2017-12-14 Nr. AB-23588-3-65-3-00654-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3539-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00654-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė), atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad areštinėje su pertraukomis buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. kamerose Nr. 4, 2, 8, 13, 18, 19. Pareiškėjo teigimu, areštinėje jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 kv. m ploto, o kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų – buvo šalta, drėgna, tamsu, nešvaru. Kamerose pastatytos dviejų aukštų lovos, stalas, sanitarinis mazgas, todėl nebelikdavo vietos pavaikščioti. Pareiškėjas teigė, kad jis, sveikas žmogus, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai būdavo nepakeliama. Nurodė, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo bendros kameros erdvės, todėl jis buvo priverstas gamtinius reikalus atlikti visų kameroje esančių asmenų akivaizdoje, o tai žemino jo orumą. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad atvykstant ar išvykstant iš areštinės, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. M. L. nuomone, taip buvo tyčiojamasi iš asmens ir jo daiktų. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir kitokius nepatogumus.

3. Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 10 d. – 2016 m. lapkričio 10 d. laikotarpiu periodiškai buvo laikomas įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose vienas, su dar vienu arba dviem, trimis asmenimis. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjui Panevėžio AVPK areštinėje mažiau nei 5 kv. m ploto teko trumpą laikotarpį, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto per visą buvimo areštinėje laikotarpį nebuvo pateikęs.

5. Teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) nuostatas, o 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Dėl pareiškėjo nurodytų teiginių, kad areštinės kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, atsakovo atstovas pažymėjo, kad HN 37:2009 6 punkto nuostatos įpareigoja policijos areštinėje laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką. Teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kameros yra įrengtos ir prižiūrimos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

6. Pažymėjo, kad pateikiami Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, drėgmės, tamsos ir nešvaros neatitinka realybės. Pabrėžė, kad pareiškėjas savo teiginių nepagrindė jokiais duomenimis. Nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje kamerų langai atsidaro tiek, kiek juos atverti leidžia įrengtos grotos, tačiau tai niekaip nepažeidžia sulaikytųjų teisių būti vėdinamose patalpose, kadangi areštinė vėdinama mechaninės ventiliacijos būdu, todėl drėgmė kamerose nesikaupia. Tvirtino, kad moderni vėdinimo sistema buvo sumontuota, 2005 metais ir 2013 metais atliekant areštinės remonto darbus.

7. Nurodė, kad tuščias kameras visada išvalo areštinės maisto išdavėjos, kurioms ši funkcija įtraukta į pareigybių aprašymus. Pažymėjo, kad patys sulaikytieji privalo rūpintis areštinės kamerų švara, tuo tikslu jiems išduodamos priemonės. Pažymėjo, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su kamerų švaros palaikymu, nustatęs nebuvo.

8. Atsakovo atstovas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus dėl kratų atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis. Remdamasis Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. Masiulio tarnybiniu pranešimu, teigė, kad areštinės kratos kambarys yra tvarkingas, šildomas, yra ventiliacija ir geras apšvietimas; jame yra didelis stalas, ant kurio galima tvarkingai išsikrauti savo asmeninius daiktus; stalas yra valomas dezinfekuojančiu skysčiu. Skundų dėl netinkamų sąlygų kratos kambaryje niekada nebuvo gauta. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad per visą buvimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpį pareiškėjas skundų pateikęs nebuvo, nors su vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose tokia teisė numatyta, pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai.

9. Panevėžio AVPK atsiliepime pabrėžė, kad pareiškėjo skundas pagrįstas abstrakčiais teiginiais, nenurodyti jokie požymiai, kuriais pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala, pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Nėra jokių duomenų, kad areštinės darbuotojai atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Esant nurodytoms aplinkybėms prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 10. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo M. L. skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. kovo 10 d. – 2016 m. lapkričio 10 d. laikotarpiu periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, 10, 14 ir 18.

12. Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į CK nuostatas dėl žalos atlyginimo, į HN 37:2009, į HN 134:2015 reikalavimus, į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles (toliau – ir Veiklos taisyklės), į Panevėžio AVPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 patvirtintas ir Panevėžio AVPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442 pakeistas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Areštinės taisyklės) bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirto neturtinės žalos atlyginimo.

13. Pasisakydamas dėl skundo argumentų, susijusių su per mažu vienam asmeniui areštinės kameroje tenkančiu ploto, teismas atsižvelgė į Veiklos taisyklių 80 punktą, kuriame nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

14. Teismas, įvertinęs Panevėžio AVPK pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis 50,5 paros buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, 10, 14, 18, iš jų: 18 parų – pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 6 paras teko 3,31 kv. m ploto, 6 paras – 3,81 kv. m ploto, 3 paras – 4,06 kv. m ploto ir 3 paras – 4,88 kv. m ploto), bei 32,5 paros – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 5 kv. m iki 9,4 kv. m ploto).

15. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų dėl privatumo neužtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu, pagrįstumo, teismas atsižvelgė į HN 37:2009 20 punkto nuostatas ir pažymėjo, kad nuo 2015 m lapkričio 1 d. įsigaliojusi HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Iš atsakovo atstovo teiktų rašytinių paaiškinimų nustatęs, kad areštinės kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, teismas konstatavo, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas iš esmės atitinka galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkto nuostatas.

16. Teismas pažymėjo, kad privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu sąlyga įtvirtinta Veiklos taisyklių 7.13 punkte, kuriame nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtas teisės aktas nenustato. Pareiškėjas privatumo pažeidimą siejo su aplinkybe, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo bendros kameros erdvės, todėl jis buvo priverstas gamtinius reikalus atlikti visų kameroje esančių asmenų akivaizdoje. Remdamasis Panevėžio AVPK atsiliepime ir vyriausiojo specialisto L. Masiulio rašytiniuose paaiškinimuose nurodytais duomenims, teismas padarė išvadą, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26), o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių, naudojantis sanitariniu mazgu, galima užkabinti audeklus.

17. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teisės normas ir teisminėje praktikoje suformuotą jų aiškinimą, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK areštinėje sudaryta galimybė kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotus uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Panevėžio AVPK areštinės kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Veiklos taisyklių 7.13 punkto reikalavimus bei Konvencijos 3 straipsnį.

18. Vertindamas pareiškėjo argumentų, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, nešvaru, pagrįstumą, teismas atsižvelgė į HN 37:2009 6, 21–24 punktų ir HN 134:2015 14, 16, 17 punktų nuostatas.

19. Teismas taip pat atsižvelgė į atsakovo atstovo atsiliepime ir 2016 m. gruodžio 21 d. Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. Masiulio tarnybiniame pranešime „Dėl M. L. skundo“ pateiktą informaciją, kad 2005 metais areštinės antrame korpuse (kameros Nr. 11-26), o 2013 metais – pirmame korpuse (kameros Nr. 1-10) buvo atlikti kapitaliniai remonto darbai – pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, sumontuotas naujas apšvietimas. Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2016 m. rugsėjo 30 d. periodinės kontrolės nustatė, kad areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai; kamerose įrengtas dirbtinis ir natūralus apšvietimas; dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, dirbtiniam naktiniam apšvietimui – kaitrinės lempos; kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė; kamerose sudaryta galimybė kameras vėdinti per varstomus langus; areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema (b. l. 39). Be to, išanalizavęs atsakovo atstovo teismui pateiktų Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenis, teismas nustatė, kad 2015 m. spalio 7 d. buvo atliekama operatyvioji kontrolė kameroje Nr. 8 (pareiškėjas šioje kameroje buvo nuo 2015 m. spalio 28 iki 2015 m. lapkričio 5 d.), kurios metu buvo atlikti laboratoriniai apšvietos, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės matavimai. Atliktų matavimų rezultatai patvirtina, kad šioje kameroje apšvietimas, kameros oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko HN 37:2009 21, 22 ir 24 punktuose nurodytus dydžius. Be to, Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 19 d. vykdė operatyviąją kontrolę ir kameroje Nr. 14 (šioje kameroje pareiškėjas buvo nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 13 d. Šioje kameroje matuojant patalpos viduryje 0,1 m aukštyje nuo grindų, nustatyta oro temperatūra 20,6 °C, santykinė oro drėgmė – 37 proc., oro judėjimo greitis – 0,03 m/s. Panevėžio visuomenės sveikatos centras konstatavo, kad kontrolės metu HN 37:2009 24 punkto pažeidimas nebuvo nustatytas.

20. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio AVPK nepateikė duomenų apie Panevėžio visuomenės sveikatos centro ginčo laikotarpiu atliktus patikrinimus kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Sprendė, kad ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka nėra užfiksuota apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir judrumo reikalavimų pažeidimų kamerose Nr. Nr. 1, 2, 3, 10 ir 18. Darydamas šią išvadą, atsižvelgė ir į tai, kad ginčo laikotarpiu dėl nepakankamo apšvietimo, oro temperatūros ir drėgmės kamerose į areštinės administraciją ir Panevėžio visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti kamerose laikomi asmenys nesikreipė.

21. Padarė išvadą, kad aptarti duomenys nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginių, kad areštinės kamerose nėra užtikrinamas apšvietimas, jose šalta, drėgna, todėl byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu, konstatuoti Panevėžio AVPK areštinės neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

22. Teismas pažymėjo, kad policijos areštinės patalpų valymą, dezinfekavimą ir priežiūrą reglamentavo HN 37:2009 VII skirsnis; nuo 2015 m. lapkričio 1 d galiojanti HN 134:2015 (34, 37 punktas); Veiklos taisyklių 9 punktas; Areštinės taisyklių 8 punktas.

23. Teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK atsiliepime nurodytus teiginius, kad į Panevėžio AVPK areštinę atvykę asmenys, tarp jų – ir pareiškėjas, buvo ir yra talpinami į švarias ir tvarkingas kameras; tuščias kameras išvalo areštinės maisto išdavėjos, kurioms ši funkcija numatyta pareigybės aprašymuose; iš areštinėje laikomų asmenų, ypatingai išvykstančių arba paleidžiamų asmenų, reikalaujama laikytis kameroje tvarkos, patvirtina Panevėžio AVPK areštinės vyriausiojo specialisto L. Masiulio tarnybinis pranešimas „Dėl M. L. skundo“ ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų rezultatai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pažeidimų dėl valymo inventoriaus bei netvarkos ir nešvaros atvejų areštinės kamerose Panevėžio visuomenės sveikatos centras nėra nustatęs, tokiu būdu pareiškėjo teiginiai, jog ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas nešvariose ir netvarkingose, nėra patvirtinti.

24. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad atvykstant ar išvykstant iš areštinės, asmens ar daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, teismas atsižvelgė į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija, nauja redakcija nuo 2016 m. liepos 5 d.) 14, 58 ir 59 punktus, į HN 37:2009 48 ir 49 punktus ir į HN 134:2015 34 punktą. Pažymėjo, kad nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad atliekant asmens ir jo daiktų apžiūras turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos apžiūros atlikimo sąlygos.

25. Išanalizavęs byloje pateiktus Panevėžio visuomenės sveikatos centro parengtų patikrinimo aktų duomenis, teismas padarė išvadą, kad ši kontrolės institucija areštinės patikrinimų metu antisanitarinių sąlygų kitose areštinės patalpose, tarp jų – ir kratos kambaryje, nenustatė. Remiantis tuo, kas nurodyta, teismas kaip nepagrįstą vertino pareiškėjo teiginį, kad jo asmens ir daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.

26. Be to, teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai apie antisanitarinėmis sąlygomis atliktas jo asmens ir daiktų apžiūras yra itin abstraktūs, nekonkretūs, nedetalizuoti ir nepagrįsti leistinais įrodymais. Teismas vertino, kad atsakovui atstovui kiltų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė duomenų, kad Panevėžio AVPK areštinėje atliekant asmens ir jo daiktų apžiūras, būtų tyčiojamasi iš asmenų ar jų daiktų, taip siekiant asmenis pažeminti, pareigūnų reikalavimas išsirengti pagrįstas teisės aktu. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad atvykstant ar išvykstant iš areštinės asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama, pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką bei sąlygas, todėl teismas šiuo aspektu nekonstatavo neteisėtų Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmų.

27. Atsižvelgęs į byloje nustatytą pareiškėjo M. L. teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimą Panevėžio AVPK areštinėje, t. y. kad jam 18 parų buvo neužtikrinta teisė į minimalią vienam asmeniui tenkančią 5 kv. m ploto normą, teismas sprendė, kad tai pareiškėjui sukėlė nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistinas pinigais. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, bei nesant įrodymų, jog laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygos sukėlė žalingus padarinius asmens fizinei ir psichinei sveikatai, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo realiai patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Pareiškėjui tenkanti ploto norma buvo pažeista nežymiai, į Panevėžio AVPK areštinę pareiškėjas buvo pristatomas periodiškai, areštinės kamerose buvo laikomas su dviem – trimis asmenimis. Teismas sprendė, jog pareiškėjui priteisiama 150 Eur suma laikoma adekvačia suma jo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir nepatogumams atlyginti.

III. 28. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo dalį dėl 150 Eur žalos priteisimo ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.

29. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygos sukėlė žalingus padarinius asmens fizinei ir psichinei sveikatai. Byloje nėra jokių medicininių dokumentų, kurie įrodytų pareiškėjo teiginius dėl realios žalos atsiradimo. Pažymi, kad pareiškėjas į areštinę buvo pristatomas periodiškai, t. y. pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Be to, teismas pats pripažino, kad pažeidimas nebuvo sunkaus pobūdžio ir pareiškėjui nesukėlė ilgalaikių neigiamų pasekmių.

30. Panevėžio AVPK teigimu, nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimas, tačiau neįrodyta, kad toks pažeidimas turėjo neigiamų pasekmių pareiškėjui.

31. Mano, kad nustatyti pažeidimai nebuvo pasiekę minimalaus žiaurumo lygio pagal Konvencijos 3 straipsnį, atsižvelgiant į trumpą sulaikymo laikotarpį ir į tai, kad nėra jokio medicininio dokumento ar kitų įrodymų, kad sulaikymo areštinėje metu pareiškėjas būtų patyręs kankinimus. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo garbę ir orumą. Todėl mano, kad teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama priemonė apginti pažeistas teises.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

33. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

35. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija pareiškėjui.

36. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Panevėžio AVPK areštinės veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, konstatuojant atsakovo neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos, ir jų nekartoja.

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

39. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

40. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

41. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas 18 parų, pažeidžiant teisės aktais nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo mastas yra perdaug didelis, kad šio pažeidimo pripažinimas galėtų būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui, todėl atsakovo prašymas konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai žalai atlyginti yra nepagrįstas.

43. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys