2019-01-30 Nr. AB-2837-3-65-3-00115-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-653-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00115-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos apskrities VPK), 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos apskrities VPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 10 d. Teigė, kad kamerose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 4 nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis 5 kv. m plotas, nes dalį kamerų ploto užėmė sanitarinis mazgas ir baldai. Pažymėjo, kad tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio ploto jis neturėjo galimybės judėti ir tai vertina kaip žmogaus kankinimą. Paaiškino, kad minėtose kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, jose šalta, drėgna, be to, rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais, kas žemina asmens orumą ir kyla konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Akcentavo, kad atvykus ar išvykstant etapu iš Utenos apskrities VPK areštinės, antisanitarinėmis sąlygomis atliekamos asmens ir jo daiktų apžiūros, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes.

3. Pareiškėjo nuomone, dėl nurodytų neteisėtų Utenos apskrities VPK veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emociniu sukrėtimu, depresija, pažeminimu, galimybių sumažėjimu.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Utenos apskrities VPK areštinę buvo etapuotas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 19 d iki 2014 m. gegužės 21 d., ir buvo laikomas su vienu asmeniu kameroje Nr. 10 (18,49 kv. m ploto). Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Utenos apskrities VPK areštinėje buvo laikomas kitu skunde nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 10 d.

6. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatomis, prašė pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

7. Atsakovas paaiškino, kad Utenos apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 10 stovi 3 lovos, 2 spintelės, 1 stalas ir suolai (baldais užimtas plotas apie 8–10 kv. m), sanitarinio mazgo užimamas plotas sudaro apie 1,02–1,04 kv. m. Pažymėjo, kad Utenos apskrities VPK areštinės kamerose įrengti skaidraus stiklo langai (kiekvienoje kameroje įrengtas vienas langas), kurie pakeisti 2011 m. atliekant kamerų remonto darbus, dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per languose įrengtas vertikalias orlaides ir tris kartus kasdien įjungiant mechaninę patalpų vėdinimo sistemą.

8. Atsakovas pažymėjo, kad kameros Nr. 1 (16,88 kv. m ploto) ir Nr. 2 (16,81 kv. m ploto) yra laikino sulaikymo kameros, kuriose suimtieji patalpinami etapavus juos iš kitų įstaigų, jose vyksta asmens ir daiktų patikrinimas, patikrinti daiktai dedami ant suoliuko. Suimtieji, laikino sulaikymo kamerose prabuvę nuo vienos iki trijų valandų, paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Akcentavo, kad iš pareiškėjo nebuvo gautas žodinis ar rašytinis prašymas priskirti jį prie rūkančių ar nerūkančių asmenų.

II. 9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš Utenos apskrities VPK pateikto Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalo matyti, jog pareiškėjas į Utenos apskrities VPK areštinę etapuotas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 19 d iki 2014 m. gegužės 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog Utenos apskrities VPK areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 10 iki 2017 m. balandžio 10 d., teismas pripažino, kad bylos duomenys šios aplinkybės nepatvirtina.

11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų pareigūnų veiksmų jam būnant Utenos apskritie VPK areštinėje, kurioje jis buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 19 d iki 2014 m. gegužės 21 d., ir atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui išsiuntė paštu 2017 m. balandžio 10 d., konstatavo, kad pareiškėjas teisminės gynybos dėl savo pažeistų teisių kreipėsi nepraleidęs trejų metų ieškinio senaties termino.

12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo pagrįstumą, vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės). Pagal Areštinių veiklos taisyklių 80 punktą vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

13. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 19 d iki 2014 m. gegužės 21 d. pareiškėjas Utenos apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 10, kurios plotas 18,49 kv. m, buvo laikomas su vienu asmeniu. Įvertinęs nurodytą informaciją ir remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 1,02–1,04 kv. m) areštinių kamerose bei kameros Nr. 10 plotą, teismas padarė išvadą, kad Utenos apskrities VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą.

14. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PT-259, sprendė, jog ginčo laikotarpiu nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir judrumo reikalavimais kameroje Nr. 10, kurioje buvo laikomas pareiškėjas. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl kameroje Nr. 10 neužtikrinto natūralaus apšvietimo, šalčio ir drėgmės.

15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PT-259 rėmėsi dėl to, jog Utenos visuomenės sveikatos centras 2014 m. netikrino Utenos apskrities VPK areštinės.

16. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Areštinių veiklos taisyklių 10.10 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 37:2009) 13 punktu, pažymėjo, kad teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, jog asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad iš pareiškėjo Utenos apskrities VPK administracija nebuvo gavusi prašymų priskirti jį prie rūkančių ar nerūkančių asmenų, o Utenos visuomenės sveikatos centras 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PT-259 konstatavo, jog nerūkantys asmenys (jeigu yra jų pageidavimas) apgyvendinami atskirose kamerose tam, kad būtų apsaugoti nuo žalingų tabako dūmų. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo argumentus, teismas sprendė, kad Utenos apskrities VPK administracija ginčui aktualiu laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti patalpose, kuriose jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl asmens ir jo daiktų kratos atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis. Teismas, atsižvelgdamas į Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PT-259 nurodytas aplinkybes, jog Utenos apskrities VPK areštinėje yra 14 kamerų ir 2 karceriai, areštinės patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnu būdu, santechniniai įrenginiai, praustuvės, sanitarinių mazgų grindys plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais turinčiais dezinfekcinių medžiagų, vertino, kad nėra pagrindo kameras, kurioje atliekama krata, pripažinti antisanitarinėmis.

18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs bent vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo atstovo atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. 19. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog teismas netinkamai nustatė ir vertino bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PT-259, kadangi jo ginčijamas laikotarpis yra nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 10 d. Akcentuoja, kad Utenos visuomenės sveikatos centras 2014 m., kuomet jis buvo laikomas Utenos apskrities VPK areštinėje, patikrinimų neatliko.

21. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos Utenos apskrities VPK atsakomybei kilti būtinos sąlygos, kadangi pagal suformuotą teismų praktiką jis neprivalo pagrįsti patirtą žalą ir kančias.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė motyvų, sudarančių pagrindą teismo sprendimą vertinti kaip nepagrįstą ar neteisėtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Utenos apskrities VPK areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 10 d.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PT-259, kuris sudarytas iki laikotarpio, kuriuo jis patyrė žalą, pažymėtina, jog bylos duomenimis pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, t. y. 2014 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 10 d., pareiškėjas Utenos apskrities VPK areštinėje, kameroje Nr. 10 buvo laikomas nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. (b. l. 10–12, 16–19). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 10 d. buvo atgabentas ir laikomas kitais laikotarpiais.

27. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, jog Utenos apskrities VPK areštinės kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, jose šalta, drėgna, rūkantieji asmenys laikomi su nerūkančiaisiais, atvykus ar išvykstant etapu iš Utenos apskrities VPK areštinės antisanitarinėmis sąlygomis atliekamos asmens ir jo daiktų apžiūros. Atsakovo atstovas šiems pareiškėjo teiginiams paneigti pateikė Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PT-259, iš kurio turinio matyti, jog visose Utenos apskrities VPK areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kameros vėdinamos per orlaides, jose įrengta natūrali ir dirbtinė naktinė apšvieta. Kamerose nerūkantys asmenys (jeigu yra jų pageidavimas) apgyvendinami atskirose kamerose tam, kad būtų apsaugoti nuo žalingų tabako dūmų. Minėtame patikrinimo akte taip pat konstatuota, kad Utenos apskrities VPK areštinėje yra 14 kamerų ir 2 karceriai, areštinės patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnu būdu, santechniniai įrenginiai, praustuvės, sanitarinių mazgų grindys plaunamos karštu vandeniu, valomos su valikliais turinčiais dezinfekcinių medžiagų „Demypharm“, „Bacticid“ ir kt. Pažymėta, kad Utenos apskrities VPK areštinės periodinės kontrolės metu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 37:2009) pažeidimų nenustatyta (b. l. 45–46).

28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl Utenos apskrities VPK areštinės kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams, dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais ir dėl antisanitarinėmis sąlygomis atliekamos asmens bei jo daiktų apžiūros, atsižvelgė į Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PT-259 nurodytas išvadas. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad Utenos visuomenės sveikatos centras 2014 m. (ginčui aktualiu laikotarpiu) Utenos apskrities VPK areštinės netikrino.

29. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovo pateiktas Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PT-259 atitinka ABTĮ 56 straipsnyje įtvirtintus įrodymams keliamus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį vertino kaip įrodymą ir juo vadovavosi savo išvadoms pagrįsti. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PT-259, kadangi jis ginčijo laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2017 m. balandžio 10 d., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Utenos visuomenės sveikatos centras 2014 m. Utenos apskrities VPK areštinės netikrino. Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Taigi policijos areštinių ir laisvės atėmimo vietų patikrinimai inter alia (liet. be kita ko) atliekami pagal gautus skundus / pranešimus / prašymus (Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 1 d. 1–2 p.).

31. Byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Utenos apskrities VPK areštinės administracijai dėl netinkamų laikymo sąlygų, todėl Utenos visuomenės sveikatos centrui 2014 m. neatlikus Utenos apskrities VPK areštinės patikrinimo galima daryti išvadą, jog 2014 m. laikotarpiu apskritai nebuvo gauta skundų dėl Utenos apskrities VPK areštinės veiklos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimas nesudaro pagrindo spręsti, jog po 2013 m. gruodžio 9 d. atlikto patikrinimo gyvenimo sąlygos Utenos apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 10 2014 m. balandžio mėn. pablogėjo, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo išvadas grindė Utenos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu Nr. PT-259.

32. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

33. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą atlyginti neturtinę žalą, kadangi egzistuoja visos Utenos apskrities VPK atsakomybei kilti būtinos sąlygos, o jis neturėjo pareigos pagrįsti patirtą žalą ir kančias, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

35. Nesant pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Utenos apskrities VPK areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai byloje nėra nustatyti, todėl, nesant vienai iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą pagrįstai atmestas.

36. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė