2019-04-03 Nr. AB-8272-3-61-3-05128-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3778-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05128-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 30.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (tretieji suinteresuoti asmenys: Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės tarnyba) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2015 m. spalio 23 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas 2016 m. vasario 29 d. teismui pateikė skundo papildymą, kuriame, be kita ko, prašė priimti papildomą reikalavimą – panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“ (toliau – ir 2016 m. sausio 29 d. nutarimas). Pareiškėjas 2016 m. balandžio 4 d. teismui pateikė dar vieną skundo papildymą, kuriame, be kita ko, prašė priimti papildomą reikalavimą – panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2, 3, 4, 6 punktus. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 11 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi sujungė administracines bylas pagal minėtus pareiškėjo skundus. Pareiškėjo pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Sprendimas yra neteisėtas, nes Komisijos atliktas neplaninis patikrinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, t. y. patikrinimas pradėtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto (Bendrovės antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio (toliau – ir ekonomaizeris) investicinis projektas su savivaldybe ir Komisija derintas nebuvo, todėl Komisija neturėjo teisės atlikti neplaninį patikrinimą) ir nenurodant objektyvių pagrindų tokiam patikrinimui atlikti (Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimas priimtas remiantis Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažyma Nr. O5-20, kurioje naudojami nepagrįsti duomenys);

1.2. Pareiškėjas ekonomaizerio investicinį projektą įgyvendino savo lėšomis, kurios nebuvo kompensuotos, ir rizika. Kai tapo akivaizdu, kad projektas pasiteisino, Komisija inicijavo pareiškėjo veiklos neplaninį patikrinimą siekiant nustatyti nesuderinto ekonomaizerio įrengimo įtaką šilumos kainoms, kas pažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit (liet. įstatymas neturi grįžtamosios galios), teisinio tikrumo bei aiškumo principus;

1.3. Komisija klaidingai vertina ekonomaizerio investicijos atsipirkimą. Komisija nėra viešai paskelbusi atsipirkimo reikalavimų. Be to, Komisija netinkamai vertino pelno normą ir palūkanų sąnaudas, naudojo neteisingą informaciją. Siekiant paskatinti investicijas į kuro iš atsinaujinančių energetikos šaltinių platesnį panaudojimą, tokių investicijų vertei skiriami papildomi 6 procentai pelno. Pareiškėjo nuomone, į skaičiavimus privalėjo būti įtrauktos bent jau tos ekonomaizerio sąnaudos, dėl kurių buvo svarstoma bazinės kainos nustatymo metu;

1.4. Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarime Nr. O3-375 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“ ir 2015 m. birželio 8 d. UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo akte nurodomi duomenys yra netikslūs. Komisija 2016 m. sausio 29 d. nutarimu nepagrįstai netaikė kuro žaliavos įsigijimo kainą reglamentuojančių taisyklių. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. O5-20 skaičiuojant kuro sąnaudas nebuvo taikytas Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – ir Metodika) 58.4.5.2 papunktyje įtvirtintas 105 proc. limitas. Komisija netinkamai taikė nuostatas, reglamentuojančias kuro ir pirktos šilumos įsigijimo sąnaudų įtraukimą į šilumos kainos dedamąsias. Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. sausio 20 d. pažymoje Nr. O5-20 atsisakoma padengti būtinąsias šilumos tiekimo veiklos sąnaudas, susidariusias už praėjusį laikotarpį, kurių pagrįstumą Komisija pripažino. Komisija, nepagrįstai vertindama ekonomaizerio atsipirkimą, taikė ne faktiškai Bendrovės gautas pajamas, o teorines, apskaičiuotas pagal tuo metu galiojusias šilumos kainos dedamąsias. Komisijai 2016 m. sausio 29 d. nutarimu atsisakius įtraukti nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos sąnaudas į šilumos kainos dedamųjų skaičiavimus, tokia Komisijos pozicija nėra suderinama su pačios Komisijos 2015 m. gruodžio 17 d. išsakyta pozicija, pagal kurią aptariamos investicijos vertinamos kaip būtinos;

1.5. Komisijos 2016 m. kovo 10 d. nutarimas yra neteisėtas, nes jį priimant nepagrįstai remtasi naujais skaičiavimais, kurie nebuvo nurodyti 2016 m. sausio 29 d. nutarime, neatsižvelgta į ankstesnius nutarimus. 2016 m. kovo 10 d. nutarimu Komisija selektyviai į šilumos kainą įtraukė tik tas sąnaudas, kurios mažina šilumos kainą, ir nevertino tų sąnaudų, kurios šilumos kainą kelia. Komisija nepagrįstai neįtraukė Vilniaus trečiosios termofikacijos elektrinės sąnaudų. Komisija neteisėtai ir nepagrįstai apskaičiavo šilumos kainos dedamųjų galiojimo laikotarpiui šilumos kainoje įskaitytas ir faktiškai patirtas kuro ir (ar) pirktos šilumos sąnaudas;

1.6. Visas pajamas, įskaitant ir Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. O3-375 patvirtintame neplaninio patikrinimo akte Nr. S3-1 (toliau – ir Neplaninio patikrinimo aktas) nurodomus 430,4 tūkst. Eur, kuriuos Komisija laiko „papildomai gautomis pajamomis“, Bendrovė gavo taikydama Komisijos nustatytas šilumos kainas. Komisija nenustatė, kad Bendrovė būtų netinkamai taikiusi jos atžvilgiu nustatytas kainas. Visą nagrinėtą laikotarpį Komisijai buvo žinoma apie ekonomaizerio buvimo faktą, tačiau ji, tvirtindama Bendrovei šilumos kainas tuo laikotarpiu, nevertino jo įtakos. Ginčijamuose administraciniuose aktuose nenurodytas joks teisinis pagrindas, kuris leistų Komisijai mažinti Bendrovės pajamas atgaline tvarka;

1.7. Neplaninio patikrinimo akte nėra pateiktas joks išaiškinimas, kas laikytina „atsipirkusia“ investicija, toks nepateiktas ir teisės aktuose. Pareiškėjo atlikta investicija į ekonomaizerio įsigijimą laikytina investicija, kuri leidžia platesnį atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą;

1.8. Komisijos 2016 m. kovo 3 d. pažymoje, kurios pagrindu priimtas 2016 m. kovo 10 d. nutarimas, buvo siūloma šilumos kainos pastoviąją dedamąją sumažinti 1 111,4 tūkst. Eur, kai pačios Komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-508 nustatytų kompensacijų taikymo periodas jau buvo pasibaigęs ir dėl faktinės realizacijos neatitikimo nustatytai baziniuose skaičiavimuose Bendrovė vis dar nebuvo susigrąžinusi 1 019,8 tūkst. Eur nustatytų kompensacijų. Pažymėta, kad jau kelerius metus iš eilės pareiškėjo atžvilgiu po pačios Komisijos atliktų perskaičiuotų dedamųjų įvertinimo, priimtų atitinkamų sprendimų, jie staiga keičiami remiantis neva naujomis aplinkybėmis, nors jos buvo žinomos ir iki patikslintų sprendimų priėmimo datos. Tokie sprendimai yra neleistini, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugo principą;

2. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovo pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Komisija 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 03-316 Bendrovei nustatė bazines šilumos kainas, galiojusias iki 2015 m. gruodžio 31 d., į kurias ekonomaizerio investicijos įtaka ir su ja susijusios sąnaudos neįskaičiuotos, nes ši investicija nebuvo ir nėra suderinta nei su Taryba, nei su Komisija. Komisija 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 03-177 vienašališkai nustatė pareiškėjo šilumos kainos dedamąsias. Komisijos Šilumos skyriui atlikus preliminarius kondensacinio ekonomaizerio teikiamo kuro sutaupymo skaičiavimus padaryta išvada, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant kondensacinį ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi. Atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė per Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarime nurodytą terminą nepašalino konstatuotų pažeidimų (Komisija nustatė, kad Sprendimu šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant Metodikos reikalavimų), Komisija priėmė ginčijamą 2016 m. kovo 10 d. nutarimą, kuriuo pritarė Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2016 m. kovo 3 d. pažymai Nr. 05-53, vienašališkai nustatė laikinas šilumos kainos dedamąsias, kuriose, be kita ko, paskirstė 12 mėnesių laikotarpiui Neplaninio patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh;

2.2. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies reguliacinis tikslas – ne drausti vertinti kainų pokyčius dėl įmonės veiklos vykdant investicinius projektus, o skatinti įmones laikytis nustatytos tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese. Nėra pagrindo teigti, kad, nesant būtinų minėtos teisės normos taikymo sąlygų, kyla joje numatytos teisinės pasekmės, t. y. Komisija, perskaičiuodama kainas, netenka teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms;

2.3. Komisijos pirmininko 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymas Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ (taip pat ir 2015 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. O3-375 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“) grindžiamas ne tik konkrečiomis teisės normomis, bet ir Komisijos atliktu faktinių aplinkybių bei situacijos išsamiu ekonominiu vertinimu. Atsakovo nuomone, situacija, kai licencijuotas šilumos tiekėjas, kuriam taikomos valstybės reguliuojamos kainos, pasinaudodamas teisinio reglamentavimo spragomis, atlieka su įgaliotomis institucijomis nesuderintas investicijas, kurios, joms atsipirkus, nepagrįstai šilumos vartotojų sąskaita teikia nereguliuojamą ekonominę naudą (ypač šildymo sezono metu), negali būti toleruojama. Komisija, kaip valstybinį energetikos sektorių kontroliuojanti institucija, atlikusi preliminarius vertinimus, turėjo pareigą nedelsiant inicijuoti neplaninį patikrinimą, siekiant pakartotinai įvertinti situaciją. Bendrovė ir jos akcininkai, priimdami sprendimą atlikti su įgaliotomis institucijomis nesuderintą investiciją, skirtą būtent reguliuojamai veiklai vykdyti, taip pat suprasdami, jog Bendrovės teikiamos paslaugos kaina yra valstybės reguliuojama, žinojo ir turėjo numanyti, kad investicijos atlikimas, turintis poveikį šilumos gamybos optimizavimui ir efektyvumui, lems atitinkamas reguliacines pasekmes, nes šiuo atveju Bendrovė investavo į reguliuojamos veiklos įrenginius, o ne į privataus juridinio asmens poreikių tenkinimą.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. gegužės 21 d. ir 2008 m. birželio 19 d. atitinkamai Tarybai ir Komisijai pateikė derinti 2009-2013 m. investicijų planą, kuriame numatytas ekonomaizerio įrengimas, tačiau Taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 ir Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28 atsisakė derinti ekonomaizerio įrengimo projektą. Komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. O5-292 patvirtina, kad nustatant pareiškėjo šilumos bazinę kainą ekonomaizerio įrengimo projektas nebuvo įvertintas.

5. Komisija 2014 m. spalio 28 d. nutarimais Nr. O3-861 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-06-30 nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ ir Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-07-28 nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014-06-30 nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“ pakoregavo nustatytą pareiškėjui šilumos kainos kintamąją dedamąją, sumažinant 2 375,1 tūkst. MWh šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį nuo 229 405,2 tne iki 220 285,2 tne ir lyginamąsias kuro sąnaudas nuo 96,6 kgne/MWh iki 92,7 kgne/MWh.

6. Komisijos pirmininkas 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“ siūlė į 2014 m. spalio 28 d. nutarimus Nr. O3-861 ir Nr. O3-862 įtraukti nuostatą dėl pareiškėjo veiklos neplaninio patikrinimo atlikimo, nuspręsta atlikti patikrinimą dėl šiais nutarimais „preliminariai“ įvertinto pareiškėjo antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio atsipirkimo ir faktinio veikimo įtakos pareiškėjo šilumos teikimo veiklos rezultatams. Komisija 2014 m. lapkričio 6 d. Bendrovei pateikė sprendimą Nr. R2-2795 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“, kuriuo jos buvo prašoma iki 2014 m. lapkričio 24 d. pateikti ekonomaizerio neplaniniam patikrinimui Komisijos nurodytus dokumentus. Pareiškėjas, atsakydamas Komisijai į sprendimą Nr. R2-2795 ir įsakymą Nr. O1-81, pateikė Komisijai 2014 m. lapkričio 11 d. raštą Nr. 013-01-31-729R, kuriame atkreipė dėmesį į Energetikos įmonių reguliuojamos veiklos patikrinimų tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. O3-140 (toliau – ir Patikrinimų tvarkos aprašas), reikalavimų ir kitų teisės aktų pažeidimus. Komisija 2015 m. gegužės 15 d. raštu Nr. R2-ŠGK)-1628 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo akto siuntimo“ pareiškėjui nurodė, jog jis gali susipažinti su patikrinimo akto projektu ir pateikti paaiškinimus. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 008-10-12236 nesutiko su patikrinimo akto projektu. Komisija 2015 m. birželio 8 d. priėmė „UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo aktą Nr. S3-1.

7. Komisijos Šilumos ir vandens departamento šilumos skyrius Komisijos 2015 m. birželio 18 d. posėdžio metu pateikė 2015 m. birželio 10 d. pažymą Nr. O5-178 ir nutarimo „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“ projektą, kuriuose siūloma: i) pritarti 2015 m. birželio 8 d. neplaninio patikrinimo aktui ir jame pateiktoms išvadoms; ii) neplaninio patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas pajamas įvertinti pareiškėjo šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu. Pareiškėjas 2015 m. birželio 17 d. raštu Nr. 008-10-13540 Komisijai nurodė nesutinkantis su Neplaninio patikrinimo akte pateiktomis išvadomis dėl ekonomaizerio atsipirkimo. Komisija 2015 m. birželio 19 d. priėmė nutarimą Nr. O3-375 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“, kuriuo buvo pritarta Neplaninio patikrinimo aktui ir jame pateiktoms išvadoms, nutarta jame apskaičiuotas papildomai gautas pajamas įvertinti Bendrovės šilumos kainos dedamųjų paskaičiavimo metu.

8. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamentui pateikė 2015 m. rugpjūčio 14 d. pastabas „Dėl šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projekto“ Nr. 008-10-16563, kuriose išdėstė motyvus ir argumentus dėl Tarybos sprendimo projekto. Taryba 2015 m. rugsėjo 23 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos dedamųjų nustatymo“, kuriuo nuspręsta paskirstyti 12 mėnesių laikotarpiui Neplaninio patikrinimo akte apskaičiuotas papildomai gautas 430 400 Eur pajamas, mažinant šilumos kainą 0,02 ct/kWh.

9. 2016 m. sausio 29 d. Komisijos posėdžio metu kurio buvo nagrinėtas pareiškėjo šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimas, kurio metu nuspręsta: i) pritarti Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus pateiktam nutarimo projektui „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų“; ii) įpareigoti Bendrovę, teikiant jos bazinės šilumos kainos dedamųjų projektą naujam reguliavimo periodui, pateikti informaciją (detalius skaičiavimus), leisiančią Komisijai įsitikinti, kad, kaip teigiama Bendrovės 2016 m. sausio 28 d. rašte Nr. 008-2130, dalies Komisijos 2015 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. O3-671 suderintų nuotolinės duomenų nustatymo ir perdavimo sistemos vienetų sąnaudos buvo įskaičiuotos į Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O5-316 nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias. Komisija šiame posėdyje patvirtino pažymą Nr. O5-20 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“. Pareiškėjas 2016 m. sausio 28 d. pateikė pastabas dėl pažymos Nr. O5-20, nurodydamas, kad su Komisijos motyvais nesutinka.

10. Komisija 2016 m. sausio 29 d. priėmė ginčijamą nutarimą Nr. O3-17, kuriuo konstatavo, kad Tarybos Sprendimu Bendrovės šilumos kainos dedamosios penktiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams nustatytos nesilaikant Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – ir Metodika), reikalavimų; nurodė, kad, savivaldybės tarybai per 30 dienų nepašalinus nustatytų pažeidimų, Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos įstatymo 32 straipsnio 9 dalies, įgis teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainos dedamąsias. Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija per nustatytą terminą neištaisė Komisijos nurodytų trūkumų ir leido Komisijai šilumos kainų dedamąsias pareiškėjo atžvilgiu nustatyti vienašališkai.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje byloje 2016 m. spalio 17 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. 1-195 „Dėl perskaičiuotų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ ir atmetė pareiškėjo reikalavimus panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“, 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2, 3, 4, 6 punktus bei 2015 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą pakeitė, t. y. panaikino teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesta pareiškėjo skundas dalis dėl reikalavimų panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų dedamųjų“, 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 1, 2, 3, 4 ir 6 punktus bei 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, ir perdavė šioje dalyje bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o likusią teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų, kuriais kvestionuotos Komisijos išvados dėl investicijos atsipirkimo. Nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti įvertinti teisėtumas bei įtaka galutiniams sprendimams ir tų administracinės procedūros metu priimtų sprendimų, kurie pripažinti tarpiniais, nesukėlusiais tiesioginio poveikio pareiškėjo teisinei padėčiai (Sprendimas, Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. O3-375 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“), nes juos priimant buvo atliekamas tų pačių faktinių duomenų vertinimas, jais vėliau buvo grindžiami Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. O3-17 ir 2016 kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64.

13. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, nurodė pasisakysiantis dėl ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių, kiek tai susiję su ginčijamais administraciniais aktais bei administraciniais aktais, kurie buvo tarpiniai priimant ginčijamus administracinius aktus, ir juose pateikti motyvai dėl pareiškėjui kilusių teisinių pasekmių.

14. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad pareiškėjo galbūt gautos papildomos pajamos dėl neįvertintos ekonomaizerio kuro sunaudojimo sumažėjimo įtakos nebuvo įvertintos nustatant šilumos kainos kintamąją dedamąją dalį, kadangi minėta investicija nebuvo suderinta nei su Vilniaus miesto savivaldybe, nei su Komisija.

15. Iš bylos duomenų matyti, kad Komisijos atstovai atliko preliminarius ekonomaizerio teikiamo kuro sutaupymo skaičiavimus ir padarė išvadą, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, kuris susidarė dėl kuro sutaupymo naudojant ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi. Komisijai atlikus pareiškėjo neplaninį patikrinimą nustatyta, jog ekonomaizerio investicija per 2011 m. gegužės 1 d. – 2014 m. lapkričio 30 d. laikotarpį atsipirko, o papildomai gautos pajamos sudaro 430,4 tūkst. Eur lyginant su pareiškėjo turėtomis gauti 11 766,5 tūkst. Eur (40 627,4 tūkst. Lt) ekonomaizerio investicijos pajamomis, kurios turėjo padengti 7 856,8 tūkst. Eur (27 127,9 tūkst. Lt) nusidėvėjimo sąnaudas ir 3 909,7,5 tūkst. Eur (13 499,5 tūkst. Lt) normatyvinį pelną. Komisijos Šilumos skyrius siūlė Komisijai koreguoti pareiškėjui nustatytos šilumos kainos kintamąją dedamąją sumažinant būtinam šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį nuo 229 405 tne iki 220 285,2 tne. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas vertinti, kad pareiškėjas, taikydamas šilumos kainą, į kurią neįskaičiuota ekonomaizerio įtaka, papildomų pajamų gavo daugiau nei išleido šiai investicijai įgyvendinti. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, Komisija nusprendė nustatytą pareiškėjo šilumos kainos kintamąją dedamąją kainą sumažinti.

16. Teismas akcentavo, kad Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, reguliuojant kainas šilumos ūkyje, ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas teisės normas, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus ir priimti atitinkamus sprendimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui investavus į ekonomaizerio įrengimą, nors Taryba šios investicijos nederino, o Komisija, pritardama pareiškėjo pateiktai 2009-2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programai, iš jos pašalino ekonomaizerio įrengimo investiciją būtent dėl to, jog jos nederino Taryba, ši investicija iš esmės atsipirko, t. y. pareiškėjas susigrąžino į ekonomaizerio įrengimą investuotas lėšas per atitinkamas šilumos kainas, kurios dėl šios investicijos nesuderinimo nebuvo atitinkamai pakoreguotos pareiškėjui nustatytų šilumos kainų galiojimo laikotarpiu. Tokiu būdu nauju laikotarpiu pareiškėjas, naudodamasis jau atsipirkusia investicija, t. y. gamindamas šilumos energiją taupant faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekį, tačiau į nustatytą šilumos kainą esant įskaičiuotam didesniam kuro kiekiui, nepagrįstai gavo papildomas pajamas šilumos vartotojų sąskaita. Tokia faktinė situacija nėra suderinama su energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytais tikslais ir principais, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra, tarp jų – su Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatytu principu mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt. Teismo vertinimu, Bendrovė, kurios teikiamos paslaugos kaina yra reguliuojama Komisijos, nusprendusi atlikti su Taryba ir Komisija nesuderintą investiciją, skirtą šilumos gamybos optimizavimui ir efektyvumui didinti, t. y. įrengusi ekonomaizerį, turėjo suprasti, kad Komisijai suteikta diskrecijos teisė nustatyti pareiškėjo teikiamos paslaugos kainas lems atitinkamos paslaugos kainos nustatymą. Taigi, ginčijamais administraciniais aktais Komisija pagrįstai apskaičiavo ekonomaizerio investicijos įtaką pareiškėjo teikiamos paslaugos kainai ir atitinkamai koregavo jo teikiamos paslaugos kainą.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atliekant pareiškėjo neplaninį patikrinimą buvo vadovaujamasi jo 2009 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 007-15474p „E-2 kondensacinio ekonomaizerio įrengimas“ pateiktu projektu bei jo Komisijai pateikta informacija apie ekonomaizerio įrengimo ir eksploatavimo kaštus. Pareiškėjas 2009 m. spalio 12 d. rašte Nr. 007-12870p Komisijai nurodė, kad, panaudojus degimo produktuose esančios drėgmės kondensacijos šilumą, katilo agregato efektyvumą galima padidinti iki 108 proc. pagal žemutinę kuro šiluminę vertę. Toks efektyvumas duoda juntamą deginamo kuro ekonomiją. UAB „Vilniaus energija“ lyginamosios kuro sąnaudos sumažėjo nuo 99,2 kgne/MWh 2010 metais iki 92,5 kgne/MWh 2013 metais, t. y. 1 MWh pagaminti reikia 6,8 proc. mažiau kuro.

18. Iš bylos duomenų matyti, kad Komisijos atlikto tyrimo metu buvo vertintas pastoviųjų ir kintamųjų sąnaudų pokytis, kuris būtų turėjęs įtakos šilumos kainai, jeigu įrengto ekonomaizerio investicijos įtaka būtų įskaičiuota į bazinę šilumos kainą. Bazinėje šilumos kainoje buvo įvertintos lyginamosios kuro sąnaudos bei kuro sąnaudos įvertinus pareiškėjo pateiktame investiciniame plane nurodytą šilumos gamybos įrenginio efektyvumą. Komisija atsižvelgė ir į investicijos nusidėvėjimo sąnaudas. Komisija skaičiavimus dėl ekonomaizerio atsipirkimo grindė Metodika. Ekonomaizerio įtaka pareiškėjo turėtoms išlaidoms teikiant šildymo paslaugas, be kita ko, vertinta ir Neplaninio patikrinimo akte, kuriame pateiktas apskaičiavimas, kokią įtaką minėta investicija turėjo pareiškėjo teiktai šildymo paslaugai. Komisija vertino pagamintos šilumos ir suvartoto kuro rodiklius. Teismas konstatavo, kad atsakovo atlikti skaičiavimai įrodo, jog jis, siekdamas nustatyti ekonomaizerio atsipirkimą, atliko detalius skaičiavimus, apskaičiavo pajamų skirtumą tarp faktiškai per tikrinimo laikotarpį gautų pajamų už vartotojams patiektą šilumą taikant nustatytą šilumos kainą ir pajamų, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą būtų įskaičiuota ekonomaizerio įtaka. Minėti skaičiavimai yra pateikti byloje, juose išsamiai atsakyta į pareiškėjo pastabas dėl galbūt netinkamai atliktų skaičiavimų (dėl neatsižvelgimo į jo prisiimtą riziką ir ekonomaizerio veiklos kaštus).

19. Teismas laikė, kad pareiškėjo argumentai dėl galbūt netiksliai atliktų ekonominių ekonomaizerio įrengimo ir eksploatavimo kaštų skaičiavimų yra mažareikšmiai ir esminės įtakos šilumos kainai nustatyti nedaro. Pareiškėjo nurodomi skaičiavimų netikslumai negali būti laikomi klaidingu apskaičiavimu, nes iš Komisijos 2015 m. birželio 8 d. neplaninio patikrinimo akto Nr. S3-1 turinio matyti, kad skaičiavimuose atsakovas naudojo šilumos kiekius kWh, o reikšmės informacinėse lentelėse pateikiamos MWh. Teismui kilo abejonių dėl A. G., kurios išvada rėmėsi pareiškėjas, objektyvumo, nes ji yra Bendrovės darbuotoja, be to, pažymėta, kad išvadoje yra surašytas tam tikrų pareiškėjo skunde pateiktų skaičiavimų pagrindimas, tačiau tai nepaneigia Komisijos atlikto tyrimo rezultatų.

20. Teismas akcentavo, kad byloje egzistuoja viešasis interesas – visų šilumos energijos vartotojų interesas patikimą ir kokybišką šilumą gauti mažiausiomis sąnaudomis. Be to, pagal Energetikos įstatymą, vienas iš energetikos veiklos (inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) šilumos tiekimo) tikslų yra vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Todėl Bendrovė, vykdydama tokio pobūdžio veiklą, nors ir siekia pelno, tačiau neįgyja pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, įgyvendindama reguliuojamų Bendrovės teikiamos šilumos kainų politiką, prioritetą teiks jos ekonominiams interesams, o ne vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui pagrįstų šilumos kainų nustatymo prasme.

21. Teismas, patikrinęs atsakovo atlikto ekonominio skaičiavimo turinį ir jo pagrindimą faktiniais duomenimis, be kita ko, pareiškėjo paaiškinimais dėl ekonomaizerio įrengimo ir eksploatavimo kaštų bei iš šios investicijos gaunamos naudos, darė išvadą, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog, įvertinus tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo faktiškai gautas pajamas už šilumos tiekimą ir pajamas, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą, pagal atitinkamu laikotarpiu galiojusias Metodikos nuostatas, būtų įskaičiuota ekonomaizerio įtaka, gaunamas pajamų skirtumas sudaro 430,4 tūkst. Eur, o tai atitiko pareiškėjo papildomai gautas pajamas. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas teigti, kad Komisija atliko skaičiavimus vadovaudamasi pareiškėjo teiktais paaiškinimais, specialistų išvadomis, bei ginčijamus sprendimus priėmė įvertinusi faktines aplinkybes dėl jo turėtų išlaidų ir pajamų teikiant Komisijos reguliuojamą paslaugą.

22. Teismas, atsižvelgdamas į Elektros energetikos įstatyme (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) įtvirtintą Komisijos diskrecijos teisę keisti kainų reguliavimo laikotarpį, atmetė pareiškėjo argumentus dėl neteisėto šilumos kainos dedamųjų keitimo pasibaigus jų nustatymo laikotarpiui ir dėl netinkamai paskaičiuoto paslaugų kainos laikotarpio.

23. Teismas, įvertinęs Komisijos Sprendimo, 2016 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. O3-17, 2016 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 ir 2015 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. O3-375 turinį, sprendė, kad ginčijami administraciniai aktai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, be to, Komisija, priimdama ginčijamus administracinius aktus, nepadarė esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti šių nutarimų neteisėtumą; pareiškėjas įgyvendino savo teisę tiek sužinoti apie ginčijamų nutarimų priėmimą, tiek jų turinį (jais pareiškėjui nustatomas teises bei pareigas, jų pasikeitimą), tiek priėmimo motyvus bei teisę būti išklausytam. Taigi, Komisija nepažeidė gero viešojo administravimo, viešumo ir skaidrumo principų. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija, priimdama ginčijamus administracinius aktus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jos veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, pareiškėjo skundas pripažintas atmestinu.

III. 24. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundo (su patikslinimais ir papildymais) reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Komisija nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas pakartoja, kad Komisija negalėjo vertinti savo pačios nesuderintos investicijos atsipirkimo per šilumos kainą, kad Bendrovė visas pajamas gavo taikydama Komisijos nustatytas šilumos kainas, kurios buvo nustatytos Komisijai žinant apie ekonomaizerį, kad ginčijamuose administraciniuose aktuose nenurodytas joks teisinis pagrindas, Komisijai suteikiantis teisę Bendrovės pajamas mažinti atgaline tvarka, kad neaišku, kas laikytina „atsipirkusia“ investicija, ir tvirtina, jog teismas šių aplinkybių nevertino. Pabrėžta, kad Komisijos diskrecijos teisė nėra neribota;

24.2. Ginčijami Komisijos nutarimai nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, o vertinant ekonomaizerio atsipirkimą padarytos esminės klaidos. Teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodyti Komisijos skaičiavimų trūkumai egzistuoja, tačiau be jokio paaiškinimo juos laikė nereikšmingais. Kita vertus, visi Komisijos skaičiavimai turi būti išsamūs, objektyvūs ir tikslūs, todėl teismas neturėjo pagrindo palikti galioti ginčijamus nutarimus, kai pats pripažino, jog egzistuoja nors ir nereikšmingi skaičiavimo trūkumai, klaidos;

24.3. Neplaninio patikrinimo akte esantys teiginiai apie siekiant nustatyti ekonomaizerio atsipirkimą atliktus detalius skaičiavimus neatitinka faktinių aplinkybių. Jei teisės aktą būtų galima grįsti prezumpcijomis ir hipotetinės situacijos, kokia būtų buvusi šilumos bazinė kaina, jei tuo metu būtų buvusi įvertinta ekonomaizerio įtaka, modeliavimu, tokiu atveju į pastovios šilumos kainos dedamosios skaičiavimus turėjo būti įskaičiuota ir papildoma 6 proc. pelno norma bei palūkanų sąnaudos, skirtos projekto finansavimui. Nusprendusi, jog papildoma pelno norma ir palūkanų sąnaudos negali būti vertinamos, Komisija turėjo tokį sprendimą argumentuoti. Pareiškėjo nuomone, į skaičiavimus privalo būti įtrauktos bent ekonomaizerio sąnaudos, dėl kurių buvo svarstoma bazinės kainos nustatymo metu;

24.4. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog Komisija ir Vilniaus miesto savivaldybė skaičiavimams naudojo netinkamus duomenis, t. y. nepagrįstą faktinę informaciją, pavyzdžiui, taikytos į nagrinėjamą laikotarpį nepatenkančios kuro normos, atliekant skaičiavimus naudotas didesnis realizuotos šilumos kiekis nei tas, už kurį Bendrovė realiai gavo pajamas, Komisijos skaičiavimuose nurodytos kaip faktiškai taikytos šilumos kainos vartotojams yra didesnės nei esančios vartotojams išrašytose sąskaitose, netaikytos kuro žaliavos įsigijimo kainą reglamentuojančios taisyklės (Bendrovė pagrįstai, vadovaudamasi Komisijos konsultacija, atsižvelgė į 5 proc. leistinos rinkos kainos viršijimo ribas);

24.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neturėjo pagrindo pagrįstiems lūkesčiams. Pažymėta, kad, Bendrovei taikant Komisijos patvirtintas šilumos kainų dedamąsias, susiformavo teisėtas lūkestis, kad pagal tokias patvirtintas šilumos kainas jos gautos pajamos yra teisėtos ir tinkamos. Šiuo atveju taisyklės, kurias pritaikė Komisija, buvo taikomos išimtinai Bendrovei, jos jokiame teisės akte nėra reglamentuotos;

24.6. Teismas neteisingai kvalifikavo susiklosčiusius teisinius santykius, nepagrįstai viešąjį interesą prilygino viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms. Vartotojų interesas gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis nepatenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 916 patvirtinto Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo 7 punkte įtvirtintą sąrašą;

24.7. Teismas nevertino aplinkybių, jog priimant ginčijamus administracinius aktus buvo pažeistos esminės procedūros bei netinkamai nurodomos su faktiniu pagrindu susijusios aplinkybės. Pareiškėjui neaišku, dėl kokių priežasčių ir kokiais motyvais vadovaudamasi Komisija, priimdama 2016 m. kovo 10 d. nutarimą, rėmėsi visiškai kitais skaičiavimais nei anksčiau patvirtintieji pačios Komisijos, kai visos aplinkybės Komisijai buvo žinomos dar 2016 m. sausio 29 d. posėdžio metu. Akcentuota, kad 2016 m. kovo 10 d. nutarimu buvo siūloma sumažinti 1 111,4 tūkst. Eur šilumos kainos pastoviąją dedamąją, nors jau buvo pasibaigęs pačios Komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-508 nustatytas kompensacijų taikymo periodas, o dėl faktinės realizacijos neatitikimo nustatytajai baziniuose skaičiavimuose Bendrovė vis dar nebuvo susigrąžinusi 1 019,8 tūkst. Eur nustatytų kompensacijų. Pareiškėjo nuomone, skaičiuojant Bendrovės bazinės šilumos kainos dedamąsias, buvo suformuotos alternatyvaus šilumos šaltinio sąnaudos prie bazinės kainos nustatymo metu buvusių šilumos energijos vartojimo apimčių, todėl jos negali būti koreguojamos nepasibaigus bazinės kainos galiojimo laikotarpiui. Atitinkamai Komisija negalėjo nevertinti ir Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės sąnaudų;

24.8. Kitam šilumos tiekėjui – AB „Kauno energija“ – Komisija nekeitė sąnaudų struktūros, nustatytos bazinėje kainoje, nors jo gamybos struktūra kardinaliai pasikeitė;

24.9. Pareiškėjas niekada neteigė, kad A. G. yra nešališkas ekspertas. Jo nuomone, vien tai, kad A. G. dirba Bendrovėje, nereiškia, jog jos nurodytos faktinės aplinkybės yra nepagrįstos. Be to, teismui nekilo abejonių dėl Komisijos paaiškinimų objektyvumo, pats teismas neatliko jokių skaičiavimų patikrinimo veiksmų ir nepaskyrė ekspertizės.

25. Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir jo išvadas papildo teismų praktika bei atsako į pareiškėjo argumentus:

25.1. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino Komisijos teisės atlikti Bendrovės neplaninį patikrinimą bei investicijos atsipirkimo vertinimą;

25.2. Neplaninio patikrinimo akte išaiškinta, kas yra laikoma „atsipirkusia investicija“, o „investicijos atsipirkimo laikotarpio“ sąvoka įtvirtinta Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2015 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. O3-252, 4.1 papunktyje;

25.3. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad Komisija, vertindama ekonomaizerio atsipirkimą, skaičiavimus atliko su trūkumais ir kad teismas pripažino, jog trūkumai egzistuoja. Skundžiamame sprendime teismas tik priėjo išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl tikėtinų netikslumų apskritai yra mažareikšmiai ir bet kokiu atveju nedaro esminės įtakos šilumos kainai nustatyti;

25.4. Neplaninio patikrinimo akte išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog Komisija, atlikdama skaičiavimus, nepažeidė nei Metodikos, nei kitų teisės aktų nuostatų: 1) tikrinimo komisija, vertindama, ar palūkanų sąnaudos būtų turėjusios įtakos šilumos kainai, jeigu ekonomaizerio investicijos įtaka būtų buvusi įskaičiuota į bazinę šilumos kainą, atsižvelgė į tai, kad į suderintą Bendrovės 2009–2013 m. ilgalaikę reguliuojamos veiklos investicijų programą įtraukus ir ekonomaizerio investiciją, investicijoms finansuoti būtų užtekę nusidėvėjimo sąnaudų, todėl nuo ekonomaizerio investicijos palūkanų neskaičiavo; 2) ekonomaizerio investicija buvo atlikta Bendrovės akcininkų rizika, tokia investicija nelaikytina skatinamąja Metodikos 80.2.1.1 papunkčio prasme, todėl tikrinimo komisija netaikė papildomo 6 proc. pelno;

25.5. Nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad Komisija ir Taryba skaičiavimams naudojo netinkamus duomenis. Pareiškėjo nurodomi tariami netikslumai nėra trūkumai ar klaidingi duomenys, o tik dėl apvalinimo taisyklių taikymo suformuotos skaitinės išraiškos. Paaiškinta, kad Komisija, skaičiuodama 2014 m. gegužės – rugsėjo mėn. faktiškai gautas pajamas, taikė ne Bendrovės faktiškai vartotojams taikytas kainas, o kainas, apskaičiuotas pagal galiojančias dedamąsias, nustatytas Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. O3-134 ir 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-177;

25.6. Pareiškėjo nesutikimas su teismo išvadomis apie jo teisėtus lūkesčius nėra pagrįstas jokiais įrodymais ir neatitinka teismų praktikos;

25.7. Pareiškėjas nutyli kelias itin reikšmingas aplinkybes dėl Komisijos galimybės vertinti Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės sąnaudas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1083 2016 metams nustatė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų apimtis; Bendrovė šiame nutarime neįvardyta kaip viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiantis asmuo. Be to, pareiškėjas 2015 m. gruodžio 31 d. sustabdė elektros energijos ir šilumos gamybą Vilniaus trečiojoje termofikacinėje elektrinėje, o atitinkamą tapusia nebereikalinga efektyviai energijos gamybai elektrinės įrengimų dalį 2016 m. sausio 1 d. grąžino šių įrenginių savininkui (nuomotojui), šią informaciją pareiškėjas Komisijai patvirtino 2016 m. vasario 26 d. raštu (jau po 2016 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. O3-17 priėmimo), taigi, Komisija 2016 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. O3-64 pagrįstai sumažino jo būtinąsias sąnaudas dalimi, kurią sudarė minėtos elektrinės turtas ir su juo susijusios sąnaudos;

25.8. AB „Kauno energija“ atveju šilumos tiekėjo gaminamos šilumos struktūra buvo pakeista, todėl šilumos kainos kintamoji dedamoji pagrįstai perskaičiuota įvertinus atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą. Atsakovui neaišku, kodėl pareiškėjas referuoja į kito šilumos tiekėjo šilumos ir karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo procedūrą, be to, pažymėta, kad pastaruoju atveju pakeista kintamoji dedamoji, o ne nagrinėjamam ginčui aktuali pastovioji dedamoji;

25.9. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Komisija nepagrįstai netaikė kuro žaliavos įsigijimo kainą reglamentuojančių taisyklių. Pirma, aplinkybė, kad pareiškėjas nepasinaudojo Metodikoje įtvirtinta galimybe į šilumos kainą įtraukti 105 proc. vidutinės atitinkamos kuro rūšies (žaliavos) rinkos kainą, nesudaro pagrindo jo veiksmus vertinti kaip klaidingos viešojo administravimo subjekto suteiktos konsultacijos pasekmę. Antra, vadovaujantis Metodikos 77.2 papunkčiu, jei nustatoma, kad ūkio subjektas šilumos kainas (kainų dedamąsias) apskaičiavo ir taikė pažeisdamas teisės aktų reikalavimus (šiuo atveju pareiškėjas šilumos kainas skaičiavo ne pagal nustatytas ir galiojančias šilumos kainos dedamąsias, o pagal planuojamą faktinę savų šilumos gamybos šaltinių kuro struktūrą, ją pritaikant šilumos bazinės kainos nustatymo metu nustatytam reikiamam pagaminti ir patiekti šilumos kiekiui) ir dėl to patyrė papildomų sąnaudų (žalos), ši suma konstatuojama teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau ji niekaip nekeičia šilumos sąnaudų dedamųjų dydžio;

25.10. Tinkamu įrodymu išvada gali būti laikoma tik tada, kai yra užtikrinamas eksperto / specialisto nešališkumas ir kompetencija, kuri nekeltų abejonių išvados patikimumu. Šiuo atveju A. G. raštas laikytinas pareiškėjo atstovų paaiškinimais / argumentais, bet ne eksperto išvada. Be to, šiame rašte teikiamos klaidingos ir neobjektyvios išvados.

26. Tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo bylą nagrinėti atsižvelgiant į ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, šiame atsiliepime išdėstytą poziciją bei kitas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

27. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad nagrinėjamoje byloje jokie reikalavimai Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu nėra keliami. Be to, jų nuomone, negalima tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo tenkinti pareiškėjo skundą (su patikslinimais ir papildymais), nes dalis bylos – dėl Tarybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. 1-195 teisėtumo ir pagrįstumo – jau yra išspręsta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ilgai trunkančius pareiškėjo ir atsakovo nesutarimus dėl pareiškėjo antrosios termofikacinės elektrinės kondensacinio ekonomaizerio įrengimo ir su tuo susijusių atsakovo sprendimų, siekdama teisingai apsibrėžti apeliacinio skundo ribas ir garantuoti vienodos teismų praktikos formavimą, laiko tikslinga apžvelgti ankstesnius dėl šių nesutarimų priimtus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus. Pažymėtina, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 2 d.).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1946-525/2016 atmetė pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo atmesti pareiškėjo skundą, kuriuo reikalauta: 1) panaikinti Komisijos 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-861 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Komisijos nutarimas Nr. O3-861) ir 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Komisijos nutarimas Nr. O3-862); ir 2) įpareigoti Komisiją nustatyti atitinkamai pakeistą šilumos kainos kintamąją dedamąją, įvertinus per Komisijos nutarimo Nr. O3-861 ir nutarimo Nr. O3-862 faktinio taikymo laikotarpį pareiškėjo patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas (nevertinant pačios Komisijos nesuderintų investicijų įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti, kaip tai nustato Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje pažymėjo, kad visos energetikos įmonės turi pareigą planuojamas investicijas pateikti savivaldybės tarybai ir Komisijai, o minėtos institucijos pagal nustatytą tvarką atitinkamai priima sprendimą derinti arba nederinti pateiktos investicijos. Būtent minėtų procedūrų nesilaikymo teisines pasekmes nustato Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kurios tikslas yra orientuotas į energetikos įmonių pareigą laikytis nustatytos tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese, t. y. nustatyti energetikos įmonių pareigą savo numatomas investicijas suderinti su Komisija, o to nepadarius, nesitikėti, kad šių investicijų grąža bus užtikrinta atitinkamai peržiūrint (koreguojant) valstybės reguliuojamas kainas. Šiuo atveju pareiškėjui, investavus į ekonomaizerio, optimizuojančio šilumos gamybos procesą, įrengimą, nors šios investicijos Taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 nederino, o Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28, pritardama pareiškėjo pateiktai 2009–2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programai, iš jos pašalino investiciją „E-2 kondensacinio ekonomaizerio įrengimas“ (27 123 tūkst. Lt) būtent dėl to, jog jos nederino Taryba, ši investicija iš esmės atsipirko, t. y. pareiškėjas susigrąžino į ekonomaizerio įrengimą investuotas lėšas per atitinkamas šilumos kainas, kurios dėl šios investicijos nesuderinimo nebuvo atitinkamai pakoreguotos pareiškėjui Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytų šilumos kainų galiojimo laikotarpiu (iki 2015 m. gruodžio 31 d.). Tokiu būdu, nauju laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas, naudodamasis jau atsipirkusia investicija, t. y. gamindamas šilumos energiją taupant faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekį, tačiau į nustatytą šilumos kainą esant įskaičiuotam didesniam kuro kiekiui, nepagrįstai gauna papildomas pajamas šilumos vartotojų sąskaita.

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ginčo atveju taikytiną Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatą ne lingvistiniu, o sisteminiu būdu, atsižvelgdamas į bendrą energetikos ir konkrečiai šilumos ūkio valstybinio valdymo reguliavimą, konstatavo, jog Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepadarė klaidos bei nepiktnaudžiavo įgaliojimais, be to, neperžengė diskrecijos ribų (veikė intra vires), priimdama ginčijamus nutarimus, kuriais pakoregavo Komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-177 ir 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-861 nustatytas šilumos kainos dedamąsias, įvertinusi tai, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant nesuderintą su Komisija ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi ir todėl būtina sumažinti pareiškėjui būtinam šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį (4 proc.). Atitinkamai nebuvo pagrindo pripažinti ir pareiškėjo teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir aiškumo, lex retro non agit principų pažeidimą.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1811-822/2016 atmetė pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimo atmesti pareiškėjo skundą, kuriuo reikalauta panaikinti Komisijos 2014 m. lapkričio 6 d. įsakymą Nr. O1-81 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ neplaninio patikrinimo“. Šioje byloje teismas pažymėjo, kad Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintus tikslus ir kitas anksčiau minėtas teisės normas, pasirinkti ekonominio reguliavimo prioritetus ir priimti atitinkamus sprendimus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Komisijos priimtas skundžiamas įsakymas pažeidžia teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kitus Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus principus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, nenustatė pagrindo išvadai, kad Komisija, perskaičiuodama kainas, neturi teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms; toks aiškinimas atitinka energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytus tikslus ir principus, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra. Pastebėta, kad nei Energetikos įstatymas, nei Šilumos ūkio įstatymas ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl ko Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Tai yra spraga, kuri buvo pašalinta Komisijai skundžiamo įsakymo pagrindu pradėjus neplaninį patikrinimą. Remiantis šiais argumentais, pareiškėjo teiginiai, kad skundžiamas įsakymas pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį ir Investicijų derinimo tvarkos 64 punktą bei yra priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto ir pažeidžia nepiktnaudžiavimo valdžia principą, pripažinti nepagrįstais.

34. Nagrinėjamoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. nutartimi nusprendė, be kita ko, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimų panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17, 2015 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. O3-64 1, 2, 3, 4 ir 6 punktus bei 2015 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, ir perduoti šioje dalyje bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas, atsižvelgdamas į anksčiau minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, įvertinęs ginčo aplinkybes ir aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad Komisija, priimdama ginčijamus 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, planinį patikrinimą atliko neperžengdama savo kompetencijos ribų, nutarimus priėmė nepažeisdama teisės aktuose nustatytų procedūrų, yra pagrįstos, jos atitinka minėtose susijusiose bylose padarytas išvadas. Pareiškėjo argumentai dėl ginčijamų aktų prieštaravimo teisės aktų reikalavimams (Energetikos įstatymo 15 str. 3 d., Metodikos 20.3.7 p. ir Energetikos įmonių investicijų projektų derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100, 64 p.), teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiškumo principų pažeidimo yra atmestini.

35. Pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų grupės, kuriais jis kvestionavo Komisijos išvadas dėl investicijos atsipirkimo (pareiškėjas tvirtino, kad Komisija neįvertino su ekonomaizerio investicijomis susijusių jo kaštų skaičiuojant valstybės reguliuojamas šilumos kainas (amortizacija, eksploatacija, investicijų grąža), tai niekaip nebuvo kompensuojama per valstybės reguliuojamas kainas iš vartotojų; teigė, kad nėra nurodyta, kokiu teisės aktu remiamasi apskaičiuojant atliktų investicijų atsipirkimą, kokie taikomi kriterijai; nurodė, kad į pastoviosios šilumos kainos dedamosios skaičiavimus turėjo būti įskaičiuotos ne tik ekonomaizerio nusidėvėjimo sąnaudos ir 5 procentų normatyvinis pelnas, bet ir papildoma 6 procentų pelno norma bei palūkanų sąnaudos, skirtos minėto projekto konvertavimui), Lietuvos vyriausiais administracinis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pastarųjų argumentų išvis nenagrinėjo, nurodydamas, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

Tokie teismo motyvai laikyti nepagrįstais, nes pareiškėjo skunde nurodyti konkretūs argumentai yra esminiai sprendžiant, ar Komisija pagrįstai apskaičiavo papildomai gautas pajamas ir atitinkamai perskaičiavo šilumos kainą, jie nebuvo nagrinėti pirmiau minėtose administracinėse bylose (Nr. eA-1811-822/2016 ir eA-1946-525/2016). Akcentuota, kad šalys intensyviai bendravo šiais klausimais visos ginčijamų administracinių aktų priėmimo procedūros metu, atsakovų pozicija dėl kiekvieno pareiškėjo teiginio yra išsamiai išdėstyta atsiliepimuose, todėl pripažinta, jog administracinė byla nėra išnagrinėta reikiama apimtimi, jos esmė reikšminga dalimi liko neatskleista, tai galėjo lemti nepagrįsto ir neteisingo sprendimo priėmimą.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti įvertinta teisėtumas bei įtaka galutiniams sprendimams ir tų administracinės procedūros metu priimtų sprendimų, kurie pripažinti tarpiniais, nesukėlusiais tiesioginio poveikio pareiškėjo teisinei padėčiai (Sprendimas, Komisijos 2015 m. birželio 19 d. nutarimas Nr. O3-375 „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ neplaninio veiklos patikrinimo“), nes juos priimant buvo atliekamas tų pačių faktinių duomenų vertinimas, kuriais vėliau buvo grindžiami Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. O3-17 ir 2016 kovo 10 d. nutarimas Nr. O3-64.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą 2019 m. sausio 4 d. sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies pašalino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartyje nustatytus 2016 m. spalio 17 d. sprendimo trūkumus, t. y. išnagrinėjo ne visus pareiškėjo argumentus, susijusius su Komisijos išvadomis dėl ekonomaizerio investicijos atsipirkimo. Be kita ko, pareiškėjas nuo pat teisminio ginčo pradžios laikėsi pozicijos, kad vertinant Bendrovės faktines pajamas, skaičiavimams turi būti naudojamos tik faktiškai vartotojams sąskaitose taikytos šilumos kainos, o ne „teorinės“ tik vienai Komisijai suprantamos kainos (2015 m. spalio 23 d. skundo 89.2 p.).

Pareiškėjas tvirtina, jog jis šilumos kainose savanoriškai įsivertino ekonomaizerio efektą, sumažintas kainas patvirtina vartotojams pateiktos sąskaitos; eliminavus Komisijos padarytą akivaizdžią skaičiavimo klaidą (skaičiavimuose taikytą didesnę kainą), ne tik kad nesusidarytų neva papildomai gautų pajamų suma, bet 2014 m. lapkričio mėn. ekonomaizerio investicija dar vis nebūtų atsipirkusi. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad Komisijos atlikti skaičiavimai įrodo, jog ji, siekdama nustatyti ekonomaizerio atsipirkimą, atliko detalius skaičiavimus, apskaičiuodama pajamų skirtumą tarp faktiškai per tikrinimo laikotarpį gautų pajamų už vartotojams patiektą šilumą taikant nustatytą šilumos kainą ir pajamų, kurios būtų gautos už šilumą, jei į šilumos kainą būtų įskaičiuota ekonomaizerio įtaka, tačiau teismas nepaaiškino, kodėl šiuo atveju nesirėmė pareiškėjo pateiktomis sąskaitomis vartotojams.

Be to, nors pirmosios instancijos teismas išreiškia pagrįstas abejones dėl A. G. objektyvumo ir nešališkumo nagrinėjamoje byloje, teismas nepateikė motyvų, kodėl, jo vertinimu, A. G. pateikti skaičiavimai, kuriuos pareiškėjas prašė laikyti rašytiniais paaiškinimais, o ne eksperto išvada (nepriklausomai nuo dokumento pavadinimo), nepaneigia Komisijos atlikto tyrimo rezultatų. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Vilniaus trečiosios termofikacinės elektrinės sąnaudų vertinimu priimant ginčijamus Komisijos 2016 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. O3-17 ir 2016 m. kovo 10 d. nutarimą Nr. O3-64, kuriuos jis aiškiai išdėstė, be kita ko, 2018 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio metu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad minėti argumentai yra reikšmingi nagrinėjamai administracinei bylai teisingai išspręsti, todėl jie privalo būti įvertinti, pateikiant aiškius jų pripažinimo (ne)pagrįstais motyvus.

37. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Taigi, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl išnagrinėjo ne visus bylos esančius įrodymus ir nepakankamai motyvavo teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė