2023-05-17 Nr. AB-10373-3-62-3-01857-2022-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-426-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01857-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėja Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. R. kreipėsi su skundu į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 5 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 27 d. iki 2022 m. liepos 25 d. jis atliko bausmę Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpoje Nr. 15 netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis buvo laikomas ankštoje kameroje, kurioje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Šį plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas. Kameroje nebuvo vėdinimo sistemos, dėl to patalpoje kaupėsi drėgmė, drėko ir pelijo čiužiniai, lovos, nuo sienų byrėjo tinkas ir kaupėsi pelėsis. Dėl prie lango pritvirtintų grotų langas prasivėrė tik 15 cm ir į patalpą nepateko pakankamai oro. Kameroje neužtikrinamas tinkamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Pasivaikščiojimų kiemeliai maži, netvarkingi ir neremontuoti. Pasivaikščioti buvo išvedamas kartą per dieną po 1 val. Pareiškėjo teigimu, minėtos kalinimo sąlygos žemina orumą, sukelia dvasinius išgyvenimus, depresiją, žaloja sveikatą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu, ir pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo skaičiuojant minimalų kameros plotą eliminuoti užstatytą kameros plotą. Įstaigoje pasivaikščiojimo kiemai įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais. Kiemelius kiekvieną dieną valo ir tvarko Turto valdymo skyriuje dirbantis nuteistasis. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įpareigojantį nuteistuosius pasibaigus pasivaikščiojimui sutvarkyti tam skirtą vietą. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistojo prašymu pareigūnas gali išduoti valymo inventorių kiemeliui susitvarkyti. Atsakovas pabrėžė, kad pataisos namai užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę (dieninę, naktinę) apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pravieniškių PN-AK 3-iojo būrio gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1, 2.2 punktais, pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darė išvadą, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi byloje nėra objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių, teismas vienam asmeniui tenkantį plotą skaičiavo konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. birželio 27 d. iki 2022 m. liepos 25 d. buvo paskirtas į Pravieniškių PN-AK kamerų tipo patalpą Nr. 15, kurios plotas 16,09 kv. m, įrengta viena miegamoji vieta. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.

7. Teismas vadovavosi sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 16, 14, 37, 39, 17 punktais ir pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, santykinę oro drėgmę, apšvietimą, oro judėjimo greitį. Teismas vertino, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė, apšvietimas ar oro judėjimo greitis neatitiktų nustatytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas, oro drėgmė ar oro judėjimo greitis patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių.

8. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais ar kad nebūtų galėjęs atidaryti kameros lango. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl atmetė pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpos vėdinimo ir apšvietimo yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl teismas juos atmetė.

9. Dėl pareiškėjo argumentų apie apipelijusias sienas, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Teismas pažymėjo, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena.

10. Teismas vadovavosi BVK 145 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia, jog buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl nenustatė atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių. Teismas nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos juose, todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl šių aplinkybių.

11. Dėl pareiškėjo argumentų apie netvarkingus pasivaikščiojimų kiemus teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal HN 134:2015 37 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Teismas pažymėjo, kad švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo paties pareiškėjo valios, atsakovo atstovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas susitvarkyti aplinką, kurioje leidžia laiką. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netvarkingų, neremontuotų kiemelių yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl teismas juos atmetė.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl skunde išdėstytų aplinkybių (netvarkingų ir neremontuotų pasivaikščiojimo kiemelių, netinkamų baldų (lovos) ir pan.). Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismas darė išvadą, jog šioje dalyje pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

13. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

III. 14. Pareiškėjas A. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo paskirti ekspertą, kuris įvertintų kamerų tipo patalpas (15-tą patalpą).

15. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas pateikė dokumentus dėl patalpų–kamerų, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas. Pareiškėjas pabrėžia, kad 15-toje kameroje nebuvo ventiliacijos, langas vos prasivėrė, o tualete nebuvo nei ventiliacijos, nei lango. Pareiškėjas nurodo, kad tualetas yra tupimas, o tai yra nehigieniška, pažeidžia žmogaus teises.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių įtikinamų argumentų, kurie būtų bent minimalus pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ar jį naikinti (pakeisti). Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose ir priėmė sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nenurodyta, kokias konkrečias proceso teisės ar materialiosios teisės normas pažeidė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 5 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų.

19. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtina, kad kameroje nebuvo ventiliacijos, langas vos prasivėrė, buvo tupimas tualetas.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nėra jokio pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, kadangi pareiškėjas nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų dėl jų netinkamumo. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir, ar padarė pagrįstas išvadas jais remdamasis. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nesutiko (nepritarė) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

24. Vertinant kalinimo įstaigų higienos sąlygas (oro drėgmė, apšvietimas, oro judėjimo greitis), analizuojami pareiškėjo paaiškinimai ir byloje pateikiami duomenys (visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktai, kitų institucijų dokumentai, kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai), galintys patvirtinanti arba paneigti higienos normų užtikrinimą ginčo laikotarpiu. Nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui nedetalizavus savo teiginių dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų pareiškėjas pats skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017).

Nagrinėjamoje byloje nesant duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Pravieniškių PN-AK administracijai dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos normų pažeidimų, pataisos įstaigai tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į byloje esančių duomenų visumą, teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad nagrinėjamu atveju kilo būtinybė skirti ekspertą (ABTĮ 61 str.).

25. Vertinant pareiškėjo abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio argumentus dėl ventiliacijos kameroje nebuvimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi HN 134:2015 nuostatomis, įvertino tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kuri vėdinama atidarant langą, byloje nėra duomenų, kad kameroje esantis langas neatsidarė, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų šiuo aspektu.

26. Atsakovas 2022 m. spalio 13 d. pateikė pirmosios instancijos teismui papildomus dokumentus, kuriuose paaiškino netinkamų duomenų pateikimo priežastis ir pateikė bylai aktualius duomenis, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo pateiktų duomenų netinkamumo.

27. Pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2304-1062/2019, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės dėl tupimo tualeto, kurios nebuvo tinkamai nurodytos pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos ir dėl jų nepasisakoma.

28. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis