2018-10-03 Nr. AB-17422-3-62-3-00125-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1832-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00125-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2015 m. kovo 4 d. pareiškėjas dėl plaučių tuberkuliozės buvo laikomas Ligoninės uždarosios zonos kamerose Nr. 1, 2, 5, 9 nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, neužtikrinant higienos reikalavimų. Neturtinę žalą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad į pasivaikščiojimo kiemelį buvo vedamas tik 1 val. per parą, o esant blogam orui, pareigūnai atsisakydavo išvesti jį į lauką. Pareiškėjo nuomone, jis turėjo būti vedamas pasivaikščioti po 2 val. per parą, nes sirgo tuberkulioze.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog paminėtose kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas, nes tualetas buvo tupimas, o ne sėdimas, unitazas geležinis, surūdijęs, sklido nemalonūs kvapai. Pareiškėjo teigimu, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 145 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, jog sergant tuberkulioze nuteistajam kamerų tipo patalpose turi būti užtikrintas 5 kv. m plotas. Atsakovas, laikydamas pareiškėją netinkamomis sąlygomis pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, BVK nuostatas ir kitus galiojančius teisės aktus. Dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė nepatogumus, stresą, jautėsi pažemintas.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Nurodė, jog Ligoninėje pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti į gryną orą vadovaujantis BVK 145 straipsnio 3 dalimi ir 146 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei laikantis LAVL direktoriaus įsakymais patvirtintomis Nuteistųjų (suimtųjų) dienotvarkėmis. Ligoninėje kamerų tipo patalpose sanitarinio mazgo vietos įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 16.5 punkto nuostatomis. Atsakovas nurodė, kad teismas yra pasisakęs, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai, t. y. nėra numatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 2 d. iš kamerų tipo patalpos Nr. 5 atsisakė grįžti į Ligoninės gyvenamąją zoną, todėl jam 2014 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. NB-PR-222 buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 3 mėnesiams. Pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų, ginčo laikotarpiu, susijusių su ginčo dalyku, į Ligoninės administraciją nesikreipė. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skunde apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui kamerų tipo patalpose buvo užtikrintas 5 kv. m. gyvenamasis plotas, jam teko 7,4 kv. m. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo argumentais, jog vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

8. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, kad tualetas buvo tupimas, o ne sėdimas, unitazas geležinis, surūdijęs, buvo nemalonių kvapų, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Teismas taip pat nurodė, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog ginčo laikotarpiu į pasivaikščiojimo kiemelį buvo vedamas tik 1 val. per parą, jis sirgo plaučių tuberkulioze, todėl, remiantis BVK 145 straipsnio 3 dalimi, kaip asmuo, sergantis tuberkulioze, turėjo teisę į 2 val. pasivaikščiojimą per parą. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje (ne kamerų tipo patalpoje), todėl atsakovas, suteikdamas pareiškėjui teisę pasivaikščioti, pagrįstai vadovavosi BVK 146 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien po 1 val. pasivaikščioti gryname ore.

10. Teismas nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. vasario 25 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Ligoninėje pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti į gryną orą vadovaujantis BVK 145 straipsnio 3 dalies ir 146 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei laikantis LAVL direktoriaus įsakymais patvirtintomis Nuteistųjų (suimtųjų) dienotvarkėmis. Pareiškėjas skunde nekonkretizavo šio pobūdžio aplinkybių, nenurodė konkrečių pažeidimų laiko, su šios teisės realizavimu susijusių pareigūnų, su skundais į Ligoninės administraciją dėl netinkamai organizuojamų pasivaikščiojimų nesikreipė. Kitus tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakė ir neanalizavo.

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, sprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).

III. 12. Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo neatsižvelgiant į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, nesivadovavo teisingumo ir protingumo principais, neteisingai pritaikė BVK nuostatas. Pareiškėjo teigimu, jis, kaip sergantis atvira plaučių tuberkulioze, būdamas kamerų tipo patalpose, turėjo teisę į 2 val. pasivaikščiojimą gryname ore.

14. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pateikė dokumentus, nesusijusius su ginču, kadangi jis neprašė neturtinės žalos atlyginimo dėl vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumo kameroje. Teismas neteisingai jo atžvilgiu taikė BVK 145 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atkreipia dėmesį, kad jis skunde nurodė konkrečius pažeidimus dėl sanitarinio mazgo ir prašė išreikalauti sanitarinio mazgo nuotraukas, kad teismas galėtų įvertinti jų įrengimą. Atsakovas atsiliepime pareiškėjo teiginių dėl sanitarinio mazgo įrengimo nepaneigė, tačiau teismas to neįvertino. Teismas nebuvo aktyvus ir netyrė pateiktų įrodymų, nevertino jo skunde nurodytų argumentų, todėl, pareiškėjo teigimu, buvo šališkas jo atžvilgiu. Be to, teismas ignoravo kitus jo argumentus, laikydamas juos pertekliniais. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla išnagrinėta iš naujo.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus ir skundžiamą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priimdamas sprendimą, laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

17. Akcentuoja, kad atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai yra siekiama nustatyti apelianto reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina atsižvelgti į konkrečias kalinimo vietos sąlygas, tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįstai apelianto patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, dažnai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų, atlyginimo.

19. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo vertinimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog sirgo atvira tuberkuliozės forma ir atsakovas apie tai žinojo, todėl jis turėjo teisę į 2 val. pasivaikščiojimą gryname ore. Be to, pareiškėjo teigimu, teismas ignoravo pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

22. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog sergantiems tuberkulioze nuteistiesiems, perkeltiems į kamerų tipo patalpas, gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui negali būti mažesnė kaip penki kvadratiniai metrai. Šiems nuteistiesiems kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip dvi valandos pasivaikščioti.

23. Bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2014 m. spalio 4 d. iki 2014 m. spalio 20 d., nuo 2014 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. Ligoninės direktoriaus nutarimais buvo paskirtos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje (ne kamerų tipo patalpoje), todėl atsakovas, suteikdamas pareiškėjui teisę pasivaikščioti, pagrįstai vadovavosi BVK 146 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tuo tarpu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. vasario 25 d. pareiškėjas buvo laikomas Ligoninės kamerų tipo patalpose, todėl jam priklausė ilgesni pasivaikščiojimai pagal BVK 145 straipsnio 3 dalį. Atsakovas atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė, kad buvo laikytasi minėtų BVK nuostatų, pareiškėjas įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nepateikė, taip pat į Ligoninės administraciją dėl per trumpų pasivaikščiojimų nesikreipė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų atsakovo veiksmų laikytini nepagrįstais.

24. Nagrinėdama pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo (tualetas buvo tupimas) teisėjų kolegija pažymi, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

25. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos higienos normos 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

26. Atsižvelgus į nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl negalima teigti, kad atsakovas kokiu nors būdu pažeidė pareiškėjo teises.

27. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė