2016-03-24 Nr. AB-6615-3-61-3-03776-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-844-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03776-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ (toliau – ir pareiškėjas, ir LPS „Sandrauga“) elektroninėmis ryšio priemonėmis pateikė teismui 2014 m. rugpjūčio 9 d. skundą, kurį patikslino 2014 m. rugpjūčio 19 d., ir prašė:

1) atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-523 „Dėl darbo grupės sudarymo“ dalies panaikinimo, kaip praleistą dėl svarbių (objektyvių ir nuo pareiškėjo nepriklausiusių) aplinkybių;

2) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-523 „Dėl darbo grupės sudarymo“ (toliau – ir įsakymas Nr. 5-V-523) dalį, kurioje į darbo grupę įtraukta tik viena profesinė sąjunga;

3) įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) teisės aktuose nustatyta tvarka iš naujo atlikti darbuotojų atstovų įtraukimo į darbo grupę, skirtą optimizuoti kriminalinės policijos skyrių veiklą, procedūrą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

4) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. liepos 4 d. rašte Nr. L-(Ž)-183 „Dėl informacijos suteikimo ir lygių galimybių sudarymo“ (toliau – ir raštas Nr. L-(Ž)-183) kreipėsi į Departamentą dėl informacijos pateikimo, kodėl įsakyme Nr. 5-V-523 į darbo grupę, sudarytą optimizuoti kriminalinės policijos padalinių darbą teritorinėse policijos įstaigose, (toliau – ir Darbo grupė) buvo įtraukta tik viena pasirinkta profesinė sąjunga, o kitos profesinės sąjungos (taip pat ir pareiškėjas) apie grupės sudarymą net nebuvo informuotos. Departamentas 2014 m. liepos 31 d. rašte Nr. 5-S-2775 „Dėl informacijos pateikimo“, atsakydamas į minėtą pareiškėjo raštą, be kita ko, nurodė, kad visose policijos įstaigose užtikrinama asociacijų laisvė ir galimybė veikti visoms policijos sistemoje veikiančioms profesinėms sąjungoms, visais lygiais įgyvendinant socialinę partnerystę, į visų policijos sistemoje sudaromų darbo grupių, kaip ir pareiškėjo rašte nurodytos darbo grupės, sudėtį įtraukiami labiausiai ir skaitlingiausiai atitinkamu socialinės partnerystės lygiu policijos sistemos darbuotojams atstovaujančių profesinių sąjungų atstovai. Kokiais duomenimis besiremdamas atsakovas nustatė skaitlingumą ir labiausiai atstovaujančią profesinę sąjungą, pareiškėjui nežinoma.

Įsakymu Nr. 5-V-523 sudaryta Darbo grupė, į kurią įtraukti Departamento, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, teritorinių policijos komisariatų atstovai bei Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininkė. Įsakymas Nr. 5-V-523 nebuvo viešai paskelbtas Departamento interneto tinklalapyje. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti informaciją, kokiu teisiniu pagrindu vadovautasi, atrenkant į Darbo grupę tik vienos profesinės sąjungos atstovą, kitų net neinformuojant, kad tokia bus sudaroma. Nurodytas atsakovo elgesys yra neteisėtas ir nepagrįstas, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), paneigia joje garantuojamą visų asmenų, taip pat profesinių sąjungų, lygiateisiškumo principą.

Pasak pareiškėjo, Lietuvos policijos sistemoje aktyviai iš esmės veikia kelios profesinės sąjungos: Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija ir LPS „Sandrauga“ (Lietuvos profesinių sąjungų federacijos „Sandrauga“ narė). Šie profesinių sąjungų dariniai vienija teritoriniuose apskričių komisariatuose veikiančias profesines sąjungas (savo padalinius) ir priklauso vienam iš stambesnių profesinių sąjungų darinių, todėl vidaus administravimo prasme atsakovui yra itin paprasta spręsti įvairius klausimus su darbuotojų atstovais, nes jų yra tik trys.

LPS „Sandrauga“, veikdama teritoriniu principu, savo veiklą vykdo ne tik įmonėse, organizacijose, bet ir valstybinėse įstaigose, steigdama padalinius ir juose veikdama. Nuo 2009 m. LPS „Sandrauga“ veikia ir Lietuvos policijos sistemoje. Apie pareiškėjo įsisteigimą buvo informuoti ne tik teritorinių policijos komisariatų vadovai, bet ir bendrą policijos strategiją formuojanti centrinė įstaiga – Departamentas, tačiau Departamentas, pažeisdamas Konstitucijos 50 straipsnį, ignoruoja socialinį dialogą, neteikia privalomos informacijos, apsunkina LPS „Sandrauga“ veiklą, o socialinį dialogą vysto išimtinai su dviem Departamento pasirinktais profesinių sąjungų junginiais.

Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi Konstitucijos 29, 50 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, aiškinančia nurodytus Konstitucijos straipsnius (1999 m. sausio 14 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2012 m. vasario 27 d., 2012 kovo 29 d., 2013 m. gegužės 9 d. nutarimai), Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – ir TDO) konvencijomis Nr. 87 „Dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo“ ir Nr. 144 „Dėl trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti“, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir PSĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu (kurį, pasak pareiškėjo, Departamentas šiurkščiai pažeidė), jį aiškinančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A756-450/2010, Nr. A556-15/2010), taip pat gero administravimo principu, jį aiškinančiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-686/2010.

Tai, kad Departamentas a priori turi priešišką (ir todėl neteisėtą) poziciją dėl pareiškėjo, patvirtina bendravimo su Departamentu chronologija. Departamentas 2010 m. birželio 18 d. rašte Nr. 5-S-3684 nurodė, jog į 2010 m. gegužės 26 d. Departamente vykusį tradicinį policijos darbuotojų forumą buvo pakviesti policijos įstaigų darbuotojų atstovai, geriausiai žinantys policijos įstaigos problemas ir darbuotojų lūkesčius. Teisės normų, kurios nustato geriausiai žinančius darbuotojų atstovus, Departamentas nepateikė, taigi minėtu pareiškimu akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo interesus.

Pareiškėjas 2010 m. birželio 21 d. rašte Nr. A-119(L) atkreipė Departamento vadovybės dėmesį į tai, kad darbdavys privalo vadovautis įstatymais, teisės normomis, o ne subjektyviu profesinių sąjungų skirstymu į žinomas ar nežinomas, pakartotinai nurodė Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatytą pareigą darbdaviui keistis informacija, kuri būtina socialiniam dialogui vystyti. Naudodamasis DK 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte suteikta teise, pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 24 d. rašte Nr. 182 (L), 2010 m. spalio 5 d. rašte Nr. A-187(4), 2010 m. spalio 19 d. rašte Nr. A-193 (L) teikė pasiūlymus Departamentui dėl kolektyvinių ginčų (lėšų trūkumo, nepilnos darbo dienos, nemokamų atostogų ir kt.) sprendimo būdų;

Departamentas 2010 m. spalio 21 d. rašte Nr. 5-S-6051 pranešė, kad, pritariant kitoms profesinėms sąjungoms, pasirinko Departamentui naudingiausią – nemokamų atostogų arba sutrumpinto darbo laiko – variantą, o ne strateginius ir policijos sistemos darbuotojų socialines teises apsaugančius būdus; pareiškėjas į minėto sprendimo priėmimą (posėdį) nebuvo pakviestas. Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 23 d. rašte Nr. A-205 (L) „Dėl taikinimo komisijos sudėties papildymo“ prašė sudaryti lygias galimybes kartu su kitomis profesinėmis sąjungomis dalyvauti taikinimo komisijos darbe.

Departamentas 2010 m. lapkričio 30 d. rašte Nr. 5-S-6892, diskriminuodamas pareiškėją, informavo, kad taikinimo komisija sudaryta, vadovaujantis 2009 m. birželio 3 d. bendradarbiavimo susitarimo Nr. 5-In-107, sudaryto tarp Departamento, Lietuvos policijos profesinės sąjungos, Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinės profesinės sąjungos (šiuo metu – Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos), pagrindu. Departamentas, žinodamas, jog lygiomis teisėmis policijos sistemoje nuo 2009 m. veikia ir LPS „Sandrauga“, informacijos neteikė ir lygių galimybių dalyvauti minėtos komisijos darbe nesudarė.

Akivaizdu, kad Departamento nurodytas vietinis bendradarbiavimo susitarimas neturi ir negali tūrėti aukštesnės teisinės galios negu Konstitucijos 50 straipsnis. Departamentas, tęsdamas diskriminacinę politiką dėl LPS „Sandrauga“, 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakyme Nr. 5-V-684 „Dėl vadovų rezervo sąrašo vertinimo komisijos sudarymo“ į komisijos sudėtį įtraukė tik minėtų dviejų profesinių sąjungų atstovus, o pareiškėjo atstovui tokios galimybės nesuteikė. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. L-(Ž)-248 kreipėsi dėl lygių galimybių sudarymo dalyvauti vadovų rezervo sąrašo vertinimo komisijos darbe, tačiau pareiškėjo atstovas į komisijos sudėtį nebuvo įrašytas.

Akivaizdu, kad atsakovas nuolat ir sistemingai pažeidinėja, be kita ko, iš Konstitucijos kylančias pareiškėjo kaip profesinės sąjungos teises. Gindamas savo nepagrįstą kelių profesinių sąjungų propagavimą, atsakovas vadovaujasi tariamu (Lietuvos teisinėje sistemoje neegzistuojančiu) atstovaujančiosios profesinės sąjungos kriterijumi. Tokia atsakovo pozicija neteisinga ir neteisėta. Dėl tokių sistemingų atsakovo veiksmų kreiptasi į Tarptautinės darbo organizacijos Asociacijų laisvės komitetą, kuris skundą priėmė, iškėlė Lietuvos Respublikos Vyriausybei bylą (Nr. 3073) bei išsiuntė skundą atsiliepimams pateikti.

Nagrinėjamu atveju Departamentas, sugalvodamas menamus (įstatymuose neįtvirtintus, Konstitucijai prieštaraujančius) kriterijus dėl to, kaip atsirinks profesines sąjungas, su kuriomis derins su darbuotojų teisine padėtimi susijusius klausimus (DK 20, 22, 33, 47 str., PSĮ 4, 20 str.), į pareiškėją net nesikreipė, tokiu būdu neteisėtai apribojo jos teises ir diskriminuoja jį tarp kitų darbuotojų atstovų. Taigi atsakovas pažeidė ir gero administravimo principą, nes pareiškėjui net nesudarė galimybės pasisakyti, jis nebuvo informuotas apie jam nepalankaus sprendimo priėmimą, todėl tokiu neveikimu atsakovas tiesiogiai ribojo pareiškėjo galimybes vykdyti savo veiklą.

Atsakovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skunde pareikštais reikalavimais ir pateiktais argumentais nesutinka, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl įstatyme nustatyto termino skundui dėl įsakymo Nr. 5-V-523 paduoti taikymo nurodė, jog pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad 2014 m. birželio 12 d. priimto įsakymo Nr. 5-V-523 turinys jam visiškai nebuvo žinomas, o disponavo tik abstrakčia informacija, neturėjo viso įsakymo Nr. 5-V-523 teksto iki 2014 m. liepos 4 d., kai pareiškėjas kreipėsi į Departamentą, prašydamas patikslinti informaciją apie sudarytą Darbo grupę. Šį pareiškėjo teiginį paneigia pareiškėjo 2014 m. liepos 4 d. raštas Nr. L-(Ž)-183 „Dėl informacijos suteikimo ir lygių galimybių sudarymo“, iš kurio matyti, kad su raštu pateikiamuose dokumentuose pateikta ir skundžiamo įsakymo kopija. Vadinasi, jau 2014 m. liepos 4 d. pareiškėjas žinojo apie įsakymą Nr. 5-V-523. Taip pat pareiškėjas klaidingai nurodo, jog įsakymą Nr. 5-V-523 gavo iš Departamento kartu su Departamento 2014 m. liepos 31 d. raštu Nr. 5-S-2775, nes iš šio Departamento rašto matyti, kad su juo įsakymas Nr. 5-V-523 pareiškėjui nebuvo siunčiamas. Be to, remiantis pareiškėjo kartu su 2014 m. liepos 4 d. raštu pateikta skundžiamo įsakymo kopija, 2014 m. birželio 12 d. įsakymas Nr. 5-V-523 gautas Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – ir Kauno AVPK (reg. Nr. 20-PD-259), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas iš savo narių (t. y. Kauno AVPK darbuotojų) galėjo sužinoti apie skundžiamą įsakymą nuo 2014 m. birželio 16 d. (kai Kauno AVPK viršininkas 2014 m. birželio 16 d. rezoliucija pavedė išsiųsti įsakymą susipažinimui visiems Kauno AVPK darbuotojams) iki 2014 m. liepos 4 d. (t. y. pareiškėjo rašto Nr. L-(Z)-183, kuriame nurodoma apie įsakymo Nr. 5-V-523 sužinojimą, surašymo datos).

Departamento darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-797 (2012 m. gruodžio 21 d. įsakymo redakcija), 63 punkte nustatyta, kad policijos generalinio komisaro sudarytų darbo grupių veiklos dokumentai skelbiami Departamento tinklalapyje (intranete), kuris yra vidinis policijos tinklas, prieinamas kiekvienam visų policijos įstaigų darbuotojui. Atsižvelgiant į tai, kad, Departamento duomenimis (pagal narių įmokas, pervedamas profesinėms sąjungoms), LPS „Sandrauga“ trijose policijos įstaigose priklauso apie 130 narių, iš jų didžioji dalis (120) yra Kauno AVPK darbuotojai, darytina išvada, kad pareiškėjas iš jam priklausančių narių turėjo galimybę susipažinti su skundžiamu įsakymu nuo jo paskelbimo Departamento tinklalapyje (intranete) dienos, t. y. 2014 m. birželio 12 d., bei apskųsti jį iki 2014 m. liepos 12 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apskundė įsakymą Nr. 5-V-523 tik 2014 m. rugpjūčio 11 d., t. y. praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Atmestinas pareiškėjo teiginys dėl privalomos teisės aktų paskelbimo tvarkos nesilaikymo, kadangi skundžiamas įsakymas ir neturėjo būti skelbiamas Departamento interneto tinklalapyje. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 5-V-364 patvirtintų Policijos departamento interneto svetainės tvarkymo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8 punkte nustatyta, kad ne visi Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymai skelbtini interneto svetainėje. Taigi terminas apskųsti įsakymą Nr. 5-V-523 prasidėjo nuo jo paskelbimo Departamento tinklalapyje (intranete) dienos, t. y. 2014 m. birželio 12 d., todėl pareiškėjas iki 2014 m. liepos 12 d. turėjo pakankamai laiko ir galimybių pasinaudoti įstatyme jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, o pareiškėjo nurodytos skundo praleidimo priežastys nelaikytinos objektyviomis, nuo jo valios nepriklausančiomis ir svarbiomis termino paduoti skundą teismui praleidimo priežastimis. Pareiškėjo nurodytos priežastys vertintinos kaip subjektyvaus pobūdžio, nulemtos paties pareiškėjo pasirinkto elgesio, todėl praleistas skundo padavimo terminas negali būti atnaujintas.

Dėl įsakymo Nr. 5-V-523 teisėtumo nurodė, jog tarptautiniai teisės aktai, reglamentuodami profesinių sąjungų veiklą, drausdami jų diskriminaciją, taip pat įtvirtina ir labiausiai darbuotojams atstovaujančios organizacijos kriterijų (pavyzdžiui, TDO konvencijos Nr. 144 „Dėl trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti“ 1 str., TDO Konstitucijos 3 str. 5 d.). Departamentas dar 2013 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. 5-S-4806 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir raštas Nr. 5-S-4806) kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti informaciją, kiek pareiškėjas turi narių kiekvienoje policijos įstaigoje, tačiau pareiškėjas jokio atsakymo į šį paklausimą Departamentui nepateikė. Pareiškėjas Departamentui nėra pateikęs tikslių duomenų ir juos patvirtinančių dokumentų apie tai, kuriose policijos įstaigose veikia, kokiam narių, dirbančių Lietuvos policijos įstaigose, skaičiui jis atstovauja.

Atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl jo diskriminavimo, socialinio dialogo vystymo išskirtinai tik su 2 pasirinktomis profesinėmis sąjungomis, nes, Departamento duomenimis, šiuo metu policijos sistemoje veikia 23 įvairios profesinės organizacijos, kurioms priklauso apie 4 050 policijos įstaigų darbuotojų (visoje policijos sistemoje dirba apie 12 100 darbuotojų). Dar 2006 m. gruodžio 18 d., skatinant socialinį dialogą ir partnerystę, policijos sistemoje veikusių profesinių sąjungų iniciatyva buvo sudarytas bendradarbiavimo susitarimas Nr. 5-IN-128/7/1S-06 (toliau – ir Bendradarbiavimo susitarimas) tarp Departamento ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos, Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos bei Lietuvos vidaus reikalų sistemos respublikinės profesinės sąjungos, kuriame šalys įsipareigojo bendradarbiauti, svarstant policijos įstaigų pertvarkymo, reorganizavimo ir likvidavimo klausimus (Bendradarbiavimo susitarimo 3 str.). Taigi įsakyme Nr. 5-V-523 visiškai pagrįstai į darbo grupę buvo įtrauktas vienas iš Bendradarbiavimo susitarimo šalių atstovų. Be to, pareiškėjas niekada nebuvo išreiškęs valios prisijungti prie Bendradarbiavimo susitarimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-523 „Dėl darbo grupės sudarymo“ dalį nutraukė, o likusią pareiškėjo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau termino skundui paduoti atnaujinimo klausimo neišsprendė. Teismas, siekdamas objektyviai įvertinti, ar yra teisinis pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti, privalo įvertinti pareiškėjo 2014 m. liepos 4 d. rašto Nr. L-(Ž)-183 „Dėl informacijos suteikimo ir lygių galimybių sudarymo“ turinį. Šiame rašte, be kita ko, nustatyta, jog Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis 2014 m. birželio 12 d. pasirašė įsakymą Nr. 5-V-523 „Dėl darbo grupės sudarymo“ ir į darbo grupę įtraukė tik vieną pasirinktą profesinę sąjungą. Vadinasi, pareiškėjui jau 2014 m. liepos 4 d. buvo žinoma šios administracinės bylos ginčo esmė, t. y. pareiškėjo neįtraukimas į darbo grupę, skirtą optimizuoti kriminalinės policijos skyrių veiklą. Konstatuota, kad pareiškėjas, jau 2014 m. liepos 4 d. žinodamas skundžiamo įsakymo turinio esmę, praleido terminą skundui paduoti. Pareiškėjo argumentai, kad šis terminas yra praleistas dėl objektyvių priežasčių, nėra pagrįsti. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus konstatuota, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-523 „Dėl darbo grupės sudarymo“ dalies panaikinimo paduoti, jo atnaujinti nėra teisinio pagrindo, todėl jis neatnaujintas. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-523 „Dėl darbo grupės sudarymo“ dalies panaikinimo padavimo terminą, todėl šios administracinės bylos dalis nutraukta.

Pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą Departamentą teisės aktuose nustatyta tvarka iš naujo atlikti darbuotojų atstovų įtraukimo į darbo grupę, skirtą optimizuoti kriminalinės policijos skyrių veiklą, procedūrą per 3 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šis pareiškėjo reikalavimas kaip išvestinis, netenkinus reikalavimo panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-523 „Dėl darbo grupės sudarymo“ dalį, atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimai šioje administracinėje byloje nebuvo patenkinti, jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas mano, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino ABTĮ normas, reglamentuojančias skundo padavimo terminus bei šių terminų atnaujinimą, sprendimo motyvuojamoje dalyje padarė bylos medžiagos neatitinkančias išvadas bei neteisingai taikė ir aiškino kitus ginčui teisingai išspręsti reikalingus teisės aktus. Atkreipia dėmesį į šios administracinės bylos nagrinėjimo terminus, kurie akivaizdžiai pažeidžia ABTĮ 65 straipsnyje numatytus terminus. Skundas teismui paduotas 2014 m. rugpjūčio 9 d., patikslintas – 2014 m. rugpjūčio 19 d., tačiau byla paskirta nagrinėti tik 2015 m. gegužės 18 d.

Šis ginčas kilo dėl Policijos generalinio komisaro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-523 dalies dėl profesinės sąjungos atstovo į darbo grupę įtraukimo. Pareiškėjas tikslią informaciją apie įsakymą gavo 2014 m. liepos 31 d. raštu Nr. 5-S-2775 „Dėl informacijos pateikimo“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Pareiškėjui apie tai, kad Departamente yra sudaryta darbo grupė dėl kriminalinės policijos padalinių darbo optimizavimo iš dalies tapo žinoma 2014 m. liepos 4 d., tačiau skundžiamo teisės akto tikslus (visas) turinys, iš kurio būtų galima spręsti, kokiu pagrindu atsakovas įtraukė į darbo grupę tik vieną profesinę sąjungą (jau ne kartą minėta, kad skundžiamas įsakymas atsakovo interneto svetainėje nėra paskelbtas, taip pažeidžiant 2009 gegužės 22 d. įsakymo Nr. 5-V-364 „Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos interneto svetainės tvarkymo nuostatų patvirtinimo“ 1 ir 8 punktus) ir tokiu būdu išsiaiškinti, ar pareiškėjo teisės yra ribojamos, tapo žinoma tik 2014 m. liepos 31 d. iš atsakovo rašto Nr. 5-S-2775.

Šiame skunde jau minėta, kad pareiškėjas esant įtarimui, kad jo teisės yra galimai ribojamos, tačiau nežinodamas konkretaus įsakymo turinio (ir galimo teisių ribojimo turinio) kreipėsi į atsakovą dėl informacijos pateikimo. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas įsakymas nei anksčiau, nei skundo pateikimo dieną nėra paskelbtas, pareiškėjas savo pažeistas teises kildina iš atsakovo 2014 m. liepos 31 d. rašto Nr. 5-S-2775 „Dėl informacijos pateikimo“, nes būtent šią dieną pareiškėjui buvo įteikta pilna informacija apie skundžiamą administracinį aktą. Pareiškėjo manymu, jis nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos, nes apie pažeistas teises sužinojo 2014 m. liepos 31 d.

Teismas neįvertino paminėtų argumentų, į juos neatsižvelgė ir teismo sprendime dėl jų nepasisakė. Teismas neįvertino 2009 gegužės 22 d. įsakymo Nr. 5-V-364 „Dėl Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos interneto svetainės tvarkymo nuostatų patvirtinimo“ 1 ir 8 punktų nuostatų, antstolio M. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotų ir atsakovo iš esmės neginčytų faktų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pirmiausiai teismas lyg ir pasisako dėl ginčo esmės, tačiau savo teiginių nemotyvuoja (pvz., deklaratyvaus pobūdžio teiginių, kad <...> visose policijos įstaigose yra užtikrinama asociacijų laisvė ir galimybė veikti visoms policijos sistemoje veikiančioms profesinėms sąjungoms <...>), o galiausiai prieina prie išvados, kad pareiškėjas praleido terminą paduoti skundą. Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, konstatavo, kad terminas nėra praleistas ir šis klausimas yra nespręstinas. Apelianto įsitikinimu, teismas neteisingai taikė procesines teisės normas, nepagrįstai konstatavo, kad terminas paduoti skundą praleistas ir todėl neatnaujintinas, o kilusio ginčo dėl pareiškėjo teisių pažeidimo neišsprendė, todėl yra pakankamas pagrindas sprendimą panaikinti ir perduoti šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo visų įrodymų ir aplinkybių, kadangi teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) ne kartą pažymėta, kad teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento. Nagrinėjamu atveju teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė teismo išvadas, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Apelianto nuomonė, kad teismo sprendime turėjo būti pasisakyta atitinkamais jo nurodytais klausimais, nesuteikia pagrindo išvadoms, jog skundžiamas sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų.

Atsakovo manymu, atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, konstatavo, jog terminas skundui paduoti nėra praleistas. Iš pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutarties matyti, kad teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, tik konstatavo, jog šioje proceso stadijoje termino skundui paduoti atnaujinimo klausimas nespręstinas. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, išsamiai nurodė, kodėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos objektyviomis priežastimis, kurios jam sutrukdė laiku paduoti teismui skundą, todėl pagrįstai ir teisėtai atsisakė patenkinti atsakovo prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir bylos dalį pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą nutraukė. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę. Tai, kad apeliantas tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde apeliantas remiasi tik samprotavimais ir pamąstymais, tačiau nenurodė jokių konkrečių argumentų ir nepateikė įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas priėmė motyvuotą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą, nes tinkamai išaiškino ir pritaikė procesinės bei materialinės teisės normas, todėl nėra pagrindo patenkinti apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-523, kuriuo siekiant optimizuoti kriminalinės policijos padalinių darbą teritorinėse policijos įstaigose, racionaliau panaudoti turimus žmogiškuosius, finansinius techninius resursus, sudaryta darbo grupė, dalies, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-443/2005;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).

Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad jo neįtraukimas į darbo grupę pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 (įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu) ir 50 (profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises) straipsnius bei Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia laisvai ir savarankiškai. Visos profesinės sąjungos turi lygias teises. Jos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą). Taigi minėtose normose reglamentuotos bendro pobūdžio nuostatos, kurios siejamos su profesinių sąjungų veiklos laisve ir kurias nagrinėjamos bylos kontekste vargu ar galima susieti su kokiais nors pareiškėjo (jos narių) subjektinių teisių pažeidimais. Taip pat ginčijamas įsakymas pareiškėjo atžvilgiu jokių subjektinių teisių ar juridinių pareigų nenustatė, t. y. juridinių pasekmių nesukėlė.

Juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis pareiškėjas galėtų ginti viešąjį interesą teisme, taip pat nenustatyta. Konstatavus, kad pareiškėjas neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės, nėra jokio pagrindo tirti ir pasisakyti dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (dėl socialinio dialogo vystymo, dėl Departamento priešiškos pozicijos pareiškėjo atžvilgiu ir pan.).

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą dėl darbo grupės sudarymo pareiškėjo subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų nepažeidė, todėl Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ reikalavimas dėl įsakymo dalies panaikino nėra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje yra konstatavęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovas pareiškėjo subjektinių teisių nepažeidė, jo skundas turi būti atmestas (žr., pvz., 2008 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–1283/2008, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442–1669/2008 ir kt.).

Nagrinėdamas panašią administracinę bylą dėl Šiaulių miesto savivaldybės vadovo – mero 2007 m. gegužės 21 d. potvarkio „Dėl darbo grupės savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovo veiklai ištirti sudarymo“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog remiantis šiuo potvarkiu nutarta sudaryti darbo grupę savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovo veiklai ištirti, tačiau pastarasis savivaldybės vadovo priimtas dokumentas iš esmės neatitinka potvarkiui, kaip teisės aktui, keliamų reikalavimų. Dokumente tik pažymima apie savivaldybės tarybos nario prašymą, bet nenurodoma, kokio tai pobūdžio prašymas, su kuo jis susijęs. Iš karto pereinama prie rezoliucinės dalies formulavimo, ne tik kad nepadarant nuorodų į teisės aktų konkrečias normas, kuriomis remiantis priimtinas sprendimas dėl darbo grupės sudarymo, bet ir apskritai nepažymima, kokiu teisiniu pagrindu skundžiamas dokumentas priimamas. Teisėjų kolegijos nuomone, toks dokumentas, nepriklausomai nuo jo įvardinimo, expressis verbis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų ir yra teisiškai ydingas (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008).

Atmetus Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ skundo reikalavimą dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-523 „Dėl darbo grupės sudarymo“ dalies panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas ne visai teisingai motyvavo priimtą sprendimą ir išdėstė jo rezoliucinę dalį. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai ir sprendimo rezoliucinė dalis keistini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2014 m. birželio 12 d. įsakymo Nr. 5-V-523 „Dėl darbo grupės sudarymo“ dalį, nutraukta, panaikinti ir šioje dalyje skundą atmesti.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan