2021-09-08 Nr. AB-18225-3-61-3-02870-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3679-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02870-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kriminalinės policijos biuro prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kriminalinės policijos biuras) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) 2017 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 17-IL-10-02972-e (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus; 2) įpareigoti Vilniaus AVPK iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą dėl leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Sprendimu, kuriuo pareiškėjui nerekomenduojama išduoti leidimą laikinai (nešiotis) ginklus, nes policija turi duomenų, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimą priėmusi vyresnioji specialistė apsiribojo pareiškėjo baudžiamojo persekiojimo atvejų išvardijimu, nepaminėdama, kokias teisines pasekmes tai sukuria. Vilniaus AVPK, priimdamas Sprendimą, rėmėsi 2016 m. gruodžio 23 d. iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro gauta informacija, kad nerekomenduojama pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, ir Lietuvos kriminalinės policijos pateiktu atsakymu į Vilniaus AVPK užklausimą, tačiau Sprendime nepaaiškinta, kokia forma 2016 m. gruodžio 23 d. Vilniaus AVPK gavo iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro informaciją, jog nerekomenduojama pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nepateiktas Lietuvos kriminalinės policijos atsakymas į Vilniaus AVPK užklausimą, kuriuo buvo remtasi priimant Sprendimą, ir kas konkrečiai jame nurodyta.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad jis ir jo atstovas neturėjo galimybės susipažinti su Lietuvos Respublikos kriminalinės policijos biuro parengta informacija, todėl tokie duomenys negali būti laikomi tinkamais Sprendimo motyvais.

4. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnyje nurodyti duomenys (teisės įsigyti ir turėti ginklus apribojimai) apie pareiškėją turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę. Šiuo atveju Vilniaus AVPK pareigūnai žinojo, kad pareiškėjas yra charakterizuojamas teigiamai, laikomas atsakingu, rūpestingu ir sąžiningu asmeniu, tačiau priimant Sprendimą, nebuvo nurodoma, kodėl nevertinami tokie duomenys, kaip teigiamai charakterizuojanti medžiaga.

5. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis yra teigiamai charakterizuojamas darbovietėje, visuomenėje ir buityje, pasižymi iniciatyvumu, rūpinasi biosferos saugojimu, aktyvus ir drausmingas. Pareiškėjas didelę reikšmę savo asmeniniame gyvenime skiria šeimai, jis yra penkių vaikų tėvas, pavyzdingai besirūpinantis šeimos gerove, vaikų auklėjimu. Pareiškėjas teigė, kad visos šios aplinkybės paneigia Sprendime nurodytą motyvą, kad pareiškėjui negalima išduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklu, nes jis gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

6. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėją charakterizuojančią medžiagą, Klaipėdos apygardos teismo 1996 m. lapkričio 21 d. nuosprendį, kuriuo jis buvo pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, taip pat iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro gautą informaciją, kad nerekomenduojama pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

8. Atsakovas akcentavo, kad įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus. Įstatymo nuostatos (17, 18 straipsniai) rodo, kad asmenų, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino – panaikino Sprendimą ir įpareigojo Vilniaus AVPK pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus išnagrinėti iš naujo.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gruodžio 8 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus AVPK, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2016 m. gruodžio 23 d. gauta informacija, kad nerekomenduojama pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

11. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus AVPK 2017 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 17-IL-10-00087-e atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu panaikino Vilniaus AVPK 2017 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 17-IL-10-00087-e ir įpareigojo Vilniaus AVPK pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. Vilniaus AVPK Viešosios policijos valdyba 2017 m. birželio 7 d. raštu kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydama pateikti nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 02-1-00079-93 kopiją. Pareiškėjas 2017 m. birželio 30 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai). Pareiškėjas 2017 m. liepos 3 d. raštu kreipėsi į Vilniaus AVPK, prašydamas vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 8 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2017 m. liepos 14 d. gautas raštas, kuriuo nerekomenduojama pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Vilniaus AVPK Sprendimu pareiškėjui atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

12. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą apskundė apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies: pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje išaiškino, jog Vilniaus AVPK, priimdamas Sprendimą, ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2018 m. sausio 10 d. sprendimą, taikė Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančias Įstatymo nuostatas, taip pat Nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas netikrino kito Sprendimo teisinio pagrindo taikymo pagrįstumo ir teisėtumo, dėl jo jokių motyvų nenurodė. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. sprendimą panaikino, o bylą perdavė tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo tam, kad būtų patikrintas Sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklus teisėtumą ir pagrįstumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo atžvilgiu.

13. Teismas akcentavo, kad Nutartyje buvo keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančių Įstatymo nuostatų, kuriomis rėmėsi Vilniaus AVPK ir Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdami sprendimus, taikymo. Pasisakydamas dėl šio aspekto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. KT103-N7/2020 „Dėl Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir konstatavo, kad Sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis ginklus), vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

14. Vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes (informaciją apie pareiškėjo teistumą; pareiškėjo pateiktas charakteristikas), teismas konstatavo, kad pareiškėjui inicijuotų baudžiamųjų persekiojimų formalus įvardijamas Sprendime negali būti laikomas pareiškėją charakterizuojančiais duomenimis, patvirtinančiais pareiškėjo keliamą grėsmę sau ir visuomenei.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktas charakteristikas, konstatavo, kad jose nurodytos aplinkybės panaikina Vilniaus AVPK motyvą, jog pareiškėjui negalima išduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklu tuo pagrindu, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Motyvai, kurių pagrindu buvo atsisakyta išduoti leidimą pareiškėjui nešiotis ir laikyti ginklą, nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjas kelia grėsmę sau ir aplinkai.

16. Atsižvelgęs į pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų įvykdymo laikotarpį, periodiškumą, vertybes ir teisinius gėrius, į kuriuos kėsintasi nurodytais pažeidimais, teismas konstatavo, kad negalima vienareikšmiškai spręsti, jog pareiškėjas yra linkęs pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles arba visuomenės moralės normas. Teismas vertino, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė, jog tokie pareiškėjo neatsakingo elgesio faktai kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo srities požiūriu. Pareiškėjo byloje pateikti įrodymai paneigia atsakovo padarytas išvadas, jog pareiškėjo elgesys, atsižvelgiant į jo padaryto nusikaltimo pobūdį, tebekelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teismas atkreipė dėmesį, kad laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėją neigiamai charakterizuojančių veikų padarymo, yra ganėtinai ne trumpas, todėl pareiškėjo argumentai apie jo gyvenimo pokyčius ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami, siekiant pripažinti, jog jis pasitaisė ir atitinka Įstatymo reikalavimus keliamus asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus.

III. 17. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

18. Atsakovas, apeliaciniame skunde pakartodamas bylos faktines aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, jame neatsižvelgta į suformuotą teismų praktiką.

19. Atsakovas nurodo, kad 2021 m. gegužės 5 d. įsigaliojo Įstatymo nauja redakcija ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, ir po asmens teistumo išnykimo arba panaikinimo nepraėjo 15 metų, tačiau šiuo metu galiojančio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

20. Atsakovas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo argumento, kad atsakovas neįvertino pareiškėjo teigiamų biografijos faktų, pažymi, jog dėl šių aplinkybių buvimo įstatymai nenumato teisės į šaunamąjį ginklą bei nepaneigia policijos išvados, jog pareiškėjo elgesys kelia grėsmę Įstatymo saugomoms visuotinėms vertybėms. Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, žmogaus laisvei, fiksuoti šiurkštūs nustatyto greičio viršijimai tik patvirtina, kad pareiškėjo elgesys akivaizdžiai labiau kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, nei patvirtina asmenybės pilietinį brandumą, ištikimybę kilniems idealams.

21. Atsakovas pabrėžia, kad nuo 2018 metų kovo 5 d. pareiškėjas padarė 20 administracinių nusižengimų. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normos aiškinimo, nurodo, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas 2014 m. kovo 12 d. baustas už vairuotojų, neturinčių dvejų metų vairavimo stažo, nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 30, bet ne daugiau kaip 40 kilometrų per valandą (nustatytą greitį viršijo 32 km/h), 2012 m. spalio 5 d. baustas už vairuotojų, turinčių dvejų ir daugiau metų vairavimo stažą, nustatyto greičio viršijimą daugiau kaip 50 kilometrų per valandą (nustatytą greitį viršijo 65 km/h), 2011 m. birželio 15 d. iš pareiškėjo išieškota bauda už valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą.

22. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas yra ir toliau linkęs sistemingai pažeidinėti teisės aktais nustatytas taisykles, todėl Vilniaus AVPK, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl Sprendimas nepažeidžia specialiaisiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros ir jo naikinti nėra pagrindo.

23. Atsakovas teigia, kad faktai apie pareiškėjo padarytus nusikalstamas veikas ir teisės pažeidimus, jų pobūdį, padarymo laiką, t. y. vertinant juos kaip visumą, lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir linkusį daryti teisės pažeidimus. Asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, o asmens teisė turėti ginklą nėra absoliuti, pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų periodiškumas, vertybės ir teisiniai gėriai, į kuriuo kėsintasi nurodytomis veikomis, patvirtina, kad pareiškėjas linkęs pažeidinėti teisės aktus ir tai liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams, nusistovėjusiai tvarkai. Neatsakingo elgesio faktai pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, o kartu įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

24. Atsakovas pabrėžia, kad nepaisant Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentų dėl nepriekaištingos reputacijos kriterijaus taikymo, lieka kitas ne mažiau svarbus kriterijus – asmens grėsmė valstybės ir visuomenės saugumui, kurią pakankama apimtimi iliustruoja ne tik asmens praeityje padaryti nusikaltimai, bet ir sistemingai jo demonstruojama nepagarba visuomenėje nustatytoms taisyklėms – administraciniai nusižengimai. Policijos registruose fiksuoti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas nuo 1996 metų iki prašymo pateikimo dienos 9 kartus teistas už įvairius nusikaltimus, 26 kartus baustas už administracinius teisės pažeidimus. Tai yra duomenys, charakterizuojantys pareiškėją, kurių, atliekant pareiškėjo veiksmų kvalifikavimą vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, teisinis įvertinimas suponuoja bendrą teisinį įsitikinimą dėl asmens nuostatų, taikomų savo elgesio standartams, be kita ko žvelgiant ir į teisinės tvarkos bei teisėtumo reikalavimus.

25. Atsakovas teigia, kad išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, Sprendime buvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės, pagrįstai taikytos leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką reglamentuojančios teisės normos, todėl priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kriminalinės policijos biuras pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo.

27. Pareiškėjas A. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo nurodyti motyvai dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo ir aplinkybės, kuriomis atsakovas šiuos motyvus grindžia, nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei (sveikatai), nuosavybei, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo teiginius paneigia pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytos faktinės aplinkybės ir byloje esantys objektyvūs duomenys apie pareiškėją – pareiškėjo charakteristikos.

29. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo teistumas yra išnykęs ir jis laikomas neteistu – šią aplinkybę patvirtina Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. spalio 26 d. „Pažyma dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“. Pareiškėjas teigia, kad jo reputacija negali būti vertinama išnykusių teistumų kontekste, t. y. pareiškėjas negali būti „baudžiamas“ už tas pačias nusikalstamas veikas antrą kartą, neišduodant jam leidimo laikyti (nešiotis) ginklus.

30. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tiek apeliaciniame skunde, tiek Sprendime visiškai nėra pasisakyta dėl pareiškėjo individualios situacijos vertinimo Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme. Pareiškėjas teigia, kad teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti pareiškėjo teisių ir laisvių visą likusį gyvenimą. Pareiškėjui tinkamai socialiai integravusis į visuomenę bei nekeliant jokios grėsmės kitų asmenų gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, teistumo žyma nebegali būti taikoma.

31. Pareiškėjas pabrėžia, kad didžioji dalis atsakovo nurodytų administracinių nusižengimų, kuriuos įvykdė pareiškėjas (18 iš 20), nėra susiję su grėsme kitų asmenų ar savo sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad didžiosios dalies administracinių nusižengimų galiojimas yra pasibaigęs, todėl nėra pagrindo jais remtis. Pareiškėjas akcentuoja, kad pareiškėjo iki 2016 m. gruodžio 8 d. (prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo dienos) padaryti administraciniai nusižengimai buvo žinomi atsakovui, tačiau, priimant Sprendimą, atsakovas nurodytomis aplinkybėmis nesivadovavo.

32. Pareiškėjas nurodo, kad su Lietuvos kriminalinės policijos biuro pateiktais raštais pareiškėjas neturėjo galimybės susipažinti, pareiškėjui nėra žinoma, kokia informacija yra nurodoma minėtuose raštuose. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, pareiškėjas teigia, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro pateikti raštai negali būti pripažinti leistinais įrodymais nagrinėjamoje byloje.

33. Pareiškėjas pabrėžia, kad pateiktose pareiškėjo charakteristikose nurodyti teigiamai jį charakterizuojantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas savo elgesiu įrodė, kad nekelia grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 34. Bylos dalykas – atsakovo Vilniaus AVPK 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 17-IL-10-02972-e, kuriuo atsisakyta pareiškėjui A. P. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumas ir teisėtumas.

35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Sprendimo motyvus taikyto Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto aspektu, pareiškėjo teismo posėdyje pateiktą jį teigiamai charakterizuojančią medžiagą, konstatavo, kad vien pareiškėjui inicijuotų baudžiamųjų persekiojimų formalus įvardijamas Sprendime negali būti laikomas pareiškėją charakterizuojančiais duomenimis, patvirtinančiais pareiškėjo keliamą grėsmę sau ir visuomenei, t. y. Sprendimo motyvai nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę sau ir aplinkai, o atsakovas nepateikė daugiau įrodymų, patvirtinančių Sprendime nurodytas aplinkybes, ir dėl to Sprendimą panaikino. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėją neigiamai charakterizuojančių veikų padarymo, yra ganėtinai ne trumpas, darė išvadą, jog pareiškėjo argumentai apie jo gyvenimo pokyčius ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami siekiant pripažinti, jog jis (pareiškėjas) pasitaisė ir atitinka Įstatymo reikalavimus, keliamus asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018.

36. Atsakovas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas, apeliaciniame skunde teigia, kad Sprendime nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl yra pagrindas taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą (nurodoma 2019 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIII-1914 redakcija) (Sprendimo priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Atsakovas akcentuoja praeityje pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro gautą informaciją, kad nerekomenduojama pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tai, kad pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 5 d. padarė 20 administracinių nusižengimų, taip pat pareiškėjas iki prašymo pateikimo 2012 m. spalio 5 d. ir 2014 m. kovo 12 d. administracine tvarka buvo baustas už greičio viršijimą.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje nustatė, jog Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis dviem savarankiškais teisiniais pagrindas: 1) Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu; 2) Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs tai, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2020 m. birželio 5 d. nutarimu pripažino, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui, o pirmosios instancijos teismas netikrino kito Sprendimo teisinio pagrindo (Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p.) taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, jog būtų patikrintas Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo atžvilgiu.

38. Sprendimo priėmimo metu galiojęs Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustatė, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.

39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 aiškindamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018; 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-503-629/2020; 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-953-502/2020; kt.).

40. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio Įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; kt.).

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, vertinant duomenis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme, pažymėta, kad nuo paskutinio pažeidimo padarymo dar nėra praėję 10 metų, todėl negalima teigti, kad visi padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme (žr. 2018 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018; kt.); bylose vertinti dar senesni duomenys (žr. 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/2018; 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019; kt.).

42. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019; kt.).

43. Nagrinėjamu atveju įvertinus Sprendimo turinį, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes iš tiesų Sprendime Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo aspektu yra apsiribota tik formaliu pareiškėjui inicijuotų baudžiamųjų persekiojimų įvardijamu (Sprendime išvardyti nuo 1996 metų iki 2015 metų pareiškėjui inicijuoti baudžiamieji procesai ir jų baigtys). Ši pateikta informacija nėra susieta su pareiškėją charakterizuojančiais duomenimis, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę sau ir visuomenei.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tinkamai neatliko „kokybinio“ nustatytų faktinių aplinkybių įvertinimo, t. y. nenurodė, kaip konkrečiai faktai apie pareiškėjo dalyvavimą įvykiuose, jo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį ir padarymo laiką, lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, kas būtent sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ne kiekvienas asmens padarytas teisės pažeidimas savaime sudaro pagrindą teigti, jog jis gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, turi būti įvertinta į kokį teisinį gėrį buvo kėsinamasi.

45. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, taip pat vertino pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus (jį charakterizuojančią medžiagą), o juos įvertinęs, padarė išvadą, jog pareiškėjo argumentai apie jo gyvenimo pokyčius ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami siekiant pripažinti, jog jis (pareiškėjas) pasitaisė ir atitinka Įstatymo reikalavimus, keliamus asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus. Su tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija nesutiktina, nes nagrinėjamu atveju atsakovas privalo įvertinti pareiškėją charakterizuojančią medžiagą kartu su apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomais pareiškėjo padarytais administraciniais nusižengimais, taip pat pareiškėjui taikyta ir administracine atsakomybe iki prašymo pateikimo.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodyta, kad vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą, bei į tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas yra susijęs su viešuoju interesu užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų naudotis ginklu kyla akivaizdžių pagrįstų abejonių. Taigi atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir darydamas išvadą, ar pareiškėjui gali būti išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, be kita ko, turi įvertinti tiek pareiškėjo pateiktą jį charakterizuojančią medžiagą, tiek ir aplinkybes dėl pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn (kartu su aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo patraukimu baudžiamojon atsakomybėn).

48. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuras kriminalinės žvalgybos informaciją teismui pateiks tik įslaptintą ir tik tada, kai teismas tiesiogiai to pareikalaus iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas neteikė pirmosios instancijos teismui jokių prašymų dėl tokios medžiagos išreikalavimo, taip pat Sprendime nėra nurodyta, kad Sprendimas buvo grindžiamas Lietuvos kriminalinės policijos biuro turimais duomenimis. Pažymėtina, kad atsakovas pirmiausia turi įvertinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro turimą informaciją, jei ji yra teisiškai reikšminga nagrinėjant pareiškėjo prašymą.

49. Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (byloje taikoma 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

51. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo motyvus, dėl kurių iš viso neturėjo būti tenkintas pareiškėjo prašymas, tačiau šiuo aspektu pabrėžtina, kad motyvai, ar pareiškėjo prašymas tenkinamas, ar netenkinamas, privalo būti išdėstyti priimtame sprendime, nes viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014; kt.).

52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad administracinis teismas paprastai negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu egzistuojančią situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1065-520/2018; kt.).

53. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo panaikintas Sprendimas ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Tai, kad įvertinus šioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, nepripažinti pagrįstais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, jog pareiškėjo argumentai apie jo gyvenimo pokyčius ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai yra pakankami siekiant pripažinti, jog jis pasitaisė ir atitinka Įstatymo reikalavimus keliamus asmenims, norintiems įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir trečiojo suinteresuoto asmens prisidėjimo prie apeliacinio skundo, todėl šie procesiniai dokumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

54. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jo atsiliepime į apeliacinį skundą suformuluotas reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kriminalinės policijos biuro prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Dalia Višinskienė