio R. V. kontoroje gautas pajamas, t. y.

į pajamas, kurios buvo uždirbtos antstoliui R. V. atliekant antstolio veiksmus. Antstolių įstatymo 36 straipsnio 5 dalis nustato, kad pavaduojantysis antstolis administruoja antstolio kontorą, atlieka visas darbdavio bei antstolio funkcijas taip, kaip tai būtų daręs pavaduojamasis antstolis. Taigi pavaduojantysis antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus, uždirbs pajamas, kurias galės naudoti nurodytų išlaidų padengimui. Antstolio pajamų struktūra yra gana sudėtinga ir nevienarūšė, iškilus klausimams dėl gautų pajamų nepakankamumo su Antstolio R.

V. kontoros administravimo susijusioms išlaidoms padengti teisingumo ministras gali priimti papildomus sprendimus dėl atlyginimo už pavadavimą. Nustatydamas tokią atlyginimo už pavadavimą tvarką, atsakovas vadovavosi teisės aktais, o ne savo išgalvotais kriterijais. Pavaduodama pareiškėją antstolė N. B. papildomai atliko jo funkcijas, rūpinosi jo Antstolių kontoros administravimu, todėl turi gauti atlyginimą iš R. V. gautų pajamų, vykdant jo vykdomąsias bylas. Pareiškėjo teiginį esą atlygį už jo (antstolio) vykdymo bylų administravimą turėtų mokėti Teisingumo ministerija, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino, kad atsakovo nustatyta atlyginimo pavaduojančiajai antstolei tvarka nepažeidžia nei pavaduojančiojo, nei pavaduojamojo antstolio teisėtų interesų, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėjo teiginį esą Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu jam daroma turtinė žala, teismas vertino kaip nepagrįstą.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad prašomas panaikinti teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 „Dėl antstolio R. V. įgaliojimų sustabdymo“ 4 punktas yra teisėtas bei pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti remiantis pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais. Todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas), taip pat netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 114–119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai vertino įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Taip pat yra pagrindo manyti, kad teismo sprendimą priėmė ne tie teisėjai, kurie nagrinėjo bylą (ABTĮ 142 str.1 d., 142 str. 1 d. 4 p.).

2. Teismas neteisėtai netenkino pareiškėjo 2015 m. kovo 23 d. prašymų Nr. 1 ir Nr.2.

3. Skundo teismui pagrindas buvo tas, kad Teisingumo ministras atėmė iš pareiškėjo visas pajamas, nes nustatė atlyginimo tvarką už pavadavimą, pagal kurią visos pajamos, atskaičius kontoros administravimo išlaidas, atitenka pavaduojančiajam antstoliui. Teismas tokį atsakovo sprendimą nepagrįstai pripažino teisėtu. Teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų pagrindų, o dėstė motyvus, kad pavaduojančioji antstolė turi gauti atlyginimą už darbą. Apeliantas pabrėžia, kad jis neneigia, jog pavaduojančioji antstolė už realų pavadavimą turėtų gauti atitinkamą protingo dydžio atlyginimą, tačiau jis turi būti nustatytas teisės aktu, tačiau šiuo atveju pareiškėjas ginčijo tai, kad pavaduojančiajai antstolei atsakovo buvo atiduota viskas, neįdėjus jokio darbo ir pinigų į kontoros, kaip verslo objekto, sukūrimą, veiklos, pajamų generavimą ir gavimą.

4. Teismas 2013 m. gegužės 23 d. posėdžio metu užduodamas klausimus teisingumo ministerijos atstovui suprato, kad atsakovas neteisėtai, be jokio teisinio pagrindo nustatė atlyginimo pavaduojančiajai antstolei tvarką, tačiau sprendime išdėstė faktinių aplinkybių neatitinkančius teiginius, t. y., kad tokia pavadavimo tvarka nepažeidžia pavaduojamojo (apelianto) teisėtų interesų bei atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl to apeliantui kyla abejonių, ar skundžiamą teismo sprendimą priėmė tie patys teisėjai, kurie nagrinėjo bylą.

5. Teismo sprendimo motyvas esą pavaduojančioji antstolė papildomai atliko pareiškėjo (antstolio) funkcijas, rūpinosi jo antstolio kontoros administravimu ir todėl turi gauti atlyginimą, neatitinka tikrovės bei nepagrįstas įrodymais. Apelianto teigimu, jo pavadavimo laikotarpiu nebuvo sumokėtos jokios administravimo ir kontoros išlaikymo išlaidos, pavaduojančioji antstolė nemokėjo jokių mokesčių, nedraudė pareiškėjo pensijų ir sveikatos draudimu, nepervedė jam jokių lėšų, reikalingų jo šeimai pragyventi, visos skolos liko apeliantui, o visas pajamas, įplaukusias į sąskaitas pavadavimo laikotarpiu, pavaduojančioji antstolė pasiėmė sau. Teismas nenagrinėjo klausimo dėl turtinės žalos pareiškėjui atsiradimo, šį pareiškėjo skundo teiginį atmetė formaliai.

6. Ginčo situacija, kai Teisingumo ministras be įstatymo ar teismo sprendimo, savo įsakymu (administraciniu aktu) nusavino apelianto per 11 darbo metų (nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d.) įdėtu darbu uždirbtas pajamas ir jas perdavė kitam asmeniui, o teismas paliko galioti neteisėtą Įsakymą Nr. 7P-83, apelianto nuomone pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Protokolo Nr. 1 pirmąjį straipsnį, kuris nustato, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė (išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais).

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsiliepime (b. l. 136–138) nurodo šiuos argumentus:

1. Netenkindamas pareiškėjo prašymų teismas teisės normų nepažeidė.

2. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad, priešingai nė teigia apeliantas, teismas išnagrinėjo visus pagrindus, kuriais pareiškėjas grindė savo skundą.

3. Vadovaudamasis Antstolių įstatymu (36 straipsnio 2–4 dalys), atsižvelgdamas į LVAT 2013 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1916/2013 pateiktą išaiškinimą, taip pat į ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą taisyklę, teismas teisingai konstatavo, kad nustatant apeliantą pavaduojančio antstolio atlyginimo dydį, nebuvo jokio teisinius santykius reguliuojančio teisės akto, todėl atlyginimas pavaduojančiajai antstolei buvo pagristai nustatytas atsižvelgiant į tų pajamų dydį, kuris nustatytas Instrukcijoje, atskaičius apelianto kontoros administravimo kaštus. Atsakovo įsitikinimu, toks atlyginimo pavaduojančiam antstoliui dydis nepažeidžia nei pavaduojančiojo, nei pavaduojamojo antstolio teisėtų interesų, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas teisingai nurodė, kad Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktas negali būti aiškinamas kaip suteikiantis teisę pavaduojančiajai antstolei į visas apelianto kontoroje gautas pajamas, t. y. į pajamas, kurios buvo uždirbtos apeliantui atliekant antstolio veiksmus. Todėl teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius esą Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu jam daroma turtinė žala.

4. Teisingumo ministro 2014 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 7P-90 apeliantas buvo atleistas iš antstolių ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo, iš apelianto kontoros paimtos vykdomosios bylos paskirstytos kitiems antstoliams. Taigi teisinių santykių, kurie buvo nustatyti pareiškėjo ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu, nebėra. Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktas nebegalioja, todėl išnyko ir ginčo dalykas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė N. B. su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 142) pažymi, kad apeliacinio skundo teiginiai yra neteisingi. Vykdomosios bylos jai (pavaduojančiajai antstolei) buvo perduotos dalyvaujant Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo sudarytos komisijos nariams ir apelianto darbuotojoms. Didelės dalies vykdomųjų bylų apelianto kontoros patalpose iš viso nebuvo. Jų apeliantas nepateikė ir vėliau. Kontoros patalpose neveikė kompiuteriai, nebuvo prieinamos jokios duomenų bazės, neveikė Vykdomųjų bylų programa, todėl interesantų priėmimas ir aptarnavimas patalpose su neveikiančia kompiuterine įranga buvo neįmanomas. Apelianto darbuotojos antrą pavadavimo dieną (2015 m. rugsėjo 1 d.) pareikalavo sumokėti darbo užmokesčius už rugpjūčio mėnesį, kurių nesumokėjo jų darbdavys, pateikė prašymus atleisti jas iš darbo, prieš tai suteikiant nepanaudotas kasmetines atostogas, ir sumokėti už atostogas. Tą pačią dieną į apelianto kontoros patalpas buvo atėjęs patalpų savininko atstovas ir informavo, kad yra susidaręs įsiskolinimas už šių patalpų nuomą už 2 mėnesius (2014 m. liepos ir rugpjūčio mėn.). Buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė UAB „Pagaute“, nurodė, kad yra skolos už praėjusį laikotarpį, o visus kitus duomenis, susijusius su apelianto veikla, teiks tik pagal teismo sprendimą. Apeliantas nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. vykdė finansines operacijas (piniginių lėšų pervedimus), nepaisant to, kad jo įgaliojimai buvo sustabdyti, tačiau nesumokėjo darbuotojams darbo užmokesčių ir su antstolio kontoros administravimu susijusių skolų. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pavadavimo laikotarpiu, kuris truko iki 2014 m. spalio 7 d., t. y. apie 5 savaites, neturėdama savo žinioje visų vykdomųjų bylų bei prieš tai buvusių piniginių lėšų apskaitos (duomenų apie išieškotas lėšas ir skolų likučius), ji į apelianto depozitinę sąskaitą įplaukusių piniginių lėšų išmokėjimo nevykdė ir jokių pinigų sau nepasiėmė, priešingai, pavadavimo metu turėjo išlaidų (naudojo savo popierių, spausdintuvus, lėšas korespondencijos siuntimui). Teismas nagrinėdamas bylą objektyviai ir tinkamai įvertino visas aplinkybes, priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstyto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nepagrindė jokiais motyvais. Teisėjų kolegija nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso dalyvių pozicija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ginčo esmės yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Todėl pareiškėjo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkino ir nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 „Dėl antstolio R. V. įgaliojimų sustabdymo“, kuriuo vadovaujantis Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 36 straipsnio 2 dalimi, buvo sustabdyti jo (antstolio) įgaliojimai (1 p.), paskirta pavaduojančioji antstolė jo įgaliojimų sustabdymo laikotarpiui (2 p.) įpareigojant ją administruoti Antstolio R. V. kontorą, atlikti visas darbdavio ir antstolio funkcijas taip, kai tai būtų daręs pavaduojamasis antstolis (3 p.), dalį, t.y. šio įsakymo 4 punktą, kuriame nustatyta, kad antstolei N. B. tenka pavadavimo laikotarpiu vykdant antstolio R. V. vykdomąsias bylas gautos pajamos, likusios sumokėjus būtinus mokėjimus, susijusius su antstolio funkcijų vykdymu ir Antstolio R. V. kontoros administravimu (kontoros darbuotojų darbo užmokestis ir su juo susiję mokesčiai, kontoros išlaikymas ir kt.).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės tesiės normas.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas besąlygiškai. Vienas iš tokių pagrindų – pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą (ABTĮ 142 str.2 d.4 p.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė savo abejonę, ar skundžiamą teismo sprendimą priėmė bylą nagrinėję teisėjai. Iš bylos dokumentų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2015 m. nutartimi pareiškėjo R. V. skundo, priimto nagrinėti šio teismo teisėjo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi, nagrinėjimui buvo sudaryta teisėjų kolegija iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės, Ryčio Krasausko ir Mefodijos Povilaitienės (b. l. 58). Šios teisėjų kolegijos sudėtis nebuvo pakeista. Iš 2015 m. kovo 23 d. teismo posėdžio, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, garso įrašo, 2015 m. balandžio 7 d. priimto sprendimo įžanginėje dalyje išvardytų bylą nagrinėjusių teisėjų pavardžių ir šio sprendimo paskutiniame lape nurodytų sprendimą priėmusių teisėjų pavardžių, prie kurių yra teisėjų parašai, nustatyta, kad bylą nagrinėjo, sprendimą priėmė ir pasirašė tie teisėjai, kuriems Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkės 2015 m. nutartimi buvo pavesta nagrinėti pareiškėjo skundą. Todėl ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas teismo sprendimo naikinimo pagrindas negali būti taikomas.

Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Administracinių ginčų teisenoje teismui yra numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.), tačiau aktyvaus teismo principas turi būti taikomas kartu su visais kitais administracinio proceso principais, tarp jų rungimosi principu, reiškiančiu, kad bylos šalims procese turi būti užtikrintos vienodos galimybės. Pažymėtina ir tai, kad administracinio teismo aktyvus vaidmuo byloje nereiškia, jog teismas turi tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo (išreikalavimo) ar kitais proceso klausimais, ar peržengti pareiškėjo reikalavimų, kuriuos priėmė nagrinėti, apibrėžtas ginčo ribas. Pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma liečiamumo, leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo nagrinėjamoje byloje dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad 2015 m. kovo 23 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme prieš 2015 m. kovo 23 d.10.30 val. teismo posėdį, paskirtą administracinės bylos pagal pareiškėjo R. V. skundą nagrinėjimą, buvo gauti 2 pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymai, vienas iš jų (Nr.2) dėl įrodymų išreikalavimo. Prašyme Nr.2 pareiškėjas prašė teismo išreikalauti ir prijungti prie bylos Vilniaus AVPK 2014 m. rugpjūčio 22 d. pranešimą Nr.10-12-S-27484 apie priimtą nutarimą pripažinti jį (antstolį) įtariamuoju ir ikiteisminio tyrimo medžiagą, kurios pagrindu priimtas šis nutarimas, taip pat prijunti administracinę bylą (VAAT Nr. I-4408-629/2012, LVAT Nr. A525-1916/2013), kurioje buvo išnagrinėtas ginčas tarp tų pačių šalių dėl atlyginimo nustatymo antstolio pavadavimo laikotarpiu. Šiuos prašymus pareiškėjas nagrinėjamoje byloje pateikė ginčydamas Teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 dalį, t.y. 4 punktą, kuriuo nustatyta kokia gautų pajamų dalis tenka pavaduojančiajai antstolei pavadavimo laikotarpiu vykdant pavaduojamojo antstolio vykdomąsias bylas, nors prašomi išreikalauti dokumentai yra susiję su kita Įsakymo Nr. 7P-83 dalimi (1 punktu), kuriuo buvo sustabdyti jo (antstolio) įgaliojimai, tačiau pareiškėjas minėto administracinio akto dalies dėl įgaliojimų sustabdymo neginčijo. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl įrodymų, kurie nesusiję su ginčo dalyku, išreikalavimo.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pareiškėjo prašomoje prijungti administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02457-20126, bylos pirmosios instancijos teisme Nr. I-4408-629/2012, bylos apeliacinės instancijos teisme Nr. A525-1916/2013) ginčo dalykas buvo Teisingumo ministro 2012 m. rugpjūčio 21 d. įsakymas Nr. 8P-42, t. y. individualus administracinis aktas, kuris neturi ryšio su ginčo dalyku nagrinėjamoje administracinėje byloje (Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu). Taigi prijungti minėtą administracinę bylą teismui nebuvo pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad administraciniai teismai, nagrinėdami individualiais bylas remiasi suformuota administracinių teismų praktika (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) iš teisinės informacijos šaltinių (teismų informacinės sistemos LITEKO, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos biuletenių, kt.). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apelianto skundžiamą sprendimą, be kita ko, teismų praktikos aspektu atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartyje, kuri buvo priimta pareiškėjo prašytoje prijungti administracinėje byloje Nr. A525-1916/2013, pateiktus išaiškinimus dėl Antstolių įstatymo 36 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodytą prašymą Nr.1 atidėti bylos nagrinėjimą iš esmės grindė argumentais, kad jis neturi lėšų atvykti į bylos nagrinėjimą, nespėjo susirasti advokato, nes atsakovas skundžiamo Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu atėmė visas jo pajamas ir lėšas, be to, byla neparuošta nagrinėjimui, nes pareiškėjui jokia forma (atsiunčiant, patalpinant į teismų elektroninę paslaugų sistemą (EPP)) nepateikti jo 2015 m. kovo 23 d. prašyme Nr.2 nurodyti dokumentai.

Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą galiojusi ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis nustatė, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Šio straipsnio 3 dalis reglamentavo, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustatė, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, kai būtina išreikalauti naujus įrodymus arba kai šalims reikia laiko deryboms dėl taikos sutarties sudarymo ir kitais reikiamais atvejais.

Pagal bylos duomenis pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą teismas pranešė tinkamai. Pareiškėjo prašymo Nr.1 turinys patvirtina, kad apie teismo posėdžio laiką ir vietą jis žinojo. Taigi teismui ABTĮ 78 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme nebuvo kliūčių nagrinėti bylą pareiškėjui nedalyvaujant. Pareiškėjo prašymo argumentai esą atsakovas skundžiamo Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu atėmė jo pajamas ir dėl to pareiškėjas negali atvykti į teismo posėdį ir nespėjo susirasti advokatą, deklaratyvūs, neatitinka Įsakymo Nr. 7P-83 4 punkto turinio, nesuderinami su rūpestingo proceso dalyvio elgesio standartu, taip pat argumentai dėl negalimumo nagrinėti bylą neišreikalavus 2015 m. kovo 23 d. prašyme Nr.2 nurodytų dokumentų (prašymo Nr. 2 išreikalauti jame nurodytus dokumentus nepagrįstumas aptartas pirmiau) teismui nebuvo pakankamas pagrindas taikyti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymų Nr.1 ir Nr. 2, procesinės teisės normų nepažeidė.

Teisingumo ministro 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 4 punkto priėmimo teisinis pagrindas – Antstolių įstatymo 36 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad jei antstolio įgaliojimai yra sustabdyti ar šio Įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka nėra paskirtas antstolio atstovas, pavaduojantysis antstolis gali būti skiriamas teisingumo ministro iniciatyva. Šioje dalyje nurodytu atveju pavaduojantysis antstolis skiriamas iki antstolio įgaliojimų atnaujinimo arba kol bus paskirtas antstolio atstovas. Atsakovas apelianto (antstolio R. V.) įgaliojimus sustabdė (Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas) tuo pačiu administraciniu aktu (Įsakymo Nr. 7P-83 1 punktas), kuriuo paskyrė jį pavaduojantįjį antstolį (Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktas). Pažymėtina, kad Įsakymo Nr. 7P-83 4 punkto galiojimas buvo apibrėžtas to paties administracinio akto 2 punkte nurodant, kad pavaduojančioji antstolė skiriama pavaduojamojo antstolio įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu. Pagal bylos duomenis Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu nustatytas antstolio R. V. pavadavimas apėmė laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. (2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 priėmimo) iki 2014 m. spalio 7 d., t.y. iki Teisingumo ministro 2014 m. spalio 7 d. įsakymo Nr.7P-90, kuriuo R. V. atleistas iš antstolių (1 punktas) ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo (2 punktas), priėmimo.

Pagal Antstolių įstatymo 36 straipsnio 4 dalį jei pavaduojantysis antstolis skiriamas teisingumo ministro iniciatyva, pavadavimo sąlygos ir pavaduojančiojo antstolio atlyginimas už pavadavimą nustatomas teisingumo ministro nustatyta tvarka. Šioje įstatymo normoje nurodyta antstolio atlyginimo už pavadavimą nustatymo tvarka atsakovui priimant 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymą Nr. 7P-83 nebuvo patvirtinta.

Antstolių įstatymo 36 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad pavaduojantysis antstolis administruoja antstolio kontorą, atlieka visas darbdavio bei antstolio funkcijas taip, kaip tai būtų daręs pavaduojamasis antstolis. Už žalą, padarytą pavadavimo metu, šio Įstatymo nustatyta tvarka atsako pavaduojantysis antstolis. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pavaduojamasis antstolis jo pavadavimo laikotarpiu negali atlikti jokių antstolio funkcijų bei teikti kitų šiame Įstatyme numatytų paslaugų.

Pareiškėjas ginčą iškėlė iš esmės dėl to, kad nesant Antstolių įstatymo 36 straipsnio 4 dalį įgyvendinančio poįstatyminio teisės akto, atsakovas savo administraciniu aktu nustatė atlyginimą pavaduojančiajai antstolei.

Pažymėtina, kad dėl Antstolių įstatymo 36 straipsnio 4 dalies nuostatas įgyvendinančio teisės akto - antstolio pavadavimo sąlygų ir pavaduojančiojo antstolio atlyginimo už pavadavimą tvarkos – nebuvimo yra atsiradusi atitinkama teisės spraga, kuri gali sudaryti prielaidas nevienodai įgyvendinti įstatymo nuostatas. Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas teisingumo ministrui yra suteikęs įgaliojimus priimti administracinį aktą dėl antstolio, kurio įgaliojimai sustabdyti, pavadavimo ir atlyginimo pavaduojančiajam antstoliui nustatymo. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovas, priimdamas 2014 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 7P-83 4 punktą, kompetencijos neviršijo. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinio reguliavimo spragą, kuri susidariusi poįstatyminio teisės akto lygmenyje, šiuo konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar atsakovas Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu nustatydamas pavaduojančiajai antstolei atlyginimą už apelianto (antstolio) pavadavimą, užtikrino kitas su tuo susijusias Antstolių įstatymo bei kitų susijusių norminių teisės aktų nuostatas, ar nesiekė kitų nei numatyta įstatyme tikslų, ar priimtas aktas atsitinka bendruosius teisės principus, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įsakymo Nr. 7P-83 3 punktu atsakovas įpareigojo pavaduojančiąją antstolę administruoti Antstolio R. V. kontorą, atlikti visas darbdavio ir antstolio funkcijas taip, kaip tai būtų daręs pavaduojamasis antstolis, t.y. perkėlė į šį administracinį aktą pirmiau minėtą Antstolių įstatymo 36 straipsnio 5 dalies nuostatą. Nors pavaduojantysis antstolis privalo laikytis įstatymo reikalavimų ir be atskiro įpareigojimo, tačiau Įsakymo Nr. 7P-83 3 punkte nustatytas įpareigojimas pavaduojančiajai antstolei yra reikšmingas Įsakymo Nr. 7P-83 4 punkto vertinimui, kadangi jame iš esmės pabrėžtos pavaduojančiojo antstolio pareigos pavadavimo laikotarpiu už kurių vykdymą jis turi gauti atitinkamą atlygį.

Antstolio funkcijas ir kitą veiklą apibrėžia Antstolių įstatymo 21 straipsnis. Pavaduojantys antstolis, kaip ir pavaduojamasis, atlikdamas antstolio funkcijas turi vadovautis antstolio funkcijų vykdymą reglamentuojančiais teisės aktais, tarp jų Antstolių įstatymo 21 straipsnio nuostatas įgyvendinančiu poįstatyminiu teisės aktu – Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta Teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (2015 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. 1R-222 patvirtinta nauja šios Instrukcijos redakcija). Sprendimų vykdymo instrukcija nustato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso VI dalies normų taikymo tvarką, vykdant įstatymų numatytus vykdomuosius dokumentus, vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo, išieškojimo ir atleidimo nuo jų tvarką.

Vykdymo išlaidų struktūra nustatyta pačiame Antstolių įstatyme (21 str.4 d.). Taigi pavaduojantysis antstolis pajamų ir išlaidų prasme yra saistomas minėto teisinio reguliavimo. Atsakovas šiuo konkrečiu atveju Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu nustatydamas, kad pavaduojančiajai antstolei pavadavimo laikotarpiu tenka vykdant pavaduojamojo antstolio (apelianto) vykdomąsias bylas gautos pajamos, likusios sumokėjus būtinus mokėjimus, susijusius su antstolio funkcijų vykdymu ir pavaduojamojo antstolio kontoros administravimu (kontoros darbuotojų darbo užmokestis ir su juo susiję mokesčiai, kontoros išlaikymas ir kt.), nustatė individualizuotas sąlygas, kuriomis nustatomas atlyginimas už pavadavimą.

Šis individualizavimas siejasi su Antstolių įstatymo 21 straipsnio ir Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatomis. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas sprendimą pagrindė ne teisės aktuose numatytais, o išgalvotais, kaip teigė pareiškėjas, kriterijais. Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu aiškiai nustatyta, kad pavaduojančioji antstolė pavadavimo laikotarpiu kaip atlygį už pavadavimą gauna vykdant pavaduojamojo antstolio vykdomąsias bylas gautų pajamų dalį, kuri lieka sumokėjus būtinus mokėjimus, susijusius su antstolio funkcijų vykdymu ir pavaduojamojo antstolio kontoros administravimu.

Taigi priešingai nė teigia apeliantas, Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu buvo numatytas apelianto (antstolio) kontoros veiklos tęstinumo užtikrinimas. Išvadoms, kad atsakovo Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktas neatitinka Antstolių įstatyme nustatytų tikslų, teisingumo ir protingumo kriterijų, ar kad atsakovas pažeidė apelianto (antstolio, kurio įgaliojimai buvo sustabdyti) teises ir teisėtus interesus, pagrindo nėra. Priimdamas šią administracinio akto dalį atsakovas kompetencijos neviršijo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apelianto argumentai esą atsakovas Įsakymo Nr. 7P-83 4 punktu nusavino apelianto per 11 darbo metų (nuo 2003 m. sausio mėn. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d.) uždirbtas pajamas ir pažeidė Konstitucijos 23 straipsnio ar Konvencijos Protokolo Nr. 1 pirmojo straipsnio nuostatas dėl nuosavybės neliečiamumo, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais esą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į skundo pagrindą ir sprendime dėl to nepasisakė, nes šiuos apelianto teiginius paneigia sprendimo motyvuojamoji dalis. Minėta, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas Įsakymo Nr. 7P-83 4 punkto teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl apelianto argumentai dėl pretenzijų pavaduojančiajai antstolei, susijęs su apelianto (antstolio) kontoros administravimu ir kitais pavadavimo klausimais šioje byloje negali būti nagrinėjami.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė iš esmės teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė