2024-08-07 Nr. AB-11516-3-61-3-01177-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2140-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01177-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. T. (S. T.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. T. (S. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 24S78363 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nuspręsta nesuteikti jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dvejus metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir savo kilmės valstybę paliko dėl to, jog (duomenys neskelbtini) buvo neteisingai nuteistas už (duomenys neskelbtini), o šiuo metu jo atžvilgiu iškelta nauja baudžiamoji byla pagal (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, yra nuolat nuteisiamas už nusikalstamas veikas / administracinius teisės pažeidimus, nors jų ir nepadarė, todėl turi kalėti kalėjimuose, kuriuose itin prastos sąlygos.

4. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad Migracijos departamentas nerado Interpolo duomenų bazėje informacijos apie pareiškėjo paiešką, nepaneigia jo nurodomo fakto, kad prieš jį pradėti persekiojimo veiksmai, institucijos juo domisi ir jo atžvilgiu gali pradėti naujas teisenas. Pareiškėjas mano, kad aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad turi būti patikrinta ir ginčijamo Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos jam nesuteikimo.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Sprendimu taip pat nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respublika dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dvejiems metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjo vertinimu, kadangi atsakovo išvada dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos jam nesuteikimo yra nepagrįsta, tai naikintinos ir dalys dėl jo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti. Pareiškėjas akcentavo, kad sprendimas priverstinai jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, neleidžiant pasinaudoti savanoriško išvykimo teise, yra neproporcingas.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, jog pareiškėjas tyrimo metu teikė duomenis, kurie nesuderinami su kilmės valstybės informacija bei nepatvirtinti rašytiniais įrodymais. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo pasakojimas apie iškeltą baudžiamąją bylą / pradėtą tyrimą pagal (duomenys neskelbtini) nebuvo pagrįstas objektyvia informacija, pasakojimas nebuvo nuoseklus, pasižymėjo asmenine interpretacija, spėliojimais, pareiškėjo pasakojimas nesuderinamas su kilmės valstybės informacija, nes (duomenys neskelbtini) įsigaliojo baudžiamojo kodekso pakeitimai, kuriais pripažinti negaliojančiais (duomenys neskelbtini) straipsniai, todėl nuo (duomenys neskelbtini) nenumato galimybės patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už (duomenys neskelbtini). Kai (duomenys neskelbtini) pareiškėjas buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, (duomenys neskelbtini) straipsnis jau neteko galios ir negalėjo būti jam inkriminuotas. Atsakovo teigimu, nustatytos aplinkybės kėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pasakojimo patikimumo ir jo bendro nuoširdumo. Pareiškėjas tik selektyviai nurodė argumentus dėl Interpolo duomenų bazės informacijos apie jo paiešką, tačiau tai nepaneigė jo nurodyto fakto, jog neva prieš jį pradėti persekiojimo veiksmai, institucijos juo domisi ir jo atžvilgiu gali pradėti naujas teisenas.

8. Atsakovas teigė atmetęs kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog (duomenys neskelbtini) jis būtų nuolat nuteisiamas už nusikalstamas veikas / administracinius teisės pažeidimus, nors jų ir nepadarė, ir turėtų nuolat kalėti kalėjimuose, kuriuose itin prastos sąlygos. Atsakovas pažymėjo, kad pats pareiškėjas apklausų metu nurodė ir šie parodymai patvirtinti pateiktais dokumentais, kad (duomenys neskelbtini) laikotarpiu (duomenys neskelbtini) jis buvo (duomenys neskelbtini) kartus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus (duomenys neskelbtini). 2023 m. liepos 19 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad daugiau kaip pusę gyvenimo praleido įkalinimo įstaigose. Atsakovo teigimu, surinkta informacija sudarė pagrindą pareiškėją charakterizuoti kaip asmenį, kuris galimai nėra linkęs laikytis įstatymų.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jam skirta bausmė ar baudžiamasis procesas vyko tendencingai dėl tam tikrų jam priskirtinų požymių, nes aplinkybė, jog pareiškėjas privalo sumokėti į (duomenys neskelbtini) biudžetą (duomenys neskelbtini) baudą buvo aiškiai nustatyta tyrimo metu ir nėra kvestionuojama. Tyrimo metu nenustatyta jokių požymių, kad pareiškėjui paskirta (duomenys neskelbtini) bauda galėtų būti susijusi su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba jo politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjui skirtos bausmės diskriminacinio elemento atsakovas nenustatė.

10. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu atmetus pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti prielaidą, jog jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl konvencinių priežasčių. Atsakovo teigimu, atsižvelgus į surinktos informacijos visumą, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių realios rizikos pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų pabėgėlio statusui Lietuvos Respublikoje gauti.

11. Atsakovas pažymėjo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu taip pat nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1−2 punktuose. Pagal surinktą informaciją, pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

12. Atsakovas nurodė taikęs pareiškėjui 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikęs laikotarpio savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, nes byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą vertinti, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo į kilmės valstybę, gali pasislėpti. Atsakovas nenustatė Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, nes tyčia, neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną, jo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka, pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika ir (arba) šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, atsakovas nustatė pareiškėjui dviejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

II. 13. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo S. T. skundą.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė aplinkybėmis, jog kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas, nes jis būtų nuolat nuteisiamas už nusikalstamas veikas / administracinius teisės pažeidimus, nors jų ir nepadarė, ir turėtų nuolat kalėti kalėjimuose, kuriuose itin prastos sąlygos. Pareiškėjas apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad byla kilmės valstybėje jam iškelta už (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino, kad jis (duomenys neskelbtini) kalėjo Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo deportuotas į (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) buvo teisiamas Lietuvoje už (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad iki (duomenys neskelbtini) jis buvo teisėsaugos akiratyje, nes dėl lėšų trūkumų (duomenys neskelbtini). Dėl (duomenys neskelbtini) kalėjime pareiškėjas praleido (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pripažino, kad daugiau kaip pusę savo gyvenimo jis praleido įkalinimo įstaigose.

15. Vertindamas pareiškėjo nurodytus argumentus dėl jam kylančios grėsmės, susijusios su neteisėtu teisėsaugos institucijų persekiojimu, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl jam iškeltos baudžiamosios bylos, kuri būtų susijusi su konvencinėmis priežastimis, įskaitant ir teismo posėdžio metu nurodytą jo priklausymą socialinei grupei ((duomenys neskelbtini)). Nors pareiškėjas tvirtino, kad vien informacijos nebuvimas Interpolo duomenų bazėje nereiškia, jog jis nėra persekiojamas, tačiau tai, teismo vertinimu, kartu su atsakovo Sprendime nurodyta informacija, jog pareiškėjo nėra ir (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos paieškomų asmenų sąraše, kuriame skelbiami duomenys apie asmenis, dingusius be žinios ir besislapstančius nuo teisingumo, yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymai apie pareiškėjo nurodomos grėsmės nebuvimą.

16. Teismas pažymėjo, kad nors teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas nurodė, jog bylos pareiškėjui gali būti (buvo) keliamos dėl jo socialinio statuso ((duomenys neskelbtini)), tačiau ši versija nebuvo nurodyta pareiškėjo skunde, o, kaip matyti iš pareiškėjo apklausos transkripcijos, jis dėl (duomenys neskelbtini) kalėjime praleido (duomenys neskelbtini), kas iš esmės reiškia, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas negalėjo būti laikomas asmeniu (duomenys neskelbtini), nes jis buvo įkalinimo įstaigoje. Teismas atkreipė dėmesį, kad tuo metu, kai pareiškėjas nebuvo kalėjime, jis nurodė nuomojęsis būstą. Be to, pareiškėjas apklausoje pats pripažino, kad (duomenys neskelbtini) jis dėl lėšų trūkumų (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, pats pareiškėjas pripažino, jog atlikdavo teisei priešingus veiksmus, kurie ir buvo pagrindas baudžiamajam jo persekiojimui, nesiejant to su pareiškėjo socialiniu statusu. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas buvo teisiamas ir Lietuvoje, nes jis (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) buvo teisiamas už (duomenys neskelbtini).

17. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjo pasakojimas ir byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog praeityje įvykęs pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas kilmės šalyje būtų susijęs būtent su diskriminacija dėl priklausomybės socialinei grupei, priešingai, labiau tikėtina, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas buvo susijęs su jo paties padarytomis nusikalstamomis veikomis. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog pareiškėjo atžvilgiu vykęs baudžiamasis procesas ir jam skirta bausmė yra susijusi su jo rase, religija, tautybe ar jo politiniais įsitikinimais, pareiškėjo priklausymu tam tikrai socialinei grupei, todėl jo situacija neatitinka persekiojimo veiksmų apibrėžimo ir nėra pagrindas suteikti jam pabėgėlio statusą.

18. Spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodinėjo, jog jam kilmės valstybėje grėstų mirties bausmė ar egzekucija ar, kad kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl teismas darė išvadą, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė savarankiškų argumentų dėl Sprendimo dalių, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimu atvykti, tik pažymėjo, kad šios dalys yra išvestinės, todėl panaikinus Sprendimo dalį dėl prieglobsčio nesuteikimo jos taip pat turėtų būti panaikintos. Argumentų dėl Sprendimo dalies dėl įvedimo į SIS sistemą pareiškėjas skunde taip pat nenurodė.

20. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas daug kartų buvo teistas (duomenys neskelbtini), taip pat buvo teisiamas ir Lietuvoje, vertino, jog yra didelė tikimybė, kad pareiškėjas nėra linkęs laikytis įstatymų. Byloje taip pat nenuginčytos aplinkybės, kad pareiškėjas praeityje yra (duomenys neskelbtini). Teismas darė išvadą, kad byloje nustatytų ir pareiškėją individualizuojančių aplinkybių visuma sudarė pagrįstą pagrindą atsakovui spręsti, jog yra tikimybė, kad atsisakius pareiškėjui suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, todėl pareiškėjui pagrįstai taikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis ir nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

21. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjas atitinka aplinkybę, nurodytą Kriterijų vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 44.3 papunktyje, todėl sprendė, jog pareiškėjui pagrįstai nustatytas dviejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas, kuris vertintinas kaip proporcingas.

22. Nustatęs, kad pareiškėjas pagrįstai išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad pareiškėjas ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nusprendė įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi dvejus metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nenustatyti pagrindai panaikinti pareiškėjo ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 24. Pareiškėjas S. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas teigia, kad jis negali pateikti savo pasakojimą patvirtinančių rašytinių įrodymų, tačiau atsižvelgiant į tai, jog jis yra prieglobsčio prašytojas, iš jo neturėtų būti reikalauja rašytiniais įrodymais patvirtinti kiekvieną pasakojimo detalę ir jo atžvilgiu turėtų būti taikoma abejonės privilegija. Pareiškėjo nuomone, vien ta aplinkybė, kad Migracijos departamentas nerado Interpolo duomenų bazėje informacijos apie jo paiešką, nepaneigia nurodyto fakto, kad prieš jį pradėti persekiojimo veiksmai, institucijos juo domisi ir jo atžvilgiu gali pradėti naujas teisenas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad bylos faktinės aplinkybės pagrindžia, jog jis kilmės valstybėje yra persekiojamas dėl priklausymo socialinei grupei.

26. Pareiškėjas nurodo, kad jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas padarė nepagrįstą išvadą dėl prieglobsčio ar papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, pareiškėjo teigimu, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, susijusios su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas nurodo, kad Sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) buvo priimtas dėl to, jog pareiškėjas tyrimo metu teikė duomenis, kurie nesuderinami su kilmės valstybės informacija ir nepatvirtinti rašytiniais įrodymais. Tyrimo metu atmetus pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti prielaidą, jog jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

29. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, teigdamas, jog kilmės valstybėje jis yra persekiojimas dėl priklausymo socialinei grupei, nenurodė, kokiai socialinei grupei jis priklauso. Atsakovo teigimu, tikėtina, kad pareiškėjo nurodytas baudžiamasis persekiojimas buvo susijęs su jo paties padarytomis nusikalstamomis veikomis ir jo pasirinktu elgesio modeliu, nes byloje nenustatyta, jog pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla būtų susijusi su konvencinėmis priežastimis. Tyrimo metu nenustatyta individualių aplinkybių, kurios, pareiškėjui grįžus į (duomenys neskelbtini), galėtų turėti įtakos neigiamam elgesiui jo atžvilgiu įkalinimo įstaigoje.

30. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindė konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių, siekdamas, kad jais vadovaujantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, atsakovo teigimu, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Atsakovas mano, kad teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 24S78363, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dvejus metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir įvesti į SIS perspėjimą bei parinko proporcingą laikotarpį uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai. Pareiškėjas teigia, kad jis kilmės valstybėje yra persekiojamas dėl priklausymo socialinei grupei, o atsakovas nepagrįstai jo pasakojimui netaikė abejonės privilegijos.

34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

35. Prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti.

36. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Šio straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).

40. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė aplinkybėmis, jog jis (duomenys neskelbtini), jo vertinimu, kilmės valstybėje buvo neteisingai nuteistas už (duomenys neskelbtini), už tai pareiškėjui paskirta (duomenys neskelbtini) laisvės atėmimo bausmė ir (duomenys neskelbtini) bauda. Pareiškėjas teigė, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę sužinojo, jog jo atžvilgiu iškelta nauja baudžiamoji byla už (duomenys neskelbtini). Prieš paleidžiant pareiškėją iš įkalinimo įstaigos, jam buvo nustatyta pusės metų trukmės prevencinė priežiūra (pareigūnai galėjo pareiškėją tikrinti jo gyvenamojoje vietoje). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, jis nežinojo, kur galėtų gyventi, todėl baimindamasis, kad jo atžvilgiu vėl bus pradėtos teisenos ir jis atsidurs įkalinimo įstaigoje, atlikęs laisvės atėmimo bausmę nusprendė išvykti iš (duomenys neskelbtini) ir neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną.

41. Pareiškėjas 2023 m. liepos 19 d. vykusios apklausos metu tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) jam gresia įkalinimas dėl to, jog jis neturi registracijos ir gyvenamojo būsto. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė manantis, kad teisenos jam gali būti (buvo) keliamos dėl jo socialinio statuso ((duomenys neskelbtini)). Tyrimo metu paaiškėjo aplinkybės, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) laikotarpiu (duomenys neskelbtini) buvo (duomenys neskelbtini) kartus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo nuteistas ir kalėjo, be kita ko, ir Lietuvos Respublikoje, nes (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) jis buvo teisiamas už (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) jis dėl lėšų trūkumų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pripažino, kad daugiau kaip pusę savo gyvenimo jis praleido įkalinimo įstaigose.

42. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, įvertino iš įvairių šaltinių gautus duomenis ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini), sprendė, kad jo nurodyti argumentai nepatvirtina Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjas tyrimo metu teikė duomenis, kurie nesuderinami su kilmės valstybės informacija ir nepatvirtinti rašytiniais įrodymais, pareiškėjo pasakojimas yra su trūkumais, todėl atsakovas nenustatė pagrindo pareiškėjui taikyti abejonės privilegijos principą (Įstatymo 83 str. 5 d.).

43. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindė prieglobsčio prašymą, pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas baiminasi, jog kilmės valstybėje jis gali būti persekiojamas teisėsaugos institucijų dėl to, kad nesumokėjo teismo nuosprendžiu paskirtos baudos ir neturi kilmės šalyje nuolatinės gyvenamosios vietos; pareiškėjas save laiko persekiojamu dėl priklausymo socialinei grupei ((duomenys neskelbtini)). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime (prejudicinis sprendimas, priimtas sujungtose bylose Nr. C-199/12-C-201/12) konstatavo, kas pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 10 straipsnio 1 dalį laikoma tam tikra socialine grupe, kuriai priklausant gali atsirasti baimė būti persekiojamam. Grupė laikoma „tam tikra socialine grupe“, kai yra įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos: pirma, grupės nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis negali būti verčiamas jų atsisakyti; antra, ši grupė turi turėti individualų tapatumą tam tikroje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga.

44. Pareiškėjo deklaruojama baimė būti persekiojamam dėl to, kad jis kilmės šalyje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, neatitinka anksčiau nurodytų „tam tikros socialinės grupės“ kumuliacinių sąlygų. Migracijos departamentas tyrimo metu nerado informacijos, kad asmenims be registracijos ir gyvenamojo būsto (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas dėl konvencinių priežasčių. Tarptautinių nevyriausybinių organizacijų ir žiniasklaidos pranešimuose taip pat nebuvo rasta duomenų apie (duomenys neskelbtini) piliečių, neturinčių registracijos ar gyvenamojo būsto, diskriminaciją, prilygstančią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

45. Nagrinėjamo ginčo kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) 56 punkte nurodyta, jog reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Vadovo 57 punkte nurodyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus. Vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą, yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, kuris yra pagrindas gauti prieglobstį.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad baudžiamasis persekiojimas yra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą tik tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojas dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3166-442/2020; kt.).

47. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo skirta didžiausia galima bausmė už nusikaltimų, numatytų (duomenys neskelbtini), padarymą. Pareiškėjui buvo skirta subendrinta (duomenys neskelbtini) metų laisvės atėmimo bausmė su (duomenys neskelbtini) bauda, kuri (duomenys neskelbtini) numatytos (duomenys neskelbtini) metų laisvės atėmimo bausmės. Lietuvoje už analogiškas nusikalstamas veikas pareiškėjui galėtų būti skirtas laisvės atėmimas iki (duomenys neskelbtini) metų. Taigi pareiškėjui skirta bausmė nėra neproporcinga. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui skirta bausmė ar baudžiamasis procesas vyko tendencingai dėl tam tikrų jam priskirtinų požymių. Taip pat tyrimo metu nenustatyta jokių priežasčių vertinti, kad pareiškėjui paskirta (duomenys neskelbtini) bauda galėtų būti susijusi su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba jo politiniais įsitikinimais, t. y. byloje nenustatytas diskriminacinis elementas, vykdant baudžiamojo persekiojimo procedūras. Tyrimo metu buvo paneigti pareiškėjo teiginiai, kad dėl teismo paskirtos baudos nesumokėjimo jo atžvilgiu bus pradėta nauja baudžiamoji byla pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį, nes (duomenys neskelbtini) įsigaliojo baudžiamojo kodekso pakeitimai, kuriais pripažinti negaliojančiais (duomenys neskelbtini) straipsniai, todėl nuo (duomenys neskelbtini) nenumato galimybės patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn už teismo nuosprendžiu paskirtos baudos nesumokėjimą. Tyrimo metu buvo patikrinta Interpolo duomenų bazė, tačiau, priešingai nei teigė pareiškėjas, nebuvo rasta jokių duomenų apie jo paiešką. Patikrinus (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos paieškomų asmenų sąrašą, kuriame skelbiami dingusieji be žinios ir besislapstantys nuo teisingumo, taip pat nebuvo rasta informacijos apie pareiškėjo paiešką (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis kilmės valstybės informacija, kai asmuo nesumoka teismo nuosprendžiu paskirtos baudos, bauda gali būti pakeičiama kita bausmės rūšimi (viešaisiais darbais, areštu, laisvės apribojimu), tačiau tai savaime nevertintina kaip persekiojimas.

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad tyrimo metu surinkti duomenys sudarė pagrindą pareiškėją charakterizuoti kaip asmenį, kuris nėra linkęs laikytis įstatymų. Pareiškėjas pats pripažino, kad jis iki (duomenys neskelbtini) nuolat buvo teisėsaugos akiratyje, nes dėl lėšų trūkumų (duomenys neskelbtini), teigė, kad daugiau kaip pusę savo gyvenimo jis praleido įkalinimo įstaigose. Tai, kad pareiškėjas sąmoningai, žinodamas teisines pasekmes, nesilaiko teisės aktų reikalavimų, nesuponuoja to, kad, siekiant išvengti teisinės atsakomybės (šiuo atveju − (duomenys neskelbtini) baudos sumokėjimo), jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas.

Pareiškėjo nesutikimas su jo kilmės valstybės įstatymais neatleidžia jo nuo teisinės atsakomybės už jų nesilaikymą. Be to, atsakomybės už teisės aktų nesilaikymą taikymas nelaikytinas persekiojamu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, praeityje įvykęs pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad persekiojimas buvo susijęs su konvencinėmis priežastimis, labiau tikėtina, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas buvo susijęs su jo paties padarytomis nusikalstamomis veikomis.

Taip pat pareiškėjo atžvilgiu vykdomas paskirtos baudos išieškojimas ar jam galbūt kilsiančios teisinės pasekmės, susijusios su jo pažeista prevencine priežiūros priemone, paskirta paleidus jį iš įkalinimo įstaigos, grįžimo į kilmės valstybę atveju nelaikytina diskriminavimu dėl jo išpažįstamos religijos, tautybės, rasės, politinių įsitikinimų, priklausymo socialinei grupei. Migracijos departamentas, atlikęs pareiškėjo situacijos tyrimą, pagrįstai konstatavo, kad tokios aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nesudaro pagrindo jį suteikti.

Pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, o kitų įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą, pareiškėjas nepateikė, todėl jo atžvilgiu pagrįstai nebuvo taikytas abejonės privilegijos principas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

49. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kuriuo pareiškėjui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad kilmės valstybėje pareiškėjas galėtų būti kankinamas, su juo galėtų būti žiauriai elgiamasi arba galėtų būti žeminamas jo orumas arba jis galėtų būti tokiu būdu baudžiamas. Taigi pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis jam atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis jis išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai taikė Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir nesuteikė pareiškėjui laikotarpio savanoriškai išvykti į kilmės šalį, nes byloje surinkti duomenys sudarė pagrindą vertinti, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo į kilmės šalį, gali pasislėpti. Teismas taip pat kaip pagrįstą ir proporcingą vertino atsakovo nustatytą draudimą pareiškėjui dvejus metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir sprendimą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo panaikinti ar pakeisti Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, pareiškėjas taip pat nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių teismo išvadas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesto perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą, todėl šios Sprendimo dalys paliekamos nepakeistos.

51. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

52. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. T. (S. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas