2017-12-13 Nr. AB-23419-3-64-3-01949-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2963-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01949-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. (skundo teismui surašymo dienos) buvo kalinamas Šiaulių TI perpildytoje kameroje, kurioje ploto norma vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad kameroje buvo laikomi trise, tačiau lovų buvo šešios, todėl nebuvo vietos pajudėti. Be to, teigė, kad lovos buvo netinkamos naudojimui, čiužinai sudėvėti, patalynė nedezinfekuojama. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, fizinį skausmą, t. y. patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31–36) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto reikšmės skaičiuojant kameros plotą.

Taip pat paaiškino, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymos Nr. 60/09-33451 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. kameroje Nr. 5 vienas arba dar su 1–2 asmenimis, todėl jam periodiškai teko nuo 4,23 kv. m iki 12,69 kv. m kameros ploto, t. y. visas jo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu kamera Nr. 5, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrinta dėl jos atitikimo higienos normų reikalavimams.

Kartu nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte.

Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 Taisyklių reikalavimais. Dėl pareiškėjo aprūpinimo patalyne ir patalynės atitikimo higienos normų reikalavimams nurodė, kad įstaigoje laikomiems asmenims išduodama patalynė pagaminta iš audinio, tinkamo skalbti ir / ar dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, t. y. skalbti įstaigoje naudojamomis profesionaliomis skalbimo priemonėmis, o Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akte Nr. PA.6-232(19.4.1.6.12) užfiksuota, kad lovos skalbiniai, rankšluosčiai skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje, pagalvės, čiužiniai, antklodės dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, švarūs skalbiniai, iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas, laikomi daiktų sandėlyje lentynose, atskirai nuo nešvarių skalbinių, minkšto inventoriaus būklė periodiškai vertinama, netinkamas naudoti inventorius nurašomas.

Šiaulių TI papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais, prašymais ar peticijomis dėl kalinimo sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Šiaulių TI taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais, be to, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 52–57) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiame kontekste teismas nurodė, kad Įsakymas Nr. V-124 nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, teismas pabrėžė, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Tuo tarpu iš atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymos Nr. 60/09-33451 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. buvo kalinamas kameroje Nr. 5 ir vienam kalinamam asmeniui teko nuo 4,23 kv. m iki 12,69 kv. m kameros ploto, tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus.

Be to, teismas atkreipė dėmesį į Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 21 d. pažymą Nr. 62/08-653, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog įstaigos sanitarinėje valykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros, kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių ir pagalvių), dezinfekuojama po 50 min., 110 °C temperatūroje, o įstaigoje esantys suimtieji ir nuteistieji kiekvieną mėnesį yra aprūpinami asmens higienos priemonėmis ir patalyne vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintomis normomis, visiems suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamas čiužinys, pagalvė, antklodė, užvalkalas pagalvei, du rankšluosčiai ir dvi paklodės vietoj užvalkalo antklodei. Kartu nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas, 2016 m. liepos 15 d. atlikęs kameros Nr. 5 patikrinimą, 2016 m. liepos 21 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-232(19.4.1.6.12) konstatavo, jog kameroje dirbtinės apšvietos matavimo rezultatai atitiko higienos normos reikalavimus, kameroje esantys metaliniai paviršiai, t. y. gultai, vandens vamzdžiai, kriauklės rėmas, nudažyti, nėra surūdiję ar techniškai netvarkingi, gultai, kriauklės rėmas įrengti tvirtai, nesulūžę – naudojant įrenginius įprastomis sąlygomis pavojus sveikatai ir gyvybei nenustatytas, lovos skalbiniai, rankšluosčiai skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje, pagalvės, čiužiniai, antklodės dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, švarūs skalbiniai, iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas, laikomi daiktų sandėlyje lentynose atskirai nuo nešvarių skalbinių, minkšto inventoriaus būklė periodiškai vertinama, netinkamas naudoti inventorius nurašomas.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju higienos normų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III. 7. Pareiškėjas T. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61), prašydamas priteisti jam iš atsakovo 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomi trise, tačiau lovų buvo šešios, todėl trūko vietos, be to, lovos buvo netinkamos naudojimui.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 68–70) prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2016 m. liepos 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

10. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

11. Visų pirma, pabrėžtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, kaip minėta, iš esmės kildina iš to, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, nustatytą kameros ploto normą, kadangi kameroje buvo per daug lovų, be to, teigia, kad lovos buvo netinkamos naudojimui, čiužinai sudėvėti, patalynė nedezinfekuojama.

12. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas numato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tuo tarpu iš byloje esančios Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymos Nr. 60/09-33451 (b. l. 9–10) matyti, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI teko nuo 4,23 kv. m iki 12,69 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju nebuvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog Šiaulių TI šiuo aspektu veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės neginčija minėtų duomenų apie jo laikymo kameras, jų plotą ir ginčui aktualiu laikotarpiu jose laikytų asmenų skaičių, teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi.

13. Dėl kitų pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo, todėl šiuo aspektu pritardama skundžiamo teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė byloje surinktais įrodymais pagrįstas išvadas. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

14. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo skunde nurodytais jo kalinimo sąlygų aspektais, o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, taigi teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

15. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius